Psichologija, kaip mokslas, apima daug daugiau nei tik populiarias kartų teorijas, kurios dažnai kritikuojamos kaip pseudomokslas. Šiame straipsnyje panagrinėsime psichologijos mokslo raidą, jos šakas ir metodus, ypatingą dėmesį skirdami eksperimentinės psichologijos ištakoms ir pradininkams.
Kas yra psichologija?
Psichologija - mokslas, tiriantis žmogaus ir gyvūnų psichiką bei psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, dėsnius, reiškimosi formas ir mechanizmus. Pagal bendro psichologijos objekto tyrimo aspektą skiriamos įvairios psichologijos šakos.
Psichologijos šakos
Psichologijos šakų skaičius ir pavadinimai nėra nusistovėję. Pavyzdžiui, XX a. pabaigoje atsirado pozityvioji psichologija, kuri tiria žmogiškąsias dorybes ir stiprybes, leidžiančias suklestėti individams ir bendruomenėms. Kartais psichologijos šakos skirstomos pagal veiklos sritis, tyrimo uždavinius, metodus, tačiau vieno psichologijos klasifikavimo pagrindo nėra.
Pagrindinės psichologijos šakos:
- Bendroji psichologija: tiria bendriausius suaugusio sveiko žmogaus psichikos reiškinius ir jų dėsningumus, apibendrina kitų psichologijos šakų duomenis, analizuoja tyrimo metodus, teorinius principus, psichologijos sąvokas.
- Diferencinė psichologija: tiria žmonių individualius ir grupinius skirtumus.
- Biopsichologija: tiria psichikos ir elgesio biologinius pagrindus; apima lyginamąją psichologiją, psichofiziologiją, ekologinę psichologiją, geografinę psichologiją, psichofarmakologiją, psichogenetiką.
- Žmogaus raidos psichologija: tiria psichinių procesų ir asmenybės ontogenezę; skirstoma į vaiko psichologiją, paauglio psichologiją, suaugusio subrendusio žmogaus psichologiją, gerontopsichologiją.
- Patopsichologija: tiria psichinės veiklos, psichikos raidos sutrikimus.
- Specialioji psichologija: tiria organizmų įvairių anomalijų - aklumo, kurtumo - įtaką psichikos raidai ir funkcionavimui, protinį atsilikimą; skirstoma į tiflopsichologiją, surdopsichologiją.
- Neuropsichologija: tiria psichinius funkcijų mechanizmus ir jų lokalizaciją smegenyse.
- Socialinė psichologija: tiria žmonių grupių ir asmenybės elgesio grupėse psichinius reiškinius.
- Zoopsichologija: tiria žemesniųjų gyvūnų psichikos reiškinių ypatybes.
XX a. atsirado taikomosios psichologijos šakos, kurių tikslas tirti konkrečios veiklos, tam tikrų veiksnių psichologines problemas, dėsningumus, paaiškinti ir pateikti konkrečias rekomendacijas: darbo psichologija, inžinerinė psichologija, kriminalinė psichologija, medicininė psichologija, meno psichologija, mokslo psichologija, muzikos psichologija, pedagoginė psichologija, propagandos psichologija, religijos psichologija, sporto psichologija, tanatopsichologija, teisės psichologija, teismo psichologija, ekonominė psichologija ir kitos.
Taip pat skaitykite: Giedrius Slaminskas: kas slypi už psichologo fasado?
Psichologijos metodai
Moksliniais psichologiniais tyrimais siekiama nustatyti psichikos ir psichinio gyvenimo faktus, įvairių faktų ir reiškinių ryšius, suformuluoti hipotezes, dėsnius, kurti ir tikslinti psichologines teorijas.
Svarbiausi psichologijos metodai:
- Eksperimentas: tyrimas, kuriame vienas ar daugiau kintamųjų yra manipuliuojami, siekiant nustatyti jų įtaką kitiems kintamiesiems.
