Psichologinis Darbas su Vaikais, Turinčiais Fizinę Negalią: Metodai ir Perspektyvos

Įvadas

Šiame straipsnyje nagrinėjami psichologo darbo su vaikais, turinčiais protinę ir fizinę negalią, metodai. Straipsnyje remiamasi įvairiais šaltiniais, įskaitant mokslinius tyrimus, ekspertų nuomones ir praktinius pavyzdžius. Straipsnyje siekiama pateikti išsamią apžvalgą apie tai, kaip psichologai gali veiksmingai dirbti su šia pažeidžiamų vaikų grupe, siekdami pagerinti jų gyvenimo kokybę ir padėti jiems pasiekti savo potencialą.

Negalės Samprata ir Klasifikacija

Prieš pradedant nagrinėti psichologo darbo metodus, svarbu apibrėžti negalės sampratą ir jos klasifikaciją. Negalė apibrėžiama kaip sąveika tarp asmens ir jo aplinkos, kuomet asmuo dėl fizinių, psichinių ar intelektinių sutrikimų patiria sunkumų dalyvauti visuomenės gyvenime. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, gana greitai buvo susivokta, kad sovietmečiu vartoti terminai, apibūdinantys negalią turinčius žmones, yra įžeidžiantys ir žeminantys asmenį.

Svarbu pažymėti, kad kiekvienas vaikas, turintis negalią, yra unikalus, todėl psichologas turi individualizuoti savo darbo metodus, atsižvelgdamas į vaiko poreikius, gebėjimus ir aplinkos ypatumus.

Protinė Negalia

Protinė negalia - tai žmogaus būklė, kuriai būdingas visų raidos sričių sutrikimas, bet labiausiai - pažintinės funkcijos sutrikimas, pasireiškiantis intelekto problemomis. Protinė negalia susijusi su sutrikimais, prasidėjusiais vaikystėje. Kartais asmenims su proto negale gali atsirasti psichikos ir elgesio sutrikimų.

Pagal intelekto koeficientą (IQ) protinė negalia skirstoma į kelis laipsnius:

Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?

• Lengvas protinis atsilikimas (IQ 50-69): asmenys gali turėti mokymosi sunkumų, tačiau dauguma suaugusiųjų gali dirbti, palaikyti socialinius santykius ir dalyvauti visuomeninėje veikloje.
• Vidutinis protinis atsilikimas (IQ 35-49): sukelia žymų protinės raidos sulėtėjimą vaikystėje, bet leidžia įgyti tam tikro savarankiškumo save aptarnaujant. Asmenys gali atlikti nesudėtingą praktinį darbą, tačiau jiems reikalinga priežiūra.
• Sunkus protinis atsilikimas (IQ 20-34): reikalauja nuolatinės paramos. Asmenys kenčia nuo motorikos ar kitų sutrikimų, liudijančių centrinės nervų sistemos pažeidimą.
• Gilus protinis atsilikimas (IQ mažesnis nei 20): savarankiškumas, valyvumas, bendravimas ir judrumas labai apriboti.

Fizinė Negalia

Fizinė negalia pasitaiko gana dažnai. Fizinė negalia nėra vien tik judėjimas naudojantis vežimėliu ar kitomis pagalbinėmis priemonėmis.

Fizinė negalia gali būti įgimta arba įgyta:

• įgimta negalia - pasireiškia gimimo metu. Ji gali būti paveldėta, atsirasti dėl problemų nėštumo metu ar dėl vaisiaus pažeidimo gimdymo metu;
• įgyta negalia - išsivysto po gimimo.

Asmenys turintys judėjimo negalia gali judėti:

• Neįgaliojo vežimėlio pagalba
• Ramentų pagalba
• Galūnių protezų pagalba
• Vaikštynės pagalba

