Netekties skausmas yra neišvengiama žmogaus gyvenimo dalis. Vis dėlto, susidūrus su sunkumais, dažnai stengiamės užgniaužti kylančias emocijas, tarsi apsisiausdami pozityvumo skraiste. Tačiau, psichologų teigimu, emocinio raštingumo ugdymas ir žinios apie vidinį emocinį pasaulį yra būtinos, norint išgyventi netekties skausmą be didesnių nuopuolių.
Netektis: daugiau nei tik artimojo mirtis
Nors artimojo mirtis yra didžiausia įsivaizduojama netektis, svarbu suvokti, kad skaudžių netekčių gali būti pačių įvairiausių. Psichologė S. Tindžiulytė pabrėžia, kad netektimi gali būti laikomos skyrybos, artimojo persikėlimas gyventi į kitą šalį, vaikų išvykimas studijuoti į užsienio universitetus. Skaudu gali būti netekti ir materialių dalykų, prie kurių esame prisirišę, pavyzdžiui, namų, turto, verslo. Galiausiai, tai gali būti ir nematerialūs dalykai, pavyzdžiui, sveikata ar svajonių, turėto gyvenimo plano netektis.
Emocijų neigimas: evoliucija ar žala?
Šiuolaikinėje visuomenėje pastebima tendencija neigti netekčių keliamas emocijas, stengiantis nemalonių jausmų atsikratyti. Anksčiau į mirties faktą buvo žvelgiama kitaip - kai tapdavo aišku, kad žmogus greitai mirs, būdavo įprasta eiti atsisveikinti, kalbėtis su juo, o laidotuvių ceremonija trukdavo gana ilgai. Dabar ji smarkiai sutrumpėjusi, o mirusieji kremuojami, taigi, atėję atsisveikinti, jų nebematome. Nors bėgimas nuo to, kas nepatogu, yra svarbi evoliucinė varomoji jėga, ritualai buvo sugalvoti ne veltui - jie padeda susidūrus su mirtimi atsisveikinti bei priimti natūraliai dėl to kylančius jausmus.
Jei traumuojanti patirtis lieka neišgyventa, jausmai gali vėliau gyvenime prasiveržti ir labai išgąsdinti. Neretai galimybę gedėti riboja šalutiniai veiksniai, pavyzdžiui, mama ar tėtis lieka vieni su mažu vaiku, todėl tenka susitelkti ir viskuo pasirūpinti. Jausti tuos jausmus ir su jais išbūti iš tiesų reikia saugios erdvės, tinkamo laiko ir vidinių resursų. Ypač vaikai gali būti nepajėgūs atlaikyti visus kylančius jausmus, todėl čia svarbų vaidmenį atlieka tėvai ir kiti artimieji, kurie gali vaikui padėti, jį paguosti dėl ištikusios netekties. Labai svarbu pasirūpinti ne tik fizine jo gerove, bet ir psichine sveikata. Kita vertus, suaugusiems žmonėms ištverti skausmą gali padėti psichologinis pasirengimas ir atsparumas, kurį reikėtų stiprinti kasdien sau skiriant dėmesio, rūpinantis savimi. Jei esame pervargę, tikėtina, kad netektis prislėgs dar sunkiau.
Netektis akis į akį: svarbu nevertinti jausmų
Mūsų kultūroje gausu nuorodų, kaip elgtis mirus artimajam, tačiau susidurti su kitokio pobūdžio netektimis kebliau, nes neturime jas lengvinančių ritualų, tad kur kas paprasčiau pabėgti nuo kylančių nepatogių jausmų, netektis nuvertinant. Visos netektys subjektyviai gali būti labai skaudžios, ir būtų pavojinga mėginti aiškintis, kurie įvykiai turėtų būti skaudesni už kitus. Todėl labai svarbu sau pasakyti, kad jausmų nereikia grupuoti ir vertinti.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Laikotarpis iki netekties: bejėgiškumas ir artumas
Laikotarpis iki netekties, kai ši jau neišvengiama, gali būti netgi kur kas sunkesnis negu po to, kai lieka gedulas. Nežinomybė ir negalėjimas niekuo padėti gali labai prislėgti. Tačiau reikėtų net ir toje bejėgiškoje situacijoje mėginti atrasti tai, ką tuo konkrečiu metu galima padaryti, pavyzdžiui, pabūti su artimuoju, kartu imtis jo mėgstamų veiklų, paskaityti knygą ar laikraštį, pasikalbėti, padėti buityje. Tai gali sumažinti bejėgiškumo jausmą. Galiausiai svarbu mintimis ne keliauti toli į ateitį, o planuoti artimiausią laikotarpį - šiandieną.
