Šiuolaikiniame pasaulyje, kur virtualus bendravimas vis labiau įsivyrauja, o gyvas kontaktas tampa vis retesnis, džiuginantis nusiteikimas bendraujant su kitais žmonėmis įgauna ypatingą reikšmę. Kaip pasikeistų mūsų gyvenimas ir aplinka, jei kiekvienas bendravimas būtų kupinas džiaugsmo? Šiame straipsnyje panagrinėsime džiuginančio nusiteikimo psichologinius aspektus, jo svarbą ir praktinius patarimus, kaip puoselėti teigiamą bendravimą.
Bendravimo svarba XXI amžiuje
Virtualėjantis bendravimas ir gyvo bendravimo stoka - opi šių dienų problema. Net būdami tarp kitų žmonių, dažnai jaučiamės, kad nebemokame bendrauti, prisibijome ir slepiamės už telefono ar kompiuterio klaviatūros bei emocijų ikonų. Tačiau kiek kartų per dieną tenka bendrauti su kitu žmogumi? Kaip pasikeistumėte jūs ir jūsų aplinka, jeigu KIEKVIENAS jūsų bendravimas būtų džiuginantis?
Šiais laikais žmonės mieliau rašo žinutes ar skambina telefonu, tačiau akis į akį susitikti su kitu žmogumi jiems darosi sudėtinga, nes mano, jog nemoka bendrauti. Gyvas bendravimas apima emocijas, kurių žmonės vis labiau nori išvengti. Barai populiarūs, nes ten žmonės gali susitikti ir bendrauti. Tai rodo, kad XXI amžiuje turime didelę problemą, kurią reikia spręsti.
Praktiniai patarimai, kaip puoselėti džiuginantį bendravimą
Norint, kad kiekvienas pokalbis būtų nuostabus, praturtinantis ir suteikiantis džiaugsmo, verta atsiminti ir pritaikyti keletą patarimų:
- Šypsena ir pozityvus nusiteikimas: Pirmas įspūdis yra labai svarbus. Jei norite pabendrauti su žmogumi, eikite prie jo su šypsena ir pozityvia emocija, o ne rūškanu veidu. Žmogus iš karto vertina jus pagal vaizdą, todėl jei mato nepatiklumą, gali susispausti. Veido išraiška turėtų būti teigiama, rodanti susidomėjimą pašnekovu.
- Užduokite klausimus: Jei nežinote, kaip pradėti pokalbį, tiesiog užduokite klausimą. Tai gali būti net pats banaliausias klausimas apie orą. Oras gali būti vienijanti tema, nuo kurios gali prasidėti pokalbis. Kai užduodate klausimą, neruoškite viduje atsakymo, kol kitas žmogus kalba, ir nelaukite, kol galėsite įsiterpti ir išsakyti savo versiją. Tiesiog ramiai paklausykite.
- Ieškokite vienijančios temos: Raskite jus vienijančią temą, apie kurią galite kalbėti. Tai gali būti bet kas, kur jūs abu toje temoje kažką patiriate. Svarbu rasti sąlyčio taškų, kur jūs abu jaustumėtės, kad susikalbate, kad kalbate apie tą patį.
- Domėkitės kitu žmogumi: Nusiteikite, kad kitas žmogus yra unikalus ir gyvena savo unikalų gyvenimą. Realus, nuoširdus susidomėjimas kitu žmogumi, koks jis yra, kas vyksta jo gyvenime, gali ir jums atnešti labai daug atsakymų ir apie jus pačius. Klausyti kito žmogaus yra didelis turtas, nes mes kiekvienas gyvename savo unikalų gyvenimą ir galime tuo pasidalinti.
- Nelyginkite: Venkite lyginimo su kitais. Jei žmogus kitoks ir jis, jūsų manymu, yra kažkoks, tarkim, mėgsta kažką kita, nei jūs, arba yra, jūsų manymu, sėkmingesnis, laimingesnis arba rodo jums kažką, ko jūsų gyvenime, galbūt, nėra ir ko jūs labai norėtumėte, dažniausiai sutikę tokį žmogų jūs užsispazmuojate. Mes tarsi turėtume būti tokie patys arba geresni ir dažnai labai lyginamės.
