Įvadas
Šiame straipsnyje remiantis psichologės Jolantos Navickienės įžvalgomis nagrinėjami aktualūs švietimo ir psichologinės gerovės klausimai: vaikų dėmesio sutrikimai, mokyklos psichologinis klimatas ir paauglių nusikalstamumas. Straipsnyje siekiama atskleisti problemas, su kuriomis susiduria vaikai ir paaugliai, bei pateikti įžvalgų, kaip suaugusieji - tėvai, mokytojai ir specialistai - gali jiems padėti.
Dėmesio sutrikimai: priežastys ir sprendimo būdai
Šiuo metu apskritai pastebima, kad daugėja vaikų, kurie turi įvairių įgimtų sutrikimų ir ligų; taip pat daugėja vaikų, kurie rimtomis ligomis suserga jau po gimimo.
Sunku paaiškinti kokį nors psichologinį reiškinį viena priežastimi. Informacijos srautai, gyvenimo tempas, amžinas visuotinis chroniškas laiko neturėjimas, palyginti su visa žmonijos raidos istorija, yra labai naujas aplinkos, į kurią patenka kūdikis, bruožas. Gyventi tokiu tempu vaikui, kuris apie šį pasaulį dar nieko nežino, kuriam reikia tiek daug perimti ir išmokti, yra labai sunkus uždavinys. Dėmesio nesukaupimas gali turėti ir psichologines priežastis: jeigu vaikas ateina iš namų į mokyklą nepailsėjęs, emociškai susijaudinęs, išgyvena stiprius jausmus, visa mentalinė energija yra susikaupusi tose smegenų srityse, kurios atsakingos už emocijų išgyvenimą, mąstančioji žievė tiesiog nefunkcionuoja, t.y. visas dėmesys yra skirtas emocijų išgyvenimui. Ar galėtumėte suprasti, ką jums aiškina mokytojas, jei žinotumėte, kad jūsų namai šiuo metu dega (tiesiogine ar perkeltine prasme)? Sunku susikaupti ir tuomet, kai dėstoma medžiaga yra per lengva ar per sunki. Tuomet arba nuobodžiaujama, nes nepakankamas streso lygis neleidžia sukaupti dėmesio, arba streso lygis dėl nesugebėjimo suprasti dėstomos medžiagos pakyla tiek, kad apskritai blokuoja mąstymo procesus.
Mokymo programų tobulinimas. Taip pat nemanau, kad jos yra tobulos - nei mūsiškės, nei kurios nors kitos pasaulyje. Svarbu, kad vyktų nuolatinis tobulinimas. Juokinga klausytis purkštavimų, kad švietimo reforma nusibodo, kad visa tai pagaliau turėtų liautis… Mokykla, siekianti atitikti realybę, turi nuolat ją vytis, būti tobulėjanti.
Streso mažinimas. Tačiau vertėtų kalbėti apie tai, kiek mes, suaugusieji, prisidedame prie to streso užaštrinimo. Juk dažnai nuo pradinių klasių vaikai gąsdinami, kad neišlaikys egzaminų ir nueis "šuns keliais" ar dar kur nors. Piešiant juodą ateities perspektyvą, tiek tėvų, tiek mokytojų atsakomybė taip įsiūbuoja jų fantaziją, kad iš tiesų vaikui gali išsivystyti neurozė ar depresija. Ar pakankamai pasinaudojame tuo lankstumu? Ar konkurencinė kova neįsuka mūsų ir mūsų vaikų į tokį sūkurį, kur griebiam viską, kas tik įmanoma, ir kuo daugiau - o gal prireiks? Ar visada sugebam apsispręsti, ko norim? Ar nesirenkam prestižinio universiteto ar prestižinės profesijos dėl puikybės, o ne dėl svajonės įgyvendinimo? Kaip išmokyti vaiką neigiamas emocijas reikšti socialiai priimtinu būdu: nesimušti, nelaužyti daiktų, nesikeikti? Mokytojai ir tėvai paprastai patys nesivaldo, šaukia ir klykia. Vaikas dar yra per daug nesugadintas, kad galėtų perprasti dvigubus standartus. Žmogus tampa žmogumi ne remdamasis kieno nors pasakojimais ar rašytinėmis taisyklėmis, o kopijuodamas kitus žmones, jų elgesį, reakcijų būdus.
