Šiame straipsnyje aptarsime, kaip tėvai gali padėti savo vaikams išsiugdyti pasitikėjimą savimi, drąsą ir kritinį mąstymą. „Šiaurės licėjaus“ pradinio ugdymo mokytoja-ekspertė Jolanta Žvirblienė ir psichologas Simonas Berenis dalijasi įžvalgomis, kaip ugdyti pilnavertes asmenybes.
Nepasitikėjimo Savimi Priežastys
Psichologas Simonas Berenis siūlo atsisakyti apibendrinimo, kad vaikas nepasitiki savimi visose situacijose. Net jei vaikas jaučia nerimą įvairiose situacijose, tai nereiškia, kad jis niekur savimi nepasitiki. Greičiausiai jis pasitiki savimi atlikdamas kasdienes užduotis, pavyzdžiui, valydamasis dantis, klodamas lovą ar žaisdamas.
Svarbu kelti klausimus, kas vyksta konkrečioje situacijoje, kai vaikui kyla nepasitikėjimo savimi jausmas, ir kodėl kai kurie vaikai šį jausmą jaučia dažniau nei kiti. Atsakymas slypi tiek vaiko prigimtyje (jo jautrumas), tiek patirtyje, kuri formuoja įsitikinimus apie pasaulį, save ir kitus žmones. Nerimastingi įsitikinimai didina vaiko jautrumą, nerimą ir nepasitikėjimą savimi.
Nepasitikėjimas savimi dažnai išsisprendžia laikui bėgant, kai vaikas auga ir įgyja kompetencijos. Tačiau kartais nepasitikėjimas savimi gali įtraukti į „užburtą ratą“. Pavyzdžiui, jei vaikui nepavyksta plaukti baseine, jis gali pagalvoti, kad yra nevykėlis, ir tai sukelia stresą. Vengdamas baseino, vaikas trumpuoju laikotarpiu jaučiasi geriau, bet mintys apie nesėkmę sustiprėja. Taip vengimas tik dar labiau sustiprina nepasitikėjimą savimi.
Kaip Auginti Pasitikėjimą Savimi
Psichologas Simonas Berenis išskiria du pagrindinius būdus, kurie padės įkvėpti vaikams pasitikėjimą savimi:
Taip pat skaitykite: Giedrius Slaminskas: kas slypi už psichologo fasado?
- Rodykite pavyzdį. Jei vaikas mato, kad tėvai pasitiki savimi įvairiose situacijose, jis jaučia, kad pasaulis yra saugus ir gali drąsiau jaustis jame.
- Drąsinkite vaiką ir sudarykite jam sąlygas patirti sėkmę. Kuo daugiau vaikas sėkmingai išbūna įvairiose situacijose, tuo stipresni bus jo įsitikinimai, kad jis gali susitvarkyti su pasauliu, jam pavyks ir jis gali išbūti su diskomfortu, kad pasiektų savo tikslą.
Nelyginkite Vaikų Tarpusavyje
Kiekvienas vaikas yra individuali asmenybė, ir bet koks jo lyginimas su kitais dažniausiai išryškina tai, ko jam trūksta. Konkuruodami su kitais, vaikai praranda galimybę būti savimi. Vertindami ir lygindami vaikus, tiek tėvai, tiek mokytojai sudeda juos tarsi į „lentynėles“, kurios sunumeruotos „pirmas‘‘, „dešimtas“ ir t.t. Mažiau pasitikintys vaikai susitaiko bei patiki, kad gali būti tik „dešimti“ ir praranda motyvaciją augti.
„Šiaurės licėjaus“ pradinio ugdymo mokytoja J. Žvirblienė pastebi, kad kai klasėje mokomasi ne dėl vietos reitingų lentelėje, pradingsta konkurencija, keičiasi vaikų požiūris į draugus ir patį mokymąsi. Išnyksta įtampa, didėja ir išlaisvėja bendradarbiavimas, visas dėmesys skiriamas bendram darbo rezultatui pasiekti. Vaikai nebijo būti savimi, atsipalaiduoja, nebelieka baimės klysti.
