Šiandieninėje visuomenėje, kurioje nuolatinis skubėjimas ir žmogiško ryšio praradimas sukuria vienišumo jausmą, svarbu suprasti, kaip bendrauti su ligoniais ir jų artimaisiais. Kiekvienas žmogus patiria artimųjų ligą, o neretai ir kančią. Tuomet trokštame vieno - kad tik pasveiktų, ir esame pasirengę padaryti viską, kad tai greičiau įvyktų, tačiau ne visada mums taip pasiseka. Suprantame, jog daug kas priklauso ir nuo ligos eigos, ir nuo paties ligonio, tačiau jaučiame, kad iš dalies gydymo sėkmė priklauso ir nuo mūsų, ypač nuo mūsų pagalbos, laikysenos ir bendravimo su ligoniu.
Sunkios ligos poveikis ir artimųjų reakcija
Sunkios ligos diagnozė sujaudina ne tik patį ligonį, bet ir artimuosius. Dažnai tai reiškia, kad tiek jo, tiek jo artimųjų gyvenimas pasikeis. Tiesiog gyvenimas užklupus ligai bus kitas ir kitoks, nei buvo ligi šiol. Pirmiausia jis keičiasi išoriškai: ligonis tam tikram laikui praranda darbingumą, galbūt yra guldomas į ligoninę, sumažėja jo aktyvumas (paprastai ribojamas pablogėjusios savijautos), pasikeičia dienotvarkė, nes gydantis reikia nuolat vartoti vaistus ar atlikti įvairias procedūras ir t. t. Tačiau liga, ypač sunki, dažnai keičia ir vidinį žmogaus gyvenimą, net kai kuriuos jo asmenybės bruožus. Ligos diagnozė nemažiau sukrečia ir sutrikdo artimuosius. Tokiais atvejais jie dažnai klausia savęs - kaip turiu elgtis, ar tikrai darau tai, kas būtina, ar darau viską, ką galiu? Bet vienas svarbiausių jų klausimų - o kaip aš turėčiau dabar bendrauti su ligoniu, ką jam sakyti, kaip kalbėti?
Depresija ir bendravimo iššūkiai
Šiandieninėje visuomenėje depresija yra labai paplitusi liga. Vienos svarbiausių jos atsiradimo priežasčių - nuolatinis skubėjimas, žmogiško ryšio su kitais, net artimaisiais, praradimas, atsiradęs nuolatinis vienišumo ir svetimumo aplinkai jausmas.
Viena vertus, susirgęs depresija žmogus iš pažiūros atrodo sveikas. Antra vertus, jis yra labai pasyvus, neveiklus, niūrios nuotaikos ir užsidaręs. Artimieji, norėdami jam padėti, dažniausiai dalija ligoniui tokius patarimus, kurie jį tik dar labiau suerzina ir susilpnina. Pirmiausia - nereikėtų raginti ligonio „suimti save į rankas“, parodyti valią ir nepasiduoti. Deja, depresija sergančiojo valia būna labai nusilpusi, o jo ryžtingumas iki minimumo sumažėjęs. Artimieji turėtų suprasti, kad depresija - tai liga, kuri nėra įveikiama tik ligonio pastangomis ir aplinkinių demonstruojamu optimizmu.
Taip pat nereikėtų stengtis tokio ligonio dirbtinai linksminti ar kviesti į renginius prasiblaškyti. Jis pats to norėtų, jei tik galėtų, todėl artimųjų raginimas: „Tu tik pasižiūrėk, gyvenimas nuostabus!“ - yra bevaisis. Artimieji neturėtų ligonio įtikinėti, kad nėra dėl ko liūdėti, nes juk viskas jo gyvenime lyg ir gerai. Taip kalbėdami jie tik patvirtintų ligonio nuomonę, kad jo būsenos nesupranta net artimiausi žmonės.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Kartais artimieji ragina depresiją išgyvenantį asmenį išeiti atostogų, išvažiuoti pailsėti į kelionę ar sanatoriją. Deja, atsidūręs nepažįstamoje aplinkoje, ligonis išgyventų papildomą stresą, pasijustų dar bejėgiškesnis, nesugebantis net pailsėti. Artimieji turėtų suprasti, kad depresija - tai liga, kuri nėra įveikiama tik ligonio pastangomis ir aplinkinių demonstruojamu optimizmu.
