XIX amžius Lietuvos istorijoje - tai laikotarpis, kupinas iššūkių, permainų ir tautinio atgimimo. Šiame straipsnyje pateikiamas žymiausių XIX amžiaus lietuvių asmenybių sąrašas, atspindintis jų indėlį į Lietuvos kultūrą, kalbą, politiką ir visuomenę.
Įžanga
XIX amžius Lietuvai buvo sudėtingas laikotarpis, paženklintas politinėmis permainomis, socialiniais judėjimais ir tautinio identiteto formavimusi. Šiame kontekste iškilo daugybė asmenybių, kurios savo darbais ir idėjomis paliko ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje. Šiame straipsnyje siekiama pristatyti šias iškilias figūras, įvertinant jų indėlį į tautos gerovę, žinomumą ir įtaką ateities kartoms.
XIX Amžiaus Lietuvos Literatūra: Kalbinio, Istorinio, Kultūrinio, Estetinio ir Socialinio Identiteto Įvairovė
XIX amžiaus literatūra atspindi kalbinio, istorinio, kultūrinio, estetinio ir socialinio identiteto įvairovę ir jo kaitą, nulemtą sudėtingo literatūros proceso ir politinių sąlygų. XIX amžiaus Lietuvos visuomenė kilme, kalba ir religija buvo nevienalytė. Literatūros proceso kalbinį ir kultūrinį heterogeniškumą lėmė daugiakultūris Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) literatūrinis paveldas (antika, Biblija, LDK literatūrinis ir kultūrinis palikimas) ir su Abiejų Tautų Respublikos (ATR) žlugimu (1795) susijusios politinės permainos. Kultūrinio dialogo ir tekstinių ryšių yra XIX amžiaus Lietuvos lenkiškoje ir lietuviškoje literatūroje, taip pat XIX amžiaus pradžios lenkakalbėje literatūroje vyravo istorinė savivoka, klostėsi romantizmo tendencijos.
Romantizmo ir Klasicizmo Polemika Lietuvos Literatūroje
Leonas Unickis, kitaip nei dauguma to meto klasicistų, atsisakęs privalomo antikos (Vergilijaus ar Horacijaus) vertimo ir imitavimo, poezijos knygoje Mano mūzos pradai (Pierwiastki mej muzy 1805) pagrindė romantinės literatūros pranašumą prieš klasicistinę. Knygos prakalboje jis suformulavo savą romantinį kūrybos metodą susiedamas jį su kūrėjo vaizduote. L. Unickio prakalba susilaukė aštrios Vilniaus klasicistų reakcijos (1806 kritinė recenzija Gazeta Literacka Wileńska nr. 3), 1805-06 laikomi romantizmo ir klasicizmo polemikos pradžia Lietuvos literatūroje lenkų kalba.
Siaubo Apysakų Kūrėja A. B. O. Mostowska
Tuo pat laikotarpiu kaip ir L. Unickis Lietuvoje lenkų kalba rašė A. B. O. Mostowska, romantinės siaubo apysakos kūrėja. 1806 Vilniuje išleistos A. B. O. Mostowskos apysakų 7 knygos - Vaiduoklis pilaitėje (Strach w zameczku), Matilda ir Danila (Matylda i Daniło), Ne visuomet daroma taip, kaip sakoma (Nie zawsze tak się czyni, jak się mówi), Koniecpolskių pilis (Zamek Koniecpolskich) ir tritomis apysakų rinkinys Mano pramogos (Moje rozrywki). A. B. O. Mostowskos siaubo prozą daugiausia veikė ankstyvasis Vakarų Europos romantizmas (prancūzų rašytojos S. F. Genlis kūryba, anglų siaubo apysaka). Kitas jos originalios kūrybos raidos etapas susijęs su domėjimusi Lietuvos istorija. Istoriniame romane Astolda (1807) amžinos meilės tema susipynusi su Lietuvos istorijos fikcija. A. B. O. Mostowska kūryboje panaudojo romėniškąjį lietuvių kilmės mitą, žinomą nuo 12 a. ir išpopuliarėjusį 16 a. Renesanso humanistinėje literatūroje, istoriografijoje ir publicistikoje.