Mokykite Savo Pavyzdžiu
Dauguma vaikų nori būti panašūs į tėvelius, nes jie - didžiausias autoritetas. Jie neabejoja tėvų žodžių ir pavydžių teisumu. Todėl dauguma tėvų veiksmų, tiek tinkamų, tiek ne, bus pastebėti ir užfiksuoti, o ateityje tikrai ir pakartoti. Žodinę informaciją vaikams sunkiau atkartoti, o elgesį jie tiesiog kopijuoja. Dažnai savo elgesio atkartojimą galima pamatyti vaikų žaidimuose, o kartais tai gali atsitikti labai netikėtose ar netgi nemaloniose situacijose.
Savo pavyzdžiu galima vaikus išmokyti daugybės teigiamų dalykų, pavyzdžiui, kalbėti ir klausyti. Dažnai girdėdami tėvus bendraujant mandagiai, vaikai taip pat mokosi atsiprašyti, paprašyti, pasisveikinti, padėkoti. Taip pat iš jūsų vaikai gali mokytis kalbėti paeiliui, nepertraukinėti. Jei išklausote vaiką, patys sulaukiate savo eilės ir leidžiate jam pasakyti, mokote jį elgtis taip pat.
Kaip valdyti savo emocijas vaikai gali išmokti taip pat iš jūsų. Vaikai atidžiai stebi jūsų jausmus ir reakcijas. Iš to jie mokosi, kaip reaguojama tam tikrose situacijose. Užsiimdami bendra veikla, tinkamu pavyzdžiu galite parodyti vaikui, kaip jūs elgiatės kai kyla nepasitikėjimo jausmas: sprendžiant konfliktus, susipažįstant su naujais žmonėmis, išreiškiant jausmus bei kitose situacijose.
Taip pat skaitykite: Konsultacijos moterims auginant vaikus
Šias, nors ir paprastas bei pažįstamas situacijas, svarbu vaikams paaiškinti žodžiais: ką jūs darote, kodėl elgiatės vienaip ar kitaip. Dažnai vaikai net neįsivaizduoja, kokios yra suaugusiųjų elgesio priežastys.
Kaip Kalbėtis Apie Nerimą Keliančias Situacijas
Psichologas Simonas Berenis bei priešmokyklinio ugdymo mokytoja Diana Meškelevičienė pataria, kaip su vaikais kalbėtis ir jiems suprantamai bei negąsdinant paaiškinti apie naują virusą, jo pasekmes bei teisingas prevencines priemones.
Nepamirškite - vaikai itin gerai jaučia jūsų nerimą, todėl jei jie dar maži, šia tema geriau daug nekalbėti prie jų. Su vyresniais vaikais, kuriems jau natūraliai kyla klausimų apie situaciją pasaulyje ir Lietuvoje kalbėtis būtina. Šiame etape nepalikite vaikų nežinioje ir nesuteikite laisvės jų fantazijai. Jei nerimaujate ar žinosite, kaip tinkamai atsakyti į vaikui kylančius klausimus - galite pirma jų išklausyti ir pažadėti su atsakymais sugrįžti netrukus. Svarbiausia, kalbėkitės ramiai, užtikrintai ir su kuo neutralesnėmis emocijomis.
Kiek ir kokios informacijos reikėtų pasakoti, nuspręsti galite atsižvelgdami į vaiko amžių ir jo jau turimą informaciją ar klausimus. Labai svarbu įsiklausyti į vaikų sakomus dalykus - ar jie įvardija konkrečias savo baimes ir nuogąstavimus, o gal jiems tiesiog smalsu? Jei vaikai itin jautrūs ir numanote, kad toks pokalbis tik dar labiau išgąsdins jūsų vaiką - geriau to nedarykite.
Pokalbio su mažesniais vaikais (5-10 metų) tikslas turėtų būti juos nuraminti, atsakyti į kylančius klausimus ir trumpai bei paprastai paaiškinti situaciją: papasakokite kas yra korona virusas, į kokius kitus virusus jis panašus ir kuo skiriasi nuo kitokių ligų. Paaiškinkite, kaip juo galima ir kaip negalima užsikrėsti, būtinai išvardinkite kokios prevencinės priemonės padės apsisaugoti. Su paaugliais, kurie greičiausiai jau yra išsamiau susidūrę su informacija apie ligos protrūkį internete ar mokykloje, galite diskutuoti laisviau. Kartu galite perskaityti informatyvius straipsnius ar pažiūrėti video siužetus, juos aptarti. Paklauskite, ką jie galvoja apie protrūkį, ar dėl kažko ypač jaudinasi. Būtinai pasidalinkite ir savo mintimis ar nerimu apie situaciją.