Taip pat skaitykite: Ugdymas karjerai
Mokyklos psichologinis klimatas: nuo prievartos aparato iki erdvės tobulėjimui
Ką apskritai galima padaryti tėvams, mokytojams ir vaikams, kad mokykla nebūtų kalėjimas, prievartos aparatas? Tokį idealą - mokyklą, į kurią skrendama kaip ant sparnų, visada reikėtų turėti prieš akis. Nepamirškime, kad mokymasis - sunkus ir daug valios pastangų reikalaujantis darbas. Ar galite taip jau labai džiaugtis, kad užuot pamiegojęs iki soties, turite keltis iš šilto patalo ir eiti į šaltą gatvę? Ar labai džiūgaujame, kai žinome, kad būsime viešai vertinami, ranguojami? Mokykla nėra skirta vien maloniai leisti laiką. Vis dėlto tikiu, kad psichologinis mokyklos klimatas gali būti kuo mažiau panašus į "prievartos aparatą". Prisipažinsiu, nesu gyvenime mačiusi nė vienos tobulos mokyklos, į kurią visi iki vieno mokiniai eitų kaip į šventę, tačiau esu buvusi daugybėje (ir mūsų mieste - taip pat), kurios ne tik deda daug pastangų eidamos šiuo keliu, bet yra pasiekusios ir visai puikių rezultatų. Ar įsivaizduojate pasaulį, kuriame vyksta įvairiausi dalykai, o mokykloje - tik geri? Tad galime tik paklausti savęs: ką aš (direktorius, mokytojas, mokinys, tėvas, mama, psichologė, žurnalistė ir t.
Pagalba mokykloje: specialistų vaidmuo
Skirtingi specialistai padeda spręsti skirtingo pobūdžio uždavinius: logopedai dirba padėdami įveikti kalbos ir komunikacijos kliūtis, specialieji pedagogai - mokymosi sunkumus, psichologai - emocines, elgesio, bendravimo bėdas.
Tokio darbo, kuris sukelia vidinius, aiškiai neužčiuopiamus pokyčius, rezultatą pamatuoti yra sunku. Manau, kad rezultatas yra jau vien tai, kad žmogus prisiėmė atsakomybę už savo ar savo vaikų gyvenimo kokybę ir ieško išeities, ieško specialistų pagalbos. Na, o bendravimo su specialistu sėkmę lemia daugybė objektyvių ir subjektyvių faktorių tiek iš specialisto, tiek iš kliento pusės. Ir labai gali būti, kad kitais atvejais, kai mane visiškai tenkina mūsų pasiektas rezultatas, klientas jaučiasi kur kas mažiau patenkintas.
Rokiškio psichiatrijos ligoninės patirtis: reabilitacija ir socialinė integracija
Teritoriją juosianti aukšta tvora, vargu ar įtartum, kad šioje gražioje aplinkoje įsikūrusi Rokiškio psichiatrijos ligoninė, kur gydomi itin sunkių psichikos sutrikimų turintys pacientai, padarę nusikalstamą veiką.
„Psichosocialinė reabilitacija pradedama iškart pacientui atvykus į gydymo įstaigą. Per mėnesį surenkama anamnezė iš ankstesnės gyvenamosios vietos bei teisinių dokumentų. „Socialinės reabilitacijos užsiėmimus lanko pacientai kruopščiai atrinkti profesionalios komandos. Rokiškio psichiatrijos ligoninėje pacientams taikoma reabilitacija, į kurią įsijungia kompetentinga psichologų bei socialinių darbuotojų komanda. Prieš dvejus metus įkurtame Sveikatinimo centre vykdomi netgi sveikos gyvensenos užsiėmimai. „Mokomės gyventi kiek įmanoma sveikiau. Ne tik kalbame apie sveiką mitybą, bet ir apie higieną. Patys gaminame natūralius muiliukus, renkame vaistažoles. Kavą bandome pakeisti sveikuolišku - cikorijos - gėrimu. Vietoj cukraus vartojame medų. Jei skyriuje pacientai valgo tik su šaukštu, sveikos gyvensenos užsiėmimų metu serviruojame stalą. Pas mus indai ir puodeliai - gražūs, porcelianiniai, o skyriuose dėl pacientų saugumo dažniausiai plastmasiniai. Taip pat pacientai turi priprasti valdyti su šakute ir peiliu. Gydymo įstaigoje įrengtas ir Fizinio aktyvumo kabinetas, kur dirba kineziterapeutas ir ergoterapeutas. Pagal iš anksto sudarytus grafikus čia vyksta jogos, tempimo, kvėpavimo pratimų užsiėmimai. „Mūsų kabinete atliekamas vandens masažas. Procedūras paskiria gydytojas.
