Asmenybės psichologijos teorijų apžvalga

Įvadas

Asmenybės raida yra sudėtingas ir nuolatinis procesas, kurio metu keičiasi žmogaus elgesys, mąstymas ir jausmai. Šiame straipsnyje apžvelgiamos pagrindinės asmenybės raidos teorijos, nagrinėjančios, kaip formuojasi ir keičiasi žmogaus individualumas. Aptarsime įvairius požiūrius - nuo psichoanalitinio iki kognityvinio, atkreipdami dėmesį į kiekvienos teorijos stipriąsias ir silpnąsias puses.

Raidos samprata ir jos sritis

Raida apima biologinius, psichologinius ir socialinius pokyčius, vykstančius per visą žmogaus gyvenimą. Raidos sritis apima įvairius aspektus, tokius kaip biologiniai raidos procesai, aplinkos įtaka, raidos proceso sąveika, laiko faktorius ir istorinė bei kultūrinė perspektyva. Žmogaus raidos tyrimai siekia suprasti šiuos procesus ir veiksnius, lemiančius asmenybės formavimąsi.

Pagrindinės asmenybės raidos teorijos

Egzistuoja daugybė asmenybės teorijų ir toli gražu ne visos jos patenka į vadovėlius. Labai paprasta rasti gausybę informacijos apie Freud’o, Rogers’o, Jung’o, Allport’o ar Maslow teorijas, tuo tarpu kitos - lieka praktiškai užmirštos.

Išmokimo teorijos

Išmokimo teorijos teigia, kad asmenybė formuojasi per patirtį ir mokymąsi.

• Biheviorizmas: Biheviorizmas pabrėžia išmokimą klasikinio ir operatyvinio sąlygojimo būdu. Klasikinis sąlygojimas (pvz., Pavlovo šunys) apima asociacijų tarp dirgiklių kūrimą, o operatyvinis sąlygojimas (pvz., Skinnerio dėžė) - elgesio formavimą per atlygį ir bausmes.

  Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?

• Socialinio mokymosi teorija: Socialinio mokymosi teorija, plėtojama Alberto Banduros, teigia, kad žmonės mokosi stebėdami kitus ir modeliuodami jų elgesį.

Kognityvinė teorija

Kognityvinė teorija akcentuoja pažinimo procesų, tokių kaip mąstymas, suvokimas ir atmintis, vaidmenį asmenybės raidoje.

• Kognityvinės raidos stadijos pagal Jean Piaget: Jean Piaget sukūrė kognityvinės raidos stadijų teoriją, kuri apibūdina, kaip vaikų mąstymas keičiasi augant. Pagal Piaget, vaikai pereina per keturias pagrindines stadijas: sensomotorinę (0-2 metai), priešoperacinę (2-7 metai), konkrečių operacijų (7-11 metų) ir formaliųjų operacijų (nuo 11 metų). Kiekvienoje stadijoje vaikai įgyja naujų kognityvinių gebėjimų, leidžiančių jiems geriau suprasti pasaulį.

• Kognityvinė raida socialiniame kontekste: Levas Vygotskis pabrėžė socialinio ir kultūrinio konteksto svarbą kognityvinėje raidoje. Jis teigė, kad vaikai mokosi per socialinę sąveiką su labiau patyrusiais asmenimis, kurie padeda jiems peržengti savo dabartines galimybes.

Psichoanalitinė teorija

Psichoanalitinė teorija, sukurta Sigmundo Freudo, teigia, kad asmenybė formuojasi ankstyvojoje vaikystėje per nesąmoningus konfliktus ir potraukius. Froidas manė, kad pagrindinį vaidmenį asmenybės formavimuisi turi ankstyvieji kūdikystės ir vaikystės metai. Asmenybė vystymąsi keli pagrindiniai įtampos šaltiniai: fiziologiniai augimo procesai, frustracija, konfliktai ir išorinio pasaulio grėsmės. Dėl šių įtampą keliančių šaltinių žmogus yra priverstas išmokti naujų įtampos sumažinimo būdų. Toks mokymasis ir yra asmenybės vystymasis.

