Paauglystė - tai laikotarpis, kupinas iššūkių tiek paaugliams, tiek jų tėvams. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip reaguoti į vaiko rėkimą, kaip suprasti jo emocijas ir kaip sukurti harmoningus santykius šeimoje. Remiantis psichologų ir tėvų patirtimi, pateiksime praktinių patarimų, kurie padės jums išlikti kantriems ir ramiems, leidžiant laiką su savo vaiku.
Paauglystės iššūkiai: suprasti, kas vyksta
Paauglystė - tai didelių pokyčių metas. Keičiasi ne tik fizinis kūnas ir hormonų sistema, bet ir formuojasi identitetas. Paaugliams tenka susidurti su daugybe reikalavimų iš aplinkos: pagarba, atsakomybė, paklusnumas, supratingumas, mokėjimas išklausyti, gebėjimas koncentruotis ir būti geru mokiniu. Tai pasirinkimų laikas, kai paaugliui gali būti sunku neišprotėti.
Svarbu suprasti, kad paauglys jaučiasi suaugusiu žmogumi, nors realiai jis dar vaikas. Tai sukelia vidinį konfliktą. Jis nori, kad jam patartų, bet nepriima autoritetų. Jam reikia palaikymo, bet jis nieko neprisileidžia. Jis nori ir kartu atstumia. Būtent čia reikia tėvų profesionalumo. Reikia leisti vaikui pajausti, kad jūs girdite abudu jo norus ir norite prie jo prisijungti, būti drauge. Svarbus pats tėvų jausmas, kuriantis priėmimo būseną viduje.
Konfliktai - būtina sąlyga
Konfliktai yra neišvengiama paauglystės dalis. Jaunuoliai visada turi savo nuomonę, kuri dažnai prieštarauja suaugusiųjų nuomonei. Svarbu suprasti, kad konfliktai gali suformuoti labai geras vaiko charakterio savybes. Tėvų užduotis - suprasti, palaikyti, leisti klysti ir būti šalia, kai suklys, padėti jam išgyventi nesėkmę paguodžiant. Blogiausia, ką galima tokiu atveju pasakyti, tai: „Va, matai, aš tau sakiau, padarei priešingai, tai dabar ir turėk rezultatą.“
Kaip reaguoti, kai vaikas rėkia
Paskutiniu metu padaugėjo konsultacijų, kai tėvai prisipažįsta, kad karantino metu sunkiau kontroliuoja emocijas ir vienu pagrindiniu auklėjimo būdu tapo rėkimas. Vaikai tikrai nemato situacijos taip, kaip ją mato tėvai. Jei vaikai prinešė žemių, jie tiesiog nemato tų grindų, kurias reikės išvalyti. Jie gali jaustis laimingi ir būti pilni įspūdžių, kuriais nori kuo greičiau pasidalinti su tėvais. O mes neišklausę, užsipuolame.
Taip pat skaitykite: Giedrius Slaminskas: kas slypi už psichologo fasado?
Štai keletas patarimų, kaip elgtis, kai vaikas rėkia:
- Naudokitės žodžiais labiau nei balso kėlimu. Aiškiai išsakykite, ko norite ir kaip jūs jaučiatės, kai vaikas elgiasi netinkamai. Toks jūsų bendravimas su vaiku mokys vaiką empatijos, emocijų pažinimo ir skatins aiškiau išreikšti savo poreikius.
- Padarykite pertraukėlę, „ženkite žingsnį atgal“. Atsitraukimas ir dėmesio nukreipimas į kvėpavimą, nusiraminimą, gali jums padėti nuraminti emocijas ir elgtis racionaliau. Lengva pasiteisinti, kad aš emocionalus žmogus, kitaip negaliu. Bet jūs juk geriausiai žinote, kas jus ir kada suerzina. Galite pagalvoti, gal vis tik yra buvę taip, kad jums pavyko susivaldyti. Kaip tada jautėtės jūs, kaip vaikas? Ir kaip išsisprendė visa situacija? Gal vis tik verta tai dažniau praktikuoti? Kai Jūs esate ramesnis ir išmintingesnis, tikrai geriau sutariate su vaiku.