Ši liga pirmiausia gydoma paskirtais vaistais, juos reguliariai vartojant kaip nurodyta. Todėl artimieji turėtų skatinti ligonį būti atsakingą vartojant vaistus ir jį palaikyti. Bendrauti su tokiu žmogumi reikia jautriai ir šiltai, bet išsamiau apie tai - kiek vėliau. Reikėtų žinoti, kad ši diagnozė šiuolaikinėje medicinoje nėra nuosprendis.
Bendravimo principai ir artimųjų vaidmuo
Reikėtų iš gydytojų (būtinai bent kelių, nes nuomonių apie gydymo būdus yra labai įvairių) sužinoti apie ligos eigą ir gydymo ypatybes. Vėliau jums ir ligoniui būtina susipažinti su gydytojų rekomendacijomis, susidaryti gydymo planą, jį aptarti su, ligonio ir jūsų nuomone, geru šios srities specialistu bei numatyti priimtiniausius gydymo būdus (vaistus, procedūras). Labai svarbu skatinti ligonio aktyvumą, jo domėjimąsi liga, savo savijauta, leisti jam pačiam priimti su liga susijusius svarbius sprendimus (pvz., ieškoti galimybių įsigyti itin brangius, nors ir ne visada veiksmingus vaistus ar to nedaryti ir pan.).
Būkite pasirengę ligonio elgesio pokyčiams, nes jis patiria didžiulį stresą ir baimę. Nereikėtų bandyti guosti teigiant, kad pasaulyje yra daugybė žmonių, kuriems dar sunkiau, arba kalbėti tokias „protingas“ banalybes, kaip antai: „O kam šiandien lengva?“; „Gyvenimo juodąjį periodą visada pakeičia šviesusis“; „Gyvenimas yra nelengvas dalykas“ ir pan. Reikėtų skatinti ligonį, kiek leidžia jo sveikata, dirbti ir gyventi jam įprastą gyvenimą.
Dėmesys ir pagarba ligoniui
Kita vertus reikėtų prisiminti, kad kiekvienas žmogus, neatsižvelgiant į tai, kuo suserga, gali labai savitai išgyventi savo santykį su liga ir juo besirūpinančiais artimaisiais. Svarbiausia - nereikėtų perlenkti lazdos nuolat klausinėjant jo apie savijautą, apetitą, aplankančias mintis ir pan. Tokį pernelyg didelį susirūpinimą jo sveikata ligonis gali suprasti kaip ženklą, kad jo būsena yra labai sunki, kad turi labai mažai šansų pasveikti. Gausiais moksliniais tyrimais įrodyta, kad ligonio optimizmas, gebėjimas kontroliuoti ligos eigą labai teigiamai veikia sveikimo procesą. Juk seniai pastebėta, kad nugalėtojų armijos kareiviams žaizdos gyja greičiau. Kita vertus, artimieji neturėtų vaidinti, kad nemato artimojo ligos, ir elgtis lyg niekur nieko. Tokį artimųjų elgesį ligonis suvoktų kaip abejingumą jo ligai ir jam pačiam.
Taip pat skaitykite: Agnės Jonkutės meno ir asmeninės patirties sintezė
Nepuolant į čia paminėtus kraštutinumus, artimiesiems svarbu elgtis su ligoniu šiltai, bet oriai ir garbingai. Tu pasakyk man, ką aš galėčiau padaryti dėl tavęs, kaip aš dar galiu tau padėti? Tu mane kviesk, kai tik tau reikės.
