Savižudybės - tai opi visuomenės problema, paliečianti įvairaus amžiaus, socialinių sluoksnių žmones. Lietuvoje ši problema ypač aktuali, todėl svarbu kalbėti apie savižudybių prevenciją, psichikos sveikatos svarbą ir specialistų, dirbančių šioje srityje, indėlį. Šiame straipsnyje remsimės psichologės Vaivos Klimaitės įžvalgomis, atskleisdami jos patirtį, požiūrį į savižudybių prevenciją ir psichologinės pagalbos svarbą.
Savižudybių statistika ir rizikos grupės
Statistiniai duomenys rodo, kad Lietuvoje vyrai nusižudo dažniau nei moterys. Didžiausią rizikos grupę sudaro 45-55 metų vyrai, gyvenantys kaimo vietovėse, turintys priklausomybių ir (ar) neturintys darbo. Nors duomenų apie bandymus nusižudyti nėra, gydytojai pastebi, kad moterys dažniau bando žudytis, tačiau jos drąsiau kreipiasi pagalbos.
Psichologų darbas Savižudybių prevencijos centre
Vaiva Klimaitė dirba Vilniaus psichikos sveikatos centre, populiariai vadinamame Vasaros 5, skyriuje, į kurį patenka nusižudyti bandę ar savižudiškų minčių turintys asmenys. Šiame skyriuje dirbantys psichologai kasdien kalbasi su žmonėmis, ieško priežasčių, kodėl kilo noras nusižudyti, ir stengiasi išsaugoti trapią gyvybę.
V. Klimaitė pabrėžia, kad skyrius yra labiau konsultuojantis, neturintis savo palatų. Pacientai čia patenka įvairiais būdais: kartais juos atveža naktį, kartais kreipiasi artimieji, pastebėję ženklų, kad jų artimasis nori nusižudyti, o kartais medikai nukreipia pastebėję riziką. Pasitaiko, kad pacientai nesupranta, kodėl jie turi čia būti.
Psichologė Ieva Kirzaitė antrina, kad kartais žmonės, atsidūrę savižudybių prevencijos centre, nesupranta, kad jiems reikia pagalbos, arba nenori to pripažinti, nes nenori patekti į ligoninę ir neigia savo minčių rimtumą.
Taip pat skaitykite: Ugdymas karjerai
V. Klimaitė teigia, kad ligoninė yra tik trumpa gyvenimo stotelė, kuri trunka keletą mėnesių.
Savižudiškų minčių priežastys ir ženklai
Pasak psichologių, priežastis, kodėl žmogus nebenori gyventi, niekada nebūna viena. Tai visą žmogų kamuojančių emocijų ar problemų sukeliamų būsenų kompleksas, apibūdinamas sunkiais jausmais. Dažniausiai savižudiškas mintis sukelia psichologinis skausmas, neapykanta sau, stresas, bejėgiškumas.
I. Kirzaitė teigia, kad apie savižudybės ženklus lengviausia kalbėti retrospektyviai - jau po įvykdyto suicido, bandant aiškintis priežastis. Tuo metu tie ženklai atrodo akivaizdūs. V. Klimaitė priduria, kad artimieji dažnai nepastebi siunčiamų ženklų, nes mintis, kad šeimos narys gali ryžtis tokiam žingsniui, yra per daug baisi.
Pagalba žmogui po bandymo nusižudyti
Savižudybių prevencijos skyriaus psichologės turi įvertinti žmonių savižudybės riziką, nesvarbu, ar jie teturėjo tokių minčių ir ketinimų, ar buvo ėmęsi konkrečių veiksmų. V. Klimaitė pasakoja, kad jei žmogus bandė žudytis, išlieka aukštesnė savižudybės rizika. Su juo konsultuojamasi apie tai, kas įvyko, bandoma atsekti visą istoriją iki bandymo atimti sau gyvybę. Sudaromas saugumo planas, kuriame nurodyta, kokie ženklai rodo, kad žmogus linksta į krizės pusę, ką jis gali daryti, kad sau padėtų, ir į kokias įstaigas gali kreiptis.