- Derėkitės. Labai norisi būti autoritetu vaikams ir kad jie paklustų iškart. Bet ar tikrai norite, kad jūsų vaikas klausytų visų? Arba kitas kraštutinumas - jei visada nuolaidžiausite, leisite vaikui laimėti, vaikas gali tiesiog negerbti niekieno nuomonės. Iš per didelės laisvės pereiti į savivalę. Ribos labai svarbu vaikų auklėjime. Tos ribos gali būti lanksčios. Pvz.: Paprašote vaiko išjungti TV. Jis rėkia, kad dar 10 min. Jūs sakote, gerai, 5.
- Pasitikrinkite savo jausmus. Galite pasižiūrėti į veidrodį, ar jūsų veidas ramus, ar perkreiptas pykčio. Skirkite sau laiko. Įsivardinkite sau, dėl ko pykstate? Ar tai tikrai bus svarbu po 10 metų? Kokie jūsų poreikiai nepatenkinti, kad sunku valdyti emocijas? (pavargęs po darbo, jaučiate įtampą visame kūne, gal seniai valgėte). Prisiminkite savo konfliktus su tėvais, kaip tada jausdavotės?
- Būkite empatiškas. Jei jūsų vaikas išdykauja, įsijauskite į jo jausmus bent laikinai. Išgirskite vaiką, ko jis nori. Supraskite jo norus. Ir padiskutuokite, kaip visa tai padaryti smagiau. Pvz.: Vaikas sako, kad nenori mokytis. Jūs galite atsakyti, kad taip, sutinku, kad galima nenorėti mokytis. O ką galima būtų padaryti, kad užsinorėtum? Aš ir nenoriu tavęs versti mokytis. Ką galėtume sutarti, kad abiems būtų gerai? Tikrai kartais užtenka išklausyti vaikus ir draugiškai imtis darbo. Pradėję rėkti, kartais nebegalime sustoti ir imame su vaiku elgtis taip, kaip nedrįstume elgtis su savo partneriu, viršininku ir draugu. Pagalvokite, ar vaikai tikrai to verti.
- Praktikuokite 4 žingsnių techniką, kad sumažintumėte įtampą tarpusavio bendravime.
- Žingsnis 1. Parodykite vaikui užuojautą ir supratimą, jei vaikas priešinasi jūsų prašymams. Išsakykite, kad jį suprantate. Paasistenkite tai padaryti nuoširdžiai. Pvz.: Suprantu, kad tau labai sunku susitvarkyti kambarį.
- Žingsnis 2. Paaiškinkite, kodėl prašote jų atlikti tuos veiksmus. Pvz.: Šeštadieniais rytais tvarkomės namus, toks jau mūsų šeimos susitarimas. Prausiamės kiekvieną vakarą, kaip ir valgome kiekvieną dieną.
- Žingsnis 3. Aiškiai išsakykite savo lūkesčius. Per kiek laiko vaikas turi atlikti veiksmą. Jei reikia, dar kartą priminkite, kai jau laikas baigiasi. Pvz.: Prašau susitvarkyk kambarį per pusvalandį, po to valgysime pietus. Dar minutę pailsėk ir einame praustis.
- Žingsnis 4. Paskatinkime pozityviai, o ne grasinkime. Pvz. Mmm, skanius pietus ruošiu, greičiau susitvarkyk ir sėsime visa šeima pietauti. Arba O kokią norėsi knygelę, kad paskaityčiau? Paskubam praustis ir galėsiu net dvi pasakas paskaityti. Arba ,,Mane liūdina, kad mes pykstamės dėl nepadarytų namų darbų. Labai prašau paruošk ryt pamokas iki 18 val, kad po to galėtume smagiai praleisti vakarą.
- Prisipažinkite suklydę ar pasikarščiavę. Vaikams nereikia tobulų tėvų, jie gali suprasti, kad jūs irgi klystate. Nieko tokio, kad ir viduryje sakinio nustosite rėkti ir eisite nusiraminti.
