Susitapatinimas su Darbu Psichologijoje: Nuo Teorijos Iki Praktikos

Įvadas

Susitapatinimas su darbu - tai psichologinis reiškinys, kuris apima asmens ryšį su savo darbu, jo suvokimą kaip svarbios savo tapatybės dalies. Šis straipsnis nagrinėja susitapatinimo su darbu psichologinius aspektus, remiantis įvairiais teoriniais ir empiriniais šaltiniais, įskaitant C. G. Jungo idėjas, psichodinaminį požiūrį ir geštalto metodus. Straipsnyje siekiama išnagrinėti, kaip susitapatinimas su darbu veikia žmogaus savijautą, produktyvumą ir santykius su kitais, taip pat aptarti, kaip atpažinti ir valdyti neigiamus susitapatinimo aspektus, tokius kaip perfekcionizmas ir agresija.

Susitapatinimo Samprata Psichologijoje

Susitapatinimas (identifikacija) yra svarbi psichologinė samprata, padedanti suvokti ankstyvą asmenybės augimą bei tolesnę jos raidą. Tai daug gilesnis reiškinys, nei įprastai apie jį manoma, turintis keletą skirtingų, tačiau tarpusavyje susijusių reikšmių ir prasmių:

1. Susitapatinimas su asmeniu:

   • Tapatinimasis su idealizuojamu asmeniu arba dievinamu žmogumi (tėvu, mokytoju, herojumi). Perimami kito asmens bruožai, idealai, vertybės, nesąmoningai siekiant tapti panašiu.
   • Susitapatinimas su mylimu asmeniu, draugais, su kuriais palaikomi santykiai, pagrįsti meile, prieraišumu. Toks tapatinimasis perauga į nesąmoningą paskatą mąstyti, jausti ir veikti pritariant tam asmeniui, su kuriuo susitapatinama.
   • Susitapatinimas su grupe.

2. Tapatinimasis su žmogų apibūdinančiomis savybėmis:

   • Asmens tapatybė nusakoma pasitelkiant įvairias jo savybių reprezentacijas, aprašymus: vardą, luomą, religinę priklausomybę, tapatybę, užsiėmimą ir t. t.

3. Tapatinimasis su savo paties dalimis arba bruožais:

   Taip pat skaitykite: Efektyvus magistro darbo rašymas psichologijoje

   • Tai tapatinimasis su savo kūnu, jausmais ir paskatomis, taip pat su protu ir mintimis. Asmuo leidžia suprasti, jog dalį, su kuria esti susitapatinęs, jis suvokia kaip save patį. Tad ir šios dalies būsenas, veiksmus bei atoveiksmius toks asmuo jaučia taip, tarsi jie būtų jo paties būsenos, veiksmai bei atoveikiai. Pavyzdžiui, jei suserga kūnas, asmuo tai jaučia ir sako: „Aš sergu”; jeigu jam į galvą ateina mintis, jis teigia: „Aš mąstau”. Šveicarų psichiatras C. G. Jungas susitapatinimą aprašė pagal asmenybės žymes: ekstravertiškumą ir intravertiškumą, vyriškumą ar moteriškumą ir panašias savybes.

4. Tapatinimasis su savo nuosavybe:

   • Susitapatinimą su savo nuosavybę nurodo savininkiškumo jausmas nuosavybės atžvilgiu. Savininkiškumo jausmas leidžia suvokti, kad nuosavybė yra suprantama kaip psichinis savo paties priedas. Todėl žmogų veikia tai, kas veikia jo nuosavybę, jis jaučiasi taip, tarsi giriamas arba peikiamas būtų jis pats.

Esminė susitapatinimo, arba identifikacijos, ypatybė yra ta, kad daiktas, asmuo, bruožas arba dalis, su kuria tapatinamasi, įvairiais atžvilgiais yra suvokiami kaip aš pats. Tai, su kuo tapatinamasi, yra ego tąsa, todėl ego būdinga savimeilė praplečiama iki susitapatinamo objekto - daikto, asmens, bruožo ar dalies.