- Stebėjimas: sistemingas elgesio fiksavimas natūralioje arba laboratorinėje aplinkoje.
- Koreliacinis tyrimas: apskaičiuojant statistinius ryšius aptinkami natūraliai egzistuojantys ryšiai, įvertinama, kaip tiksliai vienas kintamasis numato kitą.
Pagalbiniai metodai: anketavimas, interviu (jie dažniausiai remiasi tiriamųjų savistaba). Taikomiesiems tyrimams, praktiniams tikslams taikomi psichodiagnostikos metodai, iš jų svarbiausi - psichologiniai testai.
Psichologijos raida: nuo antikos iki eksperimentinės psichologijos gimimo
Su psichiniais reiškiniais susijusius faktus kaupė ir aiškino senovės šalių (Indijos, Kinijos, Egipto, Babilonijos, Persijos, Graikijos) filosofai. Iki XIX a. antros pusės psichologijos problemas daugiausia nagrinėjo filosofai, remdamiesi loginio protavimo principais, bet nebandė tų išvadų patikrinti arba įrodinėti.
Antika
Aiškindami pasaulio atsiradimą ir gamtos reiškinius senovės filosofai nagrinėjo ir sielos (iki XIX a. antros pusės taip buvo vadinama psichika) problemą, materialistiškai ir idealistiškai gvildeno sielos prigimties, jos substancionalumo, struktūros, sielos ir kūno santykio, pažinimo gebėjimų problemas.
Taip pat skaitykite: Konsultacijos moterims auginant vaikus
Atomistinio materializmo pradininkas Demokritas (460-370 pr. Platonas (427-347 pr. Kr.) sielą laikė dieviškąja žmogaus dalimi ir nepriklausoma nuo kūno. Ji yra nemirtinga ir iki žmogui gimstant egzistuoja idėjų pasaulyje. Patekusi į žmogaus kūną siela pamiršta, ką žinojo, ir pažinimas yra prisiminimas to, ką ji jau buvo patyrusi idėjų pasaulyje. Siela yra žmogaus lemtis. Kokią sielą žmogus gavo, tokį jis gavo ir gyvenimą. Žmones, gavusius sielą su stipriu jusliniu pagrindu, trauks paprastas daiktiškas gyvenimas - jie mylės žemę, namus, šeimą, darbą. Impulsyvią sielą gavę žmonės turės polėkių, sieks daugiau, jiems rūpės aukštesni dalykai. Arčiausiai idėjų sferos skriejusią sielą turintys žmonės bus įžvalgūs, susivaldantys, mokantys gyvenimo aplinkybes pakreipti sau norima linkme. Platonas laikomas dualizmo pradininku psichologijoje, nes pripažino, kad yra 2 nepriklausomi pradai - siela ir kūnas.
Platono mokinys Aristotelis (384-322 pr. Kr.) pirmasis sistemingai psichinius reiškinius aprašė veikale "Apie sielą" (De anima). Nuo šio veikalo pasirodymo iki XVIII a. mokslas apie vidinius žmogaus išgyvenimus (sielą) buvo vadinamas animastika. Remdamasis biologine konceptualine schema Aristotelis sielos (psichikos) tyrimus priartino prie gamtos mokslo ir medicinos, pateikė sąvokų sistemą, iškėlė svarbių problemų: jutiminio ir racionaliojo pažinimo, atminties, jausmų ir emocijų. Teigė, kad siela neatskiriama nuo kūno: siela esanti gyvybės principas, kūną formuojanti jėga (entelechija), ją turi visi gyvieji organizmai. Siela nedaloma, bet trejopai reiškiasi gyvojo organizmo veikloje: žemiausia siela yra maitinančioji (ji leidžia augalams maitintis ir daugintis), gyvūnai turi jaučiančiąją sielą, dėl to jie gali jausti, džiaugtis, liūdėti, kentėti ir kita, aukščiausiąją mąstančiąją sielą turi tik žmogus.