Tobulėti kartu
Labai dažnai konfliktines situacijas su paaugliais sprendžiame dviem būdais: įperšame savo nuomonę, kas bebūtų, arba tampame abejingi. Tokiu atveju konfliktą laimi tėvai, o vaikai pralošia. Jei vaikas namuose netikėtai pradeda rėkti arba kaip tik nekalba, ima veidmainiauti, vadinasi, santykyje su juo mes buvome laimėtojai, o jis - pralaimėtojas, su kuriuo kažkas negerai. Toks bendravimo būdas kuria blogus santykius šeimoje.
Jei vaikui viską leidžiame, išlepiname jį, leidžiame pasijusti, kad jis visada teisus, tėvai tarsi visada atsiprašo. Tada mes auginame egoistą. Vaiko poreikiai tampa patys svarbiausi ir jis pradeda nematyti kitų. Pagrindinė abiejų pusių užduotis yra suprasti, kad reikia tobulėti kartu ir būtent šiame santykyje visiems paaugti. Tėvams svarbu vengti tokių frazių: „aš geriau žinau“, „aš suaugęs, o tu vaikas, todėl privalai daryti, ką sakau“. Geriau tai keisti: „Aš taip pat mokausi ir esu mokinys.“ Pavyzdžiui, jei jūsų vaikui 4 metai, tai jums, kaip tėvams, irgi tik 4 metai. Ko per ketverius metus išmokote kaip tėvai? O jei jūsų vaikui 14 metų, tai ko išmokote per šį laikotarpį, kiek patobulėjote kaip asmenybės ir ką aplinkui save sukūrėte? Jaukumą, gražius ir darnius santykius? Ar kažką kita?
Nuotaika, tvyranti namuose
Kokioje nuotaikoje mes gyvename su savo vaikais? Ar tai nuolatinių reikalavimų, nurodinėjimų, pretenzijų, aiškinimosi nuotaika, ar vyrauja bendrystė, darna, linksmumas, bendri prasmingi pokalbiai, priėmimas, dainavimas, šokiai ir pan.? Ar kiekvienas gyvena savo kambariuose, nes turi savų reikalų, ar gyvena vieni dėl kitų kartu? Tėvams labai svarbu stebėti savo veido išraišką, kai sveikinamės ryte, kai kalbamės visos dienos metu ir kai atsisveikiname vakare prieš miegą. Reikia išmokti patylėti ir bendrauti tik tada, kai mūsų ko nors paklausia. Pabandykite padaryti tokią praktiką. Tol, kol į jus jūsų vaikas nesikreipia, nieko jam nesakyti. Pastebėkite, kas vyks. Tai suteiks gilių atsakymų apie kuriamus santykius su vaiku. Už santykių kūrimą su vaikais atsakingi suaugę žmonės. Pažiūrėję į dabartinius santykius su vaikais, galime užduoti sau klausimą: „Ar tai norėjau sukurti?“
Dažnai tėvai nori šį jautrų periodą pragyventi užmerkę akis ir kuo greičiau, viską „nurašyti“ paauglystei, kuri praeis. Taip, ji praeis, tik pasekmės tolimesniam mūsų vaikų ir mūsų asmeninio gyvenimo kūrimui gali būti nelabai malonios. Tiek, kiek įdėsime savo pastangų, kiek sugebėsime matyti ir stebėti save iš šono, mokytis, tapti gyvenime mokiniais, pripažinti savo klaidas, kalbėtis apie jas, reikšti savo tikrus jausmus ir emocijas įsijausdami į šalia esančio žmogaus prigimtį, tiek ir turėsime. Tai leis augti kaip asmenybėms ir atskleisti geriausias savo charakterio savybes, o kartu būti pavyzdžiais savo vaikams.
Taip pat skaitykite: Konsultacijos moterims auginant vaikus
Dvejopos vaikų elgesio problemos
Psichologė dr. Lina Kalinauskienė sako, kad dauguma problemų kyla dėl santykių ir aptaria 3 pagrindines tėvų problemas, dėl kurių jiems tenka su vaiku kreiptis pagalbos. Vaikų elgesio problemos būna dvejopos:
- Kai vaikas problemų kelia kitiems.