Gedulas ar depresija: kur riba?
Susidūrus su netektimi tikrai gali pasireikšti platus jausmų spektras. Vis dėlto dažniausiai tai nesutrikdo žmogaus funkcionavimo tiek, kad jis nebegalėtų nieko daugiau veikti. Taip pat gedulas turi savo objektą, kurio gedima. Sunerimti reikėtų, jei žmogus nustoja gyventi savo gyvenimą, nebegali judėti pirmyn, yra tarsi įstrigęs netektyje, ir tai veikia jo gyvenimo kokybę, psichinę būseną.
Mirties baimė: kas iš tikrųjų mus gąsdina?
Dažnai žmonės įvardija, kad mirties baimė glaudžiai siejasi su jų baime prarasti artimuosius, galimybe prarasti savo ateities planus, patirti pačiam skausmą ar sukelti skausmą savo artimiesiems ir, galiausiai, mus gąsdina nežinomybės baimė. Kalbant apie nežinomybę, svarbią funkciją vaidina religingumas. Todėl tikinčio ir netikinčio žmogaus požiūris į mirtį skiriasi - tikintis žmogus tiki, kad šio gyvenimo pabaiga yra kito gyvenimo pradžia. Kiekviena religija ar dvasiniai įsitikinimai suteikia ne tik kryptingas gaires kaip gyventi, bet tuo pačiu turi savo supratimą apie pomirtinį gyvenimą. Toks aiškus žinojimas suteikia saugumo ir gali sumažinti mirties nerimą.
Žmogus, neišpažįstantis kokios nors religijos ar tikėjimo, greičiausiai mirtį priima kaip savo egzistencijos pabaigą. Jis irgi išgyvena mirties baimę, suvokdamas, kad mirtis yra visko pabaiga.
Kaip įveikti mirties baimę?
Įveikti mirties baimę dažnai padeda pėdsakai, kuriuos žmogus palieka po savęs. Nereikia būti pasaulinio lygio įžymybe, kad tave prisimintų visas pasaulis. Tai gali būti gili mintis, veiksmas, ištiesta pagalbos ranka, nuoširdus pokalbis, geras darbas, kūryba, reikšmingas indėlis kokioje nors srityje - visa tai, kas turi išliekamąją vertę žmonių atmintyje ir širdyse. Kuo daugiau kituose žmonėse paliksime gerų pavyzdžių, idėjų, žodžių ar darbų, tuo daugiau suteiksime galimybę tęsti savo „gyvenimą” kituose.
Taip pat skaitykite: Agnės Jonkutės meno ir asmeninės patirties sintezė
Nemažai atliktų tyrimų su mirštančiais žmonėmis parodė, kad labiausiai prieš mirtį žmonės gailisi, kad per mažai laiko skyrė savo artimiesiems. Tai susiję su jausmu, kiek buvai reikalingas kitiems ir ką vertingo palieki po savęs. Mirties akivaizdoje jaučiamės itin vieniši - mirtis yra vienišiausias gyvenimo įvykis. Ji ne tik atskiria mus nuo kitų, bet ir pasmerkia naujai, dar baisesnei vienatvei: atsikyrimui nuo paties pasaulio. Mirties akivaizdoje pasidaro ypatingai reikšmingi artimi ryšiai. Tuomet norisi, kad kažkas artimas pabūtų šalia, palydėtų į tą nežinomą kelionę.
Vienas tibetiečių įprotis, aprašytas S.Rinpočė gyvenimo ir mirties knygoje, - tibetiečiai turi įprotį kasdien pagalvoti apie mirtį. Tokiu būdu jie pratinasi prie minties, kad gyvenimas nėra amžinas. Tai vadinama desensibilizacija, kuri remiasi idėja, kad baimė gali būti sumažinama palaipsniui einant link jos ir išbūnant su tais potyriais, kuriuos ji sukelia. Svarbu nuolat mąstyti apie tai, jog mirtis reali ir ateina be perspėjimo.
Gedulo procesas: nuo šoko iki susitaikymo
Psichologijos mokslas gedulą apibrėžia kaip ištisą emocinį procesą, vykstantį tam tikrais etapais nuo tos akimirkos, kai susiduriama su skausminga realybe iki tol, kai su ta nauja realybe imama susitaikyti.