Taip pat skaitykite: Agnės Jonkutės meno ir asmeninės patirties sintezė

• Vystymosi stadijos pagal Freudą: Freudas išskyrė penkias psichoseksualinės raidos stadijas: oralinę (0-1 metai), analinę (1-3 metai), falinę (3-6 metai), latentinę (6-12 metų) ir genitalinę (nuo 12 metų). Kiekvienoje stadijoje pagrindinis malonumo šaltinis yra susijęs su tam tikra kūno zona.

  • Oralinė stadija: Oralinė stadija (0-1 metai) yra pirmoji psichoseksualinės raidos stadija, kurioje pagrindinis malonumo šaltinis yra burna. Valgymas, čiulpimas ir kramtymas yra pagrindinės veiklos, susijusios su šia stadija. Fiksacija oralinėje stadijoje gali sukelti priklausomybę nuo kitų, polinkį į rūkymą ar alkoholį, taip pat lengvatikiškumą arba kandžiojimąsi. Pagrindinį malonumą burnos srityje sukelia valgymas, kuris sukelia taktilinę lūpų ir burnos ertmės stimuliaciją. Į šį procesą įeina ir rijimas bei, jei maistas nemalonus, maisto išvėmimas. Išdygus dantims atsiranda ir kitas malonumo šaltinis - kandžiojimas ir kramtymas. Šie du oralinės veiklos būdai - maisto rijimas ir kramtymas yra daugelio vėliau išsivystančių charakterio bruožų prototipai. Malonumas ryti maistą gali būti pakeisti kitokiais maisto įsisavinimą ar rijimą primenančiais būdais - pavyzdžiui, malonumas įsisavinti, ‘ryti’ žinias. Lygiai taip pat užsifiksavęs oralinėje stadijoje yra lengvatikis žmogus - jis ‘prarys’ beveik viską, ką jam pasakysi. Kandžiojimasis gali būti pakeistas sarkazmu ir ginčais. Pakeitimais ir sublimacijomis šis oralinio funkcionavimo būdas teikia pagrindą daugeliui interesų, nuostatų ir charakterio bruožų. Be to šiuo metu kūdikis yra visiškai priklausomas nuo motinos, todėl atsiranda priklausomybės jausmai. Tie jausmai linkę išsilaikyti gyvenimo bėgyje nepaisant ego vystymosi ir linkę išryškėti bet kada, kai žmogus jaučiasi nesaugus.
  • Analinė stadija: Analinė stadija (1-3 metai) yra antroji psichoseksualinės raidos stadija, kurioje pagrindinis malonumo šaltinis yra šalinimas. Vaikas mokosi kontroliuoti tuštinimąsi, o tai gali turėti įtakos jo asmenybės formavimuisi. Griežtas pratinimas prie puoduko gali sukelti užsispyrimą, šykštumą ir tvarkingumą, o per daug laisvas - netvarkingumą ir destruktyvumą. Surijus ir suvirškinus maistą susidariusios atliekos spaudžia virškinamojo trakto apatinį galą. Pasiekus tam tikrą spaudimo lygį, išmatos refleksyviai pašalinamos. Tuštinimasis pašalina nemalonumo šaltinį ir sukelia palengvėjimo jausmą. Kada vaikas pratinamas prie puoduko, kas vyksta paprastai antrais gyvenimo metais, vaikas pirmąsyk susiduria su išoriniu instinktyvių impulsų reguliavimu. Jis turi išmokti užlaikyti malonumą, kuris ateina atpalaiduojant analinę įtampą. Priklausomai nuo pratinimo prie švaros būdo, kurį naudoja motina, ir jos jausmų, liečiančių