- Kai vaikas kitiems netrukdo, bet jaučia problemą viduje - mažas vaikas bijo išsiskirti su tėvais ar turi kitų baimių, vyresnis yra per daug uždaras, vengia bendrauti patiria sunkumų palaikant santykius, patiria daug nerimo.
Dauguma problemų kyla dėl santykių su tėvais. Pagrindinė tėvų problema - tėvams pritrūksta empatijos. Negalime dėl to kaltinti tėvų, nes gebėjimą suprasti, ką jaučia kiti, atsinešame iš vaikystės - iš to patyrimo, kaip elgėsi su mumis.
Trys svarbūs dalykai, padedantys vaikui tvarkytis su jausmais
- Mokyti atpažinti jausmus. Jei kažkas vaikystėje pasakė, kad tas bjaurus jausmas, kurį patiriu matydama, jog draugės mama jai nupirko nuostabią lėlę, yra pavydo jausmas, žinau, kad tai pavydas. Kai žinau, ką jaučiu, tai jau pirmas žingsnis, kad galiu tai kontroliuoti. Iš kur apie tai sužino vaikai? Pirmiausia jie nesąmoningai perima tėvų tvarkymosi su jausmais būdus. Tarkime, vaikas mato, kad tėtis iš darbo grįžo suirzęs ir iš karto įsijungia mėgstamą TV laidą, skaito naujienas arba tariasi susitikti draugais. Jis stengiasi nukreipti savo dėmesį nuo nemalonių minčių į malonius dalykus, kurie pataiso nuotaiką. Tikėtina, kad vaikas susipykęs su draugais elgsis panašiai - kažkam paskambins, pradės piešti, o ne erzins brolį arba maigys katę.
- Mokyti nusiraminti. Svarbu ne tik matyti, ką tėvai daro su savo jausmais, bet ir pačiam vaikui turėti gero patyrimo, kad jį nuramina, kai jis būna supykęs ar išsigandęs. Patyrimo, kad bloga savijauta baigiasi, pyktis praeina. Tokį patyrimą tėvai vaikui pradeda duoti nuo pat vaiko gimimo. Jeigu mama stengiasi suprasti, dėl ko kūdikis verkia ir bando jį raminti (galiausiai nuraminti pavyksta), vaikas pamažu įsitikina, kad nemalonūs jausmai gali praeiti. Ilgainiui vaiko viduje atsiranda gebėjimas nuraminti save. Vaiko pyktis ir nerimas vėliau būna geriau kontroliuojami negu tuo atveju, kai vaikas turi mažai gero patyrimo būti nuramintam (pvz., jei tėvai laikosi nuomonės, kad nereiktų imti per dažnai verkiančio mažo vaiko ant rankų, nes išleps).
- Nustatyti ribas. Vienerių-pusantrų metų vaikas pradeda atvirai rodyti norą, kad pasaulis būtų toks, kokio nori jis. Gali rodyti agresyviai: rėkti, griūti. Tuomet svarbu švelniai nustatyti aiškias ribas. Neatstumti vaiko, nenubausti už jo pyktį, bet ir neleisti jam pasiekti savo. Jeigu tėvų nustatytos ribos yra per “laisvos” ar per “griežtos”, gali atsirasti elgesio problemų.
Tai pagrindiniai dalykai, dėl ko atsiranda vaikų psichologinės problemos.
Situacijos ir sprendimai
Turbūt kiekvienas tėvas yra patyręs situaciją, kai vaikas savo elgesiu suerzina ir nebežinai, ko griebtis. Apimti stiprių emocijų, tėvai „ožius išvarinėja“ net smurtu. Kaip iš proto vedančiose situacijose mąstyti ir elgtis, kad pliaukštelėjimai taptų praeitimi, patarė psichoterapeutė Gražina Sidorovienė.