Asmenybės ypatybes, jos tipus (charakterologija) vienas pirmųjų aprašė senovės graikų filosofas Teofrastas (apie 370-288 pr. Kristų) veikale "Charakteriai" (Charektere).
Filosofas, teologas Augustinas (354-430) pabrėžė reikalingumą pažinti save, analizuoti savo sąmonę ir sielos išgyvenimus (savistaba).
Viduramžiai
Viduriniais amžiais psichikos tyrimai mažai plėtoti, labiau domėtasi raganavimu, chiromantija, astrologija. Iš tų laikų labiausiai psichologijai nusipelnė katalikų filosofas ir teologas Tomas Akvinietis (apie 1225-74). Psichologijos raidai turėjo reikšmės ir kitų mokslų tyrimai, daugiausia senovės medikų darbai. Graikų gydytojas Hipokratas (460-377 pr. Kr.) teigė, kad žmonės skiriasi savo dinamikos ypatumais. Vieni yra lėti, kiti greiti, dar kiti ramūs ar impulsyvūs. Jis bandė aiškinti, nuo ko tai priklauso, sukūrė temperamento sąvoką ir išskyrė 4 jo tipus: choleriką, sangviniką, melancholiką ir flegmatiką.
Taip pat skaitykite: Skirtumai tarp psichologo, psichoterapeuto ir psichiatro
Fiziologas Galenas (apie 130-apie 200) atskleidė ryšius tarp psichinių ir fizinių reiškinių, psichikos buveine laikė smegenis.
Naujieji amžiai
Psichologijos problemų svarstymas labai suaktyvėjo naujaisiais amžiais. Vokiečių filosofas R. Göckelis (1547-1628) knygoje "Psichologija - žmogaus elgesys, siela, raida" (Psychologia hoc est de hominis perfectione, anima, ortu 1590) pirmasis pavartojo psichologijos terminą, pavadino ją sielos mokslu.
Prancūzų filosofas M. de Montaigne’is savo veikaluose pabrėžė psichologijos svarbą ir nurodė, kad šiam mokslui medžiagos reikia semtis daugiausia iš savo paties sąmonės.
XVII a. atsiradusi racionalistinė kryptis mąstymą ir protą laikė vieninteliu ir svarbiausiu pažinimo šaltiniu. Prasidėjusi nauja gamtos mokslų epocha keitė požiūrį į kūną, jo sandarą ir funkcionavimą. Labai reikšmingi prancūzų filosofo ir matematiko R. Descartes’o veikalai. Jis teigė, kad žmogaus sielą ir kūną sudaro 2 nepriklausomos substancijos, siela yra ten, kur yra mąstymas, t. y. pačiame smegenų centre, arba abiejų didžiųjų smegenų pusrutulių jungtyje. Didžiulę reikšmę tolesnei mokslo raidai turėjo R. Descartes’o sukurta reflekso sąvoka ir elgesio aiškinimas reflekso principu. Remdamasis Augustinu įtvirtino ir introspekcinę sąmonės (uždaro vidinio pasaulio) sampratą. Sąmonė, kaip sielos atributas, tapo psichologijos objektu.
Kaip priešprieša racionalizmui atsirado empirizmo srovė, kuri pažinimo pagrindiniu šaltiniu laikė ne mąstymą, bet patyrimą. Psichologijoje įsigalėjo empirinė kryptis, daugiausia po anglų filosofo F. Bacono veikalų, buvo suformuluotos svarbios psichologijos sąvokos. Anglų filosofas T. Hobbesas aprašė asociaciją kaip dėsningą psichinių reiškinių ryšį, kurį lemia fiziologinis ryšys. Vokiečių filosofas ir matematikas G. W. Leibnizas iškėlė hipotezę, kad yra psichinių reiškinių, nepriklausančių nuo reflektuojančios sąmonės, t. y. neįsisąmonintų. Didelę įtaką vėlesnių laikų filosofams ir psichologams turėjo Didžiosios Britanijos filosofų J. Locke’o ir D. Hume’o išorinės ir vidinės patirties išskyrimas, introspekcinio psichinių faktų pažinimo būdo postulavimas. Chr. Wolffas pateikė galių teoriją, pagal kurią žmogus turi daug galių, t. y. daug tam tikrų pastovių gebėjimų, pvz., regos, klausos, atminties, protavimo. Siela veikianti galiomis: jutimais, jausmais, vaizduote, protu, valia ir kita. Galios yra tarpininkaujantis elementas tarp sielos ir kūno.