Rūpinimasis savimi ir pagalbos paieška
Rūpintis ligoniu, ypač sunkiu, labai sudėtinga. Tai atima daug jėgų - ne tik fizinių, bet ir dvasinių. Todėl labai svarbu artimiesiems nepamiršti pasirūpinti ir savimi, savo sveikata. Kai kurie susirgusieji tampa labai irzlūs, pikti ir bendravimas su jais išsekina. Čia labai reikia artimųjų kantrybės ir susitvardymo. Stenkitės kasdien rasti laiko atgaivai, „pasikrauti“ naujų jėgų, teigiamų emocijų ir energijos. Jei liga užsitęsė, būtinai pagalvokite, kaip pasitelkti pagalbą iš šalies - pasikvieskite profesionalų slaugytoją, įtraukite į rūpinimąsi ligoniu ir kitus artimuosius - šeimos narius, gimines. Nemanykite, kad jūs esate nepakeičiami. Be to, nevalia pamiršti, kad, be rūpinimosi ligoniu, jūs turite įsipareigojimų ir kitiems šeimos nariams, darbe ir pan. Stenkitės neapleisti šių pareigų, nes jos taip pat yra labai svarbios jums ir jūsų artimiesiems. Stenkitės kasdien rasti laiko atgaivai, „pasikrauti“ naujų jėgų, teigiamų emocijų ir energijos. Juk patys būdami nusilpę ir išsekę, jūs būsite mažai naudingi ir savo artimajam - ligoniui.
Socialinis skausmas ir jo įveikimas
Daugelis žino, ką reiškia fizinis arba psichinis skausmas, tačiau mokslininkai išskiria ir dar vieną skausmo rūšį - socialinį skausmą. Socialinis skausmas - tai skausmas, kylantis dėl tarpasmeninių santykių. Jį žmogus patiria, kai jaučiasi nesuprastas, atstumtas, apleistas arba nereikalingas. 2003 m. Matthew Lieberman ir Naomi Eisenberger atliko tyrimus, kuriais nustatė, kad stiprus ir ilgai trunkantis socialinis skausmas gali susargdinti net jauną ir sveiką žmogų.
Kaip atpažinti, ar jaučiate socialinį skausmą? Jei žmogui atrodo, kad jis artimiesiems dėl ligos tampa našta, jei asmuo mano, kad kiti visiškai nesupranta jo išgyvenimų, - tai reiškia, kad žmogus patiria socialinį skausmą. Socialinį skausmą gali patirti ne tik ligonis, bet ir jo artimieji. Tokiu atveju artimieji, bendraudami su ligoniu, bus labai pasimetę, vengs kalbėti kai kuriomis temomis, bandys nureikšminti situaciją arba, priešingai, labai sutirštins spalvas, katastrofizuos įvykius.
Pirmasis žingsnis įveikiant socialinį skausmą - pripažinti, kad jis yra. C. Snyder teigimu, labai gerai, jei asmuo gali su kuo nors apie tai pasikalbėti - geru draugu, šeimos nariu, psichologu. Kai kuriems asmenims gali padėti malda, dienoraščio ar poezijos rašymas, muzika, meninė - kūrybinė veikla. Įveikiant socialinį skausmą, labai svarbu nustatyti, iš kur jis kyla, kas jį skatina. Nebūtinai socialinį skausmą sukelia kitų žmonių elgesys. Žinoma, mes atidžiai stebime žmones, jų elgesį, veido išraišką, balso toną, ir pagal tai sprendžiame apie požiūrį į mus ir santykį su mumis, tačiau kartais mūsų sprendimai gali būti klaidingi.