defekacijos aktą, šitokio pratinimo pasekmės gali turėti didelį poveikį tam tikrų konkrečių bruožų ir vertybių formavimuisi. Jei motina labai griežta ir baudžianti, vaikas gali užlaikyti tuštinimąsi, dėl ko atsiranda vidurių užkietėjimas. Jei ši reakcija persikelia į kitas elgesio sritis, vaikas tampa atkaklus, užsispyręs ir šykštus (lengvai nepaleidžia to, kas pateko jam į rankas). Arba vaikas gali išreikšti savo pyktį šikdamas netinkamiausiu laiku. Iš tokios reakcijos atsiranda žiaurumas, be priežasties kylantys destruktyvūs įsiūčio priepuoliai, netvarkingumas, švaros nesilaikymas ir pan.
  • Falinė stadija: Falinė stadija (3-6 metai) yra trečioji psichoseksualinės raidos stadija, kurioje pagrindinis malonumo šaltinis yra lytiniai organai. Šioje stadijoje vaikai patiria Edipo kompleksą (berniukai) arba Elektros kompleksą (mergaitės), kurie susiję su seksualiniu potraukiu priešingos lyties tėvui ir priešiškumu tos pačios lyties tėvui. Čia išryškėja seksualiniai ir agresyvūs jausmai, susiję su genitalinių organų funkcionavimu. Masturbacijos malonumai ir vaiko autoerotinę veiklą lydinčios fantazijos paruošia dirvą Edipo kompleksui. Edipo kompleksas susidaro iš seksualinio potraukio priešingos lyties tėvui. Berniukas nori užvaldyti motiną ir pašalinti tėvą, mergaitės - atvirkščiai. Šie jausmai pasireiškia vaiko fantazijose masturbacijos metu ir tai meilės, tai maišto prieš tėvus jausmų kaitoje. 3-5 metų vaiko elgesys didžia dalimi sąlygojamas Edipo komplekso veikimo, ir nors šis kompleksas patiria reikšmingų pokyčių ir yra išstumiamas penktaisiais gyvenimo metais, jis lieka viena pagrindinių varomųjų jėgų visą gyvenimą. Požiūris į priešingą lytį ir į valdžią, didžia dalimi įtakojami Edipo komplekso. Be to Edipo komplekso išsprendimas sudaro pagrindą vienai iš asmenybės institucijų, būtent superego, susiformavimui. Edipo kompleksą berniukai ir mergaitės išgyvena skirtingai (pas mergaites jis dar vadinamas Elektros kompleksu). Bendra yra šio komplekso atsiradimo istorija bei pagrindinė situacija ir atomazga. Iš pradžių tiek berniukai, tiek mergaitės myli mamą, nes ši patenkina jų poreikius. Tuo tarpu tėvas laikomas pavojingu konkurentu, kuris paveržia motinos meilę. Berniukas trokšta motinos, tačiau negali jos turėti, todėl auga jo pyktis tėvui, sukelia konfliktą tarp jo ir tėvų. Vaikas laiko savo tėvą konkurentu ir bijo, kad stipresnis už jį varžovas gali sužaloti jį. Berniuko baimės gali būti sustiprintos bausti mėgstančio ir pikto tėvo grasinimais. Jo baimė, ką tėvas gali padaryti su juo, telkiasi ties lytiniais organais, nes būtent jie yra geidulingų jausmų šaltinis. Jis bijo pavydaus tėvo, kuris pašalins gėdingus organus. Taip atsiranda kastracijos nerimas (baimė), kuris verčia išstumti seksualinį motinos norą