Vokiečių filosofas I. Kantas, racionalistinės psichologijos šalininkas, skyrė praktinį ir teorinį protą. Veikale "Praktinio proto kritika" (Kritik der praktischen Vernunft 1788) teigė, kad praktinio proto sumetimais tenka pripažinti sielos buvimą ir jos nemirtingumą. Nors tiesiogiai sielos substancialumo ir negalima pažinti, bet reiškinys suponuoja priežasties (daikto) buvimą. Jis neigė eksperimento reikšmę psichologijai, vėliau vokiečių fizikas ir psichologas G. T. Fechneris rekomendavo psichologijoje taikyti matematiką.
Vokiečių filosofas ir edukologas J. F. Herbartas rekomendavo psichologijai taikyti matematiką ir kritikavo galių teoriją. Veikale "Psichologija kaip mokslas" (Psychologie als Wissenschaft 2 tomai 1824-25) teigė, kad negalima psichinio gyvenimo aiškinti galiomis, pasiūlė galios terminui kitą prasmę: galia yra ne kažkoks tarpinis elementas tarp sielos ir kūno, bet vienas arba kitas sielos gebėjimas ir įpratimas, pvz., žmogus turi gebėjimą atsiminti, įsivaizduoti, mąstyti, įgyti (per pratybas) gebėjimą piešti arba griežti smuiku.
Vokiečių fiziologas, anatomas, ichtiologas J. P. Mülleris (1801-58) sukūrė specifinės energijos dėsnį, pagal kurį, skirtingais dirgikliais veikiant (dirginant) tą patį jutimo organą pojūtis būna toks pat. Pvz., šviesos bangoms veikiant regėjimo nervą patiriamas šviesos pojūtis, bet jis pajuntamas regėjimo nervą dirginant ir elektros srove, chemikalu arba susitrenkus galvos smegenis, t. y. regėjimo juslė turi savo įprastą specifinę energiją.
Ieškant sąmonėje kylančių idėjų (vaizdinių) jungimosi dėsnių sukurta asociacinė psichologija, kuri idėjų asociaciją laikė universaliu psichinių reiškinių aiškinimo principu.
XIX amžius: psichologija tampa savarankišku mokslu
Apie 200 m. XIX a. sparčiai plėtojantis gamtos mokslams pagausėjo tyrimų, susijusių su psichologijos problematika. Tiriant jutimo organų fiziologiją kartu buvo tiriamos ir psichinės funkcijos (G. T. Fechneris, M. L. F. Helmholtzas, E. Weberis; Vokietija). Fiziologai pradėjo tyrinėti žmogaus nervų sistemos problemas, psichiką tyrė specialiais moksliniais metodais. Atsirado požiūris, kad psichika yra smegenų funkcija.
XIX a. viduryje fiziologijos laboratorijose atlikus elementariųjų psichikos funkcijų (pojūčių, suvokimų, reakcijos) tyrimus psichologija susiklostė kaip savarankiškas mokslas. Fiziologiniais tyrimais buvo nustatyta, kad yra sąmoningi ir nesąmoningi psichikos procesai, kad veikia visas reflekso lankas. XIX a. antroje pusėje psichologija, daugiausia eksperimentinė psichologija, buvo labai artimai susijusi su fizika ir fiziologija. Nauji fiziologijos duomenys lėmė psichologijos problemų kėlimą ir formulavimą. Susidarė prielaidos psichologijai tapti savarankišku mokslu.