Taip pat skaitykite: Ryškiausios XIX a. Lietuvos figūros
Iškilūs XIX Amžiaus Lietuvos Poetai
A. Klemento (rašė lenkų ir lietuvių kalbomis) idilinę kūrybą veikė I. Krasickio, A. Naruszewicziaus, F. Bohomoleco poezija - sekdamas jais sukūrė epigramų ir epitafijų. Žymesni XIX amžiaus pradžios Lietuvos poetai, spausdinę savo kūrybą Vilniuje, - Szahinas Franciszekas Sokólas, Tadeuszas Lityńskis, Onufras Pietraszkiewiczius ir A. Goreckis. Juos vienijo ne tik istorinė kilmė (visi kilę iš LDK istorinių žemių), kuri lėmė daugiakultūrį bajoriškąjį identitetą, bet ir panaši romantinė literatūrinė ir kultūrinė nuostata poetiškai interpretuoti ATR žlugimą. Jų kūryboje atsispindi istorinė Lietuvos praeitis ir Vilniaus miesto legendinė kultūros topografija.
Dionizas Poška: Klasicizmo ir Žemdirbiškosios Kultūros Tradicijos Darna
Vienas žymiausių XIX amžiaus pradžios poetų D. Poška išvertė ir perkūrė du S. F. Sokólo eilėraščius (odė Ant pašventimo katedrinės bažnyčios Vilniuje 1801 metuose / Na kośćiol katedralny wilensky w roku 1801 poswięcony, elegija Dumoimas ant senos pylys Vilniuje / Duma nad rozwalinami murów Jagiellońskich w Wilnie, abu išspausdinti 1804), juose polemizuojama su ATR kalbine ir istorine tradicija. D. Poškos klasicistinio stiliaus kūryba žymi Lietuvos ir Lenkijos XIX amžiaus pradžios poezijai būdingą idilinės vaizduotės ir žemdirbiškosios kultūros tradicijos darną. Klasicistinėje idilėje Mana darželis perteikiamas privatus gyvenimo pasaulis, kuris išsiplečia iki viešosios erdvės ir istorinės atminties, idealizuojama dvaro (kaimo) būtis, kuri siejama su pilietiniais interesais. Idilėje išsakoma simbolinė artojo-poeto būties samprata, artima Vergilijaus Bukolikoms ir Georgikoms. D. Poška - žymiausias proginių poetinių laiškų kūrėjas XIX amžiaus lietuvių literatūroje. Klasicistinės odės stiliumi sukurtas proginis laiškas Pas kunigą Ksaverą Bogušą, lietuvį, ir Jokimą Lelevelį, mozūrą, raštas žemaičiuose (1810) išreiškia pilietinę tautiškumo savivoką. Laiške šlovinami K. P. Bogušo ir J. Lelewelio istoriniai veikalai, žemaičiai raginami sekti jų pavyzdžiu, pabrėžiama bendruomeninių principų ir visų lietuvių genčių ir giminių tautinė vienybė, kurią palaiko istorinė atmintis ir kalba. Pilietinį susirūpinimą gimtosios kalbos išlikimu D. Poška įprasmino rašydamas trikalbį lenkų-lotynų-lietuvių žodyną (Słownik języka Litewskiego, Polskiego i Łacinskiego, nebaigtas). Klasicistinės stilistikos poemoje Mužikas Žemaičių ir Lietuvos perteikiama žemdirbiškosios kultūros tradicija, valstietis laikomas materialinės ir dvasinės kultūros saugotoju ir kūrėju.
Antanas Strazdas: Literatūros, Dainuojamosios Tautosakos ir Krikščioniškosios Kultūros Paveldas
Klasicistinė lenkų idilės (F. Karpińskis, T. K. Węgierskis) tradicija ryški A. Strazdo poezijoje, jungiančioje literatūros, dainuojamosios tautosakos ir krikščioniškosios kultūros paveldą. Eilėraščių rinkinį Giesmės svietiškos ir šventos (1814) sudaro pasaulietinio turinio eilėraščiai, bažnytinės giesmės, idilės, pastoralės, elegijos, humoristiniai bei satyriniai eilėraščiai, giminingi lenkų vadinamajai pašaipiajai literatūrai (literatura sowizdrzalska). Atskiru leidiniu 1824 pasirodė A. Strazdo odė lenkų kalba Giesmė Rygos miestui pagerbti (Kant pochwalę miasta Rygi). Bažnytinei raštijai svarbus A. Strazdo iš lenkų kalbos išverstas italų teologo R. Bellarmino katekizmas Pamokslas krikščioniškas (1818). A. Strazdo idilėms (Gegužėlė, Strazdas, Selianka aušra) būdinga gamtos ir žmogaus dialogas, šlovinama prigimtinis gyvenimo būdas, laisvė, artojo darbas, reiškiama istorinė pranašystė, pasitikėjimas apvaizda.
