Medicinos darbuotojų psichologinė gerovė yra itin svarbi, tačiau dažnai susiduriama su įvairiais iššūkiais. Baimė kreiptis psichikos sveikatos pagalbos, dvejonės dėl konfidencialumo, savikritika ir netikėjimas psichinės pagalbos paslaugomis vis dar gajūs. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip darbdaviai gali prisidėti prie darbuotojų psichologinės gerovės, kokios yra darbuotojų teisės ir kokią reikšmę turi psichologinė pagalba medicinos srityje dirbantiems asmenims.
Darbdavio vaidmuo ir atsakomybė
Darbuotojo psichikos sveikatos gerovė turėtų būti vienas esminių darbdavio prioritetų. Atsakingas darbdavys rūpinasi savo darbuotoju, kuris kuria vertę darbdaviui. Tačiau kyla klausimų: ar gali, darbuotojui apsilankius pas psichologą, būti apribota teisė dirbti? Ir ar darbdavys gali rinkti informaciją apie darbuotojo psichikos sveikatą?
Informacijos rinkimo apribojimai
Darbdavys teisiškai negali domėtis darbuotojo sveikatos būkle ar prašyti pateikti su tuo susijusią informaciją, kai tai nesusiję su tiesioginiu darbo funkcijos atlikimu (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 41 str. 1 d.). Taip pat jis negali tvarkyti darbuotojo sveikatos duomenų, nebent kalbame arba apie būtinąją profilaktinę patikrą, arba darbo medicinos tikslus, kad darbdavys įvertintų darbuotojo darbingumą (Bendrojo duomenų apsaugos reglamento 9 str.).
Psichikos sveikatos vertinimas
Tiesa, psichikos sveikatos būklė, siekiant įsitikinti darbuotojo tinkamumu darbui, gali būti vertinama, tačiau tik per privalomąjį sveikatos tikrinimą įsidarbinant ir profilaktinius tikrinimus, jeigu tai yra būtinasis, t. y. Į psichiatrą darbuotojas kreiptis privalo, tik kai yra realūs tam tikri profesinės rizikos veiksniai ir (arba) indikacijos. Pavyzdžiui, kontraindikacijos - darbai su kai kuriomis cheminėmis medžiagomis, jonizuojančia spinduliuote, kai padidėjęs atmosferos slėgis, vyrauja toksikomanija, alkoholizmas, psichikos sveikatos ar elgesio sutrikimai, ypač paūmėjimo epizodais (žr. 2000 m. gegužės 31 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos įsakymu Nr.
Konfidencialumas ir informacijos naudojimas
Visgi akcentuotina, kad visa informacija apie paciento sveikatos būklę, diagnozę, prognozę ir gydymą yra visiškai konfidenciali, ir asmens medicinos knygelėje ar pažymoje (F Nr. 086/a, F Nr. 047/a arba F Nr.048/a) nei diagnozė, nei ligų grupė nenurodoma. Tokia sveikatos informacija galima naudotis tik dėl dirbančiojo interesų, gerbiant jo privatumą (Aprašo 3 lentelė). Gydytojas, patikrinęs darbuotojo sveikatą, nurodo tik išvadą dėl darbuotojo profesinio tinkamumo: „dirbti gali“, „dirbti gali, bet ribotai“ (nurodo kaip) arba „dirbti negali“.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Psichiatro vaidmuo ir gydymas
Taigi tik psichiatras gali oficialiai diagnozuoti visus psichikos ir elgesio sutrikimus bei skirti reikiamą gydymą vaistais ir (arba) psichologo konsultacijas arba psichoterapinį gydymą. Kai kurie psichikos sveikatos sutrikimai gali riboti galimybę užimti tam tikras pareigas (pavyzdžiui, teisėjo, prokuroro, statutinio, kario ar žvalgybos pareigūno, ar dirbti tam tikrus darbus (pavyzdžiui, naktį, vairuoti).