Taip pat skaitykite: Bendruomenės psichologija: apibrėžimas
Tarkime, šeimos narys ateina Jūsų aplankyti, bet beveik visą apsilankymo laiką kalbasi ne su Jumis, o su palatos kaimynu arba kitu Jus lankančiu asmeniu. Jei toks elgesys nuolat kartojasi, turbūt pradėsite manyti, kad lankydamasis ligoninėje Jūsų šeimos narys tik atlieka pareigą, o Jūsų išgyvenimai jam nerūpi. Tai gali būti klaidinga išvada. Kognityvinės terapijos pradininko A. Becko teigimu, mintys turi didelę galią. Pozityvus požiūris į gyvenimą gali sumažinti socialinį skausmą. Visgi yra atvejų, kai be kito pagalbos socialinio skausmo neįmanoma sumažinti. Žmogus nėra atskira sala vandenyne, jis susietas su kitais. Pasak R. Twycross, ligoniai ir jų artimieji gali padėti vieni kitiems sumažinti socialinį skausmą. Tam reikalinga laikytis „atvirumo taisyklių“: žmogus turi būti atviras sau pačiam, ir atviras kitam.
Onkologinės ligos ir psichologiniai poreikiai
Onkologinės diagnozės sužinojimas daugeliui žmonių kelia beviltiškumo, gilaus liūdesio išgyvenimus. Ligoniui ir jo artimiesiems svarbu atminti, kad kai kurių lokalizacijų onkologinė liga gali būti 90% išgydoma, be to, ji turi stadijas: I-II stadijos nerizikingos gyvybei ir gali būti 100% kontroliuojamos. Mokslinėje literatūroje aprašyta daugybė atvejų, kai pasveikstama net tada, jei liga progresavusi į IV stadiją. Taigi, nepatartina drauge su diagnozės išgąsdintu ligoniu pasinerti į kalbas apie mirtį. Kita vertus, tokių temų nereikia bijoti.
Daugelis žmonių, atėję lankyti ligonių, nežino, kaip elgtis. Jei atėjęs į ligoninę manysite apie situaciją ar ligonį geriau arba blogiau, negu yra iš tikrųjų, galite pakenkti - dėl netinkamo bendravimo sergančiajame liks kartėlis, gilus nusivylimas Jūsų sugebėjimu jį suprasti, ir jis pradės jausti socialinį skausmą. Susidūrimas su kančia ir Jus patį gali įtraukti į liūdesio, bejėgiškumo, sielvarto liūną. Taigi, jei atėjęs į ligoninę nežinote, ką sakyti, kaip padrąsinti ar paguosti - tiesiog būkite šalia.
Ligoniai turi ne tik fizinius poreikius, kuriais reikia pasirūpinti. 1998 m. Pasaulinė Sveikatos Organizacija apibrėžė onkologinių ligonių psichologinius poreikius. Tai noras jaustis saugiai, noras jaustis reikalingu, noras dalintis jausmais žmogiškuose ryšiuose, noras suprasti ligą, savo situaciją ir noras būti kito suprastu, noras būti priimamu nežiūrint nuotaikos, socialumo, išvaizdos, noras turėti galimybę pačiam “duoti”, spręsti, noras atvirai bendrauti.
Atvirumas ir emocinė šiluma
Kartais atsitinka taip, jog pačiam ligoniui tenka raminti savo artimuosius. Ligonis mato jų pasimetimą bei nerimą, ir ima vengti kalbėti tai, kas galėtų nuliūdinti šeimos narį. Matydamas prislėgtus artimuosius ligonis gali net pradėti nerimauti dėl jų ateities. Visgi bėgti nuo savo minčių ar jausmų nėra gerai. Išreikškite juos. Liga yra išbandymas Jums ir Jūsų artimajam. Būkite atviri vienas kitam, dalinkitės meile ir emocine šiluma.