Simonas Stanevičius: Šviečiamosios Tautinės Idėjos
Šviečiamosios tautinės idėjos vyrauja pirmojo profesionalaus filologo, S. Stanevičiaus negausioje klasicistinėje kūryboje. Odė ir 6 pasakėčios pasirodė 1829 (knyga Šešios pasakos Simono Stanevičiaus žemaičio ir antros šešios Krizo Donelaičio lietuvninko prūso). Programinėje klasicistinėje odėje Šlovė žemaičių (1823) šlovinamas žemaičių bajorų lituanistinio ir kultūrinio sąjūdžio darbas, kuris traktuojamas kaip LDK istorinės didybės tąsa, įprasminama lietuvių tautinės tapatybės kūrimosi istorija. Politinėje klasicistinėje pasakėčioje Arklys ir meška meškos (Žemaitijos simbolis) ir arklio (Aukštaitijos simbolis) alegoriniu dialogu bei ironiška jų egzistavimo interpretacija reiškiama tautinės bendruomenės istorinė drama, pasakėčioje Aitvarai - žemaičio būties ir darbo idilė.
Simonas Daukantas: Retorinė Istoriografija ir Tautinės Bendruomenės Prigimtinės Laisvės Išsaugojimas
XIX amžiaus Lietuvos klasicistinės ir romantinės kultūros tradicijos ryškios S. Daukanto retorinėje istoriografijoje. Istoriniai pasakojimai (Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių 1822, išspausdinta 1929, Istorija žemaitiška apie 1836-38, Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje, parašyta 1850, dalis išspausdinta 1893, perdirbinys 1899, Būdas senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių, išspausdinta 1845) remiasi antikine retorine istoriografija, Lietuvos metraščiais, švietėjų ir romantikų istoriografijos patirtimi, Šv. Rašto motyvais. Pagrindinė S. Daukanto veikalų tema - tautinės bendruomenės prigimtinės laisvės, kalbos, dorybės ir istorinės atminties išsaugojimas. Darbuose ir Būde įprasminamas glaudus gamtos ir istorijos ryšys, šlovinama pagoniškosios Lietuvos idilė, herojinė jos praeitis, kuriama idealios visuomenės ir valstybingumo vizija, pagrįsta socialine utopija - prigimtiniu gyvenimo būdu, paprotine teise ir dorovine elgsena. S. Daukanto susidomėjimas antika atsispindi ir vertimuose (Kornelijaus Nepoto Gyvatas didžiųjų karvaidų senovės, Fedro pasakėčios Pasakos Fedro, abi 1846, Marko Justino Istorija, neišleista, laisvas vertimas J. H. Campe’s Rubinaičio Peliūzės gyvenimas 1846 21984).
Taip pat skaitykite: Lietuvos XIX amžiaus elitas
Adomas Mickevičius: Romantizmo Poetas ir Abiejų Tautų Respublikos Pilietis
Vienas žymiausių XIX amžiaus romantizmo poetų - A. Mickevičius, kilęs iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių, priklausantis lenkų, lietuvių ir baltarusių literatūrai. Jis jautėsi esąs žlugusios Abiejų Tautų Respublikos pilietis. 1817 Vilniuje A. Mickevičius kartu su bendraminčiais J. Čečiotu, T. Zanu įsteigė slaptą filomatų draugiją, tapo vienu jos dvasinių vadovų; 1820 įkurta filaretų draugija. Dėl tautinės etikos (ištikimybės tėvynei, garbės jausmo) ir didvyriškumo tematikos karžygės Živilės legendą savo istorijos veikaluose (rankraštiniame variante Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių ir vėliau Istorija žemaitiška) atpasakojo ir S. Daukantas.