Susidūrimas su realybe
Netekties akimirką išgyvename sąstingio, šoko būseną. Žmonės, patyrę netektį, dažnai pasakoja negalėję žinia apie mirtį patikėti, prisimena jautęsi tarsi sapnuotų blogą sapną, tikri įvykiai atrodė tarsi būtų nerealūs. Tai - pirmoji reakcija susidūrus su realybe.
Konfrontavimas su tuo, ko neįmanoma pakeisti
Suvokus skaudžią realybę, apima daugybė skausmingų ir stiprių jausmų, pyktis, sielvartas, liūdesys. Dažnai pyktis nukreipiamas į save, Dievą ar patį mirusįjį. Šalia šių jausmų vis prasibrauna sielvartas, vėliau gali pasirodyti būsena, visiškai panaši į depresiją. Išgyventi skausmingus jausmus yra visiškai normalu, tai sveika reakcija į praradimą. Žmogus priešinasi realybei, norėtų ką nors pakeisti.
Taip pat skaitykite: Bendruomenės psichologija: apibrėžimas
Atsisveikinimas su mirusiuoju
Žmogus, leidęs sau jausti liūdesį, pyktį, skausmą, ilgesį ilgainiui ima susigyventi su netektimi. Imama prisitaikyti prie naujos realybės, tarsi atsisveikinama su mirusiuoju. Tai nebūtinai reiškia, jog kasdien vis truputį geriau.
Galiausiai žmogus arba ima judėti gyvenimo link, arba neigiama, komplikuoto gedulo linkme. Žmogus po truputį mokosi gyventi be mirusiojo. Galiausiai sielvartas po truputį traukiasi, mirusysis prisimenamas, gedintysis tais prisiminimais gali dalintis, retkarčiais vis dar užplūsta liūdesys, skausmas ir nostalgija, tačiau visa tai nebeparalyžiuoja žmogaus kasdienio gyvenimo.
Panašūs jausmai užplūsta ir patyrus kitokią netektį: praradus darbą, išgyvenant skyrybas, netekus draugo, susirgus labai sunkia liga ir net iškritus iš turnyro mėgstamai komandai.
Psichologinė krizė: kai resursų nebepakanka
Kai kurios gyvenimo patirtys sukrečia iki sielos gelmių. Joms įveikti turimų resursų kartais nebepakanka. Stipriems išgyvenimams, reikalaujantiems naujų adaptacijos ir įveikos būdų, esame suteikę vardą „psichologinė krizė“. Ji taip pat gali būti suprantama kaip natūrali žmogaus reakcija į jam sunkią bei reikšmingą gyvenimo situaciją. Tokių situacijų spektras neturi ribų, tačiau dažniausiai jas vienija kažko praradimas - galimybės, gyvenimo, žmogaus.
Žinia apie nepagydomą ligą bei sparčiai kintančią artimojo gyvenimo trukmę gali sukelti psichologinę krizę.
Diagnozė - nepagydoma liga
Sunku įsivaizduoti, ką patiria žmogus, išgirdęs nepagydomos ligos diagnozę. Tačiau nesunku suprasti, kaip drastiškai pasikeičia jo gyvenimas. Nauja kasdienybė gali tapti iššūkiu ne tik sergančiajam, bet ir jo artimiesiems.
Išgirdus tokią žinią, dažniausiai ištinka šokas, kurį vėliau pakeičia kiti gynybos mechanizmai, iš kurių pagrindinis - neigimas. Laikui bėgant, kai suvokimas apie galimą netektį vis labiau įsitvirtina, galime pajusti tam tikrą vidinį skilimą.
Nepagydomos ligos atveju, regis, visas dėmesys nukreiptas į sergantįjį. Tačiau tokiomis akimirkomis neturėtume pamiršti ir savęs. Labai svarbu su kuo nors kalbėtis apie mus aplankančius jausmus bei mintis. Negalima jų ignoruoti ir užgniaužti savyje. Svarbu suprasti, kad tai ypač stiprus ir gilus išgyvenimas ne tik artimajam, bet ir mums - šalia esantiesiems.
Nuoširdų išklausymą, palaikymą bei pabuvimą kartu sunkią akimirką galime gauti surinkdami Pagalbos moterims linijos ar kitos emocinės paramos tarnybos telefono numerį. Žinoma, esant galimybei, pagalbą suteikti gali ir psichologas.
Kaip padėti sergančiam?