Kitos Negalios Formos

• Klausos negalia: Tai visiškas ar dalinis negalėjimas priimti garsinę informaciją. Klausa reikalinga norint išmokti kalbėti ir kontroliuoti kalbą, todėl klausos sutrikimas labai dažnai pasireiškia kartu su kita sensorine negalia - kalbos sutrikimu. Kurčiasis - tai žmogus, visiškai praradęs klausą, negalintis suprasti kalbos.
• Regos negalia: Tai visiškas ar dalinis negalėjimas priimti regimąją informaciją. Aklumas - tai visiškas negalėjimas matyti. Skiriami regos sutrikimo laipsniai: silpnaregystė aklumas.
• Kalbėjimo negalia: Kalbos sutrikimai - kalbos neišsivystymas, visos kalbos sistemos neišlavėjimas, apimantis fonetiką, leksiką ir gramatinę kalbos sandarą, sutrikusi kalbos raida, rašymo sutrikimai, įvairūs kiti komunikacijos sutrikimai - neurozinis ir organinis mikčiojimas.
• Kurčneregystė: Kurčneregystė - tai būsena, kurią sukelia įvairaus sudėtingumo klausos ir regos sutrikimai. Šios dvigubos jutiminės negalės sukelti padariniai yra labai dramatiški. Pagrindinė kurčneregystės negalią turinčio vaiko ugdymo forma - individualus darbas.
• Psichinė negalia: Psichinė negalia - sudėtingas sutrikimas, paveikiantis smegenų funkcijas, sutrikdantis mąstymą, jausmus, suvokimą, bendravimą, bei kasdieninę asmens veiklą. Ši negalios rūšis nėra akivaizdžiai matoma, todėl bendraujant su žmogumi kai nėra ryškių ligos požymių, sutrikimo galima ir nepastebėti. Bipolinis sutrikimas - vienas kitą keičiantys ciklai, turintys priešingą emocinį krūvį.
• Raidos negalia: Raidos negalia - bet kokia fizinė ar protinė būklė, išsivysčiusi iki 18 m. Vaikų cerebrinis paralyžius - negalia, pasireiškianti kūno padėties, judėjimo bei pusiausvyros sutrikimais dėl smegenų centrų, kontroliuojančių raumenų veiklą ir valingus judesius, pažeidimo.

Dauno Sindromas ir Autizmas

• Dauno sindromas: Protinė negalia - tai žymus protinių sugebėjimų nukrypimas nuo normos, pasireiškiantis elgesio, emocijų ir socialinio prisitaikymo sutrikimais. Fiziniai sergančiojo Dauno sindromu požymiai - apkūnus kūnas, nedidelė galva; trumpos ir storos rankos, išsikišęs liežuvis, įstriži akių plyšiai bei odos raukšlės vidiniuose akių kampuose. Dauno sindromą turintys asmenys patiria sunkumų kasdieninėse gyvenimiškose situacijose, jų kalbinės išraiškos priemonės ir savarankiško gyvenimo įgūdžiai yra silpni. Žmonės, turintys Dauno sindromą, yra labai mieli ir šilti, tą šilumą jie nori skleisti kitiems, linkę liestis, apkabinti, bučiuoti ir bandyti būti arčiau kito žmogaus. Svarbu, kaip jūs į tai reaguosite. Neišsigąskite - jiems tai yra natūralus elgesys.
• Autizmas: Autizmas - tai neurologinis raidos sutrikimas, kuriam būdingi socialinio bendravimo, komunikacijos ir elgesio sutrikimai. Pagrindiniai šį sindromą turinčių asmenų bruožai - sutrikęs asmens socialinis bendravimas, sutrikusi kalbos raida, keistas, neįprastas elgesys, pasikartojantys judesiai.

Psichologo Vaidmuo ir Funkcijos

Psichologas, dirbantis su vaikais, turinčiais protinę ir fizinę negalią, atlieka svarbų vaidmenį, padedant vaikams ir jų šeimoms įveikti iššūkius, susijusius su negalia. Psichologo funkcijos apima:

• Psichologinis įvertinimas: psichologas atlieka išsamų vaiko psichologinį įvertinimą, siekiant nustatyti jo kognityvinius, emocinius, socialinius ir elgesio ypatumus. Įvertinimas padeda nustatyti vaiko stipriąsias ir silpnąsias puses, taip pat jo poreikius ir galimybes.
• Intervencijos planavimas: remiantis įvertinimo rezultatais, psichologas planuoja individualizuotas intervencijas, atsižvelgdamas į vaiko poreikius ir tikslus. Intervencijos gali būti skirtos kognityvinių įgūdžių ugdymui, emocinės savireguliacijos gerinimui, socialinių įgūdžių lavinimui, elgesio problemų sprendimui ar kitoms sritims.
• Terapija ir konsultavimas: psichologas teikia terapines paslaugas vaikams ir jų šeimoms. Terapija gali padėti vaikams įveikti emocinius sunkumus, susijusius su negalia, pagerinti savivertę, išmokti įveikos strategijų ir sustiprinti tarpasmeninius santykius. Psichologas taip pat konsultuoja tėvus ir kitus šeimos narius, suteikdamas jiems informaciją apie negalią, padėdamas suprasti vaiko poreikius ir išmokti veiksmingų auklėjimo strategijų.
• Bendradarbiavimas su kitais specialistais: psichologas bendradarbiauja su kitais specialistais, tokiais kaip gydytojai, pedagogai, socialiniai darbuotojai ir ergoterapeutai, siekiant užtikrinti kompleksinę ir koordinuotą pagalbą vaikui ir jo šeimai.
• Švietimas ir advokacija: psichologas šviečia visuomenę apie negalią, siekdamas mažinti stigmą ir diskriminaciją. Jis taip pat advokatauja už vaikų, turinčių negalią, teises ir interesus, siekdamas užtikrinti, kad jie gautų reikiamą pagalbą ir galimybes.

Psichologinio Darbo Metodai

Psichologas, dirbdamas su vaikais, turinčiais protinę ir fizinę negalią, gali naudoti įvairius metodus, atsižvelgdamas į vaiko poreikius ir tikslus. Kai kurie iš dažniausiai naudojamų metodų yra:

Taip pat skaitykite: Agnės Jonkutės meno ir asmeninės patirties sintezė

• Elgesio terapija: šis metodas pagrįstas mokymosi principais ir skirtas elgesio problemų sprendimui. Elgesio terapijos metu psichologas padeda vaikui išmokti naujų, adaptacinių elgesio formų ir atsisakyti nepageidaujamų elgesio modelių. Elgesio terapija gali būti ypač veiksminga sprendžiant agresijos, autoagresijos, impulsyvumo ir kitas elgesio problemas.
• Kognityvinė terapija: šis metodas skirtas keisti neigiamas ir disfunkcines mintis ir įsitikinimus, kurie sukelia emocinius sunkumus ir elgesio problemas. Kognityvinės terapijos metu psichologas padeda vaikui identifikuoti ir pakeisti neigiamas mintis, išmokti realistiškesnio ir pozityvesnio mąstymo.
• Žaidimų terapija: šis metodas ypač veiksmingas dirbant su mažais vaikais, kurie negali verbalizuoti savo jausmų ir išgyvenimų. Žaidimų terapijos metu psichologas naudoja žaidimus, žaislus ir kitas kūrybines priemones, kad padėtų vaikui išreikšti savo jausmus, įveikti traumas ir išmokti įveikos strategijų.
• Meno terapija: šis metodas naudoja įvairias meno formas, tokias kaip piešimas, tapyba, lipdymas ir muzika, kad padėtų vaikui išreikšti savo jausmus, pagerinti savivertę ir lavinti kūrybinius įgūdžius. Meno terapija gali būti ypač naudinga vaikams, turintiems bendravimo sunkumų.
• Šeimos terapija: šis metodas skirtas pagerinti šeimos santykius ir spręsti šeimos problemas, kurios gali turėti įtakos vaiko gerovei. Šeimos terapijos metu psichologas padeda šeimos nariams geriau suprasti vienas kitą, išmokti veiksmingo bendravimo ir konfliktų sprendimo strategijų.
• Socialinių įgūdžių mokymas: šis metodas skirtas lavinti socialinius įgūdžius, tokius kaip bendravimas, bendradarbiavimas, empatija ir konfliktų sprendimas. Socialinių įgūdžių mokymas gali padėti vaikams geriau integruotis į visuomenę, užmegzti ir palaikyti santykius su kitais žmonėmis.
• Sensorinė integracija: šis metodas skirtas padėti vaikams, turintiems sensorinių apdorojimo sunkumų. Sensorinės integracijos terapijos metu ergoterapeutas padeda vaikui integruoti sensorinę informaciją, gautą iš įvairių jutimų, tokių kaip rega, klausa, lytėjimas, skonis, uoslė ir judėjimas.
• Delfinų terapija: individualūs ir grupiniai bendravimo su delfinais užsiėmimai, kurie skirti žmonėms su fizine, protine negalia, sergantiems neurologinėmis ligomis, patyrusiems psichoemocines traumas.