Juliuszas Słowackis: Dramatiška LDK Istorija
Su XIX amžiaus Lietuvos kultūriniu gyvenimu susijęs ir kitas garsus lenkų romantizmo kūrėjas J. Słowackis, rašęs apie dramatišką LDK istoriją. Iš kitų rašytojų, idealizuojančių viduramžių Lietuvos praeitį, J. Słowackis išsiskyrė gebėjimu blaiviau pažvelgti į svarbiausius tolimos Lietuvos istorinius įvykius. 1828 jis išvyko iš Vilniaus, bet dvasinį ryšį su juo išlaikė visą gyvenimą. Lietuviška istorinė tematika vyrauja poetiniame kūrinyje Lietuvos legiono giesmė (Pieśń legionu litewskiego 1831), istorinėse dramose Mindaugas, Lietuvos karalius (Mindowe, król litewski 1832), Horštinskis (Horsztyński), poetinėje apysakoje Hugonas (Hugo, abi išleistos 1835), poemoje Beniovskis (Beniowski 1841; nebaigta). Sukurti dramą Mindaugas J. Słowackį paskatino siekis įamžinti tėvo E. Słowackio, kuris sukūrė tragediją Mindaugas, Lietuvos karalius (Mendog, król litewski 1808; 1813 pastatytas spektaklis), atminimą. Pasakojimą apie prieštaringą valdovo būdą buvo siekiama išplėtoti iki dramatiškos išdavystės problematikos ir iki Katalikų Bažnyčios, kaip institucijos, kritikos, kuri dažnai tapdavo J. Słowackio ideologinės polemikos objektu.
Vladislovas Sirokomlė: Romantinė Lietuvos Literatūros Tradicija
XIX amžiaus Romantinė raiška būdinga ir V. Sirokomlės (tikroji pavardė L. Kondratowiczius) kūrybai, kuri priklauso lietuvių, lenkų ir baltarusių (V. Sirokomlė gimė Baltarusijoje) kultūrai. Debiutavo eilėraščiu Paštininkas (Pocztylion 1844) literatūriniame žurnale Athenaeum. Rašė Lietuvos istorijos, mitologijos, pilietinio tautiškumo tematikos kūrinius (istorinė poema Margiris / Margier, poema Piastų duktė / Córa Piastów, abi 1855), tobulindamas savo eiliavimo įgūdžius vertė 16-17 a. Lietuvos ir Lenkijos lotyniškąją Renesanso poeziją (M. K. Sarbievijaus odes). Reikšmingi kelionių aprašymai (Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą / Wycieczki z Wilna w promieniach po Litwie 1857-60, lietuvių kalba 1989, Nemunas nuo versmių ligi žiočių / Niemen od źródeł do ujścia 1861, lietuvių kalba 1933 21991). Pirmieji V. Sirokomlės kūrybos vertimai į lietuvių kalbą pasirodė XIX amžiuje.
Juozapas Ignacas Kraszewskis: Lietuvos Praeities Populiarinimas
Romantinė Lietuvos literatūros tradicija plėtojama J. I. Kraszewskio (kilęs iš mozūrų bajorų giminės) kūryboje, kurios pradžia glaudžiai susijusi su Vilniaus miestu (1829-30 studijavo literatūrą Vilniaus universitete). Literatūrinį palikimą sudaro 600 tomų (iš jų 223 romanai) - istorinės apysakos, dramos, epopėjos, poezija, istorijos ir archeologijos veikalai, kelionių aprašymai, memuarai. Didelė jo darbų dalis skirta populiarinti Lietuvos praeitį. XIX amžiaus 3-4 dešimtmetyje Lietuvos kultūriniame gyvenime tai nebuvo naujas reiškinys - tuo metu pasirodė istorikų M. Balińskio (Vilniaus miesto istorija / Historya miasta Wilna 2 t. 1836-37), K. Račynskio, J. Čečioto, T. Narbuto, L. A. Jucevičiaus ir kitų istoriniai veikalai. J. I. Kraszewskio poemose ir eilėraščiuose įprasminama ikiunijinė Lietuvos (LDK) istorija, lietuviška tematika ryški ir pirmajame romane Švento Mykolo bažnyčia Vilniuje (Kościół Święto Michalski w Wilnie 1833). Vienas svarbiausių J. I. Kraszewskio istorinių kūrinių - Kunigas (1882, lietuvių kalba 1887 52003), kurio siužetas