Demencija ir bendravimo ypatumai
Demencija įtakoja sergančiojo suvokimą, elgesį ir išgyvenimus - visą žmogaus būtį. Įvairūs įvykiai bei reiškiniai, sergančiojo gyvenime, įgyja kitą reikšmę nei ,,sveikųjų“ gyvenime. Ligonisužsidaro savyje, nes niekas nepajėgia sekti paskui jo pasaulio išgyvenimus. Tiksliai niekas nežino, kaip viskas atrodo demencija sergančiajam, nes tik pradinėje ligos sstadijoje ligonis gali pasidalinti savo išgyvenimais. Vėliau tik artimieji gali pajausti ligonio būsenas, žinoti, ko jam reikia ir kas patinka. Slaugančiajam asmeniui tai reiškia panirimą į sergančiojo pasaulį. Norint išlaikyti kontaktą, slaugytojai turi įsijausti į situaciją ir šiame, empatijos lygyje, bbendrati. Daugumos dementiškų ligonių elgesio būdų raktas slypi jų biografijoje. Esminių ligonio išgyvenimų, individualių baimių bei charakterio savybių pažinimas ųgalina visapusišką sergančiojo supratimą, todėl geriausia suprasti ligonį gali tik šalia esantieji.
Gydant demencija sergančiuosius vaistais ne visada pavyksta sulaukti gerų rezultatų. Deja, ligonius prižiūrinčių institucijų paslaugos Lietuvoje neišplėtotos taip, kaip kitose Europos šalyse, kur šiems žmonėms skiriama daug dėmesio. „Todėl mūsų aplinkybėmis labai svarbios nemedikamentinės priemonės, ypač - bendravimas“, - pabrėžia Kauno medicinos universiteto Geriatrijos klinikos gerontologė doc. dr. Jūratė Macijauskienė. Bet daugelis neturi pakankamai žinių, kaip bendrauti su sutrikusio elgesio ir emocijų artimaisiais. Tai kelia didelį stresą tiek sergančiajam, tiek jį slaugančiajam ir yra dažniausia priežastis, kodėl kreipiamasi pagalbos į specialistą.
Demencija (lot. Dementia- beprotybė), silpnaprotystė, ištinkanti normalios psichikos žmogų. LLigos priežastys - įvairios ligos ir liguistos būsenos, kurios galvos smegenų žievėje sukelia negrįžtamų pakitimų. Demencija dažniausiai pasitaiko dėl smegenų atrofijos, sergančiam galvos smegenų kraujagyslių liga (ypač asteroskleroze), nuomariu su dažnais traukulių priepuoliais, galvos smegenų uždegimu ar kita centrinės nervų sistmos liga, po sunios galvossmegenų traumas. Dažnai ištinka sergančiuosius AIDS. Progresuojan demencijai, vis labiau trinka atmintis ligonis nebesugeba įsiminti naujų įvykių, nebegali abstrakčiai mąstyti. Siaurėja jo interesų ratas, jis darosi nedarbingas, nebegali kritiškai vertinti vykstančių įvykių ir savo poelgių. Ilgainiui lligonis netenka įprastų įgudžių ir žinių. Totalinei demencijai būdinga pakiusi viso psichikos funkcijos, ligonis nepaiso įprastų morelės ir etikos normų, tampa paviršutiniškas, ciniškas, pernelyg seksualus. Parcialinei demencijai būdinga sumenkus atmintis, bunka dėmesys, jis nebesugeba skaičiuoti. Toks ligonis suvokia, kad jis nebegali dirbti, kritiškai vertina save ir apliką, bet dar nesugeba prisitaikyti prie esamų sąlygų, gali dirbti legvą darbą. Demencijai gilėjant, ligonis pasidaro psichikos invalidu, jam reikalinga slauga. Demencijos atsiradimą dabar bandoma aiškinti neurotransmiterių, ypač cholinerginių, deficitu. Nustatyta, kad atminties mechanizmuose dalyvauja daugiau kaip 30 neuromediatorių ir neuromoduliatorių. Svarbiausias ju yra acetilcholinas. Sumažėjus acetilcholino kiekiui smegenyse, silpnėja nuo jo priklausanti vazodiliatacija (kraujagyslių išsiplėtimas). Todėl būtina išlaikyti gerą kraujagyslių endotelio (vidinės kraujagyslės sienelės) funkciją, kuri užtikrina gerą kraujotaką.
