Sigmundo Freudo (Sigmund Freud, 1856-1939) darbai, atsiradę biologijos, neurologijos ir psichiatrijos srityse, pateikė naują asmenybės supratimą to meto visuomenei, sukrėtė normas ir padarė didžiulę įtaką Vakarų kultūrai. Froido sukurta teorija tapo pirmąja visapusiška asmenybės teorija. Jos pagrindas - neįsisąmoninti seksualiniai bei agresyvūs instinktai. Pagrindinė šios teorijos mintis buvo ta, kad žmogaus elgesį lemia pasąmonė, kurios žmogus negali kontroliuoti ir dažnai net nesuvokia jos turinio.
Pasąmonės svarba
Froido psichoanalitinė asmenybės teorija grindžiama įsitikinimu, kad žmogaus psichika yra nelyginant ledkalnis, kurio didžioji dalis neregima. Mūsų sąmoningas žinojimas yra iškilusi į paviršių matoma ledkalnio dalis. Giliau slypi daug didesnė pasąmonės sritis, apimanti mintis, norus, jausmus ir prisiminimus, kurių daugumos neįsisąmoniname. Kai kurios iš tų minčių laikinai yra ikisąmonės srityje, jas panorėję bet kada galime perkelti į sąmoningo žinojimo lygį.
Froidą labiausiai domino nepasiekiamos mintys ir aistros, kurias mes išstumiame ir jėga neįsileidžiame į savo sąmonę, nes jas pripažinti būtų pernelyg skausminga. Nors sąmoningai nežinome, kad turime tokių nerimą keliančių minčių ir jausmų, Froido įsitikinimu, jie smarkiai veikia mus. Jis manė, kad mūsų nepripažįstami impulsai pasireiškia kitokiu, užslėptu pavidalu - mūsų pasirenkamu darbu, įsitikinimais, kasdieniais įpročiais ir nerimą keliančiais simptomais.
Asmenybės struktūra pagal Freudą
Anot Froido, asmenybė - žmogaus emocijos, siekiai ir mintys - kyla iš konflikto tarp agresyvių, malonumo siekiančių biologinių impulsų ir socialinių ribojimų.
Id - seniausias, didžiausią reikšmę turintis asmenybės sluoksnis, kuris yra pasąmonės energijos šaltinis, teikiantis ją asmenybei iš įgimtų instinktų maistui, orui, giminei pratęsimui, agresijai. Id veikimas grindžiamas malonumo principu: jei nevaržytų tikrovė, nedelsiant būtų siekiama pasitenkinimo ignoruojant aplinkos reikalavimus, visuomenės normas. Jeigu asmenybėje vyrauja šis pradas, žmogus išgyvena konfliktus su visuomene, jos normomis. Pagrindiniai instinktai, teikiantys gyvybinę energiją (Libido), nuolat prieštarauja tarpusavyje ir sąlygoja asmenybės veiklą.
Taip pat skaitykite: Humanistinė psichologija pagal Erichą Fromm
Ego - sąmoningoji asmenybės dalis, besivadovaujanti realybės principu. Jos dėka žmogus gali suderinti savo poreikius su visuomenės normomis, bendrauti su aplinka.
Superego - viršutinis asmenybės sluoksnis, suformuotas visuomenės normų ir taisyklių, kurį žmogus įgyja patirties ir auklėjimo dėka. Tai pati nepastoviausia asmenybės dalis, nes normos tarsi primetamos iš šalies, ir geriausiu atveju žmogus jas internalizuoja, t.y. įsisavina ir ima jomis vadovautis kaip savomis. Gali būti situacijų, kai žmogus lengvai atsisako šių taisyklių ir ima vadovautis instinktais.
Asmenybės dalys nuolat konfliktuoja tarpusavyje, dažni ir asmenybės konfliktai su aplinka dėl poreikių patenkinimo. To pasekoje žmogus nuolat gyvena įtampoje, veikiamas vidinių ir išorinių konfliktų. Asmenybė gali sėkmingai funkcionuoti, tik išsprendusi savo vidinius ir išorinius konfliktus. Į pasąmonę perėję konfliktai trukdo žmogui gerai jaustis, todėl tokiais atvejais reikalinga terapija. Jeigu asmenybė išsprendžia savo vidinius konfliktus, ji tampa psichiškai sveika ir brandžia. Pagal Froidą brandi asmenybė yra asmuo, sugebantis palaikyti gilius, ilgalaikius ryšius su savo artimaisiais ir atliekantis visuomenei reikalingą darbą.
Pagal Froidą, bet koks žmogaus aktyvumas (mąstymas, suvokimas, atmintis, vaizduotė) remiasi instinktais. Taigi, varomoji elgesio jėga - instinktai. Jie elgesį gali veikti tiesiogiai ir netiesiogiai. Žmogus elgiasi vienaip ar kitaip, todėl, kas juos žadina pasąmonės įtampa - instinktų veiksniai siekia šią įtampą sumažinti. Froidas nuosekliai laikėsi psichinio determinizmo principų, pagal kuriuos yra dėsninga ir būtina psichinių reiškinių priklausomybė nuo juos sukeliančių veiksnių. Žmogus yra sudėtinga energetinė sistema. Energija gali pereiti iš vienos žmogaus būsenos į kitą, bet negali niekur išnykti, t.y. psichinė energija gali transformuotis į fiziologinę ir atvirkščiai. Psichinės energijos šaltinis yra sujaudinimo būsena, atsirandanti nepatenkinus kūno poreikių. Froido teigimu, kūno poreikių psichinis vaizdinys yra instinktas.
- Thanatos - mirties instinktas.
- Eros instinktams atstovauja seksualiniai instinktai. Libido - tai psichinės energijos dalis, kuri save realizuoja per seksualinį elgesį.
Erogeninės zonos - libido susikaupimo vieta. Manipuliacijos šiose zonose duoda iškrovas ir teikia malonumą. Pvz.: kramtymas, čiulpimas duoda oralinį pasitenkinimą, tuštinimasis - analinį, masturbacija - genitalinį.
Taip pat skaitykite: Erich Fromm: religijos ir psichologijos sąsajos
- Šaltinis - organizmo būsena ir poreikis, sukeliantis šią būseną.
- Tikslas - reiškia sužadinimo, kurį sukelia poreikis, pašalinimas ir redukcija. Jei tikslas pasiektas, žmogus patiria trumpą pasitenkinimą.
- Objektas - reiškia bet kokį žmogaus aplinkos daiktą arba kūno dalį, užtikrinančią pasitenkinimą (t.y. tikslą).
- Stimulas - energijos, jėgos spaudimo, reikalingo patenkinti instinktui, kiekis.
Froidas manė, kad daugelį socialinių - psichologinių fenomenų gali suprasti dviejų pagrindinių instinktų - seksualinių ir agresijos pakeitimo kontekste. Pagal Froidą, visa dabartinė socializacija (menas, muzika, literatūra) yra pakeistos seksualinės ir agresijos rezultatas - negalėdami patirti pasitenkinimo tiesiogiai ir nedelsiant, žmogus išmoko savo instinktyvią energiją perkelti į kitus žmones, objektus, veiklą. Taip atsirado sudėtingi religiniai, politiniai, ekonominiai ir kt. Froidas manė, kad individo raida vyksta stadijomis. Psichoanalitinėje jo teorijoje raidos stadijos skiriamos atsižvelgiant į tai, kurios kūno vietos tam tikro amžiaus individų yra malonių pojūčių šaltinis ir yra stipriai sužadinamos. Froido teigimu, vaikystės išgyvenimai turi lemiamą reikšmę suaugusiojo asmenybės formavimuisi. vystymosi stadijas, kurios yra biologiškai sąlygotos ir būdingos visiems žmonėms, nepriklausomai nuo kultūrinės aplinkos, kurioje jie gyvena. Pagrindinis faktorius, nulemiantis asmenybės vystymąsi, yra seksualinis instinktas. Asmenybės vystymesi akcentuojama per didelio rūpinimosi ir frustracijos reikšmė. Per daug rūpinantis vaiku, jis netenka didelės dalies galimybių pačiam valdyti savo vidines funkcijas ir tampa priklausomas nuo kitų žmonių. Frustracija - psichoseksualiniai vaiko poreikiai nėra patenkinami.
Psichoanalizės vystymasis
Individualiosios psichologijos atstovas A. Adleris
Individualiosios psichologijos atstovas, psichoanalitikas A. Adleris (Alfred Adler, 1870-1937) savo teorijoje akcentavo socialinio intereso, kaip žmogaus elgesį motyvuojančios jėgos, svarbą.
- Valdantis tipas. Nedidelis socialinis interesas, aktyvus.
- Imantis tipas. Didelis socialinis interesas, neaktyvus.
- Vengiantis tipas. Nedidelis socialinis interesas, neaktyvus. Bėga nuo problemų sprendimo.
- Socialiai naudingas tipas. Didelis socialinis interesas, aktyvus. Rūpinasi kitais, linkęs bendrauti.
Pats svarbiausias įnašas į asmenybės teoriją, buvo Adlerio teorija apie kūrybiškąjį pradą „kūrybiškasis aš“. Ne taip, kaip Froido ego, kurį sudaro psichologinių procesų, tarnaujančių įgimtiems instinktams, seka, Adlerio - Self - yra labai suasmeninta, subjektyvi sistema, kuri paaiškina ir suteikia prasmę organizmo patyrimams. Self ieško patirties, kuri padeda patenkinti asmenybės unikalaus gyvenimo stiliaus (būdo) poreikį. Jei šios patirties neįgyjama, tada - self - bando ją susirasti pati. Taigi, asmenybės struktūra pas Froidą ir pas Adlerį iš esmės skiriasi. Froidas daug dėmesio skyrė tam, kas sudaro žmogaus asmenybę. Jis tarsi struktūrizavo ją, skirstė į dalis aiškino, kas yra kiekviena, ką duoda žmogui, o Adleris daugiau į asmenybę žiūrėjo kaip į vientisą, išskirdamas 4 asmenybių tipus ir tarsi visus žmones sutalpino į juos. Taip pat Adleris teigė, kad tuose tipuose yra unikalūs žmonės, su savotišku gyvenimo stiliumi ir pan. Pasak Adlerio, asmenybė yra nedaloma ir vientisa, sąmonė ir pasąmonė veikia viena kryptimi - siekia išsaugoti vertės jausmą. Nors Adleris perėmė iš savo mokytojo S.
A. Adleris panašiai kaip ir Froidas manė, kad žmogaus elgesys paklūsta jo paties vaikystėje susikurtiems gyvenimo tikslams: visos mintys, jausmai, norai, poelgiai, sapnai ir psichopatologiniai fenomenai priklauso nuo tų tikslų, yra nukreipti jų siekimui. Adlerio nuomone, asmenybės veiklos motyvu ir varomąja jėga yra jos augimo, pranašumo, tobulumo siekimas, valdžios siekimas, o šis neatsiejamai susijęs su žmogui įgimtu menkavertiškumo jausmu. Siekdama pranašumo (vėliau Adleris akcentavo tobulumo siekimą) asmenybė kompensuoja susiformavusį vaikystėje menkavertiškumo jausmą. Vaikas nuo pat gimimo jaučia esąs silpnesnis, nepriklausomas nuo kitų, mažai galintis; šis jausmas ypač sustiprėja, jeigu vaikas jaučiasi mažiau sugebantis už bendraamžius. Būtent čia ir pasireiškia įgimtas noras tobulėti, pirmauti ir kompensuoti savo silpnumą. Socialinio intereso jausmas yra įgimtas kiekvienam žmogui, tačiau būtinos tam tikros sąlygos šeimoje to vidinio potencialo atskleidimui. Bendradarbiavimo, pasitikėjimo, pagalbos asmenybei ir lygiavertiškumo dvasia vykstantys procesai šeimoje stimuliuoja socialinio intereso augimą. Esant pakankamai stipriam socialiniam jausmui, vaikas pasirenka pranašumo tikslus, kurie suderinami su kitų žmonių pranašumo tikslais ir neprieštarauja bendro gyvenimo normoms. Esant silpnam socialiniam jausmui, vaiko pasirenkami tikslai yra individualistiški, nesusiję su gyvenimu visuomenėje. Tam tikra prasme atrodytų, kad Adlerio požiūris yra toks pat biologinis, kaip ir Froido, tačiau Adlerio asmens teorija minimalizavo seksualinį instinktą, kuris Froido ankstyvojoje teorijoje suvaidino beveik pagrindinį vaidmenį asmens elgesio pokyčiuose. Žmogus visų pirma yra socialinis, o ne seksualinis individas. Taigi, Froidas žmonių elgesį aiškino per instinktus, Adleris per poreikius, kurie abiejų manymu yra įgimti (Adlerio požiūris toks pat biologinis kaip Froido), bet vėliau, augant, didelę įtaką daro tai, kokioje aplinkoje auga žmogus. Kalbant apie Froido teoriją, galima teigti, kad tik nuo aplinkos priklauso, kokie instinktai bus daugiau paveikti aplinkos, išvystyti (tai yra, kuo toliau vadovausis žmogus gyvenime), o kurie bus daugiau mažiau nuslopinti, ir žmogaus gyvenime didelės įtakos neturės.
Pagal Adlerio teoriją, asmenybė formuojasi per kelerius pirmuosius gyvenimo metus. Vaiko gimimo eiliškumas suteikia tik galimybę, o ne garantiją įgyti vienokį ar kitokį specifinį patyrimą. Gimimo eiliškumas - turi reikšmės gyvenimo stiliaus formavimuisi. Jei vaikai turi tuos pačius tėvus ir auga panašiose gyvenimo sąlygose, jų socialinė aplinka vis tiek nėra identiška. Priklauso nuo to, ar esi pirmas, ar antras, ar paskutinysis vaikas šeimoje. Pirmasis Froido ir Adlerio asmenybės teorijų panašumas tas, jog abu manė, kad asmenybė susiformuoja pirmaisiais gyvenimo metais. Tačiau Froidas asmenybės vystymąsi aiškino remdamasis seksualiniais instinktais, o Adleris labiau akcentavo aplinką, kurioje asmenybė formuojasi. Taip pat, Froido ir Adlerio nuomonės sutapo dėl to, kad socialinė aplinka veikia asmenybės vystymąsi. Tačiau Adlerio socialinės aplinkos įtaka daug didesnė nei Froido teorijoje.
Taip pat skaitykite: Humanistinės psichologijos principai
Analitinės psichologijos atstovas C. G. Jungas
S. Froido ir C. Carl Gustav Jung (1875-1961), analitinės psichologijos atstovas. Ilgą laiką buvo Froido mokinys. Froidas tikėjosi, kad Jungas perims ir toliau vystys jo teoriją, tačiau jis sukūrė savo atskirą ir savotišką teoriją, todėl jie susipyko ir išsiskyrė. Kaip ir Adleris, taip ir Jungas jam oponavo. Nors Jungas kaip ir Froidas, akcentavo pasąmonės reikšmę žmogaus elgesiui, jis nesutiko su seksualinio instinkto, kaip visą elgesį persmelkiančios jėgos, traktavimu. Taip pat, šalia asmeninės pasąmonės termino Jungas įvedė kolektyvinės pasąmonės terminą, apibūdinantį tam tikrus iš protėvių paveldėtus psichinius darinius. Jis teigė, kad žmogaus elgesį lemia ne tik individuali bei rasinė istorija, bet ir to žmogaus tikslai, t.y. tiek praeitis, tiek ateitis. Panašumas tas, kad Jungo, beje ir Adlerio, teorijose atsispindi tai, kad svarbiausios jėgos yra pasąmonėje. Skiriasi tik tai, kaip jie suprato tas jėgas. Taip pat, Jungas (kaip ir Froidas) sakė, kad asmenybė yra sudaryta iš kelių diferencijuotų, bet tarpusavyje susijusių sistemų. Jungas teigė, jog asmenybės aktyvumą užtikrina psichinė energija. Jis nureikšmino Froido libido energiją, nesiejo jos su seksualumu. Apie asmenybės vystymąsi Jungas sako taip: „žmonės pastoviai tobulėja“. Taigi, žmogaus vystymasis - tai pastovaus tobulėjimo procesas, vykstantis visą gyvenimą. Tai dar vienas skirtumas nuo Froido, kuris teigė, jog asmenybė susiformuoja vaikystėje. Jungo ir Froido pasąmonės supratimas skiriasi tokiu pagrindiniu aspektu: Froidas sakė, kad žmogus į pasąmonę išstumia nemalonius išgyvenimus, jausmus ir pan., o Jungas sakė, kad žmogaus gyvenimas - visuomenės pasąmonės savirealizacijos istorija.
Humanistinės psichoanalizės atstovas E. Frommas
Erich Fromm (1900-1980), humanistinės psichoanalizės atstovas, domėjosi Froidu ir Karlu Marksu (Karl Marx), todėl teigiama, jog jo teorija yra šių dviejų autorių teorijų unikalus mišinys. Froidas, žinoma, šnekėjo apie pasąmonę, instinktus, t.y. biologinę prigimtį, o tuo tarpu K. Marksas laikė žmones priklausomus nuo visuomenės ir ypatingai nuo ekonominės sistemos. Fromas prie šio teorijų mišinio pridėjo 2 determinuotas sistemas, kurios buvo svetimos jo įkvėpėjams. Viena jų - laisvės idėja, tiksliau Fromas ją padaro žmogaus prigimties centrine charakteristika. Fromo tvirtinimu, žmogaus elgesį galima suprasti tik konkrečiu istoriniu momentu egzistuojančios kultūros kontekste. Asmenybė yra įgimtų poreikių bei socialinių normų sąveikos produktas. Fromas nesutiko su tuo, kad elgesio motyvacija susijusi vien tik su fiziologinių poreikių patenkinimu (alkis, troškulys, seksas). Tai pagrindinis skirtumas nuo Froido. Fromas skyrė ir egzistencinius poreikius, būdingus tik žmogui. Jie atsirado vystantis kultūrai ir bandant suprasti egzistavimo prasmę. Žmogaus elgesio motyvacinė jėga - tai konfliktas tarp veržimosi į laisvę ir veržimosi į saugumą. Taigi, galima teigti, kad Fromas, kai kuriais atvejais, yra lyg pereinamoji figūra, kitaip sakant teoretikas, kuris sujungia kitas teorijas į vieną. Svarbiausia yra tai, kad jis sujungia froidistų ir neofroidistų teorijas (labiausiai A. Adlerio ir K. Horney). Jį iš tiesų būtų galima laikyti egzistencialistu. K. Horney ir H. S. Froidas psichoseksualinio vystymosi stadijose aprašė Elektros kompleksą. Pagal jį, pirmasis mergaičių meilės objektas - mama, tačiau falinėje stadijoje mergaitė lygindama save su broliu ar tėvu supranta, kad ji kitokia - neturi penio. Formuojasi penio pavydas, atitinkantis berniukų kastracijos baimę. Mergaitė jaučia pyktį, kad motina ją pagimdė be penio ar atėmė jį kaip bausmę už kažkokį nusikaltimą. Mergaitė atsisako motinos kaip svarbiausio meilės objekto ir atsisuka į tėvą, kurį siekia turėti vien tik sau, stengd.
Humanistinės psichologijos idėjos
Per visą savo gyvenimą žmogus vystosi fiziškai, kognityviai, socialiai, emocionaliai ir dvasiškai. Žmogui būdingi žemesnieji (fiziologiniai, saugumo, meilės, įvertinimo) ir aukštesnieji (saviaktualizacijos) pamatiniai poreikiai. Humanistinės psichologijos mokyklos pradininkas Abraham Maslow siekė praturtinti asmenybės vystymosi sampratą aukštesniųjų žmogaus prigimties lygmenų analize. Socialiniai mokslai, aiškindami žmogaus elgesį, daugiausia remiasi žemesniaisiais poreikiais ir nepakankamai atsižvelgia į aukštesniuosius poreikius. Humanistinės psichologijos atstovai A. Maslow, Carl Rogers, Rollo May ir kt. aktyviai tyrė tik žmonėms būdingus aukštesniuosius saviaktualizacijos grupės poreikius (kūrybiškumą, spontaniškumą, saviraišką, religingumą, moralę, grožio ir laisvės siekius) bei jų įtaką žmogaus vystymuisi ir elgesiui.
Vaiko saviraiška yra vienas svarbiausių saviaktualizacijos grupės poreikių, padedantis sėkmingai išreikšti savo prigimtinius sugebėjimus ir vystytis link pilnos suaugusiojo saviaktualizacijos, t. y. visiško prigimtinių galių atskleidimo. Visapusiškas sveiko vaiko vystymasis priklauso ne tik nuo žemesniųjų poreikių patenkinimo. Vien to nepakanka. Iš prigimties kiekvienas vaikas taip pat siekia save išreikšti kokioje nors veikloje. Mažas vaikas bando save išreikšti nesudėtingoje veikloje ir įvairiuose žaidimuose. Tai vaiko įgūdžius ir kūrybiškumą. visuomenės nariu. Sėkmingam aukštesniojo vaiko saviraiškos poreikio patenkinimui turi didelę įtaką šeimos socialinis institutas. Viena svarbiausių šeimos funkcijų yra vaiko auklėjimas. Šiuose teisės aktuose nustatyta, kad tėvai privalo auklėti savo vaikus. Kiekvienoje šeimoje dominuoja tam tikras auklėjimo stilius, apimantis tėvų elgesio su vaiku visumą. Todėl šiame darbe šeimos vaidmuo vaiko saviraiškos galimybėms yra apibūdinamas per tėvų naudojamo auklėjimo stiliaus prizmę. Pastebėta, kad šeimose gali dominuoti vienas iš trijų tėvų naudojamų auklėjimo stilių: tarimusi su vaikais grįstas demokratinis, vaikų kontrole pasižymintis autoritarinis ir atsainiai vaikus traktuojantis ignoruojantis auklėjimo stilius. Siekiant apibrėžti šeimos vaidmenį vaiko saviraiškos galimybėms, šiame darbe tiriamos vaikų saviraiškos ypatybės ir šis vaikų tėvų naudojamas auklėjimo stilius charakteristikos.
tags: #erich #fromm #humanistines #psichoanalizes #teorine #analize