Įvadas
Psichologija - mokslas apie sielą. Šis mokslas, pasitelkdamas įvairius metodus, padeda žmogui pažinti save, savo vidinį pasaulį ir rasti atsakymus į rūpimus klausimus. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip psichologija atveria paslėptas žmogaus erdvės gelmes, padeda pažinti savo šešėlį ir integruoti jį į asmenybę, taip pat aptarsime, kaip psichologinės žinios gali padėti orientuotis destrukcijos ir sąmyšio laikotarpiu.
Psichologo vaidmuo atveriant paslėptą erdvę
Lina Luna, socialiniuose tinkluose žinoma slapyvardžiu, teigia, kad „Gydytojas tampa bejėgis, jei ligonis nenori pasveikti“. Šis posakis pabrėžia, kad nė vienas žmogus negali padėti kitam, jei jis pats to nenori. Išeitį iš nepalankių situacijų gali rasti tik pats žmogus, nes visi reikalingi instrumentai ir resursai yra jo viduje. Psichologas, šiuo atveju, yra tas žmogus, kuris psichologinių įrankių pagalba padeda klientui pamatyti save ir esamą situaciją. Sprendimus ir veiksmus visada darys pats žmogus. Kaip ir gydytojas - gali paskirti vaistus, o juos vartoti ar ne, renkasi ligonis.
Psichologas sukuria erdvę pamatyti savo sielos/vidaus gelmes. Taro kortos, kuriose atvaizduota daugybė ženklų, simbolių ir archetipų, leidžia žmogui per juos pamatyti save. Simbolių kalba yra universali ir kiekvienas žmogus tame pačiame simbolyje randa sau tinkamą atsakymą. Taro kortos nėra paprasti paveikslėliai, jose perteikti būties dėsniai, kurie mums primena apie Visatoje esančią tvarką, parodo priežasties ir pasekmės seką, atskleidžia kiekvieno paveikslėlio archetipo energiją.
Psichologinis portretas: gimimo datos analizė
Kiekviena siela pasirenka sau tinkamą laiką atsirasti žemėje. Pas mus tai vadinama gimimo data (metai/mėnuo/diena). Naudodami Psichologinio Portreto metodą (Autorė - Ala Alicija Kšanovskaja), galime analizuoti žmogaus asmenybę ir potencialą.
Psichologinis Portretas sudaromas gimimo datos skaičius konvertuojant į Taro kortas, kadangi kiekviena korta irgi turi savo skaičių/numerį. Su pradiniais gimimo datos skaičiais yra atliekamos kelios dešimtys sudėties ar atimties veiksmų ir taip randasi pozicijos, kurių kiekviena turi savo pavadinimą, o joje atsirandantis Taro archetipas, leidžia analizuoti ir išaiškinti šias skaičių ir paveikslėlių kombinacijas, paverčiant juos į kiekvienam žmogui suprantamos kalbos instrukciją. Įdomu stebėti ir sulaukti iš klientų atsiliepimų, kaip keičiasi jų gyvenimas, jei jie vadovaujasi šiomis instrukcijomis. Ar tai paprasta? Sakoma, kad genialūs dalykai yra paprasti. Aš šį paprastumą suprantu kaip išsigryninimą iki savo esmės ir buvimą unikaliu ir nepakartojamu, koks esame kiekvienas, be kažkieno primestų šablonų, stereotipų, normų. Užtenka būti Savimi ir pažinti Visatos dėsnius.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Psichologinis Portretas turi „kompozitą“, kurio pagalba galima pamatyti ne tik poros santykį ir suderinamumą, bet ir suprasti dėl ko žmonės susitiko, kokia jų bendra užduotis, tikslai, kokias pamokas mokysis vienas iš kito. Bene dažniausiai sulaukiu užklausų iš merginų ir moterų, kokį partnerį pasirinkti. Būna panašiai kaip pasakose, vienas - protingas ir turtingas, kitas - gražus ir jautrus, su didele širdimi.
Reikalinga gimimo data. Kartais pasitaiko, kad žmogus turi net dvi datas. Viena - kuri įrašyta pase dėl atsiradusios klaidos, kita - tikroji, kada gimė. Dar reikalinga užklausa ir konkretūs klausimai, į kuriuos žmogus nori rasti atsakymus.