Psichologės nurodo, kad dažnai žmogus gėdijasi mėginimo nusižudyti, galvojama, kad nesiseka taip, jog net negali nusižudyti. Po mėginimo nusižudyti žmogus būna paguldomas į stebėjimo skyrių, kuriame peržiūrimi jo daiktai, siekiant sumažinti riziką pabandyti nusižudyti dar kartą. Pačiam žmogui po mėginimo nusižudyti būna labai sunku įsisąmoninti ir tą patirtį. Dažnai jaučiamasi demaskuotu, nes galbūt ilgą laiką bandė slėpti nuo visų, kad jam yra negerai.
Taip pat skaitykite: Psichologės Alionos Šalaj straipsnis
Terapinis pokalbis ir baimių įveikimas
I. Kirzaitė sako, kad ji niekada nuo paciento nebando nuslėpti jausmų, kuriuos jaučia pati. Jausmų parodymas turi ir terapinį efektą - pacientas supranta, kad jo problemos ir bėdos iš tikrųjų kažkam rūpi, todėl jis geriau atsiskleidžia.
V. Klimaitė pasakoja, kad konsultacija yra gyvas pokalbis, kur akcentus sudeda paciento savijauta ir situacija, kurioje jis yra. Psichologas turi įtemptai klausytis, išsiaiškinti, kaip žmogus pasiekė tą tašką, kai bandė nusižudyti.
Į Vilniaus psichikos sveikatos centrą patekę pacientai turi įvairių baimių. Viena iš jų - kad kartą patekę į ligoninę joje ir liks amžinai. Taip pat bijo, kad aplinkiniai sužinoję apie jų problemas, nesupras ir nuvertins. V. Klimaitė teigia, kad tenka kalbėtis apie žmogaus baimę, kad dabar, kai jis praleido ligoninėje kažkiek laiko, jo niekas nenorės ir nepriims į darbą. Ji priduria, kad visa informacija apie žmogaus psichikos ligas yra konfidenciali ir priėjimą prie tokios informacijos turi tik valstybinės ir struktūrinės institucijos, o tai, kad žmogus jautėsi savižudiškai, gali niekur ir neatsispindėti.
Susitaikymas su netektimi ir pagalbos prasmė
Kartais nutinka taip, kad kai kurie žmonės galiausiai nusprendžia sau atimti gyvybę. Tai nutinka dėl to, kad pasikartoja krizė ir žmogus vis dar nėra pajėgus su ja susitvarkyti. V. Klimaitė teigia, kad įmanoma, jog savižudybių būtų mažiau, tačiau tai, kad jų nebūtų išvis, yra utopiška. Net ir dedant visas įmanomas pastangas, negali užtikrinti, kad pacientas atras norą gyventi toliau.
Psichologė prisipažįsta, kad susitaikyti su pacientų savižudybėmis buvo labai svarbu ir jai. Ji teigia, kad reikia išmokti priimti ir susitaikyti su tuo, kad net ir labai stengiantis, tai gali įvykti.
Taip pat skaitykite: Šokio ir judesio terapija su Daiva Talijūniene
V. Klimaitė pritaria, kad nėra nieko geriau nei suprasti, kad pavyko padėti žmogui, kuris buvo praradęs norą gyventi. Jeigu per tuos kelis mėnesius, praleistus ligoninėje, tu gali padėti žmogui pačiame sudėtingiausiame jo gyvenimo etape, tai atrodo, kas gali būti geriau nei padėti išsaugoti žmogaus gyvybę. Tai emociškai yra labai sunku, bet galėjimo padėti ir prasmės jausmas viską atperka. Jeigu kažkam pavyko padėti ir tas kažkas po metų parašo žinutę: „Ei, aš dar gyvas. Ačiū, tau už tai“, tai atperka viską.