Taip pat skaitykite: Psichologės Alionos Šalaj straipsnis
Anot įstaigos vadovo Algimanto Liausėdo, jau dešimtmetį Lietuvoje vieninteliai teikdami specialiosios psichiatrijos paslaugą pastebi, kad pacientų, turinčių psichikos sutrikimų, skaičius nuolat auga: „Kai prieš keliolika metų atvažiavau čia dirbti, buvo du šimtai dvidešimt priverstinai gydomų pacientų, o ligoninėje buvo numatyta du šimtai septyniasdešimt vietų. Šiandien turime daugiau nei tris šimtus ligonių. „Medicininis ligos gydymas yra toks pats kaip kitose įstaigose - trunka apie trisdešimt keturiasdešimt dienų. Bet mūsų specializacija - nusikaltimų prevencija. Teismo nutartimi ligoniai atvyksta arba į griežtą, arba į sustiprintą, arba į bendrojo stebėjimo skyrių. Tik teismas nusprendžia, kokiu režimu pacientas bus gydomas. Asmenų, kurie yra nepakaltinami, gydymas trunka ilgai. Kiekvienas jų vertinamas kas šešis mėnesius. Rokiškio psichiatrijos ligoninėje vidutinė gydymo trukmė Bendro stebėjimo sveikatos priežiūros skyriuje trunka maždaug 1 tūkst. dienų - tai yra apie trejus metus. Žinoma, yra tokių pacientų, kurie gydymo įstaigoje praleidžia ir dešimt, ir dvidešimt metų.
Pacientams patinka relaksacija, filmų, dailės, šviesos terapijos. Nemažai dėmesio skiriama psichoedukacijai. „Mūsų skyriuose komandą sudaro gydytojas psichiatras, psichologas, socialinis darbuotojas, slaugytoja koordinatorė ir užimtumo specialistai. Rokiškio psichiatrijos ligoninės pacientams sudaroma galimybė tobulėti: baigti vidurinę mokyklą ir įgyti profesiją. Mokymų klasėje nuo šešioliktos valandos vyksta pamokos, kurias veda Rokiškio suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centro pedagogai. Šiuo metu gydymo įstaigoje penkiolika pacientų mokosi pagal bendrojo lavinimo programą. Kadangi gydymasis trunka gan ilgą laiką, ligoniai įgyja pagrindinį arba vidurinį išsilavinimą. Sudaromos sąlygos išmokti amato: įgyjama kompiuterinio raštingumo ir internetinio puslapio kūrimo įgūdžių, čia ruošiami buitinių paslaugų teikėjai, meno iš odos gamintojai ir statybininkų padėjėjai. Socialinė darbuotoja Eglė Kuzminskaitė pasakoja, kad per užsiėmimus atsiskleidžia ne vienas talentas: „Būna, vyrai užsiima pynimu ir sukuria įspūdingų darbų. Pynimas - toks amatas, kur reikia turėti gabumų ir loginį mąstymą.
Visuomenėje apie psichikos sutrikimų turinčius asmenis vis dar įsišaknijusios stigmos, kurias ne taip paprasta įveikti. Nepaisant taikomos psichosocialinės reabilitacijos Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, ne visiems pacientams pavyksta sugrįžti į normalų gyvenimą. „Ne visi sugrįžta į namus. Dalis artimųjų nutraukia socialinius ryšius. Artimiesiems yra sudarytos visos sąlygos lankyti Rokiškio psichiatrijos ligoninės pacientus. „Artimieji gali lankyti kada tik pageidauja. Jeigu tik nori, gali atvažiuoti ir darbo dienomis, ir savaitgaliais. Sustiprinto režimo skyriuje lankymo valandos irgi neribojamos. Tik apmaudu, kad kone pusės pacientų niekas nelanko. Dauguma yra įvykdę nusikalstamą veiką artimoje aplinkoje, tad dalis namiškių nusisuka nuo sergančiojo. Pacientui dar tik atvykus į mūsų įstaigą, artimieji su juo palaiko socialinius ryšius, o problemos iškyla tada, kai šie ruošiasi sugrįžti į namus.