Socialinio Darbuotojo Veikla

Socialinis darbuotojas atlieka svarbų vaidmenį, padedant asmenims su protine negalia ir jų šeimoms. Socialinio darbuotojo veikla apima:

• Pagalbos teikimas: socialinis darbuotojas teikia pagalbą asmenims su protine negalia ir jų šeimoms, padėdamas jiems gauti reikiamas paslaugas ir išteklius, tokius kaip finansinė parama, būstas, sveikatos priežiūra, ugdymas ir užimtumas.
• Advokacija: socialinis darbuotojas advokatauja už asmenų su protine negalia teises ir interesus, siekdamas užtikrinti, kad jie būtų gerbiami ir įtraukti į visuomenę.
• Konsultavimas: socialinis darbuotojas konsultuoja asmenis su protine negalia ir jų šeimas, padėdamas jiems įveikti emocinius sunkumus, susijusius su negalia, ir išmokti įveikos strategijų.
• Užimtumo organizavimas: socialinis darbuotojas organizuoja užimtumo veiklas asmenims su protine negalia, siekdamas padėti jiems įgyti įgūdžių, pasitikėjimo savimi ir socialinės integracijos. Užimtumas gali apimti darbinę veiklą, savanorišką veiklą, laisvalaikio užsiėmimus ir sociokultūrinį ugdymą.
• Bendradarbiavimas: socialinis darbuotojas bendradarbiauja su kitais specialistais, tokiais kaip psichologai, gydytojai, pedagogai ir ergoterapeutai, siekiant užtikrinti kompleksinę ir koordinuotą pagalbą asmenims su protine negalia ir jų šeimoms.

Bendravimo Ypatumai su Fizinę Negalią Turinčiais Asmenimis

Reiktų kalbėti tiesiogiai su žmogumi, kuris yra vežimėlyje, o ne su jį lydinčiu asmenių Bendraujant ilgiau reiktų atsisėsti ar pritūpti, kad veidas (akys) būtų tame pačiame lygmenyje Žmogaus vežimėlyje neglostykite Nestumkite ir nelieskite vežimėlio, nesiremkite į jį, neatsiklausę savininko.

Bendravimo metu būti pakankamai arti neįgalaus žmogaus, kad jis matytų veido ir lūpų judesius, stengtis nuolat palaikyti akių kontaktą, neužsidengti burnos, nevalgyti, nevaikščioti. Jeigu reikia staiga nutraukti pokalbį, reikia apie tai paaiškinti pašnekovui (pvz.; suskambus telefonui). Pokalbio metu naudoti mimiką, kūno kalbą - neverbalinės komunikacijos būdus.

Jeigu žmogus naudojasi klausos aparatu, nekalbėti labai garsiai, nešaukti, nes klausos aparatas padeda priimti įprasto garso stiprumo informaciją. Reiktų paprašyti, kad neįgalus pašnekovas priimtą informaciją pakartotų Supažindinti pašnekovą su pokalbio tema, kalbėti trumpais ir tiksliais sakiniais, lėtai ir aiškiai, išlaikant natūralų toną ir tempą. Keičiant pokalbio temą, padaryti pauzę arba apie tai pasakyti.

Prisistatyti ir kalbėti įprastu tonu, žiūrint tiesiai į žmogų (Ne kiekvienas atpažįsta balsus ar atsimena juos) Triukšmingoje aplinkoje, negalima aklo žmogaus palikti, nepabaigus pokalbio, ir prieš išeinant iš patalpos būtina jį apie tai perspėti (Neregys laukia žodinės reakcijos).