Šešėlis: tamsioji asmenybės pusė
Ar jums yra buvę, kad pasielgėte ne taip, kaip pats iš savęs tikėjotės, ne taip, kaip manote, kad reikėtų elgtis? Ar yra nutikę, kad jūsų pačių reakcija į kokį nors reiškinį jus nustebina, kad reaguojate pernelyg stipriai ir emocingai: piktinatės, smerkiate, kovojate? Ar būna, kad nemylite, nemėgstate ar netgi nekenčiate žmogaus už kokią nors jo savybę arba ir visai be priežasties? Jei taip, analitinės pakraipos psichoterapeutas Vilniuje (ar kur kitur) pasakytų, kad tokiu būdu jums apie save primena jūsų asmenybės tamsioji pusė, kurią analitinės psichologijos pradininkas K. G. Jungas pavadino Šešėliu.
Šešėlis - tai psichikos kompleksas, susidedantis iš jausmų, minčių, charakterio bruožų, kurių Ego nepripažįsta ir nepriima. Jie išstumiami į pasąmonę ir suformuoja Šešėlį. Žmogus labai anksti išmoksta pajusti, ko iš jo tikisi kiti, pirmiausia - tėvai. Žinutė gali būti atvira („Daryk, kaip sakau“) arba paslėpta, pavyzdžiui, kūdikiui ropomis pradedant savo „kelionę“, mama kuo skubiausiai ima jį ant rankų. Taip vaikas gauna netiesioginę žinutę - „Mamai baisu, kai aš nuo jos nutolstu, privalau nuolat būti šalia jos“. Štai motina, pravirkus kūdikiui, susierzina. Jos reakcija gali būti pranešimas kūdikiui: „Tavo ašaros erzina mamą, neverk“ arba netgi toks: „Mamą nervina tai, kad aš turiu poreikių“.
Augant reikalavimų daugėja, atsiranda lytiškai specifinių nurodymų: berniukui nedera būti švelniam ir jausmingam, mergaitei - triukšmingai. „Tinginiauti - negražu“, „meluoti - negarbinga“, „privalai rūpintis kitais“, „privalai ko nors pasiekti“, „gerbk vyresniuosius“, „atlik tobulai“, „nesiginčyk“ - tai tik nedidelė dalelė ilgo įvairių, net prieštaringų reikalavimų, pageidavimų bei gerųjų rekomendacijų sąrašo. Kai kuriuos sąrašo imperatyvus sąmoningai suvokiame ir priimame. Jais stengiamės vadovautis, jais tarsi „apaugame“ ir pamažu įtikime, kad jau esame tokie, kokie norėtume būti. Mintys, jausmai, savybės, fantazijos, kurioms mes dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepritariame, yra nuslopinami ir formuoja mūsų Šešėlį - tamsiąją asmenybės pusę. Jos egzistavimą stengiamės paneigti ir pamažu „pamirštame“. Pirmiausia nustumiame į Šešėlį tuos asmenybės aspektus, kuriuos laikome trūkumais: agresiją, egoizmą, pavydą, godumą ir pan. Tačiau ten gali atsidurti ir daugybė neutralių ar netgi teigiamų asmenybės aspektų, kuriuos atmesti mus ragino autoritetai ar vyraujanti kultūra.
Taip pat skaitykite: Agnės Jonkutės meno ir asmeninės patirties sintezė
Neįsisąmonintas, nuslopintas savybes ir bruožus mes lengvai pastebime kituose žmonėse ir į jas reaguojame. Projekcija atspindėta netgi Šventajame Rašte. Štai Evangelijos pagal Matą eilutė: „Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?“ (Mt 7, 1-5). Kai Šešėlis suprojektuojamas į kitus žmones, mes pastebime, kokie jie egoistiški, neatsakingi, pavydūs, užmaršūs, nedėkingi, nekompetentingi, kritiški, neetiški, egocentriški ir kitaip bjaurūs. Ypač liūdna, kai dėl savo paties nepažintų ir nepripažintų trūkumų negalime atsiverti meilei ir iš tikrųjų pažinti ir mylėti savo vaikų ar tėvų, nekenčiame brolių ar seserų.