Mūsų supratimas, ko reikia nepagydoma liga sergančiam artimajam, gali būti apipintas klaidinančiais stereotipais ir įsitikinimais. Geriausia, ką galime padaryti, tai įsiklausyti į artimojo poreikius, juos išgirsti, priimti ir gerbti. Kiekvienas žmogus yra unikalus, kaip ir jo santykis su liga.
Kartais gali būti sunku išgirsti nepagydoma liga sergančiojo tikruosius poreikius. Ypač, jeigu jie visiškai nesiderina su mūsų įsivaizdavimu ir supratimu, kokie jie turėtų būti. Tačiau, ko gero, tai viena iš nedaugelio situacijų, kai verta save šiek tiek „sumažint“, suteikti didesnę galimybę artimajam būti išgirstam.
Gyvenimo laikinumas: baimė ar sąmoningumas?
Šiuolaikinėse Vakarų visuomenėse žmonės vengia kalbėtis apie mirtį. Kita vertus, pranešimų apie mirtį kasdien pilna žiniasklaidoje, kine taip pat gausu mirties scenų. Žmogui sunku pripažinti, kad visi esame mirtingi ir kad mirtis yra ne tik tai, su kuo susiduria kiti žmonės, bet ir tai, su kuo galime susidurti patys.
Psichologiniai moksliniai tyrimai rodo, kad daugeliui žmonių, vos pradėjus galvoti apie galimą savo ar artimo žmogaus mirtį, kyla daugybė neigiamų emocinių išgyvenimų - baimė, įtampa, nerimas. Taigi gyvenimo laikinumo apmąstymas padeda mums būti labiau sąmoningiems, kurti kokybiškesnius santykius. Kai suvokiame, kad mūsų santykiai su artimais žmonėmis yra laikini, galime pradėti juos labiau branginti.
Kol nesame susidūrę su artimų žmonių mirtimi, turime vadinamąjį nepažeidžiamumo mitą. Mums atrodo, kad esame nepažeidžiami, kad mirtis yra vos ne teorinė konstrukcija ir mūsų ji nepalies. Todėl daugelis žmonių būna linkę nesaugoti netgi savo pačių gyvybės - vairuoja greitai, nesaugo sveikatos, rizikuoja gyvybe, nesuprasdami, kad gyvenimas yra vertybė. Bet jei jie buvo nelaimingi, jei jų gyvenime buvo daug pykčio, skausmo ir jie negalėjo to priimti, jei gyvenimas atrodo kaip baisus košmaras, tuomet priartėję prie natūralaus išėjimo iš gyvenimo akimirkos, jie gali jausti apgailestavimą dėl savo pačių gyvenimo.
Psichologas Erikas Eriksonas, kalbėdamas apie žmogaus raidos stadijas, yra išskyręs paskutiniąją. Jis sako, kad gyvenimo pabaigoje mūsų laukia dvi egzistencinės išeitys - integracija arba neviltis. Anot E. Eriksono, nebūtina laukti senatvės, kad pasitikrintum, kokia bus paskutinė tavo gyvenimo raidos stadija, pakanka kiekvienos dienos pabaigoje savęs paklausti - kaip jaučiuosi, ar esu patenkintas savo diena, ar galiu padėkoti Visatai už tai, kad šiandien gyvenau. Jeigu nuoširdžiai galiu tai padaryti, vadinasi, mano gyvenimo kryptis yra ramybė, harmonija, integracija. Ir kol dar kvėpuojate, jūs galite pakeisti tą kryptį.
Reikėtų pradėti galvoti, ką aš galėčiau padaryti, kad mano gyvenimas, atsižvelgiant į tai, kas priklauso tik nuo manęs, labiau priartėtų prie geriausio mano gyvenimo varianto.
Darbas su onkologiniais ligoniais: gyvenimo prasmės paieškos
Konsultuojant sunkius ligonius, paaiškėja, kad dauguma jų gyventų kitaip - daugiau dėmesio skirtų dalykams, kurie jiems tikrai svarbūs, pavyzdžiui, vaikams, šeimai, gamtai, mėgstamai veiklai, maldai, gyvenimo prasmės atradimui. Daugelis sakė, kad jie lyg voverės sukosi savo darbuose, gyvenimuose, o kai susidūrė su realios mirties grėsme, pradėjo kitaip matyti savo gyvenimą.