- Parduotuvėje vaikas krenta ant žemės, pradeda rėkti ir daužyti rankomis bei kojomis į žemę, nes nenupirkote to, ko jis nori. Kaip elgtis? Pirmiausia - neasmeninkite, kad tai, jog vaikas rėkia, yra dėl to, kad jūs padarėte kažką blogo ar nepadarėte gero (nenupirkote žaislo). 3-5 metų vaikai gali rėkti dėl daugybės priežasčių, nors mums atrodo, kad tik dėl nenupirkto žaislo. Tos priežastys gali būti labai įvairios: pervargo nuo per ilgo laiko, praleisto parduotuvėje, pavargo dėl per didelio kiekio žmonių, nori gerti, valgyti ir pan. Nepanikuokite, nepulkite vaiko tramdyti, gėdyti, bausti - supraskite, kad jis pyksta, ir jeigu jūs parodysite, kad draudžiate tuos jausmus, tai tik silpnins vaiko emocinę raidą ir jūsų santykį su juo. Geriausia būtų stengtis palaukti, vis bandant vaiką nuraminti - apsikabinant, žiūrint su meile jam į akis, nenueinant nuo jo (kartais tėvai pagąsdina, kad „jeigu tu ožiuosiesi, aš išeinu“), leidžiant jam tuose jausmuose išbūti. Vaiko pyktis tikrai nesitęs amžinai ir praeis. Ypač jeigu to pykčio netramdysite. Galima sakyti, kad matote, jog jis pyksta. Galima sakyti, kad „laukiu, kol tu nusiraminsi ir mes pasitarsime, ką toliau daryti“.
- Vaikas nevalgo „normalaus“ maisto, verkia, kad nori saldumynų. Visų pirma, reikia išsiaiškinti, ar tai nėra natūralus vaiko nevalgymo etapas. Nuo pat naujagimystės vaikas turi valgymo-nevalgymo periodus. Pavyzdžiui, apie 2 metus, vaikui išėjus į darželį, susiduriame su 2 nevalgymo etapais - perėjimas į 2 metus ir stresas išėjus į darželį. Kai vaikui sueina ketveri, gali būti dar vienas nevalgymo etapas, susijęs su sulėtėjusiu augimu ir mažesniu energijos poreikiu. Visų antra, reikia įsitikinti, ar nėra ligos. Net ir paprasčiausias peršalimas gali sumažinti apetitą. Trečia, pagalvokite, ką vaikas yra įpratęs valgyti ir kokią vietą maitinime užima saldumynai. Mitybos įpročiai yra formuojami šeimoje, o vėliau pasipildo įpročiais iš darželio ar mokyklos. Paaiškinkite, kad saldainis yra desertas ir jis valgomas tik po pagrindinio patiekalo. Nenori pagrindinio patiekalo? Neverskite jo valgyti per prievartą. Tegul eina nuo stalo ir užsiima savo reikalais. Išalks - pats pasiprašys. Toliau stebėkite, ar nėra užkandžiavimo tarp valgių - vaisiai, sultys, vafliukai, sausainiai - visi užkandžiai mažina apetitą. Pasitikrinkite, ar panašiu metu vaikas valgo? Reguliarumas yra svarbus faktorius mitybos procese - kadangi mūsų organizmas įpranta prie alkio-sotumo ritmo, artėjant valgymo laikui išsiskiria skrandžio sultys, pasiruošiama maistą priimti ir virškinti.
- Vaikas vis gadina brangius daiktus: išmeta pro langą telefoną, nuverčia televizorių, apipaišo sienas, išlupinėja sofoje skylę. 3-5 metų vaikams apskritai nerekomenduojama duoti brangių daiktų. Tėvai patys kalti. Kalbant apie apipaišomas sienas, išlupinėtą sofoje skylę reikia pabrėžti, kad 3 metų vaikas jau pradeda suvokti savo vietos pasaulyje prasmę. Tai yra vaiko asmeniniai daiktai, vieta prie stalo, kambarys, žaislų dėžė ir pan. Apipaišyta siena ar išmėtyti daiktai - tai vaiko pareiškimas pasauliui, kad jis irgi turi „savo vietą“. Čia svarbus ribų klausimas su tėvais ir šeima, nes jie irgi turi „vietą“ ir ribas. Visų pirma, reikia nepulti tvarkyti už vaiką daiktų ir žaislų - tvarkyti su juo arba mokyti tvarkytis vienam. Dėl piešinių - paaiškinti, kur tai galima daryti, o kur - ne.