Netinkamo informacijos rinkimo pasekmės
Darbdavys, neteisėtai rinkdamas informaciją apie darbuotojo psichikos sveikatos gydymą, gali pakenkti jo sveikatai. Darbuotojui suvokus, kad jo sveikatos informacija gali būti naudojama prieš jį, žmogus gali būti linkęs vengti kreiptis pagalbos į specialistus. Maža to, tokios informacijos rinkimas pažeidžia darbuotojo teisę į privatų gyvenimą ir asmens duomenų apsaugą (DK 27 str. 1 d.).
Darbuotojų teisės ir konfidencialumas
Darbuotojas turi teisę į asmeninės informacijos konfidencialumą, įskaitant informaciją apie jo sveikatą, jei tai, kaip minėta anksčiau, nėra susiję su jo tiesioginių darbo funkcijų atlikimu. Informacijos apie darbuotojo sveikatą darbdavys negali rinkti ir dėl to, kad tai gali diskriminuoti darbuotoją (DK 26 str. 1 d.). Jei darbdavys bando rinkti informaciją apie darbuotojo psichikos sveikatos gydymąsi, kai tai tiesiogiai nesusiję su jo darbo funkcijos atlikimu, darbuotojas turi visišką teisę atsisakyti pateikti šią informaciją.
Psichosocialinės darbo aplinkos svarba
Būtina įvertinti psichosocialinę darbo aplinką ir atpažinti rizikos veiksnius, kurie sukelia įtampą darbuotojams arba lemia jų stresines reakcijas.
Stresas medicinos darbuotojų darbe
Stresas - dažnas reiškinys tarp apsaugos darbuotojų, daugiau nei 75 proc. tiriamųjų prisipažįsta jį jaučiantys. Vyraujantys stresoriai, jaučiami tarp daugiau negu 1/4 tiriamųjų: konfliktai darbo vietoje, užpuolimo pavojus, atsakomybė, per mažas darbo užmokestis, darbo vietos praradimo grėsmė ir blogas darbo organizavimas. Net daugiau nei trečdalis respondentų streso metu patiria įtampą, blogą nuotaiką, nerimą ir išsiblaškymą. Tiriamųjų nuomone, dažniausiai (net daugiau nei 75 proc.) sukeliamo streso darbe pasekmė yra pablogėję santykiai darbe, antroje vietoje - sveikatos sutrikimai - pasitaiko tik tarp 25,8 proc.
Taip pat skaitykite: Agnės Jonkutės meno ir asmeninės patirties sintezė
Streso apibrėžimas ir poveikis
„Stresas darbe - emocinių, pažintinių, elgesio ir fiziologinių reakcijų į nemalonius ir kenksmingus darbo turinio, darbo organizavimo ir darbo aplinkos aspektus visuma. Ši būsena apibūdinama kaip stiprus susijaudinimas ir didelis nepasitenkinimas, taip pat dažnai kaip jausmas, kad per daug reikalaujama“ (Europos Komisija) [1].
Mokslinį streso sąvokos pagrindimą 1936 m. pateikė klasikinės streso teorijos kūrėjas Kanados medicinos daktaras Hansas Selje (1907-1982 m.), kuris stresą įvardija kaip tam tikras organizmo reakcijas, nespecifinį atsaką į bet kokį pateiktą reikalavimą. Streso metu visi stresoriai (dirgikliai) reikalauja persitvarkymo ir į juos organizmas reaguoja visu pajėgumu. Stresas mobilizuoja adaptacinius organizmo gebėjimus kilusiai kliūčiai įveikti. Akivaizdu, jog stresas - tai procesas, kurio dinamika yra gyvenimo dinamika. Net ir streso teorijos autorius H. Selje paskutiniuose savo darbuose pripažįsta, kad stresas nėra vien tik negatyvus reiškinys, kaip jis buvo manęs anksčiau, bet būtina gyvų organizmų funkcionavimo sąlyga. Streso neįmanoma išvengti - jį sąlygoja visuomeninio gyvenimo ypatumai bei ekonominio gyvenimo problemos. Jo nuomone, stresas yra žalingas, jis sekina organizmą, sukelia įvairių ligų. Didelė ir ilga emocinė įtampa žaloja visą organizmą, ypač nervų sistemą [2, 3].