Unikalumo svarba
Žiūrėkite į kiekvieną žmogų kaip į naują paveikslą, netgi į tą patį žmogų kitą dieną - naujai ir jį naujai pažįstate. Net į labai seniai pažįstamą žmogų galima kiekvieną dieną pažvelgti taip, tarsi jo nepažinotumėte, nes mes visą laiką keičiamės. Mes pasikeičiame per naktį. Su mumis įvyksta daug pokyčių. Ir iš tiesų susidomėti, o kaip tu gyveni, kaip tu realiai gyveni, kas tavo gyvenime realiai vyksta, yra labai įdomu. Kitas žmogus tuomet jaučia, kad jį išklausė, juo domisi.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Dažniausiai dėl to, kad mes lyginamės vieni su kitais. Dažniausiai jei žmogus kitoks ir jis, jūsų manymu, yra kažkoks, tarkim, mėgsta kažką kita, nei jūs, arba yra, jūsų manymu, sėkmingesnis, laimingesnis arba rodo jums kažką, ko jūsų gyvenime, galbūt, nėra ir ko jūs labai norėtumėte, dažniausiai sutikę tokį žmogų jūs užsispazmuojate. Mes tarsi turėtume būti tokie patys arba geresni ir dažnai labai lyginamės. Iš tiesų tai galėtų būti dar vienas - penktasis - patarimas.
Emocijų svarba ir valdymas
Emocijos reikalingos tam, kad pagal jų raišką galėtume pažinti kitą žmogų, suprasti, kas su juo darosi. Jei mūsų santykiai su kitais ėmė trikti, pagalvokime, gal savo jausmus reiškiame per stipriai? O gal taip juos slopiname, kad kiti negali mūsų suprasti? Emocijos ir tai, kaip jas rodome - tai lyg kelio ženklai tiems, kas mus supa, ir, žinoma, - mums patiems.
Nėra gerų ir blogų emocijų, visos yra žmogui naudingos ir būtinos. Tačiau, galima sakyti, kad jaučiame teigiamus ir neigiamus jausmus. Visgi išvengti vadinamųjų neigiamų emocijų - neįmanoma, o ir nereikia. Nes jos mums padeda. Pavyzdžiui, baimė perspėja apie galimą pavojų, moko mus atsargumo. Liūdesys - tai tarsi tiltas, tarp dviejų gyvenimo etapų. Juk norėdami pasiekti kitą upės krantą, nebandome tilto apeiti. Pasinaudokime liūdesiu, kad išgyventume įvykusią netektį ar praradimą. Tokiais atvejais liūdesį dažnai bandome nuslopinti, - staiga imame vaikščioti į kavines, diskotekas, labai intensyviai bendrauti. Deja, toks emocijos išstūmimas padeda retai. Išmokime eidami liūdesio „tilteliu“, jį išjausti, atsisveikinti su tuo, kas buvo. Tuomet pasiekę kitą krantą - naują gyvenimo etapą, turėsime jėgų juo džiaugtis ir mėgautis. Be to, juk ir liūdesys, ir pyktis, ir visos kitos emocijos praturtina mūsų sielą. Tarsi muzikos kūrinyje, kuriame esame melodija, - harmoningi emocijų akordai daro mus gilesnius, labiau patyrusius ir įdomesnius sau bei kitiems.
Joks kitas žmogus negali mums pasakyti, kad mūsų emocijos neteisingos, nes turime teisę jaustis taip, kaip jaučiamės. Svarbu, ar emocijos trukdo man pačiam ir aplinkiniams, ar ne. Jei negalime galvoti apie nieką kitą, kaip tik kokią nors savo baimę, nuolat nerimaujame, nesuvaldome pykčio, beprotiškai džiūgaujame arba apskritai nesuprantame, ką jaučiame, - galbūt tuomet išties verta susimąstyti, ar emocionalumas nevirto liguista būsena. Svarbu tai, kad tokiais negimstame. Tokio emocijų reiškimo būdo išmokstame, arba jis susiformuoja dėl kažkokio įvykio. Blogiausia, kad tokios emocijos gadina santykius, kurie mums yra svarbūs. Nekontroliuojamos emocijos tai tarsi proto aptemimas, kuris gali peraugti į afektą. Tokias stiprias emocijas jaučiantis žmogus gali neprisiminti, ką daro, o tai jau būtų tiesiog pavojinga. Jei kalbame apie sveikai emocionalius žmones - reikšdami savo jausmus, jie visada gali sustoti. Jei žmogus stipriai reiškia jausmus, neatsižvelgdamas į aplinką, pasekmes, - jis tai renkasi pats, sąmoningai ir iš to kažką gauna. Emocijų reiškimo būdas susijęs su tuo, kokioje aplinkoje augome, ko mus mokė tėvai, ką pasisėmėme iš draugų, o kai kurie polinkiai yra ir įgimti. Visgi didelę įtaką turi ir kultūrinė aplinka.