- Vaikas nenori eiti į darželį: iš ryto nesirengia, nevalgo, o isterikuoti pradeda vos priartėjus prie darželio. Čia svarbus klausimas, kuriuo metu tai vyksta? Ar vaikas jau lankė darželį ir tik po kurio tai laiko nutiko, ar tai pirmosios darželio lankymo dienos? Jeigu tai pirmosios darželio lankymo dienos, reikia skirti laiko vaiko adaptacijai. Paprastai vaikai bijo ar nenori ne pačio darželio, o negatyvių jausmų, kurie susiję su darželiu - dažniausiai tai yra baimė (kas ten vyksta, kokie vaikai, kokie suaugę, ką ten valgys, koks tualetas ir pan.). O į visus neigiamus išgyvenimus mes reaguojame nenoru tuos išgyvenimus patirti. Tokiu atveju reikia daryti viską, kad sumažintumėte vaiko baimę: kalbėti apie daželio režimą, kad ten yra įvairių vaikų, auklėtojų. Taip pat - kad bus valgoma (ir papasakoti, kaip bus valgoma), pavyzdžiui, kad atsisėsti gali bet kur, kad visi valgo vienu metu ir pan. Papasakoti, kad visais klausimais gali kreiptis į auklėtoją ir pan. Kuo daugiau vaikui aiškumo - tuo mažiau baimės, tuo mažesnis nenoras eiti į darželį. Jeigu vaikas lankė darželį, jau buvo apsipratęs, patenkintas ir staiga vieną atsiranda nenoras, išsiaiškinti to priežastis. Galbūt vaikas grįžo į darželį po ligos ir tvarką jame pamiršo? Po kiekvieno susirgimo bent trumpai vaiką vėl reikia „supažindinti“ su darželiu. Jeigu vaikas nesirgo ir lankymas nebuvo sutrikęs, reikia pasikalbėti su auklėtoja - pasiklausti, ar ji nepastebėjo ko nors neįprasto ar naujo vaiko elgesyje? Gal darželyje atsirado nauja darbuotoja ar naujas vaikas grupėje? Pabandykite pasikalbėti ir su vaiku - tikėtina, kad vaikas nesugebės įvardinti jausmų, tačiau galima paprašyti jo nupiešti darželį ir pasiklausinėti apie piešinį.
Trejų metų krizė
Mažylis viską neigia ir nedaro, ko prašomas, net jei to nori pats. Ne todėl, kad tas noras staiga būtų dingęs, o todėl, kad jo šitaip daryti paprašė. Beje, nepaklusnumas užkoduotas žmogaus pasąmonėje, taigi stebėtis ir laukti, jog šis etapas praeis, beviltiška. Galima nebent tikėtis, jog aštresni jūsų santykių kampai apsišlifuos. Tačiau vaikui augant, negatyvizmo protrūkiai neišvengiamai kartosis, taigi dabar, kai jam - maždaug treji, galima sakyti, gavote pirmą šaltą dušą. Jūsų slaptas ginklas: jei tik galite - neliepkite. Neprašykite. Verčiau sudominkite: „Kaip manai, kuris iš mūsų greičiau suvalgys savo porciją?“, „Lažinamės, kiek liko lėkštėje sriubos šaukštų? Mano žodis paskutinis.“
Taip pat skaitykite: Skirtumai tarp psichologo, psichoterapeuto ir psichiatro
Trejų metų krizei būdingas ir itin padidėjęs mažųjų reiklumas. Atrodo, vaikas jau lyg ir moka palaukti, supranta, kad duše besiprausianti mama tikrai nelėks šlapia į virtuvę vien tam, kad įpiltų jam sulčių. Tačiau mažasis reikalauja. Įpilk! Atnešk! Paduok! Surask! Psichologų nuomone, toks vaiko nekantrumas - ne kas kita, kaip savo žodžio galios išbandymas. Vaikas jau pakankamai užaugo, kad suvoktų, koks kartais galingas yra žodis. Jis nesutinka laukti, jis nesiklauso jūsų