Seksualumas yra viena pagrindinių mūsų vitališkumo išraiškų, tačiau svarbu, kad patirtys būtų malonios ir saugios. Pirmasis lytinis aktas, kaip ir bet kuri kita pirmoji patirtis, yra ypatingas įvykis, todėl verta pasirūpinti, kad jis būtų kuo malonesnis. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip pasiruošti pirmajam kartui, kokie ženklai rodo, kad esate pasiruošę, ir kaip išvengti psichologinės žalos.
Pasiruošimas lytiniam gyvenimui
Daugelis žmonių pradeda lytinį gyvenimą būdami sutrikę ir pasimetę. Norint to išvengti, svarbu tinkamai pasiruošti. Gebėjimas pasirūpinti savo kūnu, jausmais, išsakyti poreikius ir išgirsti partnerį yra ta atsakomybė, kurią reikia prisiimti įsitraukiant į seksualinę veiklą.
Kontracepcija ir apsauga
Vienas iš svarbiausių pasiruošimo aspektų yra kontracepcija. Būtina su būsimu partneriu aptarti, kaip saugositės nuo lytiškai plintančių ligų ir nėštumo. Tai turėtų būti padaryta iš anksto, o ne spontaniškai. Spontaniškume nėra nieko bloga, tačiau apsauga nuo lytiškai plintančių ligų ir nėštumo - ja galima pasirūpinti iš anksto.
Bendravimas ir atvirumas
Prieš pirmąjį kartą svarbu atvirai pasikalbėti su partneriu. Jei viduje jaučiatės ramiai, per kūną laksto malonūs virpuliukai ir tiesiog su entuziazmu šito laukiate - puiku. Tačiau, jei neramina įvairios mintys, geriausia atvirai pakalbėti su žmogumi, su kuriuo ketinate mylėtis. Jei prieš tai negalite apie seksą kalbėti, tikėtina, jog bus sunku kalbėti ir po to. Jeigu buvo nejauku prieš seksą, labai tikėtina, kad to nejaukumo bus ir po jo. Jeigu manote, kad jums norėsis artumo po sekso, tai labai gera mintis tą artumą sukurti dar prieš jį.
Ryšio svarba
Tarpusavio ryšio atvirumas ir stiprumas nematuojamas laiko, praleisto kartu, ilgiu. Taip, draugystės ilgis šį bei tą apie santykį pasako. Tačiau būna ilgalaikių draugysčių, kai nėra tarpusavio pagarbos ir supratimo, o būna labai šviežių santykių, kai yra ir pagarba, ir empatija, ir atvirumas, ir supratimas, ir iš esmės gera būti kartu. Todėl priežastis užsiimti seksu neturi būti tai, jog jau pakankamai ilgai draugaujate. Tinkamos priežastys pradėti lytinį gyvenimą yra noras seksualiai suartėti, pažinti savo ir partnerio kūną, mėgautis sekso teikiamais malonumais ir pan. Spaudimas permiegoti, nes ilgai draugaujate ar dėl kitokio pobūdžio argumento nėra priežastis asmeniškai jums pradėti lytinį gyvenimą.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Sutikimas ir ribos
Su potencialiu partneriu galima iš anksto sutarti, ką jūs norėtumėte pamėginti, dėl ko dvejojate, o ko tikrai nenorite. Ir labai svarbu sutarti, kad bet kurią akimirką, jei bent vienam iš jūsų kažkas nepatiks, galėsite sustoti. Nebūtina to pirmo karto „padaryti“ iš pirmo bandymo. Galima prie to eiti per daug kartų - priprasti prie kito kūno, pažinti vienam kitą, glamonėtis, išmėginti oralinį seksą, stimuliaciją pirštais ir t.t. Drąsiai kalbėkite vienas su kitu. Itin sudėtinga atspėti kito žmogaus mintis. Klauskite, paprašykite pasakyti, koks prisilietimas ar veiksmas patinka labiau, galbūt norėtųsi kažko kito ar kitaip ir t.t. Daug žmonių tiki mitu, kad seksas turi būti spontaniškas ir jeigu reikia apie jį kalbėti, reiškia, kad aistros nėra ir jie iš esmės vienas kitam netinka. Ilgalaikėje perspektyvoje tai vienas iš didžiausią žalą seksualiniam gyvenimui darančių mitų. Sutikimas seksui turi būti entuziastingas. Ir pokalbis apie seksą gali būti labai žaismingas ir itin jaudinantis. Juk tai neturi atrodyti kaip tardymas - viską galima labai linksmai ir seksualiai iškomunikuoti.