grindžiamas vienu populiariausių Lietuvos poezijos lenkų kalba istorinės savimonės ir patriotizmo vaizdinių - legenda apie kryžiuočių kronikose minimo kunigaikščio Margirio ir jo bendražygių susideginimą Pilėnuose. Kiti svarbesni kūriniai - lietuviškos tematikos poetinė trilogija Anafielas (Vytolio rauda / Witolo rauda 1840, lietuvių k. 1881-82, 1924, Mindaugas / Mindowe 1842, Vytauto kovos / Witoldowe boje 1844), kuri laikoma bandymu sukurti lietuvišką mitologinį epą (S. Moniuszko pagal jį sukūrė lietuvių mitologijos tematikos kantatas Milda 1848, Nijoła 1852). J. I. Kraszewskis sukūrė herojinį Vytauto paveikslą, kuriuo įkūnijo Lietuvos savarankiškumo siekį, prilygstantį Homero epo didvyriams. Lietuvių literatūroje ir kultūroje J. I. Kraszewskio literatūriniai veikalai turėjo didesnę visuomeninę nei literatūrinę reikšmę - stiprino sulenkėjusios lietuvių bajorijos patriotiškumo nuotaikas, žadino lietuvybės, lietuvių kultūrinio savitumo, tautinės savigarbos ir pasitikėjimo savimi jausmą. Su J. I. Kraszewskiu susirašinėjo M. Akelaitis, V. Dembskis, L. A. Jucevičius, A. Vištelis. Romantinė Lietuvos literatūra lenkų kalba, daugiausia poezija, įtvirtindama gamtos ir istorinio likimo idealizaciją.
XIX Amžiaus Lietuvos Asmenybės: Sąrašas
Atsižvelgiant į jų indėlį į Lietuvos gerovę, žinomumą ir įtaką, galima sudaryti tokį XIX amžiaus Lietuvos asmenybių sąrašą:
Taip pat skaitykite: Amitriptilinas vyresniame amžiuje: ką reikia žinoti
- Jonas Basanavičius (1851-1927): Tautos patriarchas, nepriklausomybės akto signataras, daktaras ir visuomenės veikėjas. Jo nuopelnai tautiniam atgimimui ir Lietuvos nepriklausomybei yra neįkainojami. J. Basanavičius buvo tikras lietuvių tautos šviesulys, nuolat išlaikęs kuklumą ir tikėjęs kitų gerais ketinimais.
- Vincas Kudirka (1858-1899): Lietuvos himno "Tautiška giesmė" autorius, vienas iš didingiausių kultūrinių veikėjų bei tautinio atgimimo asmenybių. Nors jo kūryba be himno ir "Varpo" nebėra plačiai žinoma, tačiau vien toks pasiekimas yra tikrai neįkainojamas visai Lietuvai.
- Jonas Jablonskis (1860-1930): Lingvistikos žinovas ir kalbininkas, sunorminęs lietuvių kalbą ir padaręs ją bendrine. Jo išleista "Lietuvių kalbos gramatika" padėjo pagrindus šiuolaikinei lietuvių kalbai.
- Maironis (1862-1932): Kunigas ir rašytojas, poetas, kurio kūryba geriausiai atspindi tautinio atgimimo bei lietuvišką dvasią. Jis be konkurencijos yra garsiausias ir iškiliausias Lietuvos poetas.
- Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875-1911): Dailininkas ir kompozitorius, vienas iš abstraktaus meno Europoje pradininkų. Jo darbai išskirtiniai ir neturi lygių ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. M.K.Čiurlionis - didingiausias visų laikų Lietuvos menininkas.
- Kazys Grinius (1866-1950): Trečiasis Lietuvos prezidentas, lietuvių tautinio judėjimo ir Lietuvos valstybės veikėjas.
- Silvestras Žukauskas (1860-1937): Generolas, Lietuvos kariuomenės kūrėjas ir savanoris.
Kitos Asmenybės, Vertos Paminėjimo
Be išvardintų asmenybių, XIX amžiuje Lietuvoje gyveno ir kūrė daugybė kitų žmonių, kurie prisidėjo prie tautos kultūros, mokslo ir visuomenės raidos. Tai rašytojai, mokslininkai, dvasininkai, menininkai ir visuomenės veikėjai, kurių darbai ir idėjos paliko gilų pėdsaką Lietuvos istorijoje.