ir priešiškumą tėvui. Jis taip pat padeda berniukui identifikuotis su tėvu ir jaustis tokiu pat galingu, kaip ir jis. Identifikuodamasis su tėvu, berniukas taip pat simboliškai patenkina savo seksualinius impulsus motinai. Tuo pačiu pavojingi erotiniai jausmai pakeičiami nepavojinga meile ir prisirišimu. Mergaitei ši situacija išsivysto kitaip. Iš pradžių ji pagrindinį meilės objektą (motiną) pakeičia nauju objektu (tėvu). Tai įvyksta dėl mergaitės reakcijos į nusivylimą, kai ji atranda, kad berniukas turi penį, o ji toje vietoje - tik tuštumą. Po tokio traumuojančio atradimo seka keli svarbūs įvykiai. Pirmiausia, ji laiko savo motiną atsakingą už jos kastravimą, ir tai susilpnina meilę motinai. Antra, ji perkelia meilę tėvui, nes jis turi vertingą organą, kuriuo ji siekia su juo pasidalinti. Tačiau jos meilė tėvui ir kitiems vyrams yra sumišusi su pavydu, nes jie turi tai, ko ji neturi. Penio pavydas yra berniukų kastracijos nerimo atitikmuo, ir kartu jie vadinami kastracijos kompleksu. Mergaitė įsivaizduoja praradusi kažką vertinga, tuo metu berniukas bijo tai prarasti. Mergaičių Elektros kompleksas išstumiamas taip pat, nes ji negali pasitenkinti su tėvu ir pašalinti motinos. Bet jis nėra išstumiamas taip stipriai, kaip berniukų dėl mergaitės ankstesnio prisirišimo prie motinos. Tačiau Edipo kompleksas yra sudėtingesnis nei parodyta šia schema. Froidas daro prielaidą, kad žmogus iš prigimties yra biseksualus, tačiau daugumai žmonių homoseksualiniai impulsai nepasireiškia tiesiogiai (lieka latentiniais). Būtent todėl vaikas trokšta pasitenkinimo ne tik su priešingos lyties, bet ir su tos pačios lyties tėvu.
  • Latentinė stadija: Latentinė stadija (6-12 metai) - seksualiniai impulsai yra prislopinami.
  • Genitalinė stadija: Genitalinė stadija (nuo 12 metų) - seksualiniai impulsai vėl atsiranda ir nukreipiami į brandžius santykius. Pregenitalinio periodo kateksiai iš esmės yra narcistiniai. Tai reiškia, kad žmogus gauna pasitenkinimą stimuliuodamas savo kūną. Kiti žmonės reikalingi poreikių patenkinimui tik todėl, kad jie pateikia papildomas kūno malonumo formas. Per paauglystę dalis tokios savęs meilės, arba narcizmo, transformuojasi į tikrų objektų pasirinkimus. Tada žmogus myli kitus altruistiškai, o ne dėl egoistinių ar narcistinių priežasčių. Paauglystės gale toks į išorę nukreiptas libido stabilizuojasi įprastinėse pakeitimo formose, sublimacijose ir identifikacijose, tokiose kaip socializacija, grupinė veikla, karjeros planavimas, ruošimasis šeimai ir pan. Taip žmogus iš malonumų siekiančio, narcistinio kūdikio pasikeičia į realybėn orientuotą, socializuotą suaugusį. Pregenitaliniai impulsai nėra pakeičiami genitaliniais, bet susimaišo su jais. Pagrindinė biologinė šios stadijos funkcija - reprodukcija.

