Religijos psichologija yra psichologijos šaka, kuri tiria religines pažiūras ir tikėjimą skatinančius veiksnius. Ši sritis siekia susisteminti dvasinius išgyvenimus, vidinį religinį žmogaus nusiteikimą arba religingumą, aprašyti religingų žmonių patirtį, pažiūras ir elgesį. Religijos psichologijos pradininkais ir svarbiausiais atstovais laikomi filosofai ir psichologai W. Jamesas, E. Frommas, W. M. Wundtas, Th. A. Ribot, S. Freudas, C. G. Jungas. Šiame straipsnyje nagrinėsime religijos psichologijos pagrindus, jos ryšį su psichikos sveikata ir galimą sąveiką tarp psichologijos ir sielovados.
Religijos psichologijos pagrindai
Religijos psichologija susiklostė XIX amžiaus pabaigoje. W. Jamesas knygoje „Religinės patirties įvairovė“ (1902) skyrė institucinę (grupės arba organizacijos religija, atliekanti svarbų vaidmenį visuomenės kultūriniame gyvenime) ir asmeninę, dar ją pavadinęs žmogaus mistine patirtimi, religijas. Tirdamas asmeninės religijos patirtį W. Jamesas dar išskyrė sveiką (kai žmogus neigia pasaulio blogybes ir pabrėžia gėrį) ir nesveiką (kai žmogus pabrėžia blogį ir kančią arba susitaiko ir su gėriu, ir su blogiu) religingumą. Jo teigimu, tikėjimą dažnai skatina gyvenimo sunkumai, įvairios krizės, pavyzdžiui, žmonės dažnai pradeda tikėti po artimo žmogaus mirties, patekę į kalėjimą, susirgę sunkia liga. W. Jamesas pabrėžė, kad pradėdamas tikėti žmogus ne tik patiria stiprų ir staigų atgimimo jausmą, bet ir pasikeičia jo požiūris į aplinką, įvyksta didelių vidinių pokyčių, kurie daro įtaką žmogaus dorovei, taip pat keičiasi požiūris į gyvenimo prasmę, nutraukiami ryšiai su nuodėminga praeitimi, iki tol buvusi melancholija, nerimas ar depresija virsta džiaugsmingu grožėjimusi supančiu pasauliu.
S. Freudas knygoje „Mozė ir monoteizmas“ (1939) savo pagrindines teorijas išdėstė savaip aiškindamas Biblijos istoriją. Pasak jo, religija yra tik iliuzija, svetima žmogui, Dievas - tik tėvo įvaizdžio variantas, didelis religingumas - infantiliškumo ir neurozių pagrindas. C. G. Jungas teigė, kad į Dievo egzistavimo klausimą psichologija negalinti atsakyti, ir pritaikė agnosticizmo nuostatą.
Religingumo įtaka psichikos sveikatai
Teigiama, kad religingumas daro didžiulę įtaką žmogaus vidiniam pasauliui, jo idealams, elgesiui, tikėdamas žmogus patiria dvasinio atsinaujinimo jausmą, pasiryžta daryti gera. Religija gali padėti greičiau įprasminti tuos įvykius ir greičiau atsitiesti po jų.
Tyrimai rodo, kad religingi žmonės jaučiasi laimingesni, patiria daugiau teigiamų ir mažiau neigiamų emocijų ir nerimo, yra mažiau linkę į depresiją, paprastai yra geresnės sveikatos, gyvena vidutiniškai 7-14 metų ilgiau. Kai kurie tyrėjai aiškina, kad religingumas, religinės doktrinos laikymasis sudaro prielaidas sveikesniam gyvenimo būdui. Tačiau tai nereiškia, kad Dievą tikintis žmogus, pavyzdžiui, skausmingus gyvenimo įvykius suvokia kaip mažiau skausmingus vien dėl to, kad yra religingas. Išgyvenimai yra visų vienodi.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Sunkumai atneša žinią, kuri yra geriausiai atpažįstama savo tikėjimu. Tiesa ta, kad netikinčių žmonių nėra, o tikėjimai randasi skirtingi. Atkreipkime dėmesį į tai, kuo tiki žmogus, kai jis sakosi netikįs į Dievą. Dažniausia tokio tikėjimo kryptis yra nukreipta į save, kai galvojame, kad visi sunkumai gali ir turi būti išsprendžiami asmeninėmis pastangomis. Ko vertas Aš, dažniausiai pamatuojama labai konkrečiais sėkmės matmenimis: finansiniu (kai galiu įsigyti tai, ko noriu), socialinio reitingo (kai žmonės man palankūs), sveikatos (kai nepatiriu fizinių ar psichinių ligų ir esu gražus kūnu), ramybės (kai moku „išjungti“ mintis, jausmus ir netgi, jei reikia, sąžinę…).
Kai tokio Aš nėra arba jo netenkama, nukreiptas į save tikėjimas ragina stipriau kovoti dėl savo laimės. Kada žmogaus jėgos baigiasi, toks tikėjimas nelinkęs guosti ir skelbia „nuosprendį“, kad kaltas esi pats, nes buvai per silpnas. Aplinkiniai tuo pačiu dažniausiai kaltinami savanaudiškumu. Šis tikėjimas nepajėgia tvirtai argumentuoti, kodėl kiti turėtų tavimi pasirūpinti, ir remiasi skolos grąžinimo pareigos principu.