Tapatinimasis yra nesąmoningas procesas, kuris sukelia nevalingas emocines reakcijas, susijusias su tapatinimosi objektu. Nesąmoningu procesu jis laikomas todėl, kad suvokti jį įmanoma tik po to, kai jis susiformuoja.

Darbo Susitapatinimo Aspektai

Susitapatinimas su darbu gali pasireikšti įvairiais aspektais:

• Profesinė tapatybė: Darbas tampa svarbia asmens tapatybės dalimi, apibrėžiančia jo vertę ir vietą visuomenėje.
• Emocinis prisirišimas: Asmuo jaučia stiprų emocinį ryšį su savo darbu, patiria pasitenkinimą ir prasmę jį atlikdamas.
• Įsitraukimas: Asmuo yra visiškai įsitraukęs į savo darbą, skiria jam daug energijos ir dėmesio.
• Organizacijos narystė: Asmuo stipriai identifikuojasi su savo organizacija, jos vertybėmis ir tikslais.

Teigiamos ir Neigiamos Susitapatinimo Pusės

Nors susitapatinimas su darbu gali turėti teigiamų pasekmių, tokių kaip didesnis pasitenkinimas darbu, produktyvumas ir lojalumas organizacijai, jis taip pat gali sukelti neigiamų problemų:

Taip pat skaitykite: Motyvacija ir pasitenkinimas darbu

• Perdegimas: Pernelyg didelis įsitraukimas į darbą gali sukelti emocinį išsekimą, cinizmą ir sumažėjusį profesinį efektyvumą.
• Darboholizmas: Obsesinis poreikis dirbti gali neigiamai paveikti asmens sveikatą, santykius ir laisvalaikį.
• Tapatybės krizė: Jei asmuo praranda darbą, jis gali patirti tapatybės krizę, nes darbas buvo svarbi jo savasties dalis.
• Konfliktas tarp darbo ir asmeninio gyvenimo: Pernelyg didelis susitelkimas į darbą gali sukelti konfliktą su šeima ir kitais asmeniniais įsipareigojimais.

Susitapatinimas su Agresoriumi Darbe

Kasdienybėje vidada sutinkame ir aukų, ir agresorių. Tiek vyrų, tiek moterų. Kur yra agresorius, ten yra ir auka. Agresoriaus galia labai traukia. Sukūrus santykį, auka pamažu ima gyventi pagal agresoriaus taisykles, vertybes, jo požiūrį į pasaulį. Pirmuosius signalus, kad kažkas negerai, auka nutildo. Auka tampa agresoriaus jėgos dalimi. „Susitapatinimas su agresoriumi“ yra gynybinis mechanizmas: kai auka ko nors bijo, ji perima agresoriaus požiūrį ir nuomonę, paneigdama savąjį. Auka praranda ribas, užmiršta, kas yra pats, ir ima matyti pasaulį agresoriaus akimis. Viltis turi žlugti. Buvimą auka palaiko viltis, kad agresorius pasikeis. Destruktyvumą, kurį jis įkūnija, galima ilgai pakęsti, tikintis, kad kada nors bus geriau. Tačiau daug lengviau jį įveikti, kai destrukcija sustabdoma laiku, kai su ja kovojama ryžtingai. Dažniausiai agresorius nesikeičia. Svarbu atgaivinti tai, kas gyvenime liko nepaveikta agresoriaus ir aukos sistemos. Kartais atrodo, kad iš agresoriaus ir aukos santykio nėra išeities, tik mirtis. Tačiau padėti gali žmonės iš praeities ar specialistai. Norint įveikti agresorių reikia tapti agresoriumi. Su destrukcija visada kovojama ryžtingai ir be gailesčio. Tuomet pats agresorius tampa auka. Viskas tik į gerą. Ką daryti? Labai svarbu prisiminti, kas buvai prieš tapdamas auka, ir kokių resursų vis dar turi.