Paauglių nusikalstamumas: priežastys ir prevencija
Klaipėdos pedagoginės psichologinės tarnybos vadovė, psichologė psichoterapeutė Jolanta Navickienė mano, kad turėtume būti dėkingi „nepatogiems“ paaugliams, kurie savo negerais darbais primena, kad materialinės gėrybės negarantuoja laimingo gyvenimo. - Kas lemia paauglių polinkį nusikalsti? - Paprasčiausiai polinkį nusikalsti būtų galima paaiškinti formule „kaip jaučiuosi, taip ir elgiuosi“. Kitaip tariant, emociją galima laikyti viena iš pagrindinių elgesį nukreipiančių veiksnių. Be to, veikia ir daugiau faktorių. Jei iki tol suaugusieji vaikui dar buvo pakankami autoritetai, ir jis paklusdavo vien todėl, kad jie yra suaugusieji, tai paauglystėje vyksta vertybių perkainojimas ir naujų ribų išbandymas - ką jau galiu sau leisti? Pro kritišką paauglio žvilgsnį neprasprūsta ir tai, kad taisyklės, kurių laikytis jis yra verčiamas, patiems suaugusiesiems praktiškai negalioja - jie elgiasi ir nesąžiningai, ir savanaudiškai, ir amoraliai. Šį didžiulį nusivylimą paaštrina ir organizme vykstantys audringi fiziniai pokyčiai, kurie nuspalvina paauglio veiksmus impulsyvumu, stiprumu, nenuspėjamumu. Tokį aštrų vidinį fizinį, psichologinį ir dvasinį konfliktą išgyvenantis paauglys, prisidėjus nepalankioms išorinėms aplinkybėms, gali įvykdyti nusikalstamus veiksmus, tapti pavojingu ir sau, ir aplinkiniams.
- Paprastai linkstama manyti, kad nusikalsta tik vadinamųjų socialinės rizikos šeimų vaikai. Tačiau nuo vasaros mieste siautėję vagys ir plėšikai, kaip paaiškėjo, turi namus, šeimas, daugelio jų tėvai nėra alkoholikai, paaugliams iš pažiūros lyg ir nieko netrūksta… - Pasakymas „jiems lyg ir nieko netrūksta“ yra mažų mažiausiai neatsakingas. Laimingi žmonės nusikaltimų nedaro. Nelaimingieji savo nelaimingumą išreiškia įvairiai: vieni užsidaro savyje, krinta į neviltį, depresiją, kiti pyksta ant viso pasaulio. Paradoksaliai nuskambės, tačiau galbūt turėtume būti net savotiškai dėkingi tiems „nepatogiems“ paaugliams, kurie, rizikuodami savo kailiu, primena mums, suaugusiesiems, kad namų ir visų juose esančių gėrybių turėjimas negarantuoja laimingo buvimo.
Taip pat skaitykite: Šokio ir judesio terapija su Daiva Talijūniene
- Kaip apsaugoti juos nuo blogos aplinkinių įtakos? - Atsakyti į šį klausimą kuo toliau, tuo darosi sudėtingiau. Nes „blogi aplinkiniai“, kurie daro įtaką paaugliui, yra ne tik draugeliai iš gretimo kiemo - su jais susitvarkyti būtų paprasta. Šviesti tėvus, mokyti juos konstruktyvių bendravimo su vaiku būdų irgi įmanoma, tai jau yra daroma (yra netgi specialus įstatymas, įpareigojantis tėvus, kuriems auklėjant vaikus ypač nesiseka, lankyti tam skirtus kursus). Bet kas pajėgus susitvarkyti su masinėmis informacijos priemonėmis, kurios gyvena iš to, kad manipuliuoja žmogaus instinktais, sugriaudamos visus tabu, paleisdamos juos į laisvę virtualioje erdvėje ir neprisiimdamos atsakomybės už tai, kad virtuali erdvė paaugliui - tai realaus gyvenimo prieangis, taip smurtingas ir seksualizuotas gyvenimas ne tik legalizuojamas, bet ir propaguojamas. Jūs klausėte psichologo nuomonės, o gaunate visai ne psichologinius atsakymus. Bet, manau, kad nagrinėjant nusikalstamumo augimo ir jo jaunėjimo problemą, atskaitos taškas yra ne psichologija. Taip, tėvų bendravimo su vaiku stilius yra ypač svarbus faktorius.
- Na, tikrai nenorėčiau, kad visa tai, ką pasakiau anksčiau, atimtų bet kokią viltį užauginti vaiką ne nusikaltėlį. Sunku būtų paneigti, kad tėvų bendravimas su vaiku yra labai svarbi sąlyga, padedanti perbristi klampų paauglystės liūną. Kita vertus, nereikėtų bendravimu laikyti rutininių klausimų iš serijos „Kaipsekėsimokyklojekiekgavai“ ir po to sekantį pamokslavimą. Labai svarbu žinoti ir tai, ką vaikas išgyveno, kuo nusivylė, dėl ko apsidžiaugė, kas jį gąsdina, ko trokšta. Ne antroje vietoje yra ir tai, kaip tėvai bendrauja tarpusavyje, su kitais artimaisiais, kiek ir kokiais būdais jie patys atskleidžia savo išgyvenimus, kokių vertybių laikosi praktiškai.
tags: #psichologe #jolanta #navickiene