Gydant demenciją, reikia išsiaiškinti pagrindinę ligą ir ją gydyti. Svarbu sudaryti ligoniui sąlygas pritaikyti gyvenime išlikusias žinias ir įgūdžius. Pagrindiniai demencijos gydymo būdai yra elgesio terapija ir nemedikamentinės priemonės - t. y. socialiniai ir aplinkos pakeitimai, muzikos ir šokio terapija,farmakoterapija bei tinkamos priežiūros įstaiga.
Bendravimo strategijos sergant demencija
Kaip taisyklė, demencijos pradžioje pasireiškia įsiminimo nykimas. Sergantieiems nepavyksta kaupti naują informaciją ilgalaikėje atmintyje. Žmogus pamiršta terminus, pradangina daiktus, nebeatsimena vardų. Patys sergantieji savo galimybių mažėjimą pastebi greičiau nei kiti. Dėl atminties spragų dažnai jaučiasi sutrikę ir pažeminti, todėl užmaršumą bando nnuslėpti užrašų pagalba ar vengimu dalyvauti pokalbiuose. Atsisakykite ,,smegenų treniruočių“ klausinėjimo forma. Užmaršumas yra negrįžtantis ir tokios neprofesionalios užduotys tik vargina ligonius. Ligos pradinėje stadijoje atsiminimui paskatinti gal padėti užrašai, ženklai ant durų ar namų apyvokos daiktų. Išlaikykite gyvenimo istorijos atminimų gyvastį, pvz., žiūrėkite senas nuotraukas.
Kuomet atmintyje vis daugėja spragų, nukenčia mąstymo galimybės. Sergančiajam tai reiškia vis mažesnį pajėgumą, savo suvokimo dėka suprasti ir vertinti gaunamą informaciją. Tampa sunku nuspręsti ir susidoroti su problemomis, pvz., nusideginus liežuvį nepadaroma išvada, kad arbata per karšta, ir nepaisant skausmo yra toliau geriama. Logika pagristų aiškinimų sergantysis nesupranta, todėl negali atsakyti į klausimus apie savo elgesio priežastis ar savo jausmų išraiška. Patys ieškokite priežasčių, kuomet ligonis atrodo isšsigadęs ir neramus. Nesitikėkite,kad sergantysis yra pajėgus paaiškinti savo poelgius.
Demencijos progresavimas atima galimybę suprasti vienas kkitą kalbos pagalba. Supratimo sunkumai pacientus veda prie nusivylimo, sumišimo bei įtakoja izoliaciją. Dar iki šių problemų atsiradimo svarbus kelių radimas, kurių pagalba ryšys su sergančiuoju nenutrūktų net ir atsiradus kalbos sutrikimams. Ligonių kalba tampa vis tuštesnio turinio, be sąsajų. Yra svarbu atkreipti dėmesį į tai, kas slypi užodžių, pvz., jei vis kviečiama mirusi motina, - taip gali būti išreiškiamas saugumo ir dėmesio poreikis. Tuo metu padėtų rankos palaikymas vietos tvirtinimų apie mamos netektį. Kuo ilgiau ir geriau prižiūrintis asmuo pažysta ligonį, tuo geriau pasiseka nustatyti jo norus ir poreikius be žodžių. Nekalbinė išraiškos supratimas ir naudojimas ligoniams išlieka gana ilgai, todėl svarbu atkreipti dėmesį į savo kūno kalbą: laikysena, gestus, mimiką. Ypač jautriai reaguojama, kai tai kas sakoma nesutampa su kūno kalba - skirtingos išraiškos ligonius painioja. Tiksliainustatykitear supratimas yra ribotas ne dėl fizinių problemų, pvz., blgos klausos.