Perfekcionizmas kaip Susitapatinimo Forma

Perfekcionizmu dažnai didžiuojamasi. Aš nesu perfekcionistas, neturiu polinkio sau ar kitiems kelti pernelyg aukštus reikalavimus. Tačiau susiduriu su tuo, kad aplink vertinamas kruopštumas, aukšti standartai, tobulumo siekimas. Perfekcionizmas yra apie tikėjimą, kad „būsiu vertas tik jei būsiu tobulas“. Perfekcionizmas niekada nesuteikia pasitenkinimo. Sėkmė jaučiasi tuščia, o nesėkmė yra katastrofiška. Psichologai teigia, kad perfekcionizmas kyla ne iš noro siekti aukštumų. Perfekcionizmas susijęs su depresija, valgymo sutrikimais, nerimu, atidėliojimu, taip pat ir su savižudybės rizika. Dažnesni lėtiniai susirgimai (opos, hipertenzija, artritas, lėtiniai skausmai). Perfekcionizmas gina nuo gėdos. Gėda kyla iš jausmo, kad „esu nepakankamas toks, koks esu“. Kaip padėti perfekcionistui? Žmogui nereikia būti tobulu. Užtenka jaustis, kad esi svarbus, unikalus, nepakeičiamas. Perfekcionizmą dažnai maitina jausmas, kad esi nesvarbus. Svarbu priimti savo netobulumą. Netobumas yra žmogiška. Svarbiausia yra priimti savo netobulumą, jaustis svarbiu ir matomu nepriklausomai nuo to, koks esi. Svarbu suprasti, kad esi pakankamas toks, koks esi.

Kaip Atpažinti ir Valdyti Neigiamus Susitapatinimo Aspektus

• Sąmoningumas: Atpažinti, kada darbas pradeda dominuoti asmeniniame gyvenime ir tapti vieninteliu savęs vertinimo šaltiniu.
• Ribų nustatymas: Išmokti nustatyti ribas tarp darbo ir asmeninio gyvenimo, skirti laiko poilsiui, šeimai ir pomėgiams.
• Savęs priėmimas: Priimti save tokį, koks esi, su visais privalumais ir trūkumais, nepriklausomai nuo profesinių pasiekimų.
• Sveikų santykių puoselėjimas: Palaikyti artimus santykius su šeima ir draugais, kurie padeda jaustis vertingam ir mylimam.
• Profesinė pagalba: Kreiptis į psichologą ar psichoterapeutą, jei jaučiate, kad susitapatinimas su darbu kelia neigiamų emocijų ar problemų.

C. G. Jungo Įžvalgos

C. G. Jungas susitapatinimą aprašė pagal asmenybės žymes: ekstravertiškumą ir intravertiškumą, vyriškumą ar moteriškumą ir panašias savybes. Jungas pabrėžė individuacijos procesą - palaipsnį žmogaus tapimą tuo, kuo jis iš tikrųjų yra. Šis procesas apima savęs pažinimą, savo šešėlio (tamsiųjų asmenybės pusių) priėmimą ir priešybių sutaikymą. Jungas tikėjo, kad tik susitaikę su savo priešybėmis tampame visuma. Jungistinėje terapijoje tyrinėjami sapnai, vaizdiniai, pasąmonės simboliai kaip būdas pažinti save. Ji moko, kad pagalbos nereikia ieškoti vien išorėje. Stiprybė dažnai slypi pačiame žmoguje.

Sapnai ir Simboliai

Jungas pasiūlė archetipų ir kolektyvinės pasąmonės idėjas, kurios padeda interpretuoti sapnus, filmus, knygas ar net reklamas. Sapnai yra tarsi langas į pasamonę - jie padeda geriau suprasti save. Šiandien sapnai dažnai nepelnytai nuvertinami. C. G. Jungas manė, kad sapnai papildo tai, ko nepastebime kasdieniame gyvenime, atskleidžia mūsų vidinę būseną ir skatina asmenybės augimą. Sapnai suteikia to, ko trūksta gyvenime. Jei gyvenime daugiau vadovaujiesi protu nei jausmais, sapnai gali būti labai emocionalūs. Jei gyvenime trūksta spontaniškumo, sapnai gali būti chaotiški ar pilni netikėtumų. Jei negalite ant ko nors pykti (pvz., tėvų), sapnuosite, kad labai kažkuo rūpinatės (pvz. teta) (sapnai apverčia). Per sapnus simboliais kalba pasqmonė. Jungas pastebėjo, kad sapnuose dažnai pasirodo archetipai - universalūs vaizdiniai ir simboliai, būdingi visiems. Sapnų reikšmė priklauso nuo žmogaus gyvenimo ir vidinės būsenos. Sapnai yra apie vidų. Net jei sapnuose matome tikrus žmones ar daiktus, jie vis tiek atspindi mūsų vidinį p.