Taip pat skaitykite: Bendruomenės psichologija: apibrėžimas

"Pojūčių Klinika" - Kompleksinės Pagalbos Pavyzdys

Neįgalius ar elgesio sutrikimų turinčius vaikus auginantys kauniečiai gali atsikvėpti lengviau. Kaune gimsta naujos iniciatyvos kompleksinei pagalbai teikti. "Pojūčiai - tai visa ko pradžia, turinti tiesioginės įtakos vaiko aplinkos vertinimui bei įtakai. Jei mes nematysime, negirdėsime, neliesime ir neragausime, tuomet nesuprasime, jog gyvename šitoje žemėje, pojūčiai mus tiesiog „įžemina“. Atstatant bent vieną iš jų, ima atgyti ir likusieji. Skyrus dėmesį vaiko pojūčių skalei harmonizuoti, stebimas pasikeitęs ne tik vaiko elgesys, bet ir vidinė būsena - ugdoma darni asmenybė", - įsitikinusi Kauno „Pojūčių klinikos“ vadovė L. Samuolytė.

„Pojūčių klinikoje“ dirba gausios kompetentingų specialistų pajėgos: psichoterapeutas, meno terapeutas, psichologas, socialinis darbuotojas, kineziterapeutas, ergoterapeutas, logopedas ir atvejo vadybininkas, kad visiems klinikos pacientams būtų suteikta optimali kompleksinė pagalba. Ji parenkama kiekvienu atveju individualiai. „Vienas iš mūsų išskirtinumų yra būtent tai, jog visi šie specialistai dirba išvien, papildydami vienas kitą. Paprastai tėveliai samdo kiekvieną atskirai. Pavyzdžiui, logopedas dirba viename miesto gale, o kineziterapeutas - kitame, o galiausiai paaiškėja, kad vaikui labiausiai reikia psichologo pagalbos. Tad mūsų įstaigoje vyksta komunikacija tarp visų šių specialistų, jie konsultuojasi tarpusavyje, kad paslaugos būtų maksimaliai naudingos“, - pasakoja L. Samuolytė.

Kita naujosios organizacijos ypatybė - darbas su tėvais. Būtent jie pirmiausiai kviečiami į konsultacijas be atžalų. „Jei sužinome, kad vaikas lanko darželį ar mokyklą, esame pasirengę kviesti net tos ugdymo įstaigos specialistus, dirbančius su vaiku. Jei pasirodys esant svarbu, bendrausime ir su vaiko gydytoju ir netgi seneliais ar kaimynais. Čia svarbi visa jį supanti aplinka, kuri turi vieningai įsijungti į šį procesą, kad jis būtų įvairiapusiškas ir kuo naudingesnis“, - veiklos metodiką pristatė L. Samuolytė.

Kompleksinės paslaugos skirtos vaikams, turintiems fizinę negalią, elgesio, emocijų ir kitus sutrikimus. Paslaugos teikiamos nepriklausomai nuo vaiko negalios lygio ar pobūdžio, o pacientų amžius gali siekti nuo kūdikystės iki pilnametystės. Programos trukmė gali siekti nuo trijų iki devynių mėnesių.

Labdaros ir paramos fondas „Algojimas“ šiemet dalyvauja Kauno miesto savivaldybės programoje „Iniciatyvos Kaunui“. Jų parengtam projektui „Pojūčių klinika - kompleksinių paslaugų teikimas Kauno miesto šeimoms, auginančioms vaikus su negalia“ skirtas finansavimas - 2,4 tūkst. Pasak L. Samuolytės, tai leis sumažinti kauniečiams teikiamų paslaugų kainą.

Trijų mėnesių programoje suplanuoti 24 val. individualios ir 12 val. trukmės grupinės terapijos užsiėmimai, parinkti asmeniškai pagal vaiko poreikius ir ugdymo planą. Šeimai skiriama 3 val. individualių ir tiek pat grupinių susitikimų su socialiniu darbuotoju bei psichoterapeutu. Dar 6 val.

„Kauno miesto savivaldybė puikiai supranta, kad šiandieninės visuomenės specifika ir poreikiai nulemia vis didėjančią paklausą bei poreikį paslaugų, skirtų vaikams, turintiems negalią, elgesio, emocijų ir kitus sutrikimus bei jų šeimos nariams. Be to, modernėjant visuomenei, reikalingi ir nauji tokių paslaugų teikimo būdai. L. Organizacija numačiusi rengti ir dienos stovyklas vaikams su pažintine ir edukacine programa. Tai ypač aktualu vasaros metu.