Kultūriniai skirtumai ir emocijų išraiška
Europietiškoje kultūroje iš moters natūraliai tikimasi, kad ji - emocionalesnė už vyrą, todėl jai leidžiama jausti daugiau. Dėl to mūsų vyrai labiau depresiški, slopinantys savo jausmus nei moterys. Tai „programuojama“ dar pačioje vaikystėje, kai berniukui sakoma „būk vyras, neverk“, o mergaitei verkti leidžiama - „paverk, nusiraminsi“. Užtat berniukui leidžiama pykti, o mažosioms ledi - ne. Šį požiūrių į tas pačias emocijas skirtumą puikiai atspindi amerikiečių atliktas eksperimentas. Jo dalyviai buvo prašomi įvertinti vyrų ir moterų reakciją, kai atėję prie savo automobilio, jie randa mašiną apiplėštą. Moters reakcijai buvo priskiriamas pernelyg didelis reagavimas ir isteriškumas. Vyrų reakcija, nors buvo tokia pati, buvo vadinama „natūralia tokioje situacijoje“. Tai yra, - moteris buvo vertinama kaip asmenybė, o stereotipas lėmė, kad ji buvo tapatinama su isterike. Tuo tarpu vyro reakcija buvo suverčiama situacijai, neva tokiomis aplinkybėmis visi taip elgtųsi. Lietuvoje vis dar vyksta vadinamoji maskuinizacija, agresyvaus stipraus vyro kultas. Moteriai pas mus leidžiama jausti viską, tačiau ir vertinami jos jausmai žymiai mažiau, nei vyro.
Taip pat skaitykite: Agnės Jonkutės meno ir asmeninės patirties sintezė
Emocijas galime valdyti, tačiau turime suprasti, ką jaučiame ir kodėl. Pavyzdžiui, vėluodami papuolėme į kamštį. Dažnai imame pykti, keiktis, burnoti ir taip sugadiname sau ir aplinkiniams nuotaiką. Tačiau juk pats žmogus renkasi, ką jam daryti. Pykti? O jei pykčiu nieko nepakeisime? Juk automobiliai nepradės važiuoti greičiau. Gal tuomet verta nuraminti save? Įsijungti muziką, paskambinti draugams ar perspėti klientą, kad dėl kamščio vėluosite. Įvertinę situaciją ir supratę, kad pakeisti nieko negalite, verčiau nukreipkite savo dėmesį nuo pykčio objekto. Nurimus bus lengviau priimti tinkamą sprendimą.
Tai nereiškia, kad emocijas reikia slopinti. Čia veikia visiems žinomas fizikos dėsnis - niekas iš niekur neatsiranda, ir į niekur nedingsta. Ilgą laiką slėpti ar slopinti jausmai gali pratrūkti tą akimirką, kai patys to nesitikėsime ir nebūtinai bendraudami su tuo žmogumi, ant kurio pykstame ar dėl kurio liūdime iš tiesų.
Psichologinis nusiteikimas darbe
Darbe jaučiu monotoniją, nesu pakankamai motyvuojamas, mano darbdavys per daug reikalauja, algos man vos užtenka būtiniausiems dalykams- tokiais skundais žarstosi darbu nusivylę žmonės. Tačiau juk ne tik darbdavys, atlyginimas ar papildomai motyvuojantys dalykai skatina būti labiau patenkintiems savo darbu. Daug priklauso nuo paties darbuotojo. Pasak respondentų, ypač didelės reikšmės turi psichologinis nusiteikimas - visų pirma reikia įžvelgti darbe ne tik blogybes, bet ir teigiamus dalykus. Tačiau nusiteikimo nepakanka: CVbankas.lt apklausoje dalyvavusieji mano, kad darbuotojai turi norėti gerai atlikti savo darbą, dirbti kokybiškai, kad darbo kam nors kitam nereikėtų kartoti, laiku ir tiksliai atlikti pavestas užduotis. Nemažai įtakos tam, kad darbuotojas būtų patenkintas darbu, daro atmosfera darbe. Malonios smulkmenos ant darbo stalo taip pat skatina pozityvų nusiteikimą.