„…bet jis tikrai toks yra“- tvirtino Aleksas, kalbėdamas apie savo brolį, kurį apibūdino kaip tingų, pasyvų ir nuobodų. Galbūt, tačiau ne tik tai kurstė Alekso antipatiją - vyras, baiminosi, kad jo paties gyvenimas yra nuobodus, tuščias ir beprasmis. Bijodamas pripažinti liūdną savo gyvenimo situaciją ir imtis atsakomybės, Aleksas pastebėdavo ir fiksuodavo visus faktus, patvirtinančius jo nuomonę apie brolį. Žinoma, projekcijose dažniausiai būna bent krislelis tiesos. Tačiau tas krislas mus taip užkabina, kad mes negalime tiesiog pripažinti realybės ir bandyti su ja tvarkytis - mūsų projekcija mūsų nepaleidžia.
„Jis egoistas, jis galvoja tik apie save. Sporto klubas, krepšinis, masažai, vis jam ko nors reikia. Visiškai nesirūpina manimi,“ - apie savo vyrą kalbėjo 28 m. Andžela. Moteris išreiškė poreikį būti aprūpinta, lūkestį, kad kas nors kitas tai padarys. Savo ruožtu ji stengėsi rūpintis kitais. Deja, bandymai atspėti ir patenkinti artimųjų (taip pat ir vyro) poreikius dažnai būdavo nesėkmingi ir nedavė trokštamo grįžtamojo ryšio. Reikalai pradėjo gerėti tik pačiai Andželai pradėjus labiau rūpintis savimi ir duoti sau tai, ko ji tikėjosi iš kitų, ypač iš savo vyro.
Raimonda, 37 m. vadybininkė, įsitikinusi, kad jos viršininkas ją nuvertina, kritikuoja, neskiria atsakingų užduočių, nes ji moteris. Paaiškėjo, kad Raimondai sunku save gerbti, pripažinti savo gabumus ir įgūdžius, savo moteriškumą ir tuo naudotis. Jai pasakojant savo gyvenimo istoriją iškilo bendravimo su tėvu epizodai. Tėvas, girdamas dukterį, lygindavo ją su metais jaunesniu broliu: „Gediminas taip greitai viską suvokia, jam visai nereikia pastangų, bet užtat mūsų Raimonda labai darbšti.“ Mergaitė užfiksavo tėvo „komplimentą“ ir priėmė jį kaip faktą, kad moterys negabios ir lėtos, kažko pasiekti gali nebent darbštumu. Savo neįsisąmonintą stereotipinę nuostatą Raimonda priskyrė viršininkui.
Pakliūti į Šešėlio žabangas galima pačiose įvairiausiose situacijose. Pagauti Šešėlį ir bent kiek įsisąmoninti jo turinį labai sunku. Jis visada yra už to, ką aprėpia mūsų sąmoningas žvilgsnis, už to, ką mes sąmoningai darome. Jo apraiškas galima atpažinti atidžiai ir sąžiningai analizuojant savo elgesį bei pasirinkimus, taip pat sapnus ir fantazijas. Juose Šešėlis dažniausiai iškyla kaip persekiotojas, antipatiška, mums priešinga figūra. Paprastai šešėlinę asmenybės pusę sapnuose įkūnija tos pačios lyties būtybės. Norint atpažinti Šešėlio raiškos sritis, svarbu atkreipti dėmesį, kokie siužetai dėliojasi mūsų fantazijose. Paprastai fantazijose šmėsteli veiksmų, kurių sąmoningai sau neleistume, planai ir vizijos. Gali iškilti fantazijos apie kerštą, svajonės apie galią, įtaką, turtą, populiarumą, seksualinius ryšius. Jei tokių situacijų negalite prisiminti, pagalvokite apie savo aplinkos žmogų, kuris turi būtent tą savybę, su kuria jūs nejaučiate jokio ryšio. Įsivaizduokite jį ir mintimis pasikalbėkite. Pasakykite jam, ką apie jį manote ir pats pabandykite atsakyti, įsijausdamas ir įsivaizduodamas, kad pats ir esate tas žmogus.