Terminologijos Klausimai ir Socialinis Modelis

Tiesa, vienas iš jų, bene mažiausiai įžeidžiantis (tarp kitų), buvo invalido terminas, kuris vis dar tebėra Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne. 1999 m. Socialinės apsaugos terminų žodyne buvo oficialiai panaudotas negalios terminas, apibrėžiant ją kaip „ribotą žmogaus pajėgumą atlikti įprastus ir normalius kiekvienam sveikam asmeniui veiksmus“. Lietuvoje žodis negalia labai prigijo oficialioje ir praktinėje vartosenoje. Jis laikomas iš esmės tinkamu ir pakankamai pagarbiu vienokių ar kitokių sutrikimų turinčiam asmeniui pavadinti.

Tačiau ar iš tiesų įvyko esminis perėjimas nuo žeminančio prie pagarbaus negalią turinčio asmens įvardijimo? Neretai girdžiu ir skaitau, kaip žmonės, tarp jų ir žurnalistai, vartoja frazes neįgali valdžia, neįgalus Seimas, neįgalus vadovas ir panašiai, taip nurodydami asmens ar institucijos nepajėgumą ar negebėjimą. Tad kyla abejonių, ar terminas neįgalus iš tiesų pakeitė žodį invalidas, kuris tame pačiame Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne apibrėžiamas kaip visai ar iš dalies netekęs darbingumo žmogus, o neįgalusis - visai ar iš dalies negalintis dirbti.

Invalido terminas nuo senų laikų buvo naudojamas karo suluošintiesiems, kaip netinkamiems karinei tarnybai, pavadinti. Šiandien Lietuvoje neįgalumo ir darbingumo nustatymo tvarka, taikoma negalią turinčiam asmeniui, yra ne kas kita, kaip asmens negalėjimo, netinkamumo, nedarbingumo, silpnumo nustatymas dėl jo ligos ar kitų ypatybių. Asmenį menkinanti žodžio neįgalus, kaip ir invalidas, reikšmė yra akivaizdi. Reikia pripažinti, kad esmės nepakeitėme invalidą pakeitę neįgaliu.

Kodėl, įvardijant negalią turintį žmogų, neįvyko esminio pasikeitimo turinyje? Ko gero, dėl dviejų priežasčių. Pirma, dėl pažodinio vertimo iš anglų kalbos. Antra, dėl vertimo nesuvokiant negalios, kaip reiškinio, kitaip tariant - dėl teorinio neraštingumo ir mažo socialinio jautrumo. Jei disabled versime paraidžiui, gausime neįgalus. Tačiau tiksli angliškojo žodžio reikšmė kyla iš socialinio negalios modelio, kuris reiškia, kad žmogus yra socialinių aplinkų nugalintas arba išgalintas. Taip fizinio prieinamumo nebuvimas uždaro kelius fizinę negalią turintiems asmenims. Gestų kalbos, subtitrų, Brailio rašto, lengvai suprantamos kalbos ar kitų alternatyvių informacijos ir komunikacijos būdų menkas visuotinumas socialiai izoliuoja neregius, kurčiuosius, intelekto negalią turinčius asmenis.

Pedagoginių metodų, skirtų mokyti įvairius vaikus drauge, stoka į edukacinę atskirtį išstumia regos, klausos, intelekto sutrikimų turinčius arba autistiškus ir kitus vaikus. Nuo 2006 m. žmogaus teisių standartas negalios srityje yra Jungtinių Tautų konvencija, kuri buvo inicijuota pačių neįgaliųjų, todėl ji yra laikoma autentišku ir patikimu instrumentu su negalia susijusiai politikai ir praktikai kurti. Konvencijoje naudojama asmens su negalia, arba negalią turinčio asmens sąvoka (angl. person with disability). Ši negalios samprata yra paremta esminiu žmogaus teisių principu - asmens orumu, asmens dimensiją laikant pagrindine.

Lietuviškas neįgaliojo terminas iš tiesų neturi nei pirmosios (socialiniu modeliu grįstos, nugalinto, angl. disabled), nei antrosios (orumu grįstos, negalią turinčio asmens) tiesioginės reikšmės. Beje, kitur pasaulyje naudojamas prancūziškas žodis handicap, arba, kalbant apie asmenį, personne handicapée. Handicap kilo iš angliškos frazės hand in cap (ranka kepurėje), kuri reiškia lygius šansus visiems burtus traukiantiems dalyviams.