Užsiemimų glimybėms tampant ribotoms, sergančiojo lankytojai yra sveikintinas pasikeitimas. Tačiau dažniausii ligoniai su slaugančiais artimaisiais patenka į izoliacija. Yra svarbu, kad prižiūrintieji asmenys dėl gėdos ar ne taip suprasto dėmesio neatsiribotų, bet skatintų gimines ir gerus draugusapslankyti ir kiek įmanoma įsijungti į slaugą.Tol, kol įmanoma, galima kartu lankytis kavinėje, visuomeniniuose renginiuose. Slaugant svarbų vaidmenį gali vaidinti kaimynai ir draugai, kurie greičiau atpažysta problemas ir randa naujus sprendimus, kai tuo tarpu artimieji dėl didelės emocinės perkrovos tampa ne tokie pastabūs. Kontaktai su giminėmis ir senais draugais padeda ligoniui ilgiau palaikyti ryšį su savo gyvenimo istorija. Atgaivinus senus atminimus pagyvėja ligos aapspręstas dienos rėžimas bei suteikiamas džiaugsmas. Kartais slaugantys artimieji besigėdydami neįprastų santykių nutraukia kontaktus su ilgaamžiais draugais ar net giminėmis.Dažnai, vietoj to, pakanka išdrįsti atviram pokalbiui. Socialinius kontaktus išlaikyti padeda ligos eigos, požymių išaiškinimas, savo susirūpinimo formulavimas. Padrąsinkite lankančius draugus ar kaimynus prisidėti pprie slaugymo.
Daugumas demencija sergančiųjų visužduoda tą patįklausimą, kartoją tą patį sakinį ar veiksmą. Slaugančiajam asmeniui tai kelia įtampą. Dažnai susidaro įspūdis, kad ligonis povokuoja pyktį, tačiau taip nėra, jis grečiausiai pamiršo, kad tokio klausimo jau kklausė. Pastovus įsitikinimas palengvina sergančiajam susidorojimą su savo abejonėmis. Toks pasikartojantis klausinėjimas dažnai būna baimės ar nesaugumo požymis, pvz., ligonis vis klausinėja apie Juliją, kuri tuo metu atostogauja, gali būti, kad sergantysis susirūpinęs, kodėl ji ilgokai neaplanko. Galima manyti, jog ligonis jaučiasi vienišas ir mielai norėtų draugijos. Tokiu atvėju įtikinėjimas, jog Julija atostogauja, nepadės. Galbūt klausinėjimai liausis nuraminus ligonį, jog kol Julija sugrįš rūpinsitės jūs. Jei į klausimus neatsakote, skirkite daugiau laiko kitose srityse.
Kartais demencija sergantysis verbaliai ar fiziškai sergasi agresyviai. Jie burnoja slaugančiuosius ar, kas pasitaiko rečiau, mušasi ir mėtosi daiktais. Įniršio priepoliai ir agresyvus elgesys yra mmažiau nulemti pokyčių smegenyse, nei pasunkėjusių gyvenimo sąlygų ir iš čia kilusios baimės. Ligoniai gyvena pasaulyje, kuris jiems nuolat keičiasi. Todėl jie yra neramūs, nežinodami, kas laukia toliau. Staigus garsiai pasakytas sakinys ar ligonį varginanti situaciją gali sukelti agresyvią reakciją. Dažnai sergantysis klaidingai supranta kitų žmonių ketinimus ar net visą situaciją, pvz., kelia pavojų veiksmai, kuomet ,,svetimas“ žmogus bando nurengti, ar nenori vilktis naktinių rūbų, nes mano,esąs ką tik atsikėlęs.
