Įvadas
Karlo Gustavo Jungo analitinė psichologija yra viena iš įtakingiausių psichologijos krypčių. Lietuvoje parengtuose psichologijos bei psichoanalizės žodynuose supažindinama su pagrindiniais šios teorijos terminais, tokiais kaip kolektyvinė pasąmonė, archetipas, kompleksas ar individuacija, tačiau specialaus, būtent analitinės psichologijos terminijai skirto dvikalbio žodyno iki šiol nebuvo. Šis straipsnis skirtas Jungo psichologijos terminų žodynui, apimančiam įvairius terminus, sąvokas ir teorijas, susijusias su šia įtakinga psichologijos kryptimi. Straipsnyje pateikiamos analitinės psichologijos terminų apibrėžtys bei lietuviški atitikmenys. Žodynėlis skirtas visiems, kuriems įvairiopomis aplinkybėmis - studijuojant, rengiant originalius veikalus lietuvių kalba, dirbant vertėjo darbą - analitinės psichologijos terminija kelia klausimų ar keblumų. Straipsnyje pateikiama informacija, paimta iš įvairių šaltinių, įskaitant mokslinius tyrimus, žodynus ir kitus akademinius tekstus.
Pagrindiniai Terminai ir Sąvokos
Archetipas
Archetipas - tai paveldimi struktūriniai psichikos komponentai, vaizdiniai, pagrįsti ankstesne žmonijos patirtimi, kaupiami kolektyvinėje pasąmonėje. Tai viena pagrindinių Karlo Gustavo Jungo (Jung; 1875-1961) analitinės psichologijos sąvokų. Archetipų įvaizdžiai pasireiškia mituose, legendose, pasakose, sapnuose ir yra bendri visai žmonijai. Simboliai, anot Karlo Gustavo Jungo, į saulės šviesą iškilusi sielos kalba (Jungas, 1999). Simboliai turi labai daug reikšmių. Kuo gilesnį pasąmonės klodą atskleidžia simbolis, tuo stipresnės kyla emocijos. Simboliu pasakome kur kas daugiau nei galime pasakyti žodžiais, nes jie veikia ne tik mūsų protą, bet ir jausmus, psichikos ir kūno atmintį.
Tipiškiausiais archetipiniais vaizdiniais laikomos pirmapradės abstrakčiai formalizuotos būties struktūros: mandala, dao, archetipai anima, animus, šešėlis, Savastis, motina, tėvas, vaikas, senas išminčius, sena išmintinga moteris, pranašas ir t.t. Šie ikiistorinių laikų vaizdiniai, iškylantys pasąmonėje, sapnuose, sudaro mitologijos, religijos, meno esmę.
Seniausiais archetipais, apibendrinančiais ne tik konkrečiai tautai ar rasei, o visai žmonijai būdingus mitologinius ir kosmogoninius vaizdinius, Jungas laiko abstrakčius „mandalos“ ir „dao“ simbolius. Mandalos archetipas, reiškiantis ratą, diską yra vienas seniausių sakralinių hinduistinės, budistinės mitologijos simbolių ir skirtingais pavidalais aptinkamas įvairiose Rytų civilizacijose. Kitas seniausias archetipas - dao, kinų filosofijoje simbolizuojantis metodą, dėsningumą, natūralų daiktų kelią, suvokiamas kaip visų būties procesų, daiktų pradžia, spontaniškas visa aprėpiantis kosmoso, gamtos reiškinių, visuomenės ir žmogaus būties dėsnius.
Anima ir Animus
Skirtingai nei abstraktieji mandalos, dao simboliai, kiti du vidiniai pasąmonės psichikos personažai anima ir animus visada personifikuotai priešingos lyties atstovų pasąmonėje. Tad, kaip teigia Antanas Andrijauskas anima, animus archetipai pasižymi projekcijos savybe, sukeliančia vyro ar moters pasąmonėje kokio nors priešingos lyties asmenybės bruožus. Animus- apibendrintas vyriškumo vaizdinys, pasireiškiantis moters dvasioje, o anima, priešingai,- moteriškumas, įvairiomis formomis iškylantis vyro psichikoje. Animoje savitai susilieja ir susipina daugelis archetipinių, chaotiškų, iracionalių, kaprizingų, vaizdingų, jausmingų, erotinių vaizdinių, viliojančių ir gundančių vyras. Tai ir kurianti, ir griaunanti jėga, mitologijoje įgyjanti undinės, Ievos, madonos, pelenės, princesės, laumės, sirenos pavidalą.