Streso sampratos ir požymiai
Mokslinėje literatūroje streso sąvoka vartojama nevienareikšmiškai. Kartais ji taikoma grėsmei arba iššūkiui, o kartais atsakui į grėsmę ar iššūkį apibūdinti. Stresą galime apibrėžti kaip bendrą procesą, kuriuo įvertiname ir reaguojame į tam tikrus grėsmę ar iššūkį keliančius įvykius, vadinamuosius stresorius. Stresoriaus poveikis gali būti teigiamas, kai jis mus aktyvina ir motyvuoja įveikti sunkumus. Tačiau daug dažniau stresoriai kelia grėsmę darbuotojų sveikatai bei saugumui darbe, jų įsitikinimams bei savikontrolei [4].
Streso sąvoka gana populiari šiuolaikiniame moksle, dažnai ją vartojame ir kasdieniniame gyvenime. Tačiau kiekvienam stresas yra kažkas kita, kiekvienas patiriame jį skirtingai, subjektyviai. Tuo remiantis buvo padaryta išvada, kad, norint suprasti, kaip stresas veikia atliekamos veiklos efektyvumą, reikia atsižvelgti į individualius motyvacinius ir kognityvinius veiksnius, kurie įsiterpia tarp stresoriaus ir reakcijos (Lazarus, 1998).
R. S. Lazarus ir jo kolegos (1984 m.) stresą apibūdina kaip ypatingą asmens ir aplinkos santykį, kuris asmens yra įvertintas kaip apsunkinantis, arba viršijantis jo turimus išteklius ir keliantis grėsmę jo gerovei, ypač pabrėžia, kad įvairūs poveikiai gali nesukelti streso tol, kol pats žmogus neįvertina jo kaip stresoriaus [5].
Taip pat skaitykite: Bendruomenės psichologija: apibrėžimas
R. S. Lazarus, apibendrindamas streso tyrimus, siūlo išskirti keturis bendrus visoms streso sampratoms požymius:
- Išorinį ar vidinį organizmą veikiantį veiksnį: jis dar vadinamas stresoriumi.
- Įvertinimą - nustatymą, kuris organizmą veikiantis dirgiklis yra jam kenksmingas, o kuris ne.
- Įveikimo procesą - tai procesas, kurio metu organizmas deda pastangas, siekdamas susidoroti su jį veikiančiu stresiniu dirgikliu.
- Streso reakciją - tai visuma stresoriaus sukeltų organizmo fiziologinių, psichologinių ir kitų jo sistemų reakcijų į stresorių [6].
Kitas labai svarbus akcentas yra susijęs su tuo, kad stresas R. S. Lazarus teorijoje suprantamas kaip procesas [5]. Vėlesniuosiuose streso darbe moksliniuose tyrimuose pirmenybė teikiama transakcinėms streso teorijoms. Šiuo atveju sąvoka „stresas“ apima visumą sąveikaujančių elementų, o ne atskirus elementus, pavyzdžiui, tokius kaip individas ar aplinka (Palmer, Cooper, Thomas, 2001) [8]. Transakcinės streso teorijos stresą apibūdina kaip ypatingą individo ir aplinkos santykį, kuris individo yra vertinamas kaip viršijantis jo turimus išteklius ir keliantis grėsmę asmeninei jo gerovei, reikalaujantis papildomų pastangų atkurti pusiausvyrą - o tai sąlygoja streso didėjimą (Clarke, Cooper, 2004). Stresinės reakcijos psichologiniu lygmeniu pasireiškia tam tikromis emocijomis, dažniausiai įvardijamos kaip nerimo, liūdesio, pykčio emocijos (Lazarus, Folkman, 1984) [5].