Pyktis ir Agresija

Iš visų emocijų Pyktį atpažįstame greičiausiai - per 39 milisekundes, trumpiau nei mirksnį! Žmogui tai padeda greitai reaguoti į pavojų. Pyktis padėjo žmonijai išlikti. Pyktis nėra nieko blogo - svarbu, ką su juo darai. Pyktis natūraliai gali kilti dėl streso, nusivylimo, jausmo, kad su tavimi neteisingai elgiasi, ar kad esi puolamas, nepagarbos. Svarbu, kad pyktis nevirstų agresija. Kaip tai padaryti?

Taip pat skaitykite: Darbo sąsajos tyrimai

1. Pažink pyktį. Kai supykstame, mūsų kūnas pasiruošia veikti: širdis plaka greičiau, kvėpavimas padažnėja, raumenys įsitempia - lyg ruoštumėmės kautis ar bėgti. Dantys sukandami. Veido oda parausta. Kalbos tonas pakyla. Gali kilti noras atsitraukti.
2. Išlik ramus. Įkvėpk giliai per nosį, iškvėpk per burną. Kartok keletą kartų. Tai padeda nusiraminti ir nepasiduoti pirmam impulsui. Jei pats išlieki ramus, pyktis nevirsta agresija nukreipta į kitą pusę, ir kita pusė neatsako tuo pačiu. Jei situacija įkaista, pasitrauk bent kelioms minutėms.
3. Suprask, kas vyksta. Pirmiausia paklausk savęs: Kodėl aš pykstu? Ką norėčiau pakeisti? Supykstame, kai norime, kad kažkas elgtųsi kitaip - kažką pradėtų ar nustotų daryti. Ko man dabar reikia?
4. Kalbėk apie savo jausmus, o ne kaltink kitą. pasakyk sau arba kitam: „Kai nutinka [konkreti situacija], aš jaučiuosi įskaudintas/piktas/ nusivylęs.“ Kai išreiškiamas konstruktyviai, pyktis padeda nustatyti ribas, apginti save ar keisti tau nemalonias situacijas.

Pyktis nesikaupia, jis išsikrauna kitu būdu. Kartais pyktis slepia senas žaizdas ar neišspręstus skaudulius.

Vienatvė ir Socialiniai Ryšiai

Vienatvė įtraukia į užburtą ratą: kuo labiau atsitraukiame nuo kitų, tuo sunkiau tampa užmegzti ryšį su kitais. Tavo smegenys nesukurtos vienatvei. Mūsų smegenys skirtos gyventi bendruomenėse. Prieraišumo teorija sako, kad jau gimę mes mokame kurti saugius ir šiltus santykius su kitais. Tačiau vienatvė yra ne tik jausmas. Ji veikia ir mūsų smegenis, ir elgesį. Kuo labiau jaučiamės vieniši, tuo labiau užsidarome. Pradedame nepasitikėti kitais, bijome atsiverti.

1. Mikrosąsajos. Ryšiui nereikia ilgų pokalbių. Užtenka mažų gestų: trumpos žinutės, komplimento praeinant, akimirkai stabtelti išklausyti.
2. Susikurk „trečiąją vietą“. Sociologas Ray Oldenburg siūlo rasti „trečiąją vietą“ - erdvę už namų ir darbo, kur gimsta bendruomenė. Eik į tą pačią kavinę kas savaitę. Prisijunk prie klubo. Susikurk tradiciją su kitais - vakarienę ar žaidimų vakarą.
3. Tiesiog būk kartu. Pagal ją, bendrumo jausmui reikia bendros emocinės būsenos. 10 minučių tyloje su kitu žmogumi. Eik pasivaikščioti su kitu. Tiesiog sėdėk greta. Nebūtina nieko spręsti.