Taip pat skaitykite: Bendruomenės psichologija: apibrėžimas
Turbūt jau įsitikinote, kad labiausiai kituose mus erzina tai, ko patys savyje nepriimame ir nepripažįstame. Žavi tai, ko savyje nepastebime, nepakankamai pažįstame ir išreiškiame. Kai susipažįstame su savo Šešėliu, aptinkame, kad mes daug turtingesni, nei apie save manėme. Skausminga pamatyti save tokį platų žmogiškųjų savybių diapazone, sunku pripažinti, kad stipriausiai nekenčiame to, ko nekenčiame savyje. Daug energijos iššvaistoma besipiktinant ir besipriešinant tam, kas yra mūsų pačių dalis. Šešėlio prisijaukinimas suteikia energijos. Jame - mūsų augimo potencialas. Žmonės, įsisąmoninę ir radę būdų išreikšti savo Šešėlį, atrodo labai charizmatiški ir patrauklūs. Knygų ir filmų žavingi „blogiukai“ arba tiesiog sudėtingo charakterio herojai yra asmenybės, įsisąmoninusios ir radusios būdų, kaip išreikšti Šešėlį. Tipiškas tokio tipo herojus - daktaras Hausas to paties pavadinimo amerikiečių medicinos dramoje. Kategoriškas, kritiškas, arogantiškas, pasipūtęs mizantropas atrodo labai patraukliai, nes neneigia šių savo „neigiamų“ bruožų, bet juos pripažįsta ir jais naudojasi, nors dėl jų ir kenčia.
Priimti tamsiąsias savo asmenybės puses nereiškia joms pataikauti. Priešingai, mes tampame atsakingi už savojo Šešėlio pasireiškimą ir galime bent iš dalies kontroliuoti jo raišką. Virtuali erdvė - ideali ir beveik neribota Šešėlio raiškos ir plėtros terpė. Anoniminiuose interneto komentaruose galime rasti visą negatyvizmo spektrą: nuo keiksmažodžių ir primityvių užgauliojimų iki gana gilios kritinės minties. Pastarąją dar galima būtų interpretuoti ir kaip bandymą sukurti neigiant, tačiau tenka pripažinti, kad tokia kūryba ir argumentuota polemika yra reta. Didžiąją komentatorių dalį sudaro tie, kurie anonimiškai lieja purvą ir tokiu būdu atveria šešėlinę pusę, neprisiimdami už ją atsakomybės - nepasirašydami. Pasikalbėjus asmeniškai turbūt paaiškėtų, kad dauguma internetinių komentatorių nėra nei tokie primityvūs, nei tokie kvaili, nei tokie nepraustaburniai. Betgi ko ieško tie, kurie tuos komentarus skaito? Juk jeigu pakankamai gerai pažįsti žmogaus (t. y. ir savo) prigimtį, lengvai gali įsivaizduoti, kaip elgiasi žmogus, kai yra pritvinkęs neįsisąmoninto pavydo, pykčio ir neapykantos, kurių energija niekaip nesitransformuoja ir netampa paskata pačiam ką nors sukurti ar konkuruoti. Vargu, ar toks žmogus pasakys ką nors, į ką būtų verta įsiklausyti. Jo žodžius diktuos jį užvaldžiusios emocijos. Gali būti, kad komentarų skaitytojams irgi svarbu patirti kuo glaudesnį sąlytį su savo tamsiaisiais bruožais ir kuo skubiau juos paneigti, nuslopinti kultūringa ar moralizuojančia laikysena.
„Nesuprantu tų, kurie skaito internetinius komentarus,- baigiant terapiją kalbėjo 42 m. Saulius. - Čia kaip tam senam anekdote apie viešnamio kainoraštį, kur didžiausia suma buvo įvertintas ne lytinis aktas ir net ne jo stebėjimas, o stebėtojo stebėjimas. Nenoriu būti stebėtojo stebėtoju. Turiu taisyklę - niekada net neatsiverčiu komentarų. Nesvarbu, apie ką straipsnis, nesvarbu, kad minima mano įmonė. Nenoriu gadintis nuotaikos ir gaišti laiko. Man nereikalingi patarimai, kaip būti bjauriam ir dar bjauresniam. Norėdamas aš ir pats galiu lengvai sukritikuoti bet kokią kilnumo, gerumo, sumanumo ar išminties apraišką taip, kad dorybė ims atrodyti nusikaltimu ar niekšybe“ Matyti, kad Saulius, nuodugniai susipažinęs su Šešėliu, rado jam atsaką. Jam nebereikia priešintis ir kovoti, jis tiesiog dirba savo darbus ir nepuola dėl kiekvienos blogybės piktintis, kad ji tokia yra. Saulius žino ir pripažįsta, kad tamsioji pusė gyva, jos raiška labai įvairi ir galinga, tačiau savo gyvenimu ramiai ir nuolankiai liudija kitą poziciją.