Vidinės būsenos atspindys aplinkoje
Viskas, kas mus supa, yra mūsų vidinės būsenos atspindys. Tai, kaip mes rengiamės, ką valgome, kokius namus renkamės ir kaip juos įrengiame - visa tai atspindi mūsų vidinę būseną. Autorė teigia, kad keičiantis mūsų vidinei būsenai, kyla noras keisti ir savo aplinką, tačiau retas tai susiejame su vidiniais pokyčiais.
Jei renkamės būstą viršutiniuose aukštuose, reiškia, mums svarbūs ne tik materialūs, bet ir dvasiniai siekiai. Jei mėgstame erdvius, su minimaliu kiekiu reikalingų baldų namus - mūsų “plati“ siela, žinome, ko norime ir dominuoja laisvės troškimas. Poreikis užpildyti erdvę baldais, kaupti niekučius ir daiktus parodo žmogaus “užstrigimą“, užsidarymą, nenorą atsisakyti senų idėjų, kabinimąsi už praeities. Tvarka namie - tvarka vidiniame pasaulyje. Jei gyvename netvarkoje, nenorime tvarkytis, tai mūsų protas gali būti “apdulkėjęs“, o vidinis pasaulis sujauktas. Virtuvė - moteriško (nepriklausomai nuo lyties) žmogaus principo atspindys: tai sugebėjimas rūpintis, švelnumas ir intuicija. Daug pasako apie namų šeimininką ir tvarkymosi būdas. Jei tvarka palaikoma nuolat, tai rodo nuoseklų, disciplinuotą žmogaus būdą. Jei daromi tik “generaliniai“ tvarkymai, tai parodo žmogaus polinkį momentiniams entuziazmo polėkiams ir disciplinos trūkumą. Tokie žmonės linkę žaibiškai pasiekti harmoniją ir kurį laiką gyventi tuo polėkiu, kol vėl viskas sugrįžta į senas vėžes.
Taip pat skaitykite: Bendruomenės psichologija: apibrėžimas
Mūsų apsirengimo stilius taip pat parodo mūsų vidinę būseną arba momentinę nuotaiką. Teigiama, kad laisvus, didokus rūbus mėgsta žmonės, kurie nori pasislėpti nuo aplinkinių žvilgsnių. Jei žmogus dengia kaklą - riša skareles, šalius, mėgsta stačias standžias apykakles - jis yra uždaras, sunkiai reiškia jausmus, yra šaltokas bendravime. Yra skirtingi apkūnių žmonių apsirengimo būdai. Vieni rengiasi ankštais, tarsi pabrėžiančiais jų putnumą rūbais - taip jie nori pabrėžti savo tariamai teigiamą požiūrį į save. Kiti, atvirkščiai - rengiasi didokais rūbais, sudarydami sau patiems iliuziją, kad tokiu būdu neatrodo pernelyg apkūnūs. Polinkis daugybę metų nešioti tuos pačius rūbus (net sunešiotus) rodo konservatyvų charakterį ir.. savininkišką požiūrį į žmones. Kitas kraštutinumas - laikyti spintoje rūbus, kurių nenešiojame jau keletą metų - ne tik konservatyvumas, bet ir užstrigimas praeityje. Charakterio nepastovumą ir neurotiškumą rodo besaikis rūbų pirkimas. Jei rengiamės ne pagal amžių, tai taip pat daug ką pasako. Jauninamės ar norime atrodyti solidžiau - ir vienu, ir kitu atveju mes neigiame savo amžių. Jei jaunam žmogui solidus stilius gali ir tikti, nors gal ir atrodys keistokai, tai vyresnio amžiaus ryškiai besijauninantis žmogus jau gali atrodyti juokingai.