Ryšys su kitais ne prabanga, tai būtinybė. Svarbu nemalšinti ilgesio. Nesirinkti pakaitalų vietoj tikro buvimo su kitu. Vaistas vienatvei - akių kontaktas. Tikras klausimas. Tikras atsakymas.

Gyvenimą Keičiantys Sprendimai

Gyvenime dažnai susiduriame su sudėtingais pasirinkimais, kurie paliečia visą mūsų gyvenimą. Daugybė gyvenimo situacijų priveda mus prie būtinybės priimti sprendimus, galinčius pakeisti visą ateitį. Dvi pagrindinės sritys - karjera ir santykiai. Daugeliui profesinis kelias ar pašaukimas kelia esminius klausimus: Kas aš iš tikrųjų esu? Tokiose situacijose dažnai mumyse siaučia stiprūs jausmai ir emocijos. Tai apsunkina gebėjimą aiškiai mąstyti ir susivokti, ką pasirinkti. C. G. Kaip rasti kelią sprendimų labirinte? Tokiais momentais svarbu apsvarstyti visas priežastis, jausmus ir galimus pasirinkimus. Tačiau net ir tada galime jaustis pasimetę. Gyvenimą keičiantys sprendimai ir naujas kelias. Kaip sakė Jungas, kartais tampame sprendimo aukomis, kai sprendimas priimamas nepaisant mūsų širdies ar giluminio jausmo. Turime mokytis išgirsti save. Ne tik tai, ką galvojame, bet ir ką jaučiame giliai viduje. Kai atrodo, kad viskas išsemta ir nežinome, kur eiti toliau, Savastis gali tyliai pasiūlyti kitą kelią.

Tikrasis Gyvenimas

Kaip atrodo tavo kasdienybė? Daug kas sako: „Darbo dienos atrodo begalinės, bet savaitės praskrenda kaip vėjas!“ Manau, daugelis mūsų gali susitapatinti su šia mintim! Taip jaučiasi daugelis žmonių skirtinguose gyvenimo etapuose. C. G. Jungas skirsto gyvenimą į du etapus. Pirmojo tikslas - susikurti savo asmenybę ir įsitvirtinti gyvenime bei socialinėje aplinkoje. Antrojo tikslas - „grįžti į save“, pažinti save, tapti tuo, kuo iš tiesų esi. Pasak Jungo, tapimas savimi prasideda turint socialinį stabilumą. Tai kada gi prasideda mano tikras gyvenimas? Daugelis šiandien jaučiasi įstrigę ir nuolatos laukia galimybės gyventi tikrąjį gyvenimą. Kai kurie turi aiškias idėjas, ką norėtų veikti savo gyvenime. Kiti tiesiog nori kažko geriau. Kaip suprasiu, kad tai - mano tikras gyvenimas? „Tikras gyvenimas“ painiojamas su „geru gyvenimu“ - turtu, darbu, gyvenimo sąlygomis, šeima, laisvalaikiu ir pan. „Tikras gyvenimas“ - tai tas, kuriame vis labiau tampu tuo, kuo iš tiesų esu. Pagal C.G. Taigi, jei noriu nebe laukti, kada prasidės mano tikras gyvenimas, bet pradėti jį gyventi, turiu imtis pažinti ir suprasti, kas aš iš tikrųjų esu. Tai, kas esi iš tikrųjų, kyla iš vidaus. Vienas iš būdų, suprantant kas esi iš tikrųjų, pagalvoti apie patirtis ar akimirkas, kai jauteisi labiausiai savimi ir visiškai įsitraukęs į tai, ką darai. Kitas - susitelkti į tai, kas kyla iš mūsų pasąmonės - giliausios mūsų dalies.

Lauti, kol prasidės tikras gyvenimas, tikrai nevera. Ieškoti savęs verta jau dabar. Nepažintos psichikos dalys gali trukdyti suprasti, tikrąjį „aš”.