Taip pat skaitykite: E. Fromm'o teorijos apžvalga
Pasak Antano Andriušaičio M.L. von Franz, tarsi plėtodama kierkegorišką asmenybės dvasinės evoliucijos pakopų koncepciją, animos dvasingumo augimą iliustruoja keturiais skirtingais vaizdiniais( Jung, 1999). Pirmąją, vien instinktų pakopą simbolizuoja Ieva, kuri sugundo vyrą ir išvilioja iš rojaus. Antrąją pakopą įkūnija Helenė iš Goethe‘s „Fausto. Tai romantinė ir estetinė pakopa, kuriai dar būdingi seksualumo bruožai. Trečioji pakopa- Mergelė Marija, pakylėjanti meilę iki dvasinės ištikimybės aukštumų. Ketvirtoji, dvasingiausia, pakopa simbolizuoja Sapientia - aukščiausioji išmintis, siejama su tobuliausiu šventumu ir tyrumu.
Karlas Gustavas Jungas kalba ne tik apie anima, bet ir animus. Animus - tai apibendrintas vyriškumo vaizdinys moters dvasioje. Moters, neturinčios teigiamo sąmoningo ryšio su savo anima, elgesys būna paremtas prietarais, nelanksčiais sprendimais. Moteryje vyrauja minkštumas, juslingumas, migloti jausmai, emocijos, iracionalumas, todėl ją žavi priešingos vyriškos savybės. Pirmoje animus sklaidos pakopoje tik pastebimos dvasinės veiklos užuomazgos, nes vyrauja šiurkšti fizinė jėga ir išorinis grožis. Tai jaunų nesubrendusių mergaičių herojai. Kitoje pakopoje animus pasireiškia romantinio herojaus ir veiklaus žmogaus, sugebančio planuoti savo veiksmus, pavidalu. . Trečioje pakopoje itin individualizuotos, intelektualios, žavinčios dvasingumu profesoriaus ar religinio veikėjo asmenybės. Ketvirtojoje stadijoje animus atranda prasmę- virsta vien tik dvasinių ar religinių idėjų skleidėju, kurio dėka gyvenimas įgyja naują prasmę.
Anima ir animus yra gamtiniai archetipai, kurie sujungia galingus instinktus ir biologines pasąmonės energijas. Analitinėje psichologijoje tiek vyro, tiek moters individuacija vienoda svarbūs dalykai. Anima/Animus archetipų apibrėžimas iš principo pakeitė požiūrį į lyties nulemtus skirtumus.
Moterų Tipai pagal Toni Wolf
Toni Wolf, viena iš analitinės psichologijos kūrėjų, skiria keturis pagrindinius moterų tipus, kurių kiekviena turi savo mitologiją ir savo pasakas (Gudaitė G. Asmenybės transformacija sapnuose, pasakose, mituose, 2001)..
- Motinos tipo moteris: Ji moka auginti, globoti, turi ypatingą dovaną pajusti, ką kitame žmoguje galima plėtoti ir tobulinti. Tokio tipo moterys gali būti geros motinos, geros mokytojos, nes geba pajusti, ką galima išryškinti, išauginti, palaikyti. Negatyvus šio tipo aspektas - tai motinystė, kai jos nebereikia. Tai hipergloba ir nenoras paleisti savo vaikus, savo mokinius. Ši tendencija gali pasireikšti ir pastangomis kontroliuoti kitą. Mitologijoje Motinos archetipas atsispindi mituose apie žemė Motiną, iš kurios randasi gyvybė, kuri yra visų maitintoja ir augintoja. Kita vertus, ta pati žemė priglaudžia savo vaikus. Šis motyvas mituose skamba kaip vaikų prarijimas. Tai graikų mitai apie deivę Gają, Demetrą, baltų mitologijoje tai apie Žemyną.