Kaip teigia I. Mills (1998), stresas yra tam tikras pusiausvyros tarp mūsų pačių ir situacijos, kurioje atsiduriame, sutrikimo pasireiškimas. Jis atsiskleidžia per normalias organizmo funkcijas deformuojantį spaudimą, reikalavimų ir darbų gausą, psichinę įtampą, konfliktus, priklausomybes, nesugebėjimą valdyti emocijų. Kai esame pusiausvyroje su aplinka, jaučiamės esą patenkinti savimi ir kitais, pozityviai vertiname savo pasiekimus ir džiaugiamės gyvenimu. Kita grupė streso tyrinėtojų, kurių pagrindiniai atstovai T. H. Holmesas ir R.H. Rahe (2000 m.), atkreipė dėmesį ne į streso reakcijas, bet į streso sukėlėjus. R. J. Žalingi streso padariniai pasireiškia elgesyje. Atskiro žmogaus elgesys nelabai pastebimas visos organizacijos fone, tačiau dėl nuolatinės įtampos gali pakisti daugelio darbuotojų elgesys ir tarpusavio santykiai. Dėl to mažėja darbo efektyvumas ir kokybė, daugėja pravaikštų, nelaimingų atsitikimų, didėja darbuotojų kaita, nepasitenkinimas darbo sąlygomis bei užduotimis [14]. Kaip teigia A. R. Elagovanas ir J. L. Dabartiniame moderniame pasaulyje stresas tapo didžiausiu pavojumi sveikatai. Tai parodė Europos Sąjungos šalyse atlikti tyrimai. 2002 m. atliktame tyrime pastebėta, kad stresas darbe yra antra po nugaros skausmų Europos Sąjungoje dažniausiai aptinkama (28 proc. darbuotojų) su darbu susijusi sveikatos problema [6].
Ekonominiai streso aspektai
Visos streso apraiškos darbinėje aplinkoje negali būti laikomos stresu darbe. Kita svarbi priežastis nagrinėti stresą yra ekonominė. Užsienio šalyse pradėtos skaičiuoti streso darbe sąnaudos pasirodė pernelyg didelės, kad būtų galima nekreipti į jas dėmesio. Be fizinio ir psichologinio poveikio darbuotojų sveikatai, stresas darbe sukelia dideles sąnaudas organizacijai - tai darbuotojų kaita ir pravaikštos, sumažėjęs darbo efektyvumas, padidėjusi nelaimingų atsitikimų tikimybė, inovacijų trūkumas. Stresas darbe ne tik sukelia sveikatos sutrikimus, neatvykimus ir darbuotojų kaitą, bet ir turi poveikį darbo rezultatams. Mokslininkai apskaičiavo, kad produktyvumo sumažėjimas dėl streso yra vidutiniškai 7,5 karto didesnis nei produktyvumo sumažėjimas dėl neatvykimo į darbą.
Streso įveikimas
Streso įveikimas - tai procesas, kurio metu individas kognityvine ir fizine veikla stengiasi suvaldyti jį apsunkinančiai veikiančią aplinkos įtaką (Lazarus, 1993). R. S. Žmonės linkę nepasiduoti sunkumams ir problemoms, iškylančioms jų gyvenime. Tačiau jie skiriasi pagal tai, kokį įveikimo būdą, strategiją renkasi problemiškose situacijose. Vieni teikia pirmenybę aktyviam įveikimo būdui, kiti - pasyviam [11]. Kiekvieno žmogaus organizmas turi individualias galimybes priešintis, egzistuoja individualūs atsparumo stresui skirtumai. Vieni žmonės stipriai reaguoja į silpną stresorių, o kitų neveikia ir stiprus stresorius. 2012 m. Lietuvoje atliktas tyrimas, kuriame buvo nagrinėjama fizinio aktyvumo įtaka atsparumui bei psichikos sutrikimams. Tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad fizinis aktyvumas turi teigiamą poveikį gebėjimui išsaugoti psichinę sveikatą nepaisant nepalankių veiksnių, smarkiai didinančių psichopatologijos tikimybę. Tyrimo metu plačiai naudota suaugusiųjų atsparumo skalė, atspindinti, kaip konkretaus atsparumo asmenys įveikia stresą.