Prokrastinacija

Mūsų smegenys dažnai renkasi trumpalaikį malonumą vietoj ilgalaikės naudos. Tai sukelia atidėliojimą, nes atidėdami nemalonią užduotį, iškart jaučiame palengvėjimą. Štai keletas tyrimais pagrįstų patarimų, kurie padės tau įveikti atidėliojimą.

• Pažvelk į ateitį. Įsivaizduok save ateityje. Kaip jausiesi, jei neatliksi svarbios užduoties? Sukurk vaizdinį: jei atidėlioji sportą - įsivaizduok savo kūną po kelerių metų, kai atsiranda sveikatos problemų dėl neaktyvumo.
• Suplanuok konkretų veiksmą dabar: ne „pradėsiu rytoj“, o „rytoj 10:00 val.
• Nepasiduok trumpalaikiam palengvėjimui. Pajutai norą atidėti? Sustabdyk save ir pasakyk: „Galiu jausti nerimą, bet tai nesutrukdys man veikti.“ Vietoj bėgimo nuo užduoties, tiesiog pradėk nuo mažo žingsnio - kai įsitrauksi, nerimas sumažės.
• Pašalink neaiškumą ir trukdžius. Užuot galvojęs „sukursiu prezentaciją“, pradėk nuo „paruošiu pirmą skaidrę su įžanginiu tekstu“. Pašalink trukdžius: išjunk pranešimus, atsiribok nuo socialinių tinklų, dirbk ramesnėje aplinkoje.
• Naudok laikmatį.
• Stiprink valią: valia - kaip raumuo. Mūsų valia nėra neišsenkama - jei per dieną priimame daug sprendimų, vėliau ji silpnėja.
• Primink sau savo vertybes - kodėl tau tai svarbu?
• Mažink kasdienių sprendimų kiekį.

Prokrastinacija nėra tiesiog blogas įprotis - ji dažnai susijusi su giliais psichologiniais veiksniais. Supratus šiuos veiksnius, galime rasti būdų, kaip efektyviau susitvarkyti su prokrastinacija.

Pavydas

Moksliniai tyrimai rodo, kad pavydas suaktyvina tas pačias smegenų sritis kaip ir fizinis skausmas! Ką pavydas tau sako apie tave? Vietoj to, kad galvotum apie tai, ko tau trūksta, paklausk savęs: Ko aš iš tiesų noriu? Ką pavydas atskleidžia apie mano vidinius poreikius ar neišsipildžiusius troškimus? Pavydas gali būti susijęs su praeities patirtimis, pavyzdžiui, jei vaikystėje trūko dėmesio ar pripažinimo. Kaip galėtum Pavydą paversti motyvacija? Ko gali pasimokyti iš žmogaus, kuriam pavydžiu? Galbūt kitas žmogus pasiekė tai, ko ir tu norėtum? Užuot lyginęs save, pagalvok, ką galėtum padaryti, kad pats judėtum link savo tikslų. Pradėk imtis veiksmų savo gyvenime. Kaip gali stiprinti savo savivertę ir priimti save? Pavydas dažnai atsiranda, kai jautiesi nesaugus ir manai, kad kažko tau trūksta. Ką vertini savo gyvenime jau dabar? Net jei kiti atrodo turintys daugiau, tai nereiškia, kad tavo gyvenimas yra mažiau vertingas. Kaip atpažinti savo projekcijas? Kadangi pavydas dažnai atspindi tai, ko pats nepastebi savyje, verta savęs paklausti: Ar gali būti, kad ir tu turi tas savybes ar galimybes, kurias pastebi kituose, bet ne savyje? Užuot matęs tai, ko pavydi, kaip grėsmę, pažiūrėk į tai kaip į savo galimybes - tarsi veidrodį, rodantį, kuo ir pats gali tapti. Svarbu išgirsti, ar pavydas gali būti ženklas, kad laikas imtis pokyčių. Pavydas gali būti kančia arba paskata augti - viskas priklauso nuo to, kaip su juo elgiesi.

tags: #susitapatinimas #su #darbu #psichologija