Nerimas - signalas ar vaizduotė?
Socialinės iniciatyvos „Skirtingos Spalvos“ rubrikoje „Patarimai“ V. Klimaitė dalinosi įžvalgomis apie nerimą. Ji teigė, kad nerimo tik vaizduotės padariniu vadinti negalime, tai - reali būsena, kurią mūsų fantazija gali nebent suintensyvinti. Svarbu į nerimą žiūrėti dvejopai: dažnai nerimas - tai natūralus ir žmogui netgi būtinas jausmas, tačiau retkarčiais - tai problema, galinti tapti sveikatos sutrikimu, paveikiančiu ne tik emocinę būklę, bet ir atliepianti žmogui fiziškai. Anot V. Klimaitės, svarbu išmokti viena nuo kito atkirti. Diskutuodama su iniciatyvos įkūrėju, specialistė taip pat pabrėžė, kad nerimą kaip psichologinę problemą išspręsti tikrai galima, tačiau gydytis reikia sąmoningai.
Psichologinė pagalba ekstremalių situacijų metu
V. Klimaitė, remdamasi Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Klinikinės psichologijos katedros profesorės Danutės Gailienės įžvalgomis, teigia, kad ekstremalių situacijų metu patirti sunkius išgyvenimus yra normalu. Visiškai normalu, jei tokiais momentais būna neramu, liūdna, baugina nežinia, nusvyra rankos. Tai visai nerodo nei silpnumo, nei nevertingumo. Nebūtina visada stengtis tučtuojau nuo to pabėgti, karštligiškai siekti išsiblaškyti arba - priešingai - grimzti į desperaciją.
Mitai apie savižudybes
V. Klimaitė atkreipia dėmesį į klaidingus stereotipus ir mitus apie savižudybes ir gedulą, kurie trukdo artimiesiems tinkamai sureaguoti į krizę. Ji paneigia dažniausiai pasitaikančius mitus:
- Dėl artimojo savižudybės visada kažkas kaltas.
- Nusižudo tik silpni žmonės.
- Nusižudo tik sergantys psichikos sutrikimais.
- Jei žmogus nusprendė nusižudyti, jam jau niekas negali padėti.
- Gyvenime būna situacijų, kai savižudybė yra vienintelė išeitis.
- Jei žmogus nusprendė nusižudyti, vadinasi, jis iš tikrųjų nori mirti.
- Klausimas apie savižudybę žmogų gali dar labiau paskatinti nusižudyti.
- Žmonės, kurie daug kalba apie savižudybę, niekad ir nenusižudo.
- Negalima kalbėti apie sunkius savo išgyvenimus, nes kitus tai apkrauna.
- Savo sunkumus reikia išgyventi vienam.
Pagalba išgyvenantiems netektį
V. Klimaitė teigia, kad patyrusieji mylimo žmogaus netektį ar žmonės, kurie bandė nusižudyti, tikina, kad svarbiausia po to jiems buvo turėti, į ką atsiremti ir net nebūtinai kalbėti - užtekdavo vien žinojimo, kad kažkas yra šalia. Svarbu padėti atsitraukti nuo minčių, toleruoti prieštaringus kenčiančiojo jausmus, padėti paleisti juntamą pyktį ir kaltę.
Savižudybių prevencijos skyrius
Savižudybių prevencijos skyriuje konsultuojami ketinantys nusižudyti ar turintys tokių minčių asmenys. V. Klimaitė pabrėžia, kad tai yra pirmas ir kol kas vienintelis toks specializuotas skyrius Lietuvoje. Kadangi jame nėra atskirų lovų, specialistai dirba su visų skyrių pacientais, turinčiais suicidinių minčių. Skyriuje dirba psichologai ir atvejo vadybininkas, kurie įvertina savižudybės riziką bei taiko trumpalaikę terapiją po mėginimo nusižudyti.
tags: #psichologe #vaiva #klimaite