Taip pat skaitykite: Skirtumai tarp psichologo, psichoterapeuto ir psichiatro
Svarbiausia, kalbėdami su vaikais jiems nemeluokite ir neslėpkite nuo jų pagrindinės informacijos. Labai tikėtina, kad jie tai vis tiek sužinos, o tuomet sumenks vaikų pasitikėjimas jumis. Taip pat, kuo labiau mistifikuosime šią situaciją - tuo sunkiau vaikams bus suvokti realybę, jie gali susipainioti. Kalbėdami su vaikais galite pasitelkti netgi šiek tiek statistikos, pavyzdžiui - kiek užsikrėtusiųjų tėra kaimyninėse šalyse. Jei vaiką gąsdina mirtis - parodykite jiems skaičius su vaikų mirštamumo informacija (vaikų iki 9-erių metų kol kas nėra užfiksuota nei vienos mirties).
Vaikai jausis saugiau žinodami ko gali tikėtis artimiausioje ateityje. Sutarkite, jog vos tik vaikui kyla naujas klausimas - jis drąsiai gali kreiptis į jus. Pasiruoškite savo bendrą veiksmų planą ką darysite, kad nesusirgtumėte. Nuraminkite vaikus, kad, jei prireiks, jūs kartu saugiai liksite namuose, leisite laiką drauge ir sulauksite, kol pavojus praeis.
Kaip Aiškiai Suprasti Prevencines Priemones
„Šiaurės licėjaus“ priešmokyklinio ugdymo mokytoja Diana Meškelevičienė pataria, kaip padėti vaikams aiškiai suprasti pagrindines prevencines priemones:
- Padėkite vaikams suprasti, KODĖL jie turi plautis rankas, kosėti ar čiaudėti užsidengiant burną ir laikytis kitų susitarimų. Suvokdami priežasties-pasekmės ryšį vaikai geriau įsimins naują informaciją.
- Nedarykite iš rankų plovimo žaidimo - vaikai turi suprasti, jog tai yra jų pareiga ir turi į tai žiūrėti atsakingai.
- Pasikabinkite vonioje rankų plovimo instrukciją - trumpas priminimas dar niekam nepakenkė!
- Kartu peržiūrėkite ir praktiškai kelis kartus išmėginkite kiekvieną instrukcijos žingsnį. Tai taps sveiku kasdieniu įpročiu, naudingu net ir nesiaučiant virusams.
Psichologo Simono Berenio Patarimai Kiekvienam
Psichologas Simonas Berenis sako, kad greitas gyvenimo tempas sukuria nemenkas užduotis mūsų psichologinei būsenai, o viena dažniausiai pasikartojančių priežasčių, kuri priverčia mus jaustis blogai, yra pervargimas. „Įtempto gyvenimo stiliaus pasekmių priežastys gali būti įvairios. Viena jų - pervargimas. Mūsų kūną bei smegenis galime įsivaizduoti kaip spyruoklę, kurią per dažnai lankstant, ji išsiderina ar tampa pažeidžiama. Svarbu suprasti, kad visi turime savo limitus, o juos peržengus, galime susidurti su nemaloniomis pasekmėmis, kaip psichologinė įtampa ir įvairūs emociniai sunkumai“, - pastebi S. Berenis.
Norint pajusti harmoniją ir nustoti nerimauti dėl vienų ar kitų iškilusių išbandymų, privalu pailsėti atliekant daugeliui gerai žinomą praktiką. „Privalu praktikuoti tinkamą poilsį. Tai galioja naktį ir dieną. Todėl svarbu laikytis sveiko miego režimo bei leisti savo kūnui ir smegenims „atsigauti“ dienos metu. Tam gali padėti įvairios, jau dažnam žmogui žinomos, praktikos: meditacija, relaksacija, fiziniai bei kvėpavimo pratimai ir kita. Vienas paprasčiausių, bet išties labai veiksmingų būdų tinkamai atsipalaiduoti - praktikuoti reguliarų pasivaikščiojimą gamtoje“, - pataria psichologas.