Religinio tikėjimo patirtis galėtų būti suvokiama kaip žmogaus atsivėrimas neregimai aukštesnės būties tikrovei, kai kalbame ir elgiamės jau ne nuo savęs, bet remiamės tam tikru ryšiu su ta tikrove. Religingumas - tai sekimas Dievu, kuris kviečia žmogų į naują gyvenimą bei nurodo teisingą kelią, kad galėtume jį pasiekti. Žmogus pradeda suvokti, kad ne kūnas ar apčiuopiama sėkmė šiame gyvenime yra jo tikslas. Tikrasis Aš tampa atrandamas ne per savo ar kitų patirtį, o atsiliepiant į kvietimą eiti link to, kas yra virš įprasto gyvenimo logikos ir taisyklių.
Tyrimais yra nustatyta, kad religingi žmonės nemato gyvenimo per rožinius akinius, bet jie naudoja daugiau aktyvios įveikos formų, save pačius labiau supranta kaip galinčius įveikti sunkumus su Dievo pagalba. Net jei išoriškai religingas žmogus atrodo pasyvus, tai viduje jis gali būti labai aktyvus. Pagal tyrimus, tai teigiamas įvykio įprasminimas, santykio su Dievu palaikymas ir emocinio palaikymo bei pagalbos iš Dievo siekimas, tam gali padėti įvairios dvasinės praktikos, savanorystė, pagalbos iš religinės bendruomenės narių siekimas. Visos religinės įveikos formos kalba apie tai, kaip kasdieniame gyvenime yra „įdarbinamas“ dieviškas veikimas ir žmogiškas veikimas, t. y. kaip sąveikauja mano asmeninė iniciatyva ir Dievo pagalba.
Efektyvus religingo žmogaus mąstymas būtų, kad aš esu laisvas pats tvarkyti savo gyvenimą su Dievo pagalba. Dievas duoda išteklių, kurių man reikia, ir aš galiu jais naudotis, į Dievą atsiremti. Kitais žodžiais tariant, aš veikiu, jeigu galiu ir tiek, kiek galiu, ir visa tai darau prašydamas ir gaudamas Dievo pagalbą, naudodamas jo duotus išteklius gyventi ir veikti aktyviai. Tam tikromis situacijomis žmogus tikrai aiškiai gali veikti ir būti atsakingas už savo gyvenimą. Tyrimai mums sako, kad tai yra efektyvu ir fizinės, ir psichinės sveikatos prasme. Ir religingiems, ir nereligingiems žmonėms yra svarbu kontroliuoti savo gyvenimą, tikėti savimi ir veikti.
Taip pat skaitykite: Agnės Jonkutės meno ir asmeninės patirties sintezė
Žmogaus savivertė turi būti pagrįsta realiu savo stiprybių ir silpnybių vertinimu, t. y. aukšta ir stabili. Tai reiškia, kad tu realiai matai, kur esi stiprus, kur esi silpnas ir kad esi nei geresnis, nei blogesnis už kitus. Tai religijos psichologijoje vadinama nuolankumu. Realiai save vertinantys žmonės susidūrę su sunkumais išgyvena mažiau neigiamų emocijų ir greičiau ima veikti.
Religingi žmonės dažniau ir intensyviau savanoriauja, ir tai iš dalies yra siejama su tuo, kad šalia bažnyčių arba tam tikrų religinių bendruomenių yra sukurtos ekonominės, socialinės pagalbos priemonės stokojantiems, pavyzdžiui, dienos centrai, savitarpio pagalbos grupės. Taigi, atsiranda platforma veikti kitų labui.
Psichologijos ir sielovados sąveika
Psichologija, psichoterapija ir dvasingumas, žmogaus religingumas papildo vienas kitą, tačiau neretai suvokiami kaip atskirti dalykai, yra supriešinami. Labai tikėtina, jog susietumas ar supriešinimas randasi priklausomai nuo konkretaus žmogaus pasaulėžiūros, matymo perspektyvos, perimtų, įtikėtų ir paties atrastų prielaidų apie save ir pasaulį.