Teigiama, kad labai mėgstantiems saldumynus trūksta.. švelnumo. Valgydami daug saldumynų mes tarsi kompensuojame tą švelnumo trūkumą. Mėgstantys sūrų, riebų, keptą maistą trokšta, kad viskas būtų taip, kaip jie nori. Aštraus skonio mėgėjams trūksta stimulo ir įvairovės, spalvų gyvenime. Dideliems kavos gurmanams trūksta natūralaus entuziazmo. Jei valgome nekramtydami, paskubom - nemokame mėgautis ne tik maistu, bet ir gyvenimu. Polinkis alkoholiui - vidiniai prieštaravimai ir bėgimas nuo savęs. Jei esame labai išrankūs ir konservatyvūs maiste - bijoma naujos patirties. Polinkis kaupti dideles maisto atsargas - baimė, kad kažko pritrūks ar trūksta gyvenime.
Vidiniai prieštaravimai
Vidiniai prieštaravimai atsiranda tuomet, kai realybė neatitinka mūsų vidinės būsenos. Mes tai juntame kaip įtampą, nepaaiškinamą nerimą, kartais ir baimę. Naujos žinios, atsiradusios kaip vystymosi rezultatas, atvedė į svarstymus ir vertinimus - žmogus ne tik išmoko skirti įvairių gyvų būtybių padėtį viena kitos atžvilgiu, bet ir pripažino save pranašesniu. Šiuo laikotarpiu labai stipriai pradeda reikštis žmogaus “ego“ - pirmiausia kaip savisaugos instinktas. Poreikis gyventi kartu pagimdė pačius subtiliausius žmogaus jausmus. Pirmosios sąmoningumo ir dvasingumo apraiškos prasidėjo, kai žmonės pradėjo gyventi bendruomeniškai - gimė šeima, jos narių tarpusavio šilti jausmai, tėviška globa. Išsivystė savitarpio įsipareigojimai ir suvokimas, kad juos visiems naudinga vykdyti. Sėkmė bendravime pastūmėjo daryti sparčią pažangą - lavėjo protas, tobulėjo išradingumas ir įgūdžiai. Bendruomeniškumas ne tik kilstelėjo žmonių sąmoningumą ir pažangą, bet ir pagimdė rungtyniavimą bei lygiavimąsi. Kai tik žmonės pradėjo vienas kitą vertinti, atsirado pagarbos, vertybių, dorybių ir grožio sampratos, kurios vertė teikti pirmenybę vienam ar kitam. Teigiama, kad kai žmogui kilo mintis konkuruoti, turėti atsargas, nedirbti pačiam, bet samdyti kitus žmones - atsirado nuosavybė ir nelygybė. Kad visa tai būtų valdoma, gimė moralės sampratos, įstatymai, bausmės.
Kaip visa tai veikia mus šiandien? Evoliucijos psichologai teigia, kad bendruomeniškumas, poreikis vienytis yra prigimtinė žmogaus savybė. Būtent vienijimosi - ne konkurencijos - periodais žmonija darė pastebimą sąmoningumo šuolį. Mūsų dienomis sukurti valdymo modeliai - nesvarbu, kaip jie įvardinami politikoje - yra priešinantys, skaldantys ir grupuojantys.
Filosofai išskiria tris pagrindines prigimtines žmogaus savybes ir teises. Mūsų prigimtinė savybė - sąmoningumas, proto veikla. Laisvė - tai visų mūsų prigimtinė teisė. Ir prigimtinis laimės troškimas (susijęs su saviraiška) - tai trys neliečiami dalykai. Istoriškai susiklostė neatitikimai tarp moralės ir pareigų. Mūsų prigimtinės savybės diktuoja mums vienokį elgesį, o išorinės sąlygos (valdymo sistema) reikalauja elgtis priešingai. Iš to gimsta gilūs vidiniai prieštaravimai žmogaus sąmonėje. Pirmasis - prieštaravimas tarp sėkmės ir konkurencijos. Iš vienos pusės, skatinama daryti viską sėkmei pasiekti, o iš kitos - tai verčia kartais elgtis tiesmukiškai ir agresyviai, kas prieštarauja ir visuotinai priimtiniems moralės principams, ir žmogaus sąžinei. Antrasis prieštaravimas - tarp poreikių stimuliavimo ir kliūčių jiems įgyvendinti. Trečiasis prieštaravimas - laisvės iliuzija. Valdymo sistema deklaruoja, kad žmogus yra laisvas, nepriklausomas ir gali pasiekti viską, ką tik nori, jei yra veiklus ir energingas. Iš kitos pusės - toli gražu ne visada paprasta visa tai įgyvendinti: griežti konkurenciniai apribojimai, suformuotas mąstymas, o ir visi žmogaus žlugdymo mechanizmai - mokesčiai ir nuobaudos.