Jeigu norėtumėte darbe praleisti paskutinę savo gyvenimo dieną, tuomet esate palaimintas, jūs turbūt dirbate tokį darbą, kuris jums iš tiesų teikia pasitenkinimą, ramybę, ir turbūt darbe yra jūsų gyvenimo misija. Bet jei pasakytumėte: oi, tikrai ne, paskutinę savo gyvenimo dieną norėčiau praleisti artimųjų apsuptyje arba medituodamas, arba kur nors gamtoje, tuomet jūsų paklausčiau: o kas jums trukdo, kai tik galite, tai daryti arba būti ten, kur norėtumėte būti paskutinę savo gyvenimo dieną.
Dažnai sakome, kad trukdo laiko stygius, įsipareigojimai, kiti žmonės, darbai. Bet iš tikrųjų ne tai trukdo. Mums trukdo mūsų pačių galvojimas, kad kažkas kita yra svarbu, o ne būti laimingu.
Budizmo tradicijoje sakoma, kad nušvitimas yra reikalingas ne jums, o visų gyvų būtybių labui. Tai yra - kuo daugiau jumyse yra šviesos, ramybės, harmonijos, tuo daugiau jūs to galite duoti kitiems. Taigi kai rūpinamės savimi, kai mąstome apie savo gyvenimą, prisiminkime, kad tuo mes darome gera ne tik sau, bet ir žmonėms, kurie su mumis gyvena, nes esame ramesni, džiaugsmingesni, dėkingesni, labiau atsipalaidavę.
Mirties baimė: amžius ir asmenybė
Įveikti mirties baimę gali būti nelengva. Ir prieš pat mirtį daugeliui žmonių būna labai sunku - netgi tiems, kurie tikėjo Dievu, pomirtiniu gyvenimu. Kai kuriems žmonėms pavyksta įveikti mirties baimę, susitaikyti, išeiti ramiai. Kai kuriems galbūt ne visai pavyksta - jie iškeliauja pasimetę. Pati išėjimo akimirka arba susitaikymas su ja labai susiję ne tik su žmogaus amžiumi, bet su žmogaus sąmoningumu.
Yra tekę matyti jaunų žmonių, kurie geba susitaikyti su mirtimi, ir yra tekę matyti labai brandaus amžiaus žmonių, kurie nenorėjo mirti, kurie dar norėjo gyventi, nors jiems buvo ir 86-eri, ir 88-eri. Būtent tai, kaip žmogus jaučiasi nugyvenęs savo gyvenimą. Jeigu neapgailestauja dėl savo gyvenimo, jei yra atleidęs žmonėms, jeigu pasitiki begalybe, jeigu, metaforiškai kalbant, gali atsiduoti į jos rankas, tuomet priimti išėjimą nėra sunku, tuomet žmogus jaučiasi ramus, pasitiki gyvenimu ir mirtimi, ir jis nėra taip karštligiškai, neurotiškai prisirišęs prie fizinio buvimo.
Asmenybės bruožai taip pat turi reikšmės tam, kaip stipriai žmogus bijo mirties. Mes visi turime polinkį kontroliuoti situaciją. Ir visi šiek tiek bijome nežinomybės. Bet kai kurie iš mūsų nežinomybę toleruojame geriau, kai kurie - prasčiau. Tie, kurie lengviau ištveria nežinomybę, gali lengviau susitaikyti ir su nežinomybe, kuri gali laukti po fizinio kūno mirties.
Savižudybė: pasirinkimas ar skausmo išraiška?
Vis dėlto Lietuvoje nemažai žmonių pasirenka mirtį kaip išeitį. Žmonės kartais savanoriškai renkasi mirtį nesuvokdami, kad gali būti kitas jų psichologinio skausmo įveikimo variantas nei savižudybė. Jie galvoja, kad po mirties nėra skausmo, kad yra tik ramybė.
Mano pačios įsitikinimu, mirtis yra fizinio kūno gyvenimo pabaiga. Fiziškai mes prarandame kūną, nebetenkame galimybės kvėpuoti, apkabinti, mylėti.
Gyvenimo laikinumas: galimybė branginti
Mąstymas apie laikinumą yra pozityvus - jis leidžia neatidėlioti prasmingo gyvenimo, leidžia kurti kokybiškesnius santykius su artimaisiais. Reikia suvokti, kokia dovana yra tai, kad artimieji yra gyvi ir kad dar turime galimybę būti kartu.
Yra tekę matyti daug atvejų, kai mamos praranda vaikelius ir paskui labai apgailestauja, sako: aš jam mažai laiko skirdavau, aš jį bardavau, jeigu būčiau žinojusi, kad su juo praleisiu tik penkis ar dešimt gyvenimo metų, būčiau branginusi kiekvieną buvimo kartu akimirką.