• Asmenybės struktūra pagal Freudą: Froidas teigė, kad asmenybę sudaro trys struktūros:

  • Id: pasąmonės dalis, kuri siekia patenkinti instinktus.
  • Ego: sąmonės dalis, kuri reguliuoja Id veiksmus atsižvelgiant į realybę.
  • Superego: moralės principų visuma, kuri atspindi visuomenės normas ir vertybes.

• Identifikacija ir pakeitimas: Freudo teorijoje svarbūs mechanizmai yra identifikacija (perėmimas kito žmogaus bruožų) ir pakeitimas (instinkto objekto pakeitimas kitu). Identifikacija padeda sumažinti įtampą, o pakeitimas leidžia patenkinti instinktus socialiai priimtinu būdu. Sublimacija - tai pakeitimas, kuris skatina kultūrinius pasiekimus. Identifikacija - tai būdas, kuriuo žmogus perima kito žmogaus bruožus ir padaro juos savo asmenybės dalimi. Jis išmoksta sumažinti įtampą sekdamas kieno nors pavyzdžiu. Mes linkę identifikuotis su tais, kurie geriau patenkina savo poreikius nei mes. Vaikas identifikuojasi su tėvais, nes jie jam atrodo visagaliai (bent jau ankstyvojoje vaikystėje). Vėliau jis identifikuojasi su kitais žmonėmis, kurie labiau atitinka jo tuo metu esančius norus. Paprastai žmogus identifikacijai renkasi tik tuos bruožus, kurie turėtų padėti pasiekti geidžiamą tikslą. Jei identifikacija padeda sumažinti įtampą, savybė priimama. Identifikacija taip pat vyksta tada, kai prarandamas mylimas žmogus. Taip lyg gali grąžinti sau žmogų, kuris mirė ar buvo prarastas kuriuo nors kitu būdu. Vaikai, kuriuos atstumia tėvai, linkę stipriai identifikuotis su jais, tikėdamiesi atgauti jų meilę. Galima taip pat identifikuotis su žmogumi iš baimės - vaikas identifikuojasi su tėvų draudimais tam, kad išvengtų bausmės. Kai tikrasis instinkto pasirinkimo objektas negali būti pasiektas dėl išorinių ar vidinių barjerų, vidinė įtampa turi būti iškrauta kokiu nors kitu būdu. Tad ego aktyviai ieško objekto, kuris galėtų pakeisti pirminį pasirinkimo objektą. Jei ir šis objektas yra blokuojamas, įvyksta kitas pakeitimas, ir t.t., ir pan., kol randamas toks objektas , kuris atpalaiduoja įtampą. Jam atiduodama visa energija, kol jis praranda savo galią sumažinti įtampą, ir tada ieškoma naujo objekto. Per pakeitimų eilę, kuri lemia asmenybės vystymąsi, šaltinis ir tikslas lieka pastovūs, kinta tik objektai. Substitucinis objektas retai kada, jei iš viso, yra tolygus originaliam objektui, ir kuo mažiau pakeitimas panašus į originalų objektą, tuo silpniau sumažinama įtampa. Kadangi pakeitimų vyksta daug, kaupiasi neiškraunama įtampa, kuri pastoviai veikia elgesį. Todėl žmogus pastoviai siekia naujesnių ir geresnių būdų iškrauti įtampai. Tuo paaiškinama elgesio įvairovė ir žmogaus nepailstamumas. Taip pat sugebėjimas pakeisti objektus yra vienas galingiausių asmenybės vystymosi mechanizmų. Sudėtingas interesų, vertybių, nuostatų ir prisirišimų derinys, kuris charakterizuoja suaugusio žmogaus asmenybę, galimas pakeitimo dėka. Jei nebūtų pakeitimo, nebūtų asmenybės vystymosi - žmonės tada liktų savo instinktų diktuojamo elgesio vergais. Tad civilizacija įmanoma tik dėl primityvaus objekto pasirinkimo uždraudimo ir instinktų energijos pervedimo į socialiai priimtinus bei kultūriškai kūrybinius būdus. Pakeitimas, kuris skatina kultūrinius pasiekimus, yra sublimacija. Bet sublimacija, kaip ir kiti pakeitimai, neteikia visiško pasitenkinimo, todėl visada lieka šiek tiek įtampos, kuri sudaro pagrindą mūsų nervingumui, nerimastingumui.

• Kiti psichoanalitiniai požiūriai:

  • Karlas Jungas: pabrėžė kolektyvinės pasąmonės ir archetipų svarbą.
  • Alfredas Adleris: akcentavo individualios psichologijos svarbą ir siekį įveikti menkavertiškumo jausmą.
  • Karen Horney: kritikavo Froido požiūrį į moteris ir teigė, kad moterys jaučiasi menkavertės, nes yra priklausomos ekonomine, politine ir socialine prasme nuo vyrų.
  • Haris Stekas Salivanas: (Harry Stack Sullivan, 1892-1949) gimęs airių emigrantų šeimoje amerikietis, psichiatras, psichoanalitikas, neofroidistas, interpersonalinės psichoanalitinės teorijos pradininkas.

Humanistinė teorija

Humanistinė teorija, atstovaujama Carl Rogers ir Abraham Maslow, pabrėžia žmogaus potencialą augti, tobulėti ir siekti savirealizacijos.