Nusakyti, kada žmogui gali būti reikalinga psichologinė pagalba, yra sudėtinga, tačiau vertėtų atkreipti dėmesį į keletą svarbių požymių, signalizuojančių apie gresiančias rimtas psichologinės sveikatos problemas. „Atsakyti į šį klausimą išties nelengva, nes požymių yra įvairių. Svarbu suprasti, kad bent porą savaičių besitęsianti, pavyzdžiui, suprastėjusi miego kokybė ar apetitas, sumažėjęs savęs vertinimas, bejėgiškumo jausmas, nuovargis ar nerimas bei panašūs simptomai - gali būti reikšmingi indikatoriai“, - perspėja pašnekovas.
Psichologas S. Berenis įžvelgia, kad žmonės, kilus rimtiems emociniams sunkumams, vis dažniau išdrįsta paprašyti specialistų pagalbos. Tiesa, dalis žmonių vis dar mano, kad tai yra gėda. „Gera žinia ta, kad kuo toliau, tuo daugiau žmonių, ypatingai jaunimo tarpe, investuoja į savo psichologinę gerovę, kreipdamiesi pagalbos anksčiau, taip norėdami padėti sau bei pagerinti savo gyvenimo kokybę. Be abejo, daliai žmonių kreiptis į psichologą vis dar yra tabu, nes galvojama, kad tai verta daryti tik stipriai susirgus. Šį stereotipą laužyti yra svarbu, nes užkirsti kelią nemalonioms psichologinėms pasekmėms yra lengviau, nei išgydyti pačią ligą. Būtent todėl svarbu drąsiai kreiptis pagalbos, jeigu jaučiate nerimą dėl suprastėjusios psichologinės gerovės“, - perspėja S. Berenis.
Pašnekovo teigimu, nepaisant vis dar išliekančio stereotipo, egzistuojančio skirtinguose visuomenės sluoksniuose dėl psichologinės pagalbos suteikimo, Lietuva laimės indekso sąraše kopia aukštyn. „Atsakant į šį klausimą, galima pažvelgti į Lietuvos poziciją Pasaulinio laimės indekso, kuris atsižvelgia į bendrą šalies vidaus produkto įvertį, socialinę paramą, sveiko gyvenimo trukmę, laisvę priimti pasirinkimus, dosnumą, prosocialų elgesį ir korupcijos suvokimo indeksą atžvilgiu. Jeigu 2013-2015 metų Lietuva vidutiniškai patekdavo į 60 vietą, 2019 metais esame 42-oje. Peršasi išvada, kad tampame laimingesni, kas gali būti susiję ir su galimai mažesne emocine įtampa“, - optimistiškai žvelgia psichologas S. Berenis.
Be to, žmonėms, patiriantiems psichologinę įtampą, rekomenduojama išbandyti mobiliąją emocinės savipagalbos programėlę, pavadinimu „Pagalba Sau“. Ši programėlė padės ne tik stebėti savo emocinę būseną, bet taip pat suteiks papildomos informacijos, kur kreiptis ar nukreipti kitą, jeigu prireikia svarbių patarimų.
Adaptacija Mokykloje: Patarimai Tėvams
Kiekvienoje mokykloje rugsėjis - įtemptas laikas. Rudens pradžioje ne tik naujokams, bet ir mokyklos senbuviams vyksta adaptacija, kurią išgyvena ne tik vaikai, bet ir tėvai, tik skiriasi patiriamo nerimo lygis ir jo išraiškos būdai. Negana to, prisideda sezoniškumas, kuris labai glaudžiai susijęs su mūsų nuotaika.
Klaidinga manyti, kad adaptacija būdinga tik naujokams. „Senbuviams adaptacija irgi vyksta, nes ne tik vasaros/atostogų rėžimas persijungia į mokymosi rėžimą, bet ir pačios aplinkybės mokykloje pasikeičia, pvz. į klasę prisijungia nauji mokiniai arba pasikeičia mokytojas, prasideda akademinio ugdymo prasme sunkesni uždaviniai. Sunkiai vykstant mokinio adaptacijai pastebimas didesnis nerimas bei įtampa.