Savęs nevertimas
Tai yra jūsų kūnas ir jeigu jis tiek įsitempęs ir tiek baisu, kad viskas itin skausminga ir negera - nestumkite savęs į visa tai. Nemažai mano klienčių visą gyvenimą buvo perfekcionistės ir jei jau imdavosi kažkokio reikalo, tai nuoširdžiai ir iki galo. Su seksu analogiškai - nutarė, jog laikas, yra partneris ir tada viską atliko iš esmės - „sutarėm, kad darom, tai per skausmus ir kančias, bet darom.“ Toks savęs spaudimas ir vertimas dažnai vėliau seksualiniame gyvenime neatneša nieko gero. Patikėkite. Tenka iš naujo mokytis suprasti, ar aš noriu, ar nenoriu, nes susiformuoja toks keistas įprotis nelabai gebėti suprasti save ir savo kūną, neišdrįsti pasakyti kitam „ne“ ir pan. Seksas yra džiaugsmas ir malonumas, tad į šias patirtis reikia eiti su entuziazmu. Jei nėra entuziazmo, pamėginkite išsiaiškinti kodėl. Negadinkite sau galimų patirčių stumdamos save į tai, kas itin gąsdina. Geriau luktelti, kiek atsitraukti ir padėti sau suprasti - kaip aš dėl to jaučiuosi, ar aš tikrai to noriu, nes jaučiu geismą ir noriu šios patirties, ar man atrodo, kad iškrisiu iš bendraamžių ar visuomenės konteksto, jei to nedarysiu, sugadinsiu savo santykius ir t.t. Ypač svarbu gebėti atvirai bendrauti, kai veiksmas vyksta su mažai pažįstamu žmogumi. Kuo žmonės mažiau tarpusavyje pažįstami, tuo sunkiau suprasti vienas kito kūno kalbą. Gali atrodyti, kad jūs savo kūno kalba šaukte šaukiate, jog kažko norite ar nenorite, o partneris galbūt net nemato tos kūno kalbos, o ką jau ir besakyti apie jos supratimą. Jeigu aktyviai kvėpuojate iš išgąsčio, kitam žmogui gali pasirodyti, jog taip alsuojate ir širdis jūsų stipriai daužosi iš susijaudinimo.
Realistiški lūkesčiai
Mes visi užaugome girdėdami tą tobulą scenarijų, kuriame „jie nuostabiai draugavo ir po to meilės ir aistros apimti pasimylėjo, viskas buvo tobula ir toliau“. Deja, realybėje seksas dažnai nebūna tobulas. Būna visaip, todėl man atrodo, kad labai svarbu gebėti atvirai pažvelgti ir priimti tai, kad būna visaip. Jei visada viskas vyktų tobulai, mums apskritai nereikėtų nei patarimų, nei psichologų, nei seksologų, skyrybų taip pat nebūtų, abortų nebūtų ir t.t. Žmonių tarpusavio santykiai būtų grynas malonumas ir viskas vyktų it sviestu patepta. Visa tai galioja ne tik pirmam kartui ir pirmam partneriui. Net ir vėliau gyvenime - su kitais partneriais labai svarbu gebėti pažvelgti į save, savo jausmus ir suprasti, noriu aš to, ar nenoriu. Jei man tiek baisu ir neramu, kad iš esmės mane žmogus turi „užlaužti“ šitam veiksmui arba aš noriu prisigerti beveik iki sąmonės netekimo, tai ar man tikrai bus nors kokios naudos iš šitos sueities?
Psichologinė žala ir jos prevencija
Nors pirmasis seksas gyvenime yra labai svarbus ir išties nuostabu, kai tai yra teigiama patirtis, tačiau svarbu suprasti, kad pirmas kartas nebūtinai gerai prognozuoja, kaip seksualinis gyvenimas atrodys vėliau. Į lytinio gyvenimo pradžią žiūrėkite kaip ir į žmogaus gyvenimo pradžią. Vienų kūdikystė ir vaikystė yra puiki, o kitiems galbūt ne itin pasisekė. Bet ateina gyvenime laikotarpis, kai dauguma dalykų priklauso nuo mūsų pačių ir jau ne itin svarbu, kiek sėkmingi buvo pirmieji žingsniai ar pirmosios pamokos - savo gyvenimą galime kurti patys. Lygiai taip pat su seksualiniu gyvenimu - jį galima kurti ir puoselėti nuolatos, neprisirišant prie pirmųjų patirčių.