Antanas Mockus teigia: „Man įdomu žvelgti į žmogaus patyrimą iš įvairių perspektyvų, nes kiekviena jų atveria savo prasmių lauką, ir, aišku, bandyti jose susigaudyti, visas jas matyti vienu metu. Įdomu, kad mūsų visuomenėje gana aiškiai brėžiama takoskyra „tikintis-netikintis“, tarsi religingas žmogus egzistuotų visai kitoje „matricoje“, tarsi jis būtų izoliuotas arba laisva valia izoliavęsis visuomenės segmentas. Betgi tikintis žmogus, kad ir kokį tikėjimą jis išpažįsta, taip pat miega, taip pat valgo, jam būdingi tokie pat jausmai, mąstymo gebėjimai ar negebėjimai, jis kvėpuoja tuo pačiu kultūriniu, socialiniu „oru“. Man toks supriešinimas atrodo gerokai perdėtas ir net žalingas abiems pusėms, gal todėl, kad beveik 20 metų dirbu darbą, kuriame sėkmingai derinami sielogydos ir psichologijos metodai. Tačiau turiu pripažinti, kad šis supriešinimas tikrai neišlaužtas iš piršto, jis gana paplitęs. Ir mums su kolegomis neretai tenka patirti tam tikrus įtampų laukus, susitelkusius ties šiais klausimais - tarsi toks psichologijos ir sielogydos dialogas būtų visiška ir neprofesionali nesąmonė, apie kurią rimtiems žmonėms nejauku kalbėti. Kaip manote, kodėl apskritai šis klausimas dažnam kyla ir kada, kodėl atsirado ši skirtis?“
Psichologas, kalbėdamas dvasinėmis temomis su giliai tikinčiu žmogumi ir susidurdamas su savo ribotumu, greičiausiai rekomenduos kreiptis į dvasininką. Praktikuojantis psichologas nuolat aptaria savo darbo sunkumus supervizijose, nuolat klausia, kaip nepakenkti žmogui ar ko nepražiūrėti. Veikia tam tikri profesiniai saugikliai.
Taip pat skaitykite: Bendruomenės psichologija: apibrėžimas
K. G. Jungo analitinės krypties psichologijoje teikiamas didelis dėmesys simboliams, ritualams, kurie padeda žmogui užmegzti ryšį su savastimi, įveikti emocinius sunkumus. Simboliai, ritualai tarsi materialios nematomo vidinio pasaulio reprezentacijos, kurios padeda pažinti ir taip pat suvaldyti sudėtingą vidinį žmogaus pasaulį.
Kalbant apie pratęsimą greičiausiai turėta omenyje, jog žmogaus vertybinė, dvasinė dimensija taip pat svarbi jo sveikimui, apskirtai jo buvimui pasaulyje yra svarbi. Egzistencinė humanistinė psichologija šį vertybinį, dvasinį aspektą ypač pabrėžia.
Galimos rizikos
Yra rimta rizika vidinio išgydymo tarnystėje, atliekant anamnezę (sielovada gal sakytų „gyvenimo peržvalgą“), pasielgti neatsargiai, kai yra susiduriama su itin sunkiomis, skausmingomis patirtimis, baudžiantis viską pavesti Dievui, bet neįvertinant, kad žmogui tai galėtų išprovokuoti krizę, iš kurios vėliau dvasios palydėtojas ar konsultantas tiesiog nesugebės išvesti, nes neturės tam tinkamų žinių. Dar viena jautri sritis - egzorcizmai. Neapdairu kvestionuoti egzorcistų tarnystę, kaip tai kartais daro psichiatrai. Kita vertus - jei ne psichologijos ir net psichiatrijos žinios, tai glaudus egzorcistų bendradarbiavimas su psichiatrais irgi turėtų būti nekvestionuojamas.
Kalbant apie psichologus, tai turbūt didžiausia rizika, mano akimis, yra neįvertinti arba visai nuvertinti konsultuojamo žmogaus dvasinę patirtį, nepaliekant vietos transcendencijai, pervertinant vien mokslo ir jo kuriamų įrankių, metodų galimybes. Dievo veikimo tikrovė tikinčio žmogaus gyvenime, jei tas tikėjimas nėra paviršutiniškas, yra ir labai svarbi, ir labai gydanti, ignoruoti tai - vadinasi, atimti iš žmogaus dar vieną galimybę sveikti.
Tyrimai apie religingumą
Špokaitė (2024) savo psichologijos bakalauro baigiamajame darbe tyrė suaugusių žmonių religingumo ir mirties nerimo sąsajas. Tyrimas atliktas anoniminės internetinės apklausos būdu, tiriamųjų amžius nuo 18-75 metų. Tyrimo dalyvių religingumas yra vidutinis. Nustatyta, kad suaugusių žmonių religingumas, išsilavinimas, gyvenamoji vietovė nesiskiria (p>0,05). Suaugusių žmonių mirties nerimas vidutinis. 18-20 m. jokią religijos kryptį pasižymėjo aukštesniu nerimu dėl mirties, palyginus su 21-75 m. Išvados: religingumas yra svarbus veiksnys, galintis padidinti psichikos sutrikimų išsivystymą.
Mokslo naujienų portalo livescience.com apžvalgininkė Laura Geggel savo straipsnyje teigia, kad tai, ar suaugęs žmogus bus religingas, daugiausia lemia kultūrinė aplinka, kurioje jis auga. Tyrėjų teigimu, nustatyti faktai prieštarauja daugelio psichologų požiūriui, kad tikėjimą Dievu žmonės išsiugdo intuityviai.
Psichologai iš Ohajo universiteto ištyrė daugiau nei tūkstančio amerikiečių nekrologus ir pastebėjo, kad priskyrę save vienai ar kitai religijai žmonės gyveno vidutiniškai keturiais metai ilgiau nei kiti.
tags: #psichologija #linkimas #i #dieva