Taip pat skaitykite: Bendruomenės psichologija: apibrėžimas

• Aš teorija: Carl Rogers teigė, kad žmogaus elgesį lemia jo savęs suvokimas (Aš). Jis išskyrė idealųjį Aš (kuo žmogus norėtų būti) ir realųjį Aš (kuo žmogus jaučiasi esąs). Kuo didesnis atotrūkis tarp šių dviejų Aš, tuo didesnė psichologinė įtampa. Rogers pabrėžė besąlygiško priėmimo ir empatijos svarbą asmenybės augimui. Karlas Rodžersas atsisakė jam neįdomios psichologijos teorijos ir plėtojo savo 19-os teiginių „terapijos, asmenybės ir tarpasmeninių santykių teoriją” kurią pristatė 1951 m. knygoje Client-Centered. Rodžersas teigė, kad žmogus turi įgimtą polinkį tobulėti ir siekti savirealizacijos. Geras gyvenimas - tai ne galutinis punktas, o kryptis, kuria žmogus juda pagal savo prigimtį. Atvirumas išgyvenimams. Tokie žmonės suvokia savo išgyvenimus nejausdami grėsmės.

• Poreikių hierarchija pagal Maslow: Abraham Maslow sukūrė poreikių hierarchijos teoriją, kuri teigia, kad žmogaus poreikiai yra išdėstyti hierarchine tvarka. Žemiausiame lygyje yra fiziologiniai poreikiai, o aukščiausiame - savirealizacijos poreikis. Maslow teigė, kad žmogus gali siekti aukštesnių poreikių tik patenkinęs žemesnius. Tyrinėdamas sėkmingiausius, brandžiausius visuomenės narius Maslow išskyrė tokius jiems būdingus bruožus: pilnesnis realybės suvokimas.

• Gordono Allporto teorija: Brandi asmenybė pagal Gordon Willard Allport (1897-1967). Žmogaus brendimas - tai visą gyvenimą trunkantis procesas. Nebrandžių žmonių elgesys kyla dėl neįsisąmonintų motyvų, dažniausiai ateinančių dar iš vaikystės. Psichologiškai brandi asmenybė apibūdinama 6 bruožais: Žmonės, kurie gyvena pilnavertį gyvenimą, geriausiu būdu daro tai, ką jie sugeba daryti, apibūdinami kaip sveiki, pilnaverčiai.

Erik Erikson psichosocialinė teorija

Erik Erikson išplėtojo psichosocialinę asmenybės raidos teoriją, kuri apima visą žmogaus gyvenimą. Jis išskyrė aštuonias raidos stadijas, kurių kiekvienoje žmogus susiduria su savita psichosocialine krize. Sėkmingas krizės įveikimas lemia asmenybės augimą, o nesėkmingas - psichologines problemas. E. Eriksonas išskyrė aštuonias asmenybės psichosocialinės raidos stadijas. Kiekvienoje iš jų individas susiduria su nauju konfliktu ar krize, kurią reikia įveikti. Šios krizės skatina asmenybę arba tobulėti, arba regresuoti. Autoriaus nuomone, žmogus savo gebėjimus realizuoja tik tada, kai priimtinu būdu įveikia tam tikras krizes ir išsprendžia esmines psichosocialines problemas.

Kiekviename raidos etape žmogus išgyvena savitą psichosocialinę krizę, kurios turinį lemia tiek biologinė individo branda, tiek socialiniai reikalavimai, keliami tam tikro amžiaus individui. Visos krizės tarpusavyje susijusios. Kiekviena krizė geriausiai išryškėja tam tikroje stadijoje, tačiau, kad ir ne tokia stipri, ji trunka visą gyvenimą. E. Eriksonas apibūdino du ribinius krizės sprendimus, bet pripažino, kad yra daugybė tarpinių sprendimų ir kad dauguma žmonių renkasi kurį nors iš jų.

• Eriksono stadijos:
  • Pasitikėjimas arba nepasitikėjimas (0-1 metai): Kūdikis mokosi pasitikėti savo globėjais.
  • Autonomija arba abejonė (1-3 metai): Vaikas mokosi būti savarankiškas.
  • Iniciatyva arba kaltė (3-6 metai): Vaikas mokosi imtis iniciatyvos ir planuoti veiksmus.
  • Darbštumas arba nepilnavertiškumas (6-12 metų): Vaikas mokosi būti produktyvus ir kompetentingas.
  • Tapatybė arba vaidmenų painiava (paauglystė): Jaunuolis ieško savo tapatybės ir vietos visuomenėje.
  • Intymumas arba vienatvė (jaunystė): Jaunuolis mokosi užmegzti artimus santykius su kitais.
  • Tęstinumas arba uždarumas (vidutinis amžius): Suaugęs žmogus siekia būti produktyvus ir prisidėti prie visuomenės gerovės.
  • Vientisumas arba nusivylimas (senatvė): Senyvas žmogus apmąsto savo gyvenimą ir siekia jaustis patenkintas.