Trauminės patirtys ir jų pasekmės
Seksualinė prievarta, ypač vaikystėje, gali turėti ilgalaikių neigiamų pasekmių. Pedofilo nuskriaustas vaikas nebegali atskirti, kokiu tikslu prie jo eina kitas žmogus ir sako: "Aš tave labai myliu, tu esi labai puikus" - ir jį tvirkina. Vaiko galvelėje viskas susimaišo. Jis jaučiasi kaltas, sugedęs, susitepęs ir tarsi peršviečiamas : jam atrodo, kad tai, ką su juo darė, parašyta jam ant kaktos", - sako psichologė Erna Petkutė.
Taip pat skaitykite: Agnės Jonkutės meno ir asmeninės patirties sintezė
Požymiai, rodantys, kad vaikas galėjo patirti prievartą:
- Jautresnis, nervingesnis elgesys
- Blogesnis miegas ir apetitas
- Greitesnis išsigąstimas
- Perdėtas žinių apie seksą žinojimas, neatitinkantis vaiko metų
- Atkaklūs bandymai priversti kitus vaikus atlikti tam tikrus seksualinius veiksmus
- Didžiulis nenoras pasilikti su kuriuo nors vienu iš suaugusių
Pasekmės vaiko gyvenimui:
- Blogesnis mokymasis
- Piktumas, dirglumas, irzlumas
- Sunkumai bendraujant su draugais
- Depresija ir savižudybės
- Susitapatinimas su tvirkintoju arba auka
- Problemos renkantis partnerius brandžiame gyvenime
- Kaltės jausmas ir gėda
Pagalba ir gydymas
Kuo ankstyvesnė bus pagalba, parama ir kuo greičiau bus patikėta, kad vaikas pasakė tiesą, - tuo didesnė tikimybė, kad jo vidinė pusiausvyra bus atkurta. Jeigu aplinka palaikanti, jeigu vaikas turi įgimto psichologinio atsparumo, - ypatingo, ilgo gydymo neprireikia. Suaugusieji turi būti labai atidūs, atsargūs ir palaikyti vaiką. Būtina kreiptis dėl profesionalios pagalbos mažojo savivertei atstatyti. Vilties išsigydyti patirtą traumą yra ir suaugusiam, bet tai yra nepaprasto gėdingumo patirtis, visuomenė tai labai smerkia, todėl retai kada aukos išdrįsta pasakoti savo patirtį.
Pedofilija: priežastys ir gydymas
Yra dvi teorijos, aiškinančios, kodėl žmonės tampa pedofilais:
- Biologinė teorija: potraukis vaikams gaunamas biologiniu keliu, dėl tam tikros genų kombinacijos.
- Socialinė teorija: jeigu vaikas ilgą laiką buvo išnaudojamas ir tvirkinamas suaugusiųjų, jis užaugęs gali perimti tokį pat seksualinių santykių modelį.
Gydant pedofilą pagrindinis dalykas yra išmokyti jį kontroliuoti savo instinktus. Didžiausia problema yra ta, kad ne visi tokį potraukį turintys žmonės jaučia kaltę, sąžinės graužatį. Jų potraukis yra toks stiprus, kad užglaisto kaltės jausmą. Pagrindinis bandymas yra išmokyti save kontroliuoti, o kitas - pabandyti atstatyti empatiją aukai, tvirkinamam žmogui.