Jei streso darbe problema nustatyta, būtina imtis veiksmų, kuriais ši problema būtų užkirsta, pašalinta ar sumažinta. Darbdavys privalo pasirinkti tinkamas priemones. Šios priemonės turi būti vykdomos dalyvaujant ar bendradarbiaujant darbuotojams ir/ar jų atstovams. Darbo jėgos įvairovė yra labai svarbus veiksnys sprendžiant streso darbe problemas.
Tyrimų duomenimis, niekur kitur stresas nėra labiau tikėtinas nei darbo vietoje. JAV, mokslininkų duomenimis, apie 25 proc. žmonių sako, kad jų darbas yra pagrindinis stresorius jų gyvenime. Stresas darbe gali paveikti profesinius ir asmeninius santykius bei sveikatą [15]. 2009 m. buvo atlikta analizė vertinant įvairių specialybių streso rizikos veiksnius, įtakojančius žmogaus sveikatą Panevėžio mieste. Šiame tyrime rasta, kad 81,1 proc. visuomenės narių jaučia stresą darbe. Stresas detaliau tyrinėtas medicinos, švietimo, valstybės tarnybos srityse. Stresas ypač aktualus dirbantiems jėgos struktūrose [22]. Lietuvoje 2003 m. tirti svarbiausi stresoriai, su kuriais susiduria policijos darbuotojai [23]. 2010 m. į policijos pareigūnų stresą buvo pažvelgta iš kitos, streso įveikos pusės [24]. Tiriant streso įveikos būdus, atlikta ir kokybinių tyrimų, viename iš jų 2012 m. tirtos socialinių darbuotojų patirtys naudojant pusiau struktūruotą individualų interviu [25].
Tyrimo tikslai ir rezultatai
Nustatyti streso dažnį tarp Lietuvos apsaugos darbuotojų. Išsiaiškinti, kokie yra vyraujantys stresoriai tarp tiriamųjų. Kokie streso simptomai dažniausiai pasireiškia susidūrus su stresą sukeliančiais veiksniais apsaugos darbuotojų darbe? Kokios dažniausios pasekmės tarp apklaustųjų veikiant stresui?
Bendradarbiavimas ir mokymai
Birželio 12 d., trečiadienį, VDU rektorato rūmuose (K. Donelaičio g. Sutartis buvo pasirašyta su Lietuvos apsaugos darbuotojų asociacija (LADA), siekiant plėtoti ir tobulinti bendradarbiavimą mokslo ir studijų procese. VDU rektorius prof. Zigmas Lydeka pastebėjo, kad saugumas yra plati sąvoka - jo užtikrinimui reikalingas platus išsilavinimas. „Saugumo užtikrinimas susijęs su daugeliu dalykų - socialinėmis, psichologinėmis žiniomis, vertybiniu suvokimu. Universitetas čia galėtų aktyviai dalyvauti. Ekonomikos ir vadybos fakulteto parengtos specializacijos būtų galimybė jūsų darbuotojams įsitraukti į VDU universitetinį gyvenimą ir atpažinti, kad mes esame saugūs tiek, kiek esame vidumi pasirengę tam saugumui“, - kalbėjo prof. Z. LADA prezidentas Olegas Sitnikovas išreiškė viltį, kad VDU rengiama verslo administravimo programa (saugos valdymo specializacija) prisidės prie tinkamesnio apsaugos darbuotojų rengimo Lietuvoje. „Pastebėjome, kad šiandien apsaugos darbuotojai ruošiami netinkamai - yra tik kelių valandų apmokymai ir išduodamas ginklas. O tai išties pavojingas įrankis, galintis kelti grėsmę aplinkai. Nuo rudens startuos nauja studijų programa - manau, tai pakankamai įdomi specialybė ir iš jos tikimės gerų rezultatų. Joje nagrinėsime tokias temas kaip asmens apsauga, praktiniai parengimai, teisės pagrindai“, - programą pristatė O. Bendrų tikslų vardan užmegztais ryšiais džiaugėsi ir VDU Ekonomikos ir vadybos fakulteto dekanas prof. Pranas Žukauskas. „Labai gražiai sutampa universiteto ir asociacijos interesai - reikia tuos žmones ruošti, mokyti.