- Moteris Hetera (vyro kompanionė): Ji vyro palydovė visose jo kelionėse. Šios kelionės apima įvairius psichinio gyvenimo lygmenis, ir seksualinį, ir emocinį, ir intelektualinį, ir net dvasinį. Tokį moters tipą gali atspindėti japonų geišos. Tokia moteris pažadina vyrą jo individuacijai.
- Moteris Amazonė: Ji nepriklausoma, turinti stiprų vyrišką pradą. Vyriškos vertybės ra ir jos interesai. Negatyvus aspektas - kova ir konkurencija su vyriškuoju pasauliu, problemos su autoritetais.
- Moteris Tarpininkė: Ji turi labai gerus ryšius su kolektyvine pasąmone. Ji gali tarnauti kito žmogaus dvasiniam augimui.
L. von Franz taip pat atstovauja analitinei mokyklai. Ji teigė, kad moters individuacijos procese yra keturios pagrindinės pakopos, kurios atitinka Animos archetipo raiškos pakopas (Gudaitė G. Asmenybės transformacija sapnuose, pasakose, mituose, 2001).
Taip pat skaitykite: Psichoanalizės teorija
- Anima instinktyvi, pirmykštė moteris: Šios pakopos pagrindas - prigimtyje glūdintis instinktyvumas. Santykiai su vyrais daugiau grindžiami instinktyvia trauka. Mitologijoje tokios moters aprašytas įvaizdis galėtų būti Ieva iš prarasto Rojaus. Šiuolaikiniame pasaulyje ši archetipinė tendencija reiškiasi kūno garbinimu, paprastai būdingu modelių kultams bei įvairiems konkursams.
- Anima romantiška, jausminga moteris: Ryšys grindžiamas daugiau emocinėmis charakteristikomis. Anot L. Von Franz, literatūroje tai Dantės Beatričė.
- Anima dvasinga moteris: Vyro ir moters santykiams šis aspektas suteikia dvasingumo atspalvį. Tai gana aiškios vertybės ir jų hierarchija, gebėjimas realizuoti šias vertybes atsižvelgiant į savo asmeniškus poreikius. Tai supratimas „dėl ko“. Šio moters įvaizdžio pavyzdžiu nurodoma Mergelė Marija.
- Anima išminties simbolis: Pasakose šią figūrą simbolizuoja seni išminčiai, senos išmintingos moterys, žynės, gydytojos, šamanės. Religiniuose tekstuose tai Sofija iš Senojo testamento arba musulmonų Fatima.
Savastis
Savastis yra pagrindinis, sistemiškai organizuojantis „archetipų archetipas“, simbolizuojantis asmenybės vientisumą ir sujungiantis į visumą visus kitus archetipus. Savasties simboliai yra taškas, ratas, rutulys, kvadratas, kūdikis, mandala (sanskrito kalba - maginis ratas, senasis Išminčius, Kristus, Buda, baltos šviesos švytėjimas. Sapnuose, mituose, pasakose ji iškyla aukštos socialinės padėties asmenybių valdovo, herojaus, pranašo pavidalais. Išminčius gali pasirodyti kaip herojus, karalius, gelbėtojas arba žiniuonis. Dažnai žmonės linkę sprendimą atidėti iki rytojaus, „kol išsimiegos“; tai rodo, jog jie tiki, kad išmintis juos aplanko paslapčia, tada, kai sąmonė miega.
Šešėlis
Šešėlis - tai tamsioji, primityvioji, gyvuliškoji žmogaus prigimties pusė. Neįsisąmonintas šešėlis yra pavojingas, nes nenorimas, nemėgstamas ypatybes, nuslopintas ir glūdinčias Šešėlyje, imame projektuoti į kitus. Pavyzdžiui, sėkmės priežasčių ieškome savyje, o nesėkmės - kituose. Prasidėjusį Šešėlio įsisąmoninimą simbolizuoja sapnas.