Emocijų valdymas ir agresija
Mūsų gyvenimas pripildytas įvairiausių jausmų ir emocijų. Pagrindinės, bazinės emocijos yra keturios: baimė, džiaugsmas, liūdesys ir pyktis. Jos tarpusavyje neretai susipina, juk vienu metu galime ir liūdėti ir bijoti. Kartais „susimaišo“ ir, atrodytų, prieštaringi jausmai -- tarkim, džiaugsmas, kad atsikratėme varginusio bendravimo su partneriu, ir liūdesys dėl kadaise kartu išgyventų nepakartojamų akimirkų. Aišku, jaučiame ir daugiau jausmų, tačiau jie yra išvestiniai, t.y. - kyla iš bazinių arba yra išmokti iš aplinkos, pavyzdžiui, - pagarba, kaltė. VVisgi dažniausiai susiduriame su jau minėtais keturiais jausmais, kurie ir patys skirstosi į smulkesnius, pavyzdžiui, - adekvatus pyktis, nes su tavim nesiskaito, ir įniršis be priežasties. Emocijų reikia tam, kad pagal jų raišką galėtume pažinti kitą žmogų, suprasti, kas su juo darosi. Jei mūsų santykiai su kitais ėmė trikti, pagalvokime, gal savo jausmus reiškiame per stipriai? O gal taip juos slopiname, kad kiti negali mūsų suprasti? Emocijos ir tai, kaip jas rodome - tai lyg kelio ženklai tiems, kas mus supa, ir, žinoma, - mums patiems. Nėra gerų ir blogų emocijų, visos yra žmogui naudingos ir būtinos. Tačiau, galima sakyti, kad jaučiame teigiamus ir neigiamus jausmus. Svarbu, ar emocijos trukdo man pačiam ir aplinkiniams, ar ne.
Agresija ir jos priežastys
Psichologijoje agresija apibrėžiama tiksliau negu kasdienėje kalboje. Ryžtingas, atkaklus pardavėjas arba dantistas, priverčiantis dejuoti iš skausmo, nėra agresyvūs. Remiantis jų požiūriu, žžmonėms būdinga didžiulė agresijos proveržių galia. Freudas manė, kad šalia teigiamų išlikimo instinktų mes esame paslėpę ir savinaikos „mirties instinktą“, kurį paprastai perkeliame į kitus žmones agresijos pavidalu arba išreiškiame socialiai priimtina veikla, pavyzdžiui, piešimu arba sportu. Vieni individai yra agresyvesni už kitus ir dalis šių skirtumų nulemta genetiškai. Be to, dirginant tam tikras smegenų sritis, agresiją galima sukelti arba nuslopinti. Kai kurios cheminės medžiagos taip pat tiesiogiai veikia šias sritis. Pavyzdžiui, hormono testosterono kiekis kraujyje tiesiogiai susijęs su agresyvumo lygiu. Nuo biologinių veiksnių priklauso, kaip lengvai bus nuspaustas agresijos gaidukas iškilus psichologiniams sunkumams.
Taip pat skaitykite: Bendruomenės psichologija: apibrėžimas
Nemalonūs įvykiai
Kartais kančia grūdina būdą, tačiau ji geba pažadinti ir blogiausias mūsų savybes. Žmonių parengtis elgtis agresyviai didėja, kai jie negali pasiekti tikslo. Šis reiškinys vadinamas frustracijos - agresijos ddėsniu: frustracija kelia pyktį, kuris gali sukelti agresiją. Socialiniai psichologai pastebėję, kad tokie veiksniai kaip fizinis skausmas ir asmeninis įžeidimas irgi sukelia agresiją, frustraciją, priskyrė nemalonių įvykių kategorijai. Pavyzdžiui, nemaloniai karštas oras gali sukelti arba sustiprinti agresyvias reakcijas.
Mokymasis išreikšti ir slopinti agresiją
Agresija gali būti natūralus atsakas į nemalonius įvykius, tačiau mokymasis gali pakeisti natūralias reakcijas. Taip pat agresyvios reakcijos dažniau kyla tokiomis situacijomis, kai patirtis mus yra išmokiusi, kad agresyviai elgtis naudinga. Agresyvūs vaikai, kuriems pasiseka įbauginti kitus vaikus, gali tapti dar agresyvesni. Agresyvaus elgesio galima išmokti tiesiogiai jį pastiprinant. Taip pat ir stebint. Vaikai, kurie augdami stebi agresyvius pavyzdžius, dažnai imituoja tą elgesį, kurį mato. Neretai nusikaltimus padariusius vaikus tėvai auklėjo diržu ir antausiais. Taip modeliuojamas agresijos, kaip būdo įveikti problemas, panaudojimas. Kartą įtvirtintą agresyvaus elgesio modelį sunku pakeisti. Kad pasaulis būtų malonesnis ir švelnesnis, mes turėtume nuo kūdikystės modeliuoti bei pastiprinti jautrumą ir bendradarbiavimą, galbūt net mokydami tėvus, kaip drausminti nenaudojant smurto.