Ramaus elgesio asmeniui pradėjus elgtis agresyviai, artimieji patiria šoką. Tokiais mmomentais gali padėti mintis, kad tokį elgesį nulemia liga, o ne pats asmuo. Užkertant agresijai kelią, svarbu išaiškinti tokio elgesio priežastis ir, jei įmanoma, jas pašalinti. Jei tai nepavyksta, gera strategija gali tapti dėmesio nutraukimas ar atitraukimas, pvz., jei agresyvi reakcija pasireiškia palaikant asmens higieną, tokioje situacijoje gali padėti bendras mėgstamų dainų dainavimas. Tokiu būdu nukreipus dėmesį, ligoniai nepasitenkinimą pamiršta. Informuokite gydytoją. Mėginimų ligonį sulaikyti jėga.
Slaugytojų patirtis bendradarbiaujant su artimaisiais
Lietuvoje vis dar nevisavertė slaugytojo ir sergančiojo globėjo partnerystė, dažnai nepakankama valstybės, sveikatos įstaigos darbuotojų parama artimiesiems, slaugantiems sunkiai sergančius ir mirštančius asmenis ligoninėse ar namuose. Slaugytojams, dirbantiems su sunkiai sergančiais ir mirštančiais žmonėmis, taip pat dažnai reikalinga parama, nes darbas susijęs su fiziškai bei psichologiškai sudėtingomis situacijomis tiek slaugant pacientą, tiek bendradarbiaujant su jo artimaisiais. Slaugantieji sunkiai sergančius ir mirštančius pacientus neatsiejamai teikia pagalbą ir paciento šeimai. Šeimos nariams reikalinga pagalba sprendžiant etines dilemas ar psichologines problemas, išgyvenant gedėjimą, jaučiant nuovargį, tenkinant informacijos gavimo poreikius. Slaugytojos, dirbančios su mirštančiaisiais ir jų šeimomis, dažnai pažeidžiamos dėl didelių darbo krūvių, psichologinės pagalbos nebuvimo, todėl dirbti su pacientu ir jo artimaisiais kartais pritrūksta motyvacijos.
Tyrimas atskleidė, kad slaugytojai paciento šeimoje patiria daugiau neigiamų, negu teigiamų emocijų. Teigiami aspektai yra personalo parama artimiesiems bei pozityvus paciento artimųjų bendravimas su personalu, neigiami − artimųjų kaltinimai, nesupratimas, trukdymas slaugai, pranešimas apie paciento mirtį, artimųjų lūkesčių nepatenkinimas. Dažniausiai slaugytojai minėjo paciento artimiesiems teikiamą psichologinę, medicininę, informacinę pagalbą, komforto užtikrinimą, budėjimą prie mirštančiojo. Iš tyrimo rezultatų galima daryti prielaidas, kad dauguma slaugytojų stengiasi bendradarbiauti su paciento šeima. Apie trečdalis slaugytojų dažnai įsitraukia į mirštančio ar sunkiai sergančio paciento šeimos narių psichologines problemas. Mirus pacientui, dauguma slaugytojų išgyvena nemalonius jausmus arba patiria stresą.
Mitybos ir fizinio aktyvumo svarba
Mitybos fizinio aktyvumo įtaka sveikatai nenuginčijama. Visi žinome, kad sveikata priklauso nuo to, ką valgome ir kad sveika mityba yra pagrindinis dalykas norint nugyventi ilgą ir pilnavertį gyvenimą. Taip pat, žinome, kad teisingai maitinantis galima išvengti daugybės XXI a. ligų, pavyzdžiui, širdies ligų, žarnyno sutrikimų, aukšto kraujo sspaudimo, diabeto ir kraujagyslių ligų kurios įtakoja bendrą organizmo būklę ir be abėjo protinę veiklą. Dažnai specialistai savo patarimuose teigia, kad įvairių ligų, negalavimų ir ankstyvos mirties išvengsime tik tada, jei pakankamai judėsime ir sveikai maitinsimės.