Kolektyvinė Pasąmonė
Kolektyvinė pasąmonė (angl. collective unconscious) - tai visos žmonijos kolektyvinės atminties saugykla. Iš jos ateina mitai ir religijos. Kolektyvinė pasąmonė yra bendra visiems žmonėms, visi su ja vienaip ar kitaip susiję. Kolektyvinėje pasąmonėje slypi tai, kas gali niekados neiškilti į sąmonės šviesą, kas žmonėse giliausia ir tamsiausia, kas lieka nesuprasta ir nesuvaldyta, o slepia savyje didelę energiją, kurios dėl to bijome ir siejame su blogiu.
Sinchroniškumas
Synchronicity yra terminas, kurį pirmiausia išpopuliarino šveicarų psichiatras Carl Jung, tačiau kalbotyroje šis žodis taip pat turi savo reikšmę. Synchronicity sudarytas iš dviejų elementų: lotyniško žodžio „syn“ (su, kartu) ir graikiško „chronos“ (laikas). Tai rodo, kad žodis pirmiausia susijęs su laiko samprata ir apibūdina reiškinį, kai įvykiai atsitinka vienu metu arba jų sekos yra tarpusavyje susijusios, tačiau nėra tiesioginės priežastinės priklausomybės.
Kalbant apie žodžio synchronicity formavimą, verta paminėti, kad jis remiasi indoeuropietiškais kalbų pagrindais. Pirmasis dalykas, į kurį reikia atkreipti dėmesį, yra priesaga -ity, kuri dažnai vartojama angliškai formuojant abstrakčius daiktavardžius, nusakančius tam tikras savybes arba būsenas (pvz., clarity, reality). Lingvistiškai synchronicity gali būti analizuojamas ir kaip konstrukcija, apimanti ne tik reikšmės susijungimą, bet ir kalbos struktūrą, kur sin- yra priesaga, nurodanti bendrumą, susijungimą, o -ity suteikia reikšmės bendrumui ar būsenai.
Taip pat skaitykite: Freudo teorija
Kalbant apie lietuvių kalbą, tiesioginis vertimas „sinchroniškumas“ yra ne visai toks pat kaip originalus anglų žodis „synchronicity“, tačiau jis vis tiek gerai atspindi originalią sąvoką. Lietuvių kalboje žodis „sinchroniškumas“ yra formuojamas pagal tą pačią schemą: sinchroni- (greitai, vienu metu) + -škumas (būdingumo priesaga).
Pratarmė
Netikslu būtų psichoanalizę pavadinti tiktai psichoterapijos šaka. Be psichoanalizės, kuriai pradžią prieš du šimtus metų davė Sigmundo Freudo teorija, neįsivaizduojama modernios minties raida. Tačiau dėl jos terminijos vis kyla diskusijų, rimtų nesutarimų ir net aštrių ginčų. Psichoanalizė nėra vientisa, per du šimtus metų ji smarkai kito, atsirado ir susikūrė įvairios jos mokyklos. Kita vertus jos pirmtako S. Freudo, rašiusio vokiškai, tekstų vertimai į kitas kalbas, visų pirma į anglų, neišvengiamai įnešė painiavos. Psichoanalizės terminijai anglų kalba įtaką padarė savitas vertėjo J.Strachey braižas, suteikęs verstinėms sąvokoms ne tik naujų atspalvių, tačiau ir lemtingų netikslumų. Šie savo ruožtu išplito į kitas kalbas, taip pat ir į lietuvių.
Psichoanalizės raida Lietuvoje tesiekia kelis dešimtmečius. Prieš dvidešimt metų pasirodė pirmosios verstinės psichoanalizės knygos ir vadovėliai, šią discipliną imta studijuoti, dėstyti, atsirado ir lietuviškosios terminijos poreikis. Į lietuvių kalbą angliškos sąvokos buvo verčiamos įvairiai, o nauji terminai neretai būdavo netikslūs, griozdiški, o kartais visiškai nutolę nuo originalu apibrėžtos reikšmės. Painiavos pridėjo ir netikslūs pastarojo dešimtmečio vertimai[1].