paaiškinimų, kodėl nedarote to ar ano. Jis tiesiog kartoja savo norą kaip savo valios verdiktą. Kartoja netgi tada, kai pats jau liaujasi norėjęs. Jūsų slaptas ginklas: verčiau nė nesuremkite su savo atžalėle kardų užsispirdama dar labiau ir atkakliai neigdama tai, ką jis teigia ar ko prašo. Jei pajutote, kad situacija kaista, verčiau suteikite vaikui progą garbingai išsisukti iš padėties: „Gerai, aš būtinai įpilsiu tau sulčių. Tik jei prieš tai nebaigsiu praustis po dušu ir nenusišluostysiu, būsiu visa muiluota - eidama paslysiu.“
Vaikas protestuoja prieš viską. Dienos režimą, maistą, net gero elgesio taisykles. Tiesiog ūmai ėmė ir suvokė, jog jo gyvenimas teka visai ne taip, kaip jis norėtų. Taisyklės, kurių skrupulingai laikytasi iki šiol, ima erzinti, nervinti, piktinti. O tas, kurios dar nepradėjo nervinti, irgi bandoma sulaužyti - tiesiog šiaip sau, pasitikrinant, ar labai jau jos tvirtos. Psichologų nuomone, toks maištas - tai protestas prieš aplinką. Jūsų slaptas ginklas: Tiesą sakant, gudrybės čia jokios nėra. Tiesiog reikėtų nepasiduoti ir atkakliai laikytis savo, jei esate įsitikinusi savo teisumu. Tiesa, be pykčio, be neigiamų emocijų. Sakoma, kad trejų metų krizė reikalinga ne tiek vaikams, kiek… tėvams. Mat jei jau vaikas maištauja - tai ženklas, jog tėvų pažiūros atgyveno. Jums jis - vis dar mažas kūdikis, kuris moka tik reikalauti ir negali savarankiškai priimti sprendimų. Bet iš tikrųjų jis gali. Jūsų slaptas ginklas: jei nesiseka susikalbėti su maištaujančiu vaiku jums - galbūt pavyks pliušiniam meškučiui? Be abejo, norisi šaukti, rėkti, bausti, bet… taip savo nepasieksite. Tad gal pasikvieskite „pagalbininką“?
Patarimai, kaip išlikti ramiems ir kantriems
- Nuspėjamumas vaikams suteikia saugumo jausmą.
- Išlikite ramūs, kai vaiką apima stiprios emocijos. Natūralu, kad vaikui stipriai reaguojant - verkiant, pykstant ar šaukiant - ir suaugusiojo viduje sukyla įtampa. Kartais norisi rėkti atgal ar „sustabdyt viską jėga“. Tačiau svarbu prisiminti: vaikas mokosi reguliuoti emocijas stebėdamas mus. Kai vaikas liūdi ar pyksta, pirmiausia įvardinkite jo emociją („Matau, kad tau liūdna“, „Atrodo, tu labai supykai“) ir galėdami nusakykite priežastį (Matau, kad tu pyksti, jog nedaviau saldainio).
- Skirkite vaikui kasdien iki 30 minučių „ypatingo laiko“ - be jokių telefonų, taisyklių ar pamokymų. Veikite tai, ką nori vaikas.
- Nebijokite pripažinti savo klaidų. Kai vaikas mato, kad klysta ir suaugusieji, jis supranta, jog nesėkmės nėra tik „su juo kažkas ne taip“. Jei vaikui nepavyko, pasakykite, kad tai visiškai normalu - o bandant dar kartą, tikrai pavyks.
- Užuot sakę „Tu šaunuolis, kad gerai padarei užduotį“, labiau pabrėžkite vaiko pastangas: „Matau, kiek daug stengeisi“, „Šaunuolis, kad nepasidavei, net kai buvo sunku“. Toks palaikymas moko vaiką vertinti ne tik galutinį rezultatą (juk kartais jo ir nepavyksta pasiekti taip, kaip tikėtasi), bet ir savo pastangas, kantrybę bei atkaklumą.
tags: #psichologas #rekti #vaikas