Televizija ir agresyvumas
Per televiziją rodomų muštynių, smurto, prievartos scenos padidina įvairaus amžiaus žmonių agresyvumą. Netikras televizijos pasaulis, kuriame smurto gerokai daugiau nei meilės, gali paveikti ir mūsų mąstyseną apie tikrą pasaulį. Tiems, kurie pamato daug patogiausiu laiku rodomų nusikaltimų, pasaulis atrodo pavojingesnis. Dažnai matydami smurto vaizdus, žiūrovai pasidaro mažiau jautrūs. Toks masinis smurto propagavimas ir tylus daugelio žmonių pritarimas labai žalingas visuomenei. Apklausiami seksualiniai nusikaltėliai (žagintojai, vaikų tvirkintojai ir žmogžudžiai), nurodė didesnį negu įprastą potraukį atvirai seksualinio pobūdžio ir seksualinį smurtą vaizduojančiai medžiagai, t.y. tam kas paprastai vadinama pornografija. Pornografija įvairiems žmonėms reiškia skirtingus dalykus. Kai kurie ją vertina taip, kaip ji apibrėžiama Websterio žodyne - kaip erotinius vaizdus ar aprašymus, kuriais siekiama sukelti seksualinį jaudulį. Pornografinių filmų turinio analizė rodo, kad pornografiniuose filmuose dažniausiai vaizduojami skuboti, atsitiktiniai lytiniai santykiai tarp svetimų žmonių, tačiau gana dažnos ir moterų žaginimo bei seksualinės prievartos scenos. vaizduojama auka, kuri mėgina priešintis prievartautojui arba pasprukti, paskui ji rodoma apimta jaudulio ir galiausiai patirianti ekstazę. Ne taip aiškiai išreikštas, bet toks pat nerealus mitas apie moterį, kuriai patinka, kai ją užvaldo vyras, yra įprastas TV programose ir meilės nuotykių romanuose. Dolfas Zillmannas tirdamas nustatė, kad po masiškai rodomų pornografinių filmų vyrai ir moterys pradeda palankiau vertinti nesantuokinius seksualinius ryšius, moterų seksualinį nuolankumą vyrams, dvylikametės mergaitės suvežiojimą. Amerikos psichologų asociacija pataria tėvams ne tik riboti llaiką, kurį jų vaikai praleidžia prie televizoriaus, bet siūlo kartu su jai žiūrėti bei aptarti TV programas.
Pyktis ir jo valdymas
Išminčiai sako, kad pyktis - tai trumpa beprotybė, kai žmogus netenka proto. Pyktis gali būti žalingas daug labiau negu jį sukėlusi žala. Kai kuriuose populiariose knygose bei straipsniuose apie agresiją kartais patariama, jog geriau net priešiški pykčio protrūkiai negu jo sulaikymas. Patarimas „išlieti pykti“ remiasi prielaida, kad, reiškiant emocijas atsipalaiduojama arba kyla katarsis. Hipotezė apie katarsį teigia, kad pyktis sumažėja, jei jis yra „išleidžiamas“ agresyviu veiksmu arba fantazuojant. Žmonės, atkeršiję tiems, kurie juos supykdė, iš tikrųjų nurimsta, jei jie tiesiogiai atsilygina tam, kuris juos erzino, jei jų kerštas atrodo pateisinamas iir jei jų taikinys nėra gąsdinantis. Tačiau kartais pyktis pagimdo dar daugiau pykčio. Pirma, jis gali paskatinti kerštą, tuo nedidelį prieštaravimą išplėtodamas į didelį priešiškumą. Taigi, „garo nuleidimas“, laikinai nuraminęs piktą žmogų, gali dar labiau padidinti glūdintį priešiškumą. S. Freudo asmenybės teorija apie asmenybės funkcionavimą kalba apie „garo mašinos“ vveikimą. Žmogaus psichikoje yra tam tikras garo kiekis, kuris kyla iš nesąmonintų potraukių, o reikia, kad galėtų veikti kitos mašinos dalys. Psichika rūpinasi, kad toji energija netaptų destruktyvi, todėl nukreipia ją veikti socialiai priimtinais būdais. Toks nukreipimas vadinamas sublimacija. Pavyzdžiui, žmogus turintis stiprų potraukį į agresiją, daug sportuoja, todėl niekam negali pakenkti. Bet jeigu agresija slopinama ir stumiama į pasąmonę, garo katilas gali sprogti. Šį terminą pasiūlė Z. Froidas, apibūdindamas vaiko vystymosi fazę, kai jis mokomas švaros įgūdžių. Sveikose šeimose vaikai jaučiasi pasaulio centru ir nenori taikstytis su apribojimais. Pykčio pripažinimas kartais žmonėms kelia didelių problemų. Yra jausmų, kurių žmonės linkę „atsikratyti“, „nepastebėti“, jie pykta ant savęs už tuos jausmus. Pykčio išreiškimas susijęs ir su pykčio valdymu. Patarimas supykus „suskaičiuoti iki dešimties“ arba kelis kartus giliai įkvėpti padeda sumažinti ūmai kilusią įtampą.