Kaip išvengti vidinių prieštaravimų? Pirmiausia - nebūti fatalistais ir negalvoti, kad nieko negalima padaryti - atseit, taip buvo per amžius ir nieko čia nepakeisi. Žmogus išgyveno ilgą ir sudėtingą evoliuciją. Jos pasekoje suprato ir išmoko valdyti savo galimybes, taip pat pamatė savo veiksmų pasekmes. Evoliucija vyksta toliau. Tai svarbu kiekvienam žmogui, nes esame neatsiejama visumos dalis. Galime naudoti naujausias psichologines technologijas, daug dirbti, bet jei tai naudosime tik egoistiniams ar ambicijų tenkinimo tikslams, mes ir vėl visi suksimės vidinių prieštaravimų ir nesibaigiančių krizių rate. Gyvename permainų laikais - ko gero, atėjo laikas augti visiems dvasiškai, įvertinti vienybės būtinybę ir išbristi iš prieštaravimų rato.
Amuletai ir talismanai
Amuletas - magiškas daiktas, saugantis nuo blogio ir nelaimių. Talismanas - gaminamas sėkmei, laimei “pritraukti“. Talismanai gaminami sėkmei, laimei “pritraukti“. Juos gaminantiems dailininkams svarbus ne tik vaizdų tikslumas ir estetiškumas, bet ir tai, kad darbas būtų atliktas iš tinkamos medžiagos ir tinkamu laiku. Tinkamas talismano gaminimui laikas - tai dažniausiai tiksliai apibrėžtas astrologinis laikas. Talismanų gamintojai remiasi valandomis, nurodančiomis, ką kuri planeta valdo tam tikrą paros valandą. Tinkama medžiaga yra ta, kuri pavaldi tam tikrai planetai. Knygose apie talismanų magiją pateikiami įvairioms planetoms pavaldžių medžiagų sąrašai. Taigi, tai išties atsakingas darbas.
Jei yra toks noras ar poreikis, visai smagu kažkokiam gyvenimo etapui turėti talismaną ar amuletą - priklausomai nuo situacijos. Ir tai nebūtinai turi būti kažkoks ypatingas gaminys. Kartais mielas akmenėlis, rastas atostogaujant pajūryje, ar sudžiovinta gėlė, kurią padovanojo mylimas žmogus, ar labai patinkantis kuklutis papuošalas gali suteikti džiaugsmo, šilumos ir pasitikėjimo savimi.
Biologiniai ritmai
Viskas mūsų gyvenime jiems paklūsta, o ir mes patys esame linkę viską sistematizuoti - tuomet aiškiau galime daug ką suprasti. Ritmai, ciklai ir fazės yra gamtoje, o mes, kaip gamtos dalis, taip pat jiems esame pavaldūs. Svarbiausias žmogui yra jo biologinis ritmas (dar vadinamas biologiniu laikrodžiu), kuris formavosi milijonus metų. Biologinis laikrodis turi ne tik paros, mėnesio, bet ir metų biologinį ritmą. Jei norime būti sveiki, turime jo paisyti - mes jį jaučiame, jis daug ką lemia, nes mes esame nuo jo priklausomi. Pavyzdžiui, nuo 23 iki 4 valandos yra organizmo atsistatymo laikas, todėl šiuo metu būtina ilsėtis.
Sąlyginis biologinio aktyvumo suskirstymas į “vyturius“ ir “pelėdas“ dabar kelia prieštaravimų. Anksčiau buvo linkstama prie versijos, kad tai nulemta prigimties, įgimta. Tokia išvada buvo daroma stebint tos pačios šeimos narius su skirtingais poreikiais miegui ir veiklai. Vieni medikai kategoriškai pareiškia, kad tai įprotis, kurį galima keisti, kiti tai laiko duotybe. Na, o tyrimai rodo, kad pasikeitus sąlygoms, žmogaus organizmas prisitaiko prie naujo ritmo ir puikiai adaptuojasi. Pavyzdžiai - vaiko gimimas šeimoje, išvykimas į tolimą šalį, darbas pamainomis. Tačiau visi vieningai sutaria, kad geriau įprasto, prigimtinio ritmo netrikdyti, o tik tiek, kiek reikalauja būtinybė.