Agresija, destrukcija ir blogis psichologiniame kontekste
Psichologė-psichoterapeutė Egidija Šeputytė-Vaitulevičienė teigia, kad esame didžiulės destrukcijos, neteisybės ir priešingų santvarkų susidūrimo akivaizdoje. Būdami kolektyvinės traumos liudininkais, paveikti esame visi. Turime rinktis ne tik kurią pusę palaikyti, bet kaip ir kiek savo poziciją išreikšti. Ar aktyviai įsitraukti į visuomenines iniciatyvas, ar kiek įmanoma labiau atsiriboti? Kaip kovoti su kolektyviniu blogiu? Išorinis karas veikia kiekvieno žmogaus vidų, vidiniai žmogaus psichikos vyksmai savo ruožtu daro įtaką kolektyviniams vyksmams. Todėl apie agresiją, destrukciją dabar svarbu kalbėti ne tik kaip kolektyvinį dalyką, bet ir apie tai, kas vyksta kiekvieno iš mūsų viduje. Šiuo laikmečiu daugiau žinių apie agresijos, blogio, smurto mechanizmų supratimą psichologiškai labai gali praversti.
Šešėliu laikoma psichinės struktūros arba asmenybės dalis, su kuria žmogus sąmoningai savęs netapatina ir išstumia iš sąmonės lauko, tačiau ji egzistuoja pasąmonės sluoksnyje. Šešėlis apima ir blogio fenomeną, bet sutapatinti jų nevertėtų. Šešėlis iš pasąmonės užkulisių vienaip ar kitaip atakuoja sąmoningąjį „aš“, vis įsiverždamas į sąmonės lauką. Jungiškoje psichologijoje išskiriami trys pagrindiniai šešėlio raiškos pavidalai: asmeninis šešėlis, kultūrinis šešėlis ir archetipinis Šešėlis.
Asmeninį šešėlį sudaro įvairūs neįsisąmoninti ir išstumti turiniai - tai, kas nepatrauklu, menka, nepadoru, gąsdina, nuvertinta. Kuo labiau žmogus juos išstumia iš sąmoningo savęs kaip asmenybės suvokimo, tuo labiau tampa savo tamsiųjų jėgų įkaitu, tuo didesnė destrukcija vyksta jo viduje. Kritiniu atveju šešėlinė dalis gali apskritai perimti asmenybės valdymą - jungiškaisiais terminais tariant, ego susitapatina su šešėliu, tuomet žmogų užvaldo destruktyvūs siekiai. Kuo žmogus labiau neigia savo šešėlį, jį projektuodamas į kitus, tuo gilesnis skilimas vyksta jo psichikoje. Pats savaime asmeninis šešėlis nėra blogis, jis apima ne tik nepatrauklius dalykus, bet ir neįsisąmonintą potencialą. Štai kodėl C. G. Jungas rašė, kad vidinis draugas dažnai pasirodo kaip priešas.