Vienas pirmųjų naujojo mokslo kūrėjų ir teoretikų buvo struktūrinės psichologijos atstovas W. M. Wundtas. Remdamasis introspektyviosios psichologijos tradicija, XIX a. mechanistine asociacine psichologija jis psichologijos objektu laikė sąmonę (tiesioginę patirtį), kurios struktūros tyrimas yra psichologijos pagrindinis uždavinys. Sąmonės struktūra galinti būti atskleista skaidant ją į elementus (pojūčius, vaizdus, jausmus) ir aiškinant jų jungimosi dėsnius. W. M. Wundtas sujungė introspekciją su eksperimentiniu metodu. Laboratorinėmis sąlygomis tiriamajam buvo pateikiami įvairūs stimulai, kuriuos tiriamasis turėjo stebėti ir nusakyti, kas vyksta sąmonėje. Šias pažiūras plėtojo Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas E. B. Titcheneris ir kiti struktūralizmo mokyklos šalininkai.
Priešingas atomistinei asociacinei psichologijai idėjas skelbė vokiečių filosofo F. Brentano aktų psichologijos teorija, pagal kurią reikia tirti sąmonės aktyvumą ir savistaba analizuoti vidinius veiksmus, operacijas.
W. M. Wundto ir F. Brentano programiniai teiginiai rėmėsi idealistine filosofija. Sistemingų eksperimentinių psichikos tyrimų pradininkas W. M. Wundtas 1879 Leipcige įkūrė pirmąją eksperimentinės psichologijos laboratoriją (tai laikoma eksperimentinės psichologijos pradžia). W. M. Wundtas eksperimentinės psichologijos tikslu laikė individualios sąmonės analizę ir apibūdinimą tiriamajam stebint savo sąmonės būseną tam tikromis eksperimentatoriaus sudarytomis sąlygomis, todėl pirmaisiais psichofiziologiniais eksperimentais buvo tiriami pojūčiai, suvokimas, elementariosios emocijos. Greitai pradėta atsiriboti nuo tiriamojo savistabos sutelkiant dėmesį. Itin reikšmingi buvo tokio pobūdžio vokiečių psichologų H. Ebbinghauso 1885, G. E. N. Müllerio 1893 atlikti atminties tyrimai. Netrukus eksperimentiškai pradėta tirti įgūdžius, dėmesį.
Asmenybės individualiems skirtumams tirti buvo sukurtas testų metodas. Jo pradininkai - Didžiosios Britanijos psichologas antropologas, statistikas F. Galtonas, prancūzų psichologas A. Binet, rusų psichologas A. Lazurskis, vokiečių psichologas ir filosofas W. L. Sternas.
XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje reikšmingų eksperimentų atliko rusų psichologai V. Bechterevas (1886 įkūrė pirmąją eksperimentinės psichologijos laboratoriją Rusijoje), R. Lange, prancūzų psichologas T. A. Ribot, Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas J. M. Cattellis (pirmasis psichologijos profesorius), Würzburgo mokyklos psichologai (N. K. Achas, O. Külpe).
Aprašomoji psichologija, susiklosčiusi kaip reakcija į vyravusią eksperimentinę psichologiją, teigė, kad psichologijos uždavinys - žmogaus dvasinio pasaulio prasminių darinių (išgyvenimų) supratimas, paremtas sąsajų su istorinėmis, kultūrinėmis vertybėmis aiškinimu.
Eksperimentinė psichologija: raida ir reikšmė
Eksperimentinė psichologija - psichologijos tyrimų, taikančių eksperimento metodus, visuma. Eksperimentiniai tyrimai buvo viena svarbiausių priežasčių, dėl kurių psichologija atsiskyrė nuo filosofijos ir ėmė formuotis kaip savarankiškas mokslas. Eksperimentiniais vadinti visi empirinių duomenų gavimo psichologijos laboratorijose būdai.