Emocijų teorijos
Emocijų kilmė aiškinama labai įvairiai. Pirmasis, bandydamas atskleisti biologinę emocijų prigimtį, Č. Darvinas teigia (1872), kad emocijų kilmė yra gyvuliška ir, kad psichikai vystantis emocijos turėtų išnykti. Emocijos - tai instinktyvių veiksmų palikimas, o emocijų išraiškos - tai buvusių naudingų judesių liekanos. Teigiamų emocijų išraiškos judesiai yra prišingi neigiamų emocijų išraiškos judesiams. Pasitenkinimo reakcijos išraiška yra priešinga pykčio išraiškai: veido raumenys atsipalaiduoja, mes šypsomės.
Artimas Darvinui yra amerikiečių filosofo ir psichologo V. Džeimso (1884) bei danų gyd. KK.G. Langės (1885) psichofiziologinis požiūris. Jis teigia, kad emocijų kilmė nulemta pakitimų motorinėje sferoje. Emocijos kyla dėl judesio ( kaip sakė V. Džeimas, „Mes bijome, nes bėgame“). Fiozologiniai procesai - emocijų šaltinis, o ne pasekmė. Pvz., mes ne dėl to verkiame, kad liūdime, odėl to esame liūdni, kad verkiame.
Pradėjus organizmo fiziologinėse reakcijose ieškoti emocijų priežasčių, neurofizikai V. Kanonas (1927) ir P. Bardas (1931) iškėlė atskirų smegenų darinių svarbos emocijų atsiradimui klausimą ir chirurginiais eksperimentais įrodė taliamuso, hipotaliamuso, limbinės sistemos ir kitų galvos smegenų dalių įtaką žmogaus emocijų atsiradimui. V. Kanonas į emocijų kilmės aiškinimą įvedė homeostazės sąvoką. Šio principo esmė yra ta , kad emocijų pagalba žmogui pavyksta pasiekti homeostaze. t.y. pusiausvyra ir ramybę.
XX amžiaus pradžioje Z. Froidas iškėlė emocijų reikšmę ir įtaką žmogaus gyvenimui bei jo vystymuisi. Z. kad emocijos gludi giluminiuose žmogaus sluoksniuose. Emocijos - tai instinktyvūs potraukliai, tai vidinė varomojo jėga, tai žmogaus veiklos reguliatorius. Vystantis asmenybiai ir kitiems psichikos dariniams (Ego ir Super - ego),malonumo principa keičiant realybės principu, atsiranda aukštesnieji jausmai. Z. Froidas daugiausia kalbėjo apie baimės jausmą ir nerimą.
Pagal S. Šachterio ir J. E. Zingerio dviejų faktorių teoriją (1964) emosijos kyla, kai tam tikros situacijos ar stimulo suvokimas sukelia pakitimus kūne (pvz. sutikę miške vilką mes ssusigužiame arba puolame bėgti). Šie pakitimai siunčia žinią į smegenys ir taip kyla tam tikros emocijos patyrimas. Kad kiltų emocija, būtinas fiziologinis jaudinimas ir kognityvinis situacijos vertinimas tuo metu.
R.S. Lazario kognityvinė fenomenologinė teorija (1973) į emocijas žiūri kaip į procesą. Žmogaus emocijos priklauso nuo to, kaip jis vertina situaciją ir kokią jjai teikia reikšmę. Tai lemia ir emocijos stiprumą, ir jos pobūdį.
Rusų psichofiziologas P. Simonomas (1981) sukūrė informacinę emocijų teoriją. Pasak jo svarbiausias emocijos impulsas yra poreikis. Emocijos ženklą (teigiamą ar neigiamą) ir intensyvumą lemia turima žmogaus informaciją apie tai kaip galima šį poreikį patenkinti. P. Žymiai plačiau įvykio, sukėlusio emocijų ypatumus ir jų ryšį su žmogumi nagrinėja atribucinė emocijų kilmės teorija. Emocija arba jausmas išgyvenami kaip reakcija į juos sukeliantį reiškinį. Jausmo kokybė ir intensyvumas priklauso nuo to, kokias priežastis tam įįvykiui žmogus priskiria.
tags: #psichologija #bendrasis #pamatinis #nusiteikimas #dziaugsmingas