Būtent tai ir nusako JT Neįgaliųjų teisių konvencija, kuria šalys narės įsipareigoja skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų negalią turinčių asmenų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui. Lietuva Konvenciją ratifikavo 2010 metais, taigi, įsipareigojo įgyvendinti žmogaus teisėmis grįstą negalios sampratą. Konvenciją reikia suprasti kaip negalios sampratos esminį posūkį - atsisakant diskriminacijos ir įgyvendinant žmogaus teises. Taigi, Konvencija skelbia žmogaus teisėmis ir socialinę negalios sampratą, kitaip, tariant, bet kurį negalią turintį asmenį traktuoja esant oriu ir turinčiu lygias teises su visais žmonėmis.

Tenka pripažinti, kad negalią ir negalią turintį asmenį nusakančios terminologijos klausimas nėra išspręstas, nes negalios sampratos pasikeitė santykinai labai neseniai, prieš daugiau nei dešimtmetį, priėmus Konvenciją. Net jos preambulėje pripažįstama, kad neįgalumo sąvoka yra vis dar tebeplėtojama. Terminai yra istoriškai nulemtos realybės ir kolektyvinės sąmonės atspindys. Pakeisdami invalidą neįgaliu nepakeitėme esmės. Negalia nusakoma diskriminacinėmis invalido reikšmėmis, pabrėžiant asmens nepajėgumą, o ne aplinkų pritaikymo ir įvairovės stoką. Negalių turintys žmonės vis dar susiduria su begale kliūčių savo aplinkose, įskaitant netikėjimą jų gebėjimais, darbo sąlygų atviroje darbo rinkoje nesudarymą, bendrojo ugdymo neprieinamumą, aplinkos visiems, arba universalaus dizaino, menką taikymą, komunikacijos formų įvairovės trūkumą.

Psichologiniai Aspektai Pradedant Sportinę Veiklą Po Fizinės Negalios Įgijimo

Tyrimo tikslas - atskleisti asmenų pasirinkimo pradėti sportinę veiklą po fizinės negalios įgijimo psichologinius aspektus. Tyrimo dalyviai - Kaune ir Vilniuje gyvenantys 27 - 47 metų asmenys, turintys įgytą fizinę negalią ir šiuo metu ne trumpiau nei 3 metus užsiimantys sportine veikla (n=5). Tyrimo metodai. Tyrimui atlikti pasirinktas kokybinis tyrimo tipas. Duomenų rinkimui pasirinktas pusiau struktūruoto interviu metodas. Su atrankos kriterijus atitikusiais tyrimo dalyviais susisiekta telefonu arba internetu, jie supažindinti su tyrimo tema, tikslu ir procedūra, susitarta dėl patogios vietos ir laiko tyrimui atlikti. Interviu atlikimo metu tyrimo dalyviams užduoti 2 pagrindiniai bei tikslinamieji klausimai, atsakant į su tyrimu susijusius klausimus. Gauti duomenys analizuoti teminės duomenų analizės principu, 6 etapais, pasitelkus kompiuterinę kokybinių duomenų analizės programą ATLAS.ti (versija 7.5.7).

Duomenų analizės metu išskirtos 2 pagrindinės temos: pirmoji - „Paskatos ir kliūtys pradėti sportinę veiklą“ suformuota iš 2 potemių, apimančių paskatas ir kliūtis pradėti sportinę veiklą; antroji - „Iššūkiai sportinėje veikloje“ sudaryta iš 3 potemių, kuriose atskleisti sportinės veiklos pradžioje kilę iššūkiai.

Atskleista, kad fizinę negalią įgijusių asmenų pasirinkimą pradėti užsiimti sportine veikla po fizinės negalios įgijimo lemia paskatos ir kliūtys. Kaip paskatos pradėti sportinę veiklą nurodytas vidinis noras, naujos patirties siekis, savarankiškumo įrodymo siekis ir išorinė paskata, o kaip kliūtys - fizinis nepajėgumas bei informacijos trūkumas.

tags: #psichologija #apie #fizine #negalia