Socialinio išmokimo teorijos

Šios teorijos pabrėžia aplinkos ir socialinės patirties vaidmenį asmenybės formavimuisi.

• Juliano Rotterio teorija: Julianas Roteris, vienas iš žymiausių 20-ojo amžiaus psichologų sukūrė socialinio išmokimo teoriją, kuri siekia prognozuoti žmogaus elgesį įvairiose situacijose. Mūsų elgesys paprastai yra nukreiptas į kažkokį tikslą. Tikslą lemia: suvokimas, lūkesčiai ir vertybės.

• Alberto Banduros teorija: Bandura teigė, kad žmogus mokosi stebėdamas kitų elgesį.

Dispozicinės asmenybės teorijos

Šios teorijos pabrėžia įgimtus asmenybės bruožus, kurie yra palyginti pastovūs ir nulemia žmogaus elgesį įvairiose situacijose.

• Didysis penketas (Big Five): Tęsiant G. Allporto, H. Eysencko ir R. Cattello tyrimus, surinktas ir apibendrintas gausus savęs aprašymų kiekis, ko pasekoje išaiškėjo 5 dažniausiai pasikartojantys bruožai - Big Five. Taip užgimė naujas dispozicinis asmenybės modelis. Šis modelis išskiria penkis pagrindinius asmenybės bruožus:
  • Atvirumas patirčiai: smalsumas, kūrybiškumas, vaizduotė.
  • Sąžiningumas: organizuotumas, atsakingumas, kruopštumas.
  • Ekstravertiškumas: komunikabilumas, energingumas, socialumas.
  • Sutariamumas: geranoriškumas, užuojauta, pasitikėjimas.
  • Neurotiškumas: nerimas, dirglumas, emocinis nestabilumas.

Šie bruožai yra matuojami įvairiais psichologiniais testais ir naudojami asmenybės profiliams sudaryti. Studija, vykdyta Mičigano universitete (The Michigan State University) ir publikuota žurnale „Asmenybė ir socialinė psichologija“ (The Journal of Personality and Social Psychology), padėjo nustatyti, kad vaikų asmenybės bruožai gali būti labiau nulemti aplinkos nei genų.

Egzistencinė psichologija

Egzistencinė psichologija pabrėžia žmogaus laisvę, atsakomybę ir gyvenimo prasmės paieškas. Ši kryptis teigia, kad asmenybė formuojasi per žmogaus pasirinkimus ir reakcijas į gyvenimo iššūkius. Egzistencinė psichologija pabrėžia žmogaus atsakomybę už savo gyvenimą ir pasirinkimus. M. Kai kurie žmonės nėra nei depresyvūs, nei apimti manijos, tačiau vis tiek nėra ir sveikos psichikos. Juos kamuoja asmenybės ar temperamento sutrikimai. Pasitaiko, jog žmogaus protą apgula klausimai apie tai, kas jis yra ir kokia jo paskirtis šioje žemėje. Ir tada paaiškėja, kad tas protas, į savo paties išsikeltus klausimus atsakyti negali, nes tai pranoksta jo galimybes. Tada tenka kreiptis pagalbos.

Asmenybės raidos tyrimai

Asmenybės raidos tyrimai naudoja įvairius metodus, tokius kaip stebėjimas, interviu, testai ir anketos, siekiant suprasti, kaip formuojasi ir keičiasi žmogaus asmenybė. Šie tyrimai padeda patvirtinti arba paneigti teorijas ir sukurti naujus asmenybės raidos modelius.

Aplinkos įtaka asmenybės formavimuisi

Vaiko aplinka, motinystė ir tėvystė turi didelę įtaką asmenybės formavimuisi. Motinystė ir tėvystė yra pereinamieji, kriziniai laikotarpiai, kuriuose tėvai susiduria su įvairiais iššūkiais.

tags: #psichologija #asmenybes #teorija