Šiųmetų lapkričio 28 d. ir gruodžio 5 d. Lietuvos Respublikos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamente vyko mokymai aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnams. Kad stresinių situacijų darbe netrūksta - tą žino kiekvienas pareigūnas. Tai ypač pastebima vykdant gyvosios gamtos apsaugos kontrolę. Pažeidėjai visais įmanomais būdais stengiasi išvengti atsakomybės, sulaikymo. Šiais metais mokymuose pranešimą skaitė profesorius Benjaminas Burba iš Lietuvos sveikatos mokslųuniversiteto Psichiatrijos klinikos. Jo pranešimo tema buvo „Streso ir išskirtinių situacijų psichologija bei jų poveikis žmogui”. Anot profesoriaus, labai svarbu atpažinti stresą, sugebėti tinkamai jį vertinti, suvaldyti, sureaguoti, atpažinti streso liekamuosius reiškinius. „Žmonės, kurie patiria stresą jaučia baimes, nerimą, suserga depresija, juos ištinka potrauminiai streso sutrikimai, atsiranda somatinės ligos. Todėl reikėtųnebijoti kreiptis pagalbos į specialistus, negalvoti, jog tai yra silpnumo požymis. Aplinkosaugos darbuotojai patenka įrizikos grupę žmonių, kuriems darbo metu dažnai tenka atsidurti stresinėse situacijose“, - sakė Benjaminas Burba. Profesoriaus teigimu, yra būdų, kaip galima stresą įveikti. „Savigynos įgūdžių ugdymas, konsultacijos, relaksacinės treniruotės. Lietuvos apsaugos darbuotojų asociacijos prezidentas Olegas Sitnikovas užsiėmimuose aplinkosaugos darbuotojus stengėsi išmokyti konstruktyvaus mąstymo fizinio kontakto metu, dinaminio situacijų sprendimo, įvairių išsivadavimo technikų. „Aplinkosaugos darbuotojai buvo mokomi specialios judėjimo technikos ginantis nuo kelių užpuolikųprincipų. Pareigūnai praktikavosi, kaip fizinio kontakto metu naudoti „minkštą” techniką,veikiant įvairius jautrius kūno taškus, kaip saugiai kristi. Mokymų dalyviai tobulino šaudymo įgūdžiusįvairių sistemų ginklais asociacijos šaudykloje. Kai kuriems, neturėjusiems šaudymo iš ginklųpatirties, tai buvo ypač įdomu. „Didžiausią įspūdį jiems paliko šaudymas iš neseniai šaudykloje pradėto naudoti pusiau automatinio ginklo „Heckler&Koch MP5A4.22LR“,- teigė Olegas Sitnikovas. Jo manymu, aplinkosaugos darbuotojai, tobulindami savo žinias ir įgūdžius, nuolatos mokydamiesi, gali iš tikrųjų padėti savo organizacijai prisitaikyti prie nuolat besikeičiančios aplinkos, kelti savo kompetencijos lygį ir profesionaliai susidoroti su ekstremaliomis kasdieniame darbe atsiradusiomis situacijomis.Prieš keletą metų prasidėjęs aplinkosaugininkų ir Lietuvos apsaugos darbuotojų asociacijos bendradarbiavimas tampa gražia tradicija - šiemet įvyko jau ketvirti mokymai. Romėnų filosofas Lucijus Anėjus Seneka (lot.