„Įprastai, kuo vaikas jaunesnis, tuo ryškesnė adaptacinio laikotarpio išraiška: dažnesni psichosomatiniai nusiskundimai (pvz.: pilvo skausmai), dažniau bėga ašaros (pvz.: atsiskyrimo nuo tėvelių baimė) ir kt. Visgi, nerimo išraiška daugiausia priklauso nuo pačio mokinio asmenybės, ne nuo jo amžiaus. Mokinys gali išreikšti nerimą ašaromis ar patirti pilvo skausmus būdamas ir 5-oje ar vyresnėje klasėje. Anot S. Berenio, adaptacija vaiko smegenims yra nelengvas uždavinys, nes susiduriama su naujomis aplinkybėmis, kurias smegenys turi įvertinti, suprasti ir gebėti kontroliuoti: „įvykdyti šiems uždaviniams - reikia daugiau energijos, nei būnant pažįstamoje, nesikeičiančioje aplinkoje.
„Paprastai adaptacijos vertinimas atliekamas praėjus mažiausiai 5 savaitėms, todėl svarbu ypač reikšmingų išvadų nedaryti prieš tai. Pagrindinis signalas, jog adaptacija visgi užtruko, yra ne pats praėjęs laikas, o įvykęs pokytis. Adaptacija gali užtrukti ir 3 mėnesius, bet jeigu šiuo laikotarpiu vaiko savijauta naujoje aplinkoje palaipsniui vis gerėjo, vadinasi adaptacija vyko sėkmingai, nors ir užsitęsė. Jei po tiek laiko vaiko savijauta reikšmingai nepasikeitė lyginant su pirmomis savaitėmis, jau rekomenduoju kreiptis į specialistą“ - sako S. Berenis.
Paklaustas, kokius pagalbos vaikui būdus šeima turėtų išbandyti prieš kreipdamasi į specialistus, psichologas pirmiausiai rekomenduoja vaikui užtikrinti tinkamą krūvio-poilsio balansą. „Pastebiu, kad šiuolaikiniams tėvams būdinga jau ir pradinukams sudaryti tokią užimtą dienotvarkę, kurioje net žaidimams lauke laiko nelieka. Tėvai pamiršta, jog tiek vaikams, tiek suaugusiems norint pasiekti aukštų rezultatų, pirmiausia būtina gerai pailsėti. Tėvai siekia maksimaliai ugdyti vaiką, o šis, užuot pasiekęs aukštų rezultatų, „perdega“ - dažną tėvų klaidą įvardija S. Berenis.
„Svarbu leisti vaikams išsipasakoti patiems neprimetant nuomonės. Po to rekomenduoju tėvams visada paklausti vieno ar kelių pozityvių klausimų, kaip pvz.: „kokie 3 šiandien geri dalykai įvyko mokykloje?“ arba „ką šiandien įdomaus pavyko sužinoti/išmokti?“. Tokiu būdu vaikas ne tik galės išventiliuoti susikaupusią įtampą, bet ir pradės sieti mokyklą su maloniomis emocijomis.
„Pastebiu, kad norėdami padėti vaikui, tėvai kartais padaro „meškos paslaugą“. Per didelis nuolatinis vaiko raminimas, stiprios tėvų reakcijos į vaiko patiriamas neigiamas emocijas - gražus gestas, bet jis vaikui siunčia žinutę, jog “pasaulis nesaugus, todėl svarbu viską kontroliuoti” ar “jeigu tėvai kiekvieno tavo žingsnio nekontroliuos, tau nutiks kažkas labai blogo (kitaip sakant, pasitikėti tavimi ir pasauliu negalima)” - apie nerimą keliančias tėvų pagalbos tendencijas įspėja S. Berenis.
Jis teigia, kad savarankiškumas ir atsakomybės jausmas - nereta problema, kurią šeimos atsineša į mokyklą iš namų. „Jei namie už mokinį viską padaro tėvai, natūralu, kad mokykloje jis dėl to patiria frustraciją. Jeigu šie įgūdžiai nebuvo pakankamai lavinami, vaikas susiduria su papildomu iššūkiu, kuris apsunkina adaptaciją.
tags: #psichologas #simonas #berenis