Ko gero, nerasime pasaulyje žmogaus, kuris bent kartą gyvenime nebūtų patyręs sunkumų. Deja, nė vienas nesame apsaugoti nuo nesėkmių, nelaimių, praradimų ir kitų gyvenimo išbandymų. Žmonės nuolatos susiduria su įvairiausiais sunkumais. Vieni iš jų būna mažesni, pavyzdžiui, menkas konfliktas darbe ar šeimoje. Kiti - kur kas didesni ir iš esmės keičiantys gyvenimą: skyrybos, darbo praradimas, sunki liga ar artimojo netektis. Tačiau tos pačios aplinkybės neretai sukelia skirtingą mūsų reakciją. Dalis žmonių geba išlikti stiprūs, konstruktyviai įveikti užklupusius sunkumus ir sėkmingai judėti tolyn. Kiti, priešingai, užgriuvus negandoms palūžta, puola į neviltį, pasijunta silpni ir bejėgiai. Kodėl žmonės linkę elgtis ir reaguoti taip skirtingai? Minėtais atvejais svarbų vaidmenį atlieka psichologinis asmens atsparumas. Būtent jis lemia, kaip asmeniui seksis įveikti užklupusius sunkumus ir negandas.
Psichologija - mokslas, tiriantis psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Iš esmės jos pagrindinis objektas yra žmogaus psichika arba elgesys (nors tai labiau priklauso nuo atskirų psichologų teorinės orientacijos). Psichologija apima daugybę sričių - nuo klinikinės ir švietimo psichologijos iki socialinės ar organizacinės. Psichologija šiais laikais turi didelę įtaką pasaulyje. Be jos neapsieina net ir tokios sritys kaip mokslai, tyrimai ir sveikata. Psichologai puikiai išmano, kokią įtaką šie faktoriai daro sveikatai, laimei ir gerai savijautai. Psichologija į įvairias situacijas leidžia pažvelgti iš skirtingų pusių.
Viena iš psichologijos sričių yra asmenybės psichologija. Šiai sričiai priskiriamos tos psichologinės teorijos, kurios nagrinėja žmogų kaip visumą. Būtent tuo asmenybės teorijos skiriasi nuo kitų psichologijos sričių, kurios apsiriboja tik tam tikrais žmogaus psichikos ar elgesio aspektų tyrimais. Tad asmenybės teorija yra ta teorija, kuri bando paaiškinti daugiau ar mažiau visus psichikos ar elgesio fenomenus (kurie, kaip atrodo jos autoriui, turi esminio reikšmingumo žmogaus egzistavimui), tuo tarpu tos teorijos, kurios analizuoja tik tam tikras psichikos reiškinių ar elgesio aspektų rūšis, yra vienaspektinės (single-domain) teorijos (pvz.: suvokimo, klausos, atminties teorijos ir pan.). Taigi, asmenybės teorijos yra daug platesnio pobūdžio nei kitokio tipo psichologijos teorijos, nes jos bando visapusiškai paaiškinti ir nuspėti žmogaus elgesį. Tad savo esme asmenybės teorija turėtų būti integratyvi, t.y., aiškinti įvairius psichologinius reiškinius, procesus ir jų sąveikas, potencialiai apjungdama įvairių psichologijos sričių tyrinėjimų rezultatus. Tačiau nors asmenybės psichologijos tyrinėjimų sritis yra gana aiški, gerokai sunkiau yra apibrėžti jos pagrindinį objektą - asmenybę. Čia susiduriame su asmenybės psichologijos (lygiai taip pat kaip ir bendrosios psichologijos) komplikuotumu, nes esant dabartiniam psichologijos kaip mokslo išsivystymo lygiui, nėra visuotinai priimtos vieningos mokslinės paradigmos, kuri leistų vienareikšmiškai apibrėžti asmenybės terminą. Todėl asmenybės apibrėžimas labai priklauso nuo ją apibrėžiančiojo teorinės pozicijos ir praktiškai kiekviena teorija pateikia savą asmenybės apibrėžimą. Toks konkrečios teorijos pateikiamas asmenybės apibrėžimas labai priklauso nuo problemų, kurias iškelia ta teorija, srities, bei nuo siūlomų atsakymų į šias problemas. Problemas, su kuriomis susiduria asmenybės psichologija, galima įvardinti kaip tam tikras kontroversijas, kur prieštaravimus sudaro skirtingi bandymai spręsti šias problemas.
Pagrindiniai psichologinio atsparumo elementai
Psichologinis atsparumas - tai gebėjimas sėkmingai adaptuotis prie sunkių gyvenimo aplinkybių, traumų, tragedijų, grėsmių ar didelio streso. Tai nėra kažkas, ką turime arba neturime - tai procesas, kurį galime ugdyti ir stiprinti. Štai keletas pagrindinių elementų, kurie padeda mums tapti atsparesniems:
- Ryšys su kitais: Gyvenime labai svarbu turėti žmonių, su kuriais galime pasidalyti savo vidiniais išgyvenimais. Palaikanti šeima ir draugai yra mūsų psichologinio atsparumo pagrindas. Todėl puoselėkite ir stiprinkite ryšį su jais. Negailėkite savo laiko artimiesiems, draugams ir kitiems jūsų gyvenime esantiems svarbiems žmonėms. Susidūrę su sunkumais, neužsisklęskite. Priimkite pagalbą iš tų, kuriems rūpite. Nuoširdus ir atviras pokalbis su artimu draugu ar šeimos nariu suteikia galimybę pasidalyti jausmais, pažvelgti į situaciją kitomis akimis, o kartais netgi atrasti galimų problemos sprendimo būdų. Taip pat nenusigręžkite nuo tų, kuriems reikia jūsų paramos ir pagalbos.
- Pasitikėjimas savimi: Pažinkite ir įsisąmoninkite savo stipriąsias puses. Išmokite pasidžiaugti savimi ir savo pasiekimais. Nepasiduokite griežtai savikritikai ir negatyvumui. Tokias mintis kaip „man nepavyks“, „aš nesugebėsiu to padaryti“ keiskite į pozityvesnes - „aš galiu“, „man pavyks“. Taip pat nebijokite išeiti iš savo komforto zonos ir susidurti su viduje tūnančiomis baimėmis akis į akį.
- Optimizmas: Išlaikyti optimistišką požiūrį užklupus gyvenimo sunkumams gali būti išties nelengva, tačiau optimizmas yra svarbi ir neatsiejama mūsų psichologinio imuniteto dalis.
- Lankstumas: Mokykitės būti lankstūs ir prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių. Atminkite, kad pokyčiai yra neišvengiama mūsų gyvenimo dalis.
- Veiksmai: Venkite į sunkumus žiūrėti kaip į neįveikiamas problemas ir nelaukite, kol jos išsispręs pačios. Imkitės ryžtingų veiksmų.
- Mokymasis iš patirties: Susidūrę su nesėkme, nepulkite kaltinti kitų žmonių ar skųstis nepalankiai susiklosčiusiomis aplinkybėmis. Geriau paklauskite savęs, ko galėtumėte pasimokyti iš šios situacijos ir ką turėtumėte daryti kitaip, kad kitą kartą tai nebepasikartotų.
- Humoras: Nepraraskite humoro jausmo net ir susidūrę su sunkiomis gyvenimo situacijomis. Juokitės.
- Tikslai: Kelkