Holokaustas, žydų genocidas Antrojo pasaulinio karo metu, paliko gilų randą ne tik pačiai žydų tautai, bet ir visai žmonijai. Šis tragiškas įvykis iškėlė daugybę klausimų apie žmogaus prigimtį, moralę, atsakomybę ir Dievo vaidmenį. Psichologai, siekdami suprasti šio įvykio pasekmes, atliko daugybę tyrimų, nagrinėjančių Holokaustą išgyvenusiųjų patirtis, jų psichologinę būklę, prisitaikymą prie gyvenimo po karo ir ilgalaikį traumos poveikį. Šiame straipsnyje apžvelgsime kai kuriuos svarbiausius psichologinius tyrimus apie Holokaustą, aptarsime pagrindines temas ir išvadas, siekdami geriau suprasti šio tragiško įvykio psichologinę dimensiją.
Holokausto traumos psichologinės pasekmės
Holokaustas buvo masinė psichinė trauma, paveikusi milijonus žmonių. Išgyvenusieji patyrė neįsivaizduojamus žiaurumus: badą, ligas, fizinį ir psichologinį smurtą, artimųjų netektis. Po karo jie turėjo susidoroti su trauminiais prisiminimais, susitaikyti su artimų žmonių praradimu ir bandyti atkurti savo gyvenimą.
Dauguma pirmųjų psichologinių tyrimų, atliktų su išgyvenusiais Holokaustą, buvo fokusuojami į patologines pasekmes. Tuomečiuose tyrimuose buvo fiksuojami Holokaustą išgyvenusiųjų depresijos simptomai, kognityvinės ir atminties problemos, kaltės jausmas, žema psichologinė gerovė ir problemos, susijusios su emocijų raiška, asmenybės slopinimu ir tarpasmeninių santykių sunkumais. Holokaustas padarė ypač didelę įtaką, nustatant potrauminio streso sutrikimo (PTSS) diagnozę.
Potrauminio streso sutrikimas (PTSS)
Holokaustas buvo vienas iš pirmųjų įvykių, kuris paskatino mokslininkus atkreipti dėmesį į potrauminio streso sutrikimą (PTSS). Išgyvenusieji nuolat patirdavo košmarus, prisiminimus apie traumuojančius įvykius, vengdavo vietų ir žmonių, kurie primindavo jiems apie Holokaustą. PTSS simptomai galėjo pasireikšti iškart po karo arba iškilti po daugelio metų.
Kaltės jausmas
Daugelis išgyvenusiųjų jautė kaltę dėl to, kad išgyveno, kai kiti žuvo. Jie klausė savęs, kodėl jie buvo išgelbėti, o ne kiti. Šis kaltės jausmas galėjo būti labai stiprus ir trukdyti jiems gyventi visavertį gyvenimą.
Taip pat skaitykite: Žaidimų terapijos nauda
Tarpasmeniniai santykiai
Holokaustas turėjo didelės įtakos išgyvenusiųjų tarpasmeniniams santykiams. Jie galėjo turėti sunkumų pasitikėti kitais žmonėmis, užmegzti artimus santykius ir išreikšti savo emocijas. Kai kurie išgyvenusieji, norėdami kuo greičiau atkurti savo šeimos gyvenimą po karo, sukūrė santykius be meilės, „nevilties santuokas“. Paprastai šie išgyvenę asmenys liko vedę, nors jiems trūko emocinių resursų, reikalingų intymumui, dėl to jiems buvo sunku suteikti vaikams tinkamą auklėjimą. Daugelis tėvų, išgyvenusių karą, emociniu požiūriu buvo nepasiekiami savo vaikų emocijų poreikiams galbūt dėl sunkumų rūpinantis vaikais ir nesugebėjimo gedėti savo mirusių artimųjų.
Bendravimo stilius šeimose
Tyrimais, nagrinėjusiais bendravimo stilius išgyvenusiųjų Holokaustą šeimose, nustatyti du pagrindiniai modeliai. Kai kurie tėvai, išgyvenę Holokaustą, pernelyg apkraudavo vaikus savo siaubo istorijomis arba, atvirkščiai, tylėjo apie savo patirtį, naudodami nežodinį ir netiesioginį bendravimo su jais stilių, kuris peraugdavo į kaltę. Šios komunikacijos rūšys dažnai gąsdino vaikus, dėl to jie įsitraukdavo į bauginančias fantazijas arba kęsdavo psichologinius sutrikimus.
Religijos vaidmuo Holokausto kontekste
Žydų tautos tradicijos ir istorija yra susipynusios su religija. Žydų tautos istorija yra neatsiejama nuo jų tikėjimo. Holokaustas iškėlė daug klausimų apie Dievo vaidmenį jame. Žydų mąstytojai, stengdamiesi atsakyti į šį klausimą, atskleidė skirtingus požiūrius.
Vieni Holokaustą vertina kaip Dievo bausmę. Šia tema yra keletas variacijų. Pirmoji Holokausto priežastis suvokia kaip žydų, nutolusių nuo savo tikėjimo ir šaknų, nuodėmę. Antrasis požiūris teigia, kad Holokaustas - atsakas į reformistinių ir kitų neortodoksinių judaizmo formų atsiradimą ir plitimą. Trečioji pozicija teigia, kad sionizmas buvo nuodėmė, kuri sukėlė Holokaustą, nes žydai turėjo laukti Mesijo, o ne aktyviai bandyti sukurti žydų valstybę Palestinoje.
Vieni mąstytojai teigė, kad žmonės veikia laisva valia, todėl ne Dievas sukėlė Holokaustą, bet žmonės. Jų manymu, Dievas nėra visagalis ir viską žinantis, todėl nebuvo atsakingas už Holokaustą.
Taip pat skaitykite: Psichologijos įžvalgos ir tyrimai
Priešingai šiai nuomonei, kiti mokslininkai neišstūmė Dievo vaidmens iš Holokausto. Jie mano, kad žmonės, kilus Holokaustui, turėjo rasti naują Dievo apreiškimą. Negalima atsižadėti Dievo dėl Holokausto - tai yra pasidavimas Hitleriui. Holokaustas sunaikino tradicinę Sandorą tarp Dievo ir žydų, todėl žydai priversti sukurti savanoriškus santykius su Dievu. Holokausto trauma iškėlė naujų iššūkių religijoje.
Amžiaus įtaka išgyvenimui ir prisitaikymui
Išgyvenusiųjų amžius turėjo didelės reikšmės Holokausto metu. Vaikai ir pagyvenę žmonės buvo siunčiami į dujų kameras iš karto jiems atvykus į koncentracijos stovyklas. Paaugliai ir jauni suaugusieji buvo paliekami gyvi darbams. Vaikų išgyvenimas daugiau išimtis, o ne taisyklė. Išgyvenusieji koncentracijos stovyklose taip pat buvo tie, kurie atvyko į jas karo pabaigoje, nes buvo labai nedaug tokių, kurie sugebėjo ten išlikti ilgiau nei kelis mėnesius.
Santykių faktoriuje taip pat pastebimi skirtumai, priklausomai nuo išgyvenusiųjų amžiaus. Vyresni išgyvenusieji, karo metu praradę partnerius ir vaikus, po karo labai daug investavo į savo naujai sukurtas šeimas. O jaunesni išgyvenusieji, kurie karo metu prarado tėvus, dažniau patyrė baimę būti palikti. Šeimos praradimas jaunesniems išgyvenusiesiems sukeldavo ilgalaikių traumuojančių pasekmių labiau nei vyresniems žmonėms. Jie teigė, kad šeimos praradimas vaikystėje ar paauglystėje sukėlė rimtesnių komplikacijų prieraišumo ir tėvystės gebėjime vėlesniame amžiuje nei išgyvenusiųjų patirtas vaikų praradimas Holokausto metu. Jaunesni išgyvenusieji prarasdavo pirminį prieraišumą.
Apibendrinant galima teigti, kad Holokausto metu išgyvenusiųjų amžius buvo svarbus faktorius tiek paties karo metu, tiek ir po jo, kuriant savo šeimas ir santykius su savo vaikais. Mokslininkai vienareikšmiškai sutinka, kad vaikai labiau nei suaugusieji buvo paveikti Holokausto, bet ir palyginti lengviau sugebėjo atsigauti po jo.
Holokausto traumos poveikis senėjimui
Išgyvenusiems Holokaustą sulaukus senatvės, iškilo klausimas apie jų patirtos Holokausto traumos poveikį senėjimo procesui. Tyrėjai pradėjo aiškintis, kaip ankstyvoji trauma paveikia senatvę. Ar ankstyvos traumos poveikis yra nuolatinis? Ar neigiamas psichologinis poveikis išnyksta, kai išgyvenę asmenys yra jaunesni? O gal vėl atsiranda senėjimo procese?
Taip pat skaitykite: Charakterio bruožų įtaka
Interviu, kuriuose išgyvenusieji aptarė senėjimo procesą, jie palaikė tarpinę poziciją. Holokausto poveikis buvo juntamas visada, tačiau keletas išgyvenusių žmonių pastebėjo, kad psichologinis poveikis sustiprėjo senatvėje. Tyrimai patvirtino, kad vyresnio amžiaus žmonėms psichologiniai simptomai stiprėjo. Be to, senatvėje sumažėja traumos įveikos gebėjimai. Kaip nurodo tyrėjai, senatvėje, sumažėjus išoriniams ir vidiniams resursams, įveikos mechanizmų efektyvumui, traumos įtaka žmogaus psichikai gali atsinaujinti. Tai įrodo ilgalaikiai traumuotų žmonių tyrimai.
Klinikiniai tyrimai rodo, kad traumą gali sustiprinti įprasti senėjimo procesai, apimantys didėjantį sergamumą, silpnumą, priklausomybę, izoliaciją, institucionalizaciją, reikšmingų žmonių praradimas ir artėjanti mirtis. Ši patirtis gali rezonuoti panašius trauminius prisiminimus ir kliudyti prisitaikyti prie senyvo amžiaus. Be to, kadangi pagyvenę žmonės yra jautrūs kasdieniam stresui, jie ypač jautriai reaguoja į išskirtinį stresą. Socialinės paramos nebuvimas gali prisidėti prie neigiamų pasekmių psichologinei gerovei. Nors šios srities moksliniai tyrimai yra nenuoseklūs, dauguma sutinka, kad senyvo amžiaus žmonių pažeidžiamumas dėl vaikystėje ar paauglystėje patirtos traumos gali padidėti.
Socialinis kontekstas ir integracija po karo
Po karo išgyvenusieji grįžo į savo tėvynę. Kaip nurodo dauguma tyrėjų, išgyvenusiuosius Holokaustą gydo ir jiems padeda atsigauti bei integruotis į visuomenę ne tik jų draugai ir šeimos, bet ir visa visuomenė, pasiruošusi išgirsti ir suprasti jų išgyventą traumą. Tai yra pagrindinis veiksnys, darantis įtaką jų potrauminei savireguliacijai. Kai išgyvenusiuosius veikia nepalaikančios ar kaltinančios kitų žmonių reakcijos, jie patiria „antrinį traumatizavimą“.
Žmonių reakcija į išgyvenusiuosius Holokaustą daugiausia buvo atmetimo. Žmonės, sužinoję, ką išgyvenusiems teko patirti karo metais, patyrė siaubą. Išgyvenusieji iš tokių Europos šalių kaip Prancūzija, Belgija, Olandija buvo geranoriškai priimti savo namuose ir sugebėjo be didelių sunkumų reintegruotis į visuomenę, o išgyvenusieji iš Rytų Europos to padaryti negalėjo. Dauguma jų namuose sutiko priešpriešą, o ne džiaugsmą dėl išlikimo. Bulgarijos, Vengrijos, Rumunijos, Lenkijos, Lietuvos žydai buvo sutikti su antisemitinėmis nuotaikomis, kurias lydėjo aktyvūs priešiški veiksmai. Išgyvenusieji Holokaustą neturėjo galimybės po karo grįžti į palaikančią aplinką, nes dauguma jų prarado šeimas, namus, jų bendruomenės buvo sunaikintos, o gimtojoje šalyje visuomenė nenorėjo jų priimti. Dauguma išgyvenusiųjų buvo vieninteliai likę gyvi iš visos šeimos, jų turtas buvo nacionalizuotas ir dažniausiai negrąžintas. Grįžimas į tokią aplinką pagilino išgyvenusiųjų traumą.
Dauguma žydų po karo negrįžo į Lietuvą, bet emigravo į Izraelį, kur turėjo susikurti „naują tapatumą“. Išgyvenusieji Holokaustą nebuvo šiltai priimti naujoje savo tėvynėje. Tuo metu vyravo nuomonė, kad žydai Europoje ėjo mirti kaip „avys į skerdyklą“, o tai neatitiko herojiškos Izraelio valstybės kūrimo vizijos. Be to, išgyvenusiųjų prisiminimai ir istorijos buvo socialinis, kolektyvinis tabu. Kita vertus, išgyvenusieji susidurdavo su kaltės jausmu dėl to, kad jie išgyveno.
Oficiali šalies politika teigė, kad išgyvenusiuosius reikia iš naujo mokyti mylėti naująją tėvynę ir integruoti moralines vertybes į Izraelio visuomenę. Tačiau vėliau Izraelio politika ir socialinis gyvenimas po truputį pradėjo priimti Holokausto problemą. Buvo priimtas įstatymas dėl grįžimo į istorinę tėvynę, kuriam įtakos turėjo Holokaustas ir kuriuo buvo siekiama, kad visi žydai turėtų prieglobstį. Buvo įsteigtas „Yad Vašem“ muziejus, kuris rinko duomenis apie Holokausto aukas. 1960 m. pradžioje įvyko nacio A. Eichmano teismas ir tuomet Izraelis turėjo galimybę pirmą kartą išgirsti išgyvenusiųjų pasakojimus, juos išgyventi, integruoti jų trauminę patirtį ir taip kurti bendrą istorinį Holokausto paveikslą. Po A. Eichmano teismo Izraelio visuomenės požiūris į Holokaustą negrįžtamai pasikeitė.
Teigiami aspektai ir atsparumas
Nors dauguma tyrimų apie Holokaustą akcentuoja neigiamas šio įvykio pasekmes, kai kurie mokslininkai ieško teigiamų veiksnių, leidusių žmonėms gyventi toliau. Savo rengiamoje disertacijoje R. Reches išskiria išorinius ir vidinius apsauginius veiksnius, padedančius įveikti traumą, apsisaugoti nuo neigiamų pasekmių ir priimti trauminį įvykį kaip iššūkį ir galimybę augti. Prie išorinių faktorių priskiriami pozityvūs tėvų ir vaikų ryšiai, šeimos ir aplinkinių parama, palaikanti visuomenė. Visi jos tiriamieji savo išgyvenimą vertina kaip stebuklą, suteikia jam mistišką, net sakralią prasmę.
Tyrimai taip pat rodo, jog asmenys, kurių šeimoje būta istorinių traumų patirties, pasižymi didesne psichologine gerove, jie yra optimistiškesni, viltingiau vertina ateitį. Tai rodo, jog šeimos istorijos žinojimas yra svarbus nepriklausomai nuo to, kiek ta praeitis yra žiauri. Moksliniai tyrimai įrodė, jog šeimos istorijos paslaptys itin neigiamai veikia vėlesnių kartų psichologinę savijautą. Tada, kai vaikai nežino, ką iš tikrųjų patyrė jų tėvai ar seneliai, istorijos naratyvą jie patys lipdo iš įtarimų, nuogirdų ir vaizduotės. Tokie „tylos sąmokslai“ šeimoje prisideda prie to, kad psichologiniai sunkumai gali būti perduodami iš kartos į kartą.
tags: #psichologai #apie #holokausta