Apie kultūrinį šešėlį kalbame, kai turime omeny didelę grupę žmonių (pavyzdžiui, tautą). Kiekviena tauta turi savo šešėlį, ir čia galioja tas pats principas, kaip ir asmeninio šešėlio. Kuo labiau tam tikros šalies visuomenė nepripažįsta savo negatyviosios dalies, neprisiima už ją atsakomybės, kuo labiau įsikimba į išskirtinai idealizuotą ar iliuziškai pozityvų savęs suvokimą, ignoruodama tamsiąją pusę, tuo didesnė destruktyvių proveržių galimybė. Pripažinti savo šešėlį nereiškia savęs menkinimo, tai labai svarbus gebėjimas prisiimti atsakomybę už savo klaidas, silpnumus, problemiškus aspektus. Visų kolektyvinių baisumų atveju galima atsekti, jog buvo ir utopinės visuomenės idėja. Naciai norėjo išgryninti žmogiškąją rasę, sukurti naują „tobulą“, mėlyno kraujo, išvalytą nuo visų nešvarumų (pavyzdžiui, žydų) žmogų. Sovietinėje santvarkoje taip pat į aukštumas buvo keliamas utopinis sovietinis žmogus - visų „draugas“, kuriantis „šviesų rytojų“ vienodai tvarkingai sukirptiems tarybiniams vaikučiams. Ir visi žinom, koks melas, žiaurumai ir manipuliacijos už šių utopijos buvo. Putino režimo retorika ta pati - „išvalyti Ukrainą nuo neonacių“, motina Rusija turi būti apsaugota nuo „nešvarių“ Vakarų ir t. t.
Šešėlis užvaldo tautą ar didelę žmonių grupę tuomet, kai susidaro kritinė masė individų, kurių psichikoje yra įvykęs skilimas - asmeninis šešėlis (dėl psichikos sužeidimų) yra tiek neįsisąmonintas, kad arba pats žmogus tampa smurtautoju, arba savo agresiją (kuri neįsisąmoninta) netiesiogiai išreiškia per kolektyvinį lyderį. Taip dažniausiai atsiranda ir kultūrinio šešėlio veikėjas, užimantis lyderio postą valdžios struktūroje.
Archetipinis šešėlis pasireiškia apskritai kaip destruktyvioji egzistencinė galia. Čia greta iškyla ir blogio sąvoka. C. G. Jungo aiškinimas, kas yra blogis, dvilypis. Jei kalbam apie blogį kaip blogumą, priešpriešinant gerumui, tai sąlyginis dalykas. Būtent žmogaus protas atskiria, kas bloga, o kas gera, o psichikos gelmėse blogis ir gėris susipynę. Kita vertus, blogis gali pasireikšti ir kaip reali gyvybę naikinanti, visumą skaldanti galia. C. G. Jungas atmetė privatio boni idėją (tai, kad blogis yra tik gėrio stoka) ir teigė blogio kaip atskiro veiksnio realumą, nelaikė jo tik gėrio trūkumu. C. G. Jungas kalbėjo ir apie absoliutų blogį - destrukciją dėl destrukcijos, visumos, savasties naikinimą. Jis įspėja: „Žmogus yra pajėgus pažinti savo paties prigimtinį blogumą, bet pažvelgti į veidą absoliučiam blogiui - reta ir šiurpu“.
Tarpasmeniniuose santykiuose blogis pasireiškia per smurtą (fizinį arba emocinį), žiaurumą, tikslingą melą, žmogaus orumo ir vertės mindymą, tikslingą kančios, skausmo suteikimą. Panašiai blogis veikia ir atskiro žmogaus viduje - šešėlis ima naikinti savastį, realiai žmogų nuvarydamas iki savižudybės.
Asmeninį šešėlį integruoti į psichiką galima ir to siekti svarbu (integruojam vis labiau įsisąmonindami). Integracijos procese agresija įgauna kitokį pobūdį - ji tampa konstruktyvesnė. Kultūrino šešėlio įsisąmoninimo taip pat svarbu siekti. Pavyzdžiui, vokiečių tauta po Antrojo pasaulinio karo turėjo pradėti ilgą savo kolektyvinės kaltės įvardinimo, pripažinimo ir atpirkimo procesą, tik tą darant galimas tolesnis tautos vystymasis. Tuo tarpu archetipinio Šešėlio, ypač absoliutaus blogio, paskira psichika galutinai integruoti negali, ir netgi toks bandymas gali būti itin pavojingas. Archetipinės destrukcijos galia yra per didelė, kad atskiras žmogus, pasitelkęs vien savo sąmoningumą, būtų pajėgus ją įveikti, čia jau reikia kitokių strategijų susidūrus su juo.