Suvokiant opią saugumo problemą šalyje Lietuvos apsaugos darbuotojų asociacijos prezidento Olego Sitnikovo ir VšĮ Kauno paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centro (toliau - Centras) direktorės dr. Labai svarbu, kad apsaugininkai turi galimybę plėsti profesinės psichologijos žinias, kurių prireikia valdant netikėtas situacijos. Mokiniai taip pat mokomi civilinės saugos, ekonomikos ir verslo pagrindų, estetikos, valstybinės kalbos kultūros ir specialybės kalbos, kūno kultūros. Centras bendradarbiauja su Lietuvos apsaugos darbuotojų asociacija, todėl čia besimokantiems suteikta galimybė naudotis šaudykla, šaunamaisiais ginklais, įvairia aparatūra, sporto sale. Modeliuojamos įvairios situacijos, patyrę psichologai moko kūno kalbo…
Psichologinė pagalba nuteistiesiems
„Yra žmonių, kurie tikrai pakeitė savo gyvenimą: atsisakė priklausomybių, nutraukė ryšius su žalinga aplinka, susikūrė kitokias gyvenimo sąlygas. Tie atvejai įkvepia, tačiau, kalbant realistiškai, sudaro mažumą“, - atvirai sako Pravieniškių 1-ojo kalėjimo resocializacijos vyr. specialistas, medicinos psichologas Karolis Poderis. Kalėjimas / VLMEDICINA.LT (A. Kaip pastebi medicinos psichologas K. Poderis, daugelis nuteistųjų patiria nuolatinę įtampą, jaučiasi nerimastingi ir sutrikę, nors patys to aiškiai neįvardija. Tokia psichologinė būsena reiškiasi įvairiais būdais: pasikartojančiais klausimais, nuolatiniu patvirtinimo ieškojimu, įkyriu tikrinimu. Anot Pravieniškių 1-ojo kalėjimo resocializacijos vyr. Specialistas pastebi, kad sunkiausia psichologiškai kalintiesiems būna bausmės pradžioje: laisvės netenkama staiga, žmogus patenka į visiškai naują, griežtai struktūruotą aplinką. Kita vertus, adaptacija priklauso nuo to, ar žmogus kali pirmą kartą. K. Poderio teigimu, tie, kurie jau yra atlikę bausmes anksčiau, žino sistemą, supranta taisykles. Pirmą kartą kalintys asmenys patiria kur kas daugiau nerimo: jiems būdingas padidėjęs budrumas, baimė suklysti, nepasitikėjimas kitais nuteistaisiais ir darbuotojais. „Daugelis intensyviai domisi, kaip viskas vyksta, kas galima, kas draudžiama. Kai kurie, norėdami jaustis saugiau, ieško pažįstamų ar žmonių, galinčių juos „pasitikti“ - padėti suprasti nerašytas taisykles, kalėjimo dinamiką“, - pasakoja K.