Eksperimentinės psichologijos ištakos - prancūzų matematiko ir filosofo R. Descartes’o, anglų filosofo J. Locke’o ir kitų filosofų darbai. XVIII amžiuje eksperimentinius tyrimus pradėjo plėtoti vokiečių fiziologas E. H. Weberis, XIX amžiuje - psichofizikinių tyrimų pradininkas vokiečių gydytojas, filosofas ir psichologas G. T. Fechneris.
Eksperimentinės psichologijos pradžia - XIX amžiaus viduryje fiziologijos laboratorijose atlikti elementariųjų psichikos funkcijų (pojūčių, suvokimų, reakcijos) tyrimai. Sistemingų eksperimentinių psichikos tyrimų pradininkas - vokiečių psichologas W. Wundtas. Jis 1879 m. Leipcige įsteigė pirmąją eksperimentinės psichologijos laboratoriją. Vokiečių psichologas H. Ebbinghausas eksperimentinius metodus pradėjo taikyti atminties procesams tirti.
Šiuos metodus itin sparčiai pradėta plėtoti XX amžiaus pradžioje susikūrus skirtingoms psichologijos mokykloms (struktūrinei, funkcinei, geštaltinei psichologijai ir biheiviorizmui). Dėl struktūrinės psichologijos poveikio atsirado introspekcijos metodas (vokiečių psichologas ir filosofas W. Wundtas, Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas E. B. Titcheneris ir kiti), kurio tikslas - išskirti psichikos procesų elementus. Taikant introspekcijos metodus buvo tiriami sveiko suaugusio žmogaus psichikos procesai.
Funkcionalistai (Jungtinių Amerikos Valstijų filosofas ir edukologas J. Dewey, Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas E. Brunswickas ir kiti), biheivioristai (Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas J. B. Watsonas, rusų fiziologai I. Pavlovas, I. Sečenovas, V. Bechterevas, Jungtinių Amerikos Valstijų psichologai E. L. Thorndike’as, K. S. Lashley,B. F. Skinneris), geštalto psichologijos atstovai (Jungtinių Amerikos Valstijų psichologai M. Werheimeris, K. Koffka, W. Köhleris ir kiti) eksperimentus ėmė taikyti natūraliomis sąlygomis. Pradėta tirti gyvūnų (Didžiosios Britanijos zoologas ir psichologas C. L. Morganas, E. L. Thorndike’as), psichikos ligonių, vaikų psichiką.
Eksperimentinės psichologijos tyrimai apėmė ne tik bendruosius psichikos procesų dėsningumus, bet ir individualius jausmingumo, atminties, asociacijų ir kitus procesus (Didžiosios Britanijos psichologo F. Galtono, Jungtinių Amerikos Valstijų psichologo J. M. Cattellio tyrimai). Per Antrąjį pasaulinį karą psichologams buvo suformuluoti nauji uždaviniai, susiję su profesine atranka, nuovargiu, depresija, propaganda, visuomenės nuomonės formavimu ir kita. Įvairėjo tyrimo metodai, keitėsi eksperimento samprata, griežtėjo eksperimentinės psichologijos termino reikšmė, tyrimo rezultatus ir išvadas pradėta taikyti įvairiose žmogaus veiklos srityse (pedagogikoje, medicinoje). Eksperimentinių metodų plėtrai didelės įtakos turėjo R. A. Fisherio (Didžioji Britanija) matematinės statistikos darbai.
Eksperimentinės psichologijos teorinių schemų ir konkrečių metodikų taikymas yra susijęs su teorinio pažinimo raida, ypač sparčiai plėtojantis biologijos, matematikos, kibernetikos, skaičiavimo technikos ir socialiniams mokslams. Nuo XX amžiaus vidurio eksperimentinės psichologijos sritys labai išsiplėtė: dauguma psichologijos sričių tapo eksperimentinės psichologijos dalimi.
tags: #psichologas #eksperiment #psichologijos #pradininkas