Netektis šeimoje: iššūkiai ir pokyčiai
Nors suprantame, kad mirtis yra gyvenimo dalis, tačiau mylimo žmogaus netektis yra vienas iš labiausiai stresą keliančių įvykių gyvenime, galintis iššaukti didelę emocinę krizę. Dažnai šie jausmai užklumpa netikėtai ir galite būti nepasiruošęs savo emocijų intensyvumui, trukmei ar staigiai nuotaikų kaitai. Neišsigąskite, visi šioje situacijoje patiriami jausmai yra normali reakcija į netektį, jie padeda jums susitaikyti su praradimu.
Mirtis šeimoje dažnai įtakoja visos šeimos, kuriai priklausė mirusysis, gyvenimą. Mirtis gali ir labai dažnai pakeičia santykius tarp likusių šeimos narių.
Vaiko netektis
Vaiko mirtis yra vienas skaudžiausių dalykų, kuris gali nutikti šeimai. Dauguma tėvų niekada negali pamiršti mirusių savo vaikų, nesvarbu, kokiame amžiuje jie mirė. Vaiko netektis sukelia didžiulį neteisybės jausmą - dėl prarasto gyvenimo, neišsipildžiusių svajonių ir beprasmių kančių. Tėvai gali jausti atsakomybę už vaiko mirtį net ir tais atvejais, kai tai nutiko ne dėl jų kaltės ar kai jie padarė viską, ką galėjo. Tėvams taip pat gali atrodyti, jog prarado esminę savo tapatybės dalį, tai gali palikti didelę, tuščią erdvę viduje. Šios tuštumos išgydymas gali užtrukti ilgai.
Gedėjimą kiekvienas išgyvena savaip. Vyrai ir moterys sielvartą neretai jaučia skirtingai, dėl to po vaiko netekties dažnai kyla vienas kito nesupratimas ir nesusikalbėjimas.
Tikrai nėra teisingo ar neteisingo būdo, kaip turi gedėti vaiką praradę tėvai. Gerai yra parodyti savo skausmą ir sielvartą įvairiais būdais, tiek liūdint vienam, tiek pasidalinant savo jausmais. Būkite kantrūs ir rūpestingi vienas kitam, pabandykite kalbėti apie savo mintis ir jausmus ir kartu pasidalinti prisiminimais apie vaiką.
Tėvų netektis
Tėvų netektis gali sukelti stiprų emocinį sukrėtimą vaikams, nes parandamas itin artimas žmogus, su kuriuo buvo praleista daug laiko ir užmegztas stiprus ryšys. Tėvų netektis paveikia nepriklausomai nuo to, kokio amžiaus yra vaikai. Tačiau netekus vieno iš tėvų ar abiejų anksti, iki 15 metų, laikinai pablogėja emocinė būklė bei padidėja psichikos ligų atsiradimo tikimybė suaugus.
Intensyvus gedėjimas tęsiasi apie pusmetį, bet ir po to pirmus metus ar net ilgiau protarpiais gali užplūsti stiprūs jausmai ir prisiminimai. Po tėvų netekties paprastai jaučiamas ilgesys, liūdesys, verksmingumas, dažnai užplūstantys prisiminimai, kurie gali eiti kartu su apgailestavimu ar kalte, kad ne viską tinkamai padariau.
Netekus abiejų tėvų, dažnam gyvenimas jau neatrodo toks pat kaip anksčiau, nes nebėra tų žmonių, kurie mus myli ir bent jau simboliškai „apsaugo“ nuo įvairių negandų. Net jei miręs gimdytojas nebuvo mylintis ir geras, gedėjimas gali būti pakankamai stiprus, kadangi netenkama galimybė, kad santykiai susitvarkys. Be to, kuo daugiau turėjome negatyvių jausmų prarastajam, tuo yra didesnė sunkaus, patologinio gedėjimo tikimybė. Sunkesnis gedėjimas būna ir tada, kai nėra emociškai atsiskirta nuo tėvų, kai tėvai miršta staiga, netikėtai, taip pat kai netenkama abiejų tėvų vienu metu.
Sutuoktinio netektis
Sutuoktinio ar partnerio netektis yra skaudus smūgis visai šeimai. Sutuoktiniui tenka ne tik pačiam įveikti emocinius sunkumus bei galimus didelius finansinius, buitinius pokyčius gyvenime, tačiau ir padėti tėčio ar mamos netekusiems vaikams.
tags: #psichologija #apie #artimo #mirties #nora