Psichologas pastebi, kad ypač didelį psichologinės pagalbos poreikį turi nuteistieji su priklausomybėmis. Anot jo, dalis šių žmonių dar iki įkalinimo gyveno nestabiliai, kentėjo nuo psichologinių problemų. Tiesa, įstaigose veikia priklausomybių reabilitacijos centrai, tačiau, pasak psichologo, vietų juose tikrai nepakanka. „Taip pat pagalba labai reikalinga jauniems nuteistiesiems ir asmenims, turintiems psichikos sveikatos sutrikimų ar ribotą intelektą - jie neturi pakankamai įgūdžių atpažinti manipuliacijų ar apsisaugoti nuo situacijų, kuriose kiti galėtų jais pasinaudoti“, - įspėja K. Dauguma nuteistųjų pas psichologą ateina ne savo noru, o vykdydami privalomą resocializacijos programą. Pasak pašnekovo, tai tam tikra prasme jų pareiga bausmės atlikimo metu. Savanoriškai psichologinės pagalbos kreipiasi mažiau kalinčiųjų, tačiau tai, anot K. Poderio, nereiškia nepasitikėjimo ar stigmos. Įkalinimo įstaigoje jo kabinetas dažnai suvokiamas ne kaip vieta „savo problemoms spręsti“, bet kaip institucinis resursas. „Kiti tiesiog nėra įpratę kalbėti apie emocijas ar mano, kad tai nėra jiems prasminga. Kartais jiems esi „žmogus iš laisvės“, galintis būti įdomiu pašnekovu“, - dalijasi K.
Reguliariai bendraudamas su nuteistaisiais, K. Poderis pastebi aiškius pokyčius. „Pradiniame etape dažnai vyrauja gynyba, kaltės perkėlimas aplinkai ar konkretiems žmonėms: „ne aš kaltas“, „taip susiklostė aplinkybės“. Keičiasi ir bendravimo stilius. Iš pradžių buvę uždari, atsargūs, o kartais ir agresyvaus tono, ilgainiui žmonės tampa labiau pasitikintys, nuoširdesni ir atviresni. „Kartais aiškiai matau, kaip žmogus pirmą kartą gyvenime patiria, ką reiškia būti nuoširdžiai išklausytam - vien šis patyrimas gali tapti svarbia pokyčio dalimi“, - tikina K. Svarbiausi pokyčiai, anot psichologo, vyksta trimis etapais. Pirmasis - suvokimas: žmogus pradeda aiškiai įvardyti savo probleminius elgesio modelius, supranta, kas jį skatina taip elgtis. Antrasis - nauji pasirinkimai: jis ne tik supranta, bet ir išmoksta elgtis kitaip realiose situacijose, renkasi geresnius sprendimus, pažaboja impulsus. Trečiasis - išlaikymas. „Sunkiausia - išlaikyti naują elgesį, ypač kai keičiasi sąlygos. Jis pastebi, kad įkalinimo įstaigose motyvacija dažnai būna mažesnė, o asmenybės - sudėtingesnės. „Vienas mano prisiminimų - vyras, kuris pusantrų metų nevartojo alkoholio, pavyzdingai elgėsi, aktyviai dirbo su savimi. Išėjęs į laisvę, pirmą dieną nusprendė „atšvęsti“ ir taip užsidirbo dar 4,5 metų nelaisvės. Nors sėkmės istorijų pasitaiko, jų nėra daug. „Yra žmonių, kurie tikrai pakeitė savo gyvenimą: atsisakė priklausomybių, nutraukė ryšius su žalinga aplinka, susikūrė kitokias gyvenimo sąlygas. Ar pakanka psichologinės pagalbos nuteistiesiems? „Ne, nepakanka, - nedvejodamas atsako K. Poderis. Anot jo, įkalinimo įstaigose trūksta tiek psichologų, tiek kitų sričių specialistų - pareigūnų, medicinos darbuotojų, resocializacijos specialistų. Esant pareigūnų trūkumui, nuteistųjų poreikiai nepatenkinami: jie ilgiau laukia, dažniau skundžiasi, patiria daugiau streso. Kas dešimtas kalinys kenčia nuo depresijos, beveik kas dešimtas - nuo potrauminio streso sutrikimo, daugiau nei trečdalis kovoja su narkotikų ir beveik kas antras - su alkoholio priklausomybe. Oksfordo universiteto mokslininkai, bendradarbiaudami su tarptautiniais ekspertais, teigia, kad psichologinės problemos kalėjimuose pasitaiko kelis kartus dažniau nei tarp žmonių, gyvenančių laisvėje.
tags: #psichologija #medicinos #darbuotojams