Lietuvos psichoanalizės draugija, 2010 m. aptarusi tekstų vertimus ir bei terminiją, pasigedo išsamaus, visiems prieinamo psichoanalizės terminų žodynėlio. Kilo mintis sudaryti tokį anglų - lietuvių žodynėlį ir paskelbti jį draugijos interneto svetainėje.
Įvadas į Žodynėlį
Šiuo lietuvių - anglų ir anglų - lietuvių kalbų psichoanalizės terminų žodynėliu siekta susisteminti kelių dešimtmečių vertimų patirtį bei sunorminti lietuviškąją psichoanalizės terminiją.
Sudarant žodynėlį neišvengta sunkumų pasirenkant vieną lietuviško termino variantą iš kelių. Siekta, šis kuo tiksliau atitiktų apibūdinamą psichikos reiškinį. Visgi kai kurie terminai, dėl kurių nerasta sutarimo, į žodynėlį liko neįtraukti.
Skirtingos psichoanalizės mokyklos neretai toms pačioms sąvokoms suteikia skirtingas prasmes arba skirtingomis sąvokomis apibūdina tuos pačius psichikos reiškinius. Tačiau šiame žodynėlyje nesiekta išaiškinti terminų, atskleisti jų turinio, apsiribota tik vertimu.
Žodynėlis skirtas plačiam skaitytojų ratui. Tikimės, jis bus ypač naudingas tiems, kurie psichoanalizės tekstus skaito užsienio kalbomis, tačiau tarpusavyje kalba gimtąją: studentams, psichoterapeutams, psichologams ir, žinoma, vertėjams. Viliamės, kad jis paskatins entuziastus ieškoti lietuviškų atitikmenų dar neišverstoms psichoanalizės sąvokoms.
Žodynėlio Sandara
Psichoanalizės terminų žodynėlyje pateikti svarbiausi, dažniausiai vartojami terminai iš įvairių šaltinių. Remtasi 2003 m. išleistu T. Auchter ir L.V.Strauss „Psichoanalizės terminų žodynėliu“ bei 2005 m. S.Fhaner „Psichoanalizės žodynu“. Tačiau žodynėlio pagrindu tapo J. Laplanche ir J.-B. Pontalis „Glossary. The Vocabulary of Psychoanalysis“ (EPF, 1997). Šį nuolatos papildomą žodyną su vertimais į kelias kalbas galima rasti ir Europos psichoanalizės federacijos (EPF) interneto svetainėje[2].
Lygiaverčiai terminų sinonimai atskirti kableliu lietuviškame tekste ir or angliškame. Sudėtinių terminų dėmenys sinonimai atskirti tokiu pat būdu.
Ta pati psichoanalizės koncepcija ar sąvoka kartais žinoma keliais pavadinimais, arba tuo pačiu terminu apibūdinami skirtingi psichikos reiškiniai. Tokis atvejais pateikiami abu terminai, nuoroda žr. pabrėžiant teiktiną pirmenybę.
Į žodynėlį įtraukti ir anksčiau tekstuose plačiai vartoti, tačiau nebeteiktini terminai. Pasenę žymimi trumpiniu psn , netikslūs ar neteiktini - ntk. Pavyzdžiui, anglų - lietuvių žodynėlyje rasite retroactive action ntk , tačiau lietuvių - anglų žodynėlyje aptiksite rasite tiktai teiktiną afterwardness.
Skliaustuose pateikti terminų paaiškinimai.
Tradiciškai neverčiamos psichoanalizės sąvokos (pvz., imago, libido), žodynėlyje taip ir pateikiamos.
Kai kuriuos sudėtinius terminus įprasta vartoti daugiskaita (pav. savisaugos varos), tačiau žodynėlyje jie pateikti vienaskaitos forma.
tags: #psichoanalizes #terminu #zodynelis