Kaip valdyti pyktį:
- Savo pyktį ar įsiūtį galime nupiešti popieriuje.
- Galime kalbėtis su savimi - išsakyti piktas mintis be liudytojų, šaukti tuščiame kambaryje ar miške, užsirašyti viską kas guli ant širdies, bet aprašius bei perskaičius lapą reikia suplėšyti.
Emocijas galime valdyti, tačiau turime suprasti, ką jaučiame ir kodėl. Pavyzdžiui, vėluodami papuolėme į kamštį. Dažnai imame pykti, keiktis, burnoti ir taip sugadiname sau ir aplinkiniams nuotaiką. Tačiau juk pats žmogus renkasi, ką jam daryti. Pykti? O jei pykčiu nieko nepakeisime? Juk automobiliai nepradės važiuoti greičiau. Gal tuomet verta nuraminti save? Įsijungti muziką, paskambinti draugams ar perspėti klientą, kad dėl kamščio vėluosite. Įvertinę situaciją ir supratę, kad pakeisti nieko negalite, verčiau nukreipkite savo dėmesį nuo pykčio objekto. Nurimus bus lengviau priimti tinkamą sprendimą. Tai nereiškia, kad emocijas reikia slopinti. Čia veikia visiems žinomas fizikos dėsnis - niekas iš niekur neatsiranda, ir į niekur nedingsta. Ilgą laiką slėpti ar slopinti jausmai gali pratrūkti tą akimirką, kkai patys to nesitikėsime ir nebūtinai bendraudami su tuo žmogumi, ant kurio pykstame ar dėl kurio liūdime iš tiesų. Pavyzdžiui, - tradicinė šeima. Po vakarienės vaikai pabėga žaisti, vyras, pasiėmęs laikraštį, atsigula ilsėtis. Moteris, ką tik gaminusi ir tiekusi vakarienę lieka viena prie neplautų indų stirtos. Gerai, jei ji leidžia sau atsipalaiduoti ir indų plovimą ramiai atideda vėlesniam laikui. Tačiau dažniausiai sukandusios dantis iš pykčio, kad ją visi paliko, „keturių namų kampų laikytoja“ plauna lėkštes tyliai niršdama. Neišreikštos emocijos „išlenda“ po valandos, dviejų ar trijų. Tokį pykčio proveržį gali sukelti vaiko prašymas padėti nuspalvinti knygelę, ar vyro klausimas, kur jo mėgiamas žurnalas. Deja, artimieji dažniausiai nesupranta, kad pyktis moteriai kilo daug anksčiau ir visai dėl kitų priežasčių. Tokių emocinių audrų galima išvengti, jei savo emocijų neslėpsime. Vienas iš šios situacijos sprendimo būdų galėtų būti tai, kad po vakarienės moteris pasakytų „ei, palaukit, kuris man galėtų padėti išplauti indus?“ arba „o kas man padės šiandien?“. Tik, aišku, prašyti reiktų ne priekaištaujant. Kokias emocijas slopinti, o kokias rodyti, - mokomės visą gyvenimą. Dažnai tai lemia ir tai kas mums naudinga. kad jas reikia reikšti bet kaip. Siautėdami dėl vaiko paberto cukraus ar paskambinti pavėlavusio draugo, turbūt, nedaug tepasieksime. Nes nevaldomos emocijos, neatitinkančios situacijos, yra nekonstruktyvios. Tačiau išreikšti pyktį, jei troleibuse drimba jau penktą kartą mina mums ant kojos, - būtina.
tags: #psichologija #apie #grupini #sex #zala