Strategijos susidūrus su šešėliu
Marie-Louis von Franz, Muray Steinas ir kiti jungiškosios psichoanalizės atstovai išskiria keletą strategijų, kurias verta pasitelkti susidūrus su šešėliu. Žinoma, šiuos būdus išrado ne psichologai, greičiau jie tik įvardino šių laikų žmogui suprantama kalba. Nuo seno žmonės juos pasitelkdavo intuityviai - štai kodėl gan ryškiai jie atpažįstami pasakose ir mituose, kuomet herojai turi įveikti blogio jėgas.
Pažinimas ir integravimas
Tai viena dažniausiai naudojamų strategijų psichoterapiniame darbe. Būtent per savo šešėlinės dalies pažinimą galime tam tikras savo savybes integruoti į savo asmenybę. Į šešėlį nugula turiniai, susiję su vaikystėje patirtais sužeidimais. Kuo gilesnis psichikoje yra skilimas, tuo labiau išsikreipia savo asmenybės suvokimas - nuo tam tikrų savybių išpūtimo (jautiesi perdėtai galingas ir ypatingai apdovanotas) iki visiško nuvertinimo (tiesa, nuvertinimas gali būti nukreiptas ir į kitą žmogų). Tad psichikos jungčių atkūrimas, kuomet asmenybė tampa labiau visybiška, žmogui suteikia tiek sveiko nuolankumo, tiek ir tikros, kuriančios jėgos. Ši strategija svarbi ir kultūriškai, kolektyviškai. Pavyzdžiui, tam tikros visuomenės mažumos gali nešti kultūrinį šešėlį, tapti visuomenės šešėlio projekcija.
Archetipinio šešėlio atveju ši strategija gali būti nebent sudėtinė veikimo dalis, bet ne vienintelė strategija. Susidūrus su stipriu blogiu, iš tavo empatijos agresorius tik pasityčios. Kaip apgauti kipšą, galima pasimokyti iš pasakų.
Humoras ir saviironija
Savo pačių pyktį gali padėti, pavyzdžiui, humoras, saviironija - kai iš šalies pamatome save, visą perpykusį. Labai stipri emocija, kuomet pasiekia afekto lygmenį, yra inertiška - nuneša mus su visa jėga. Humoras tarsi išmuša iš inercijos tėkmės. Pavyzdžiui, tiek susierzinu, kad partneris žiūri televizorių ir nieko negirdi, kas jam sakoma, jog atrodo, galėčiau išmesti televizorių per langą. Gerai pabandyti įsivaizduoti save realiai tą darant - komiška situacija. Štai ir afektas suvaldytas!
Derybos ir gudravimas
Derybos, gudravimas - įteisinta strategija ir versle ar politikoje. Deramasi net su banko plėšikais, nekaltus žmones įkaitais paėmusiais teroristais. Kuomet susiduriame su itin smurtiniais agresoriais, ši strategija gali būti naudojama ne kaip pagrindinė, bet kaip papildančioji. Taip, kaip ir dabar, vis dar bandoma vienaip ar kitaip derėtis su Putino režimo atstovais. Tačiau vėlgi - ši strategija gali ir netikti.
Konfrontacija ir diferencijavimas
Susidūrimai kaktomuša, konfliktai niekada nebūna malonūs ir lengvi. Šešėlinės dalies diferencijavimas - tai įvardinimas, kas yra kas. Smurtautojas yra ne „tam tikros operacijos vykdytojas“, ne choleriškas ar pasikarščiuoti linkęs žmogus, o būtent smurtautojas. Smurtinėje situacijoje tiesiog gyvybiškai svarbu atpažinti ir įvardinti agresorių ir atskirti jį nuo aukos. Tas pat galioja susidūrus tiek su išoriniu agresoriumi gyvenime, tiek su agresoriumi savo viduje. Sakoma, kad demonas labiausiai bijo, jog bus išaiškintas jo vardas. Blogis visomis išgalėmis slepia savo tapatybę. Melas, realybės iškraipymas, manipuliacijos yra esminiai blogio įrankiai. Bendraujant su ukrainiečiais tenka patirti, kaip jiems svarbu, kad būtų pripažinta, kas iš tiesų vyksta, kad jie tikrai yra negailestingai, žiauriai užpulti ir naikinami. Kaip tenka kovoti su išoriniu agresoriumi, taip svarbu stoti akistaton ir su savo vidine destrukcija.
#
tags: #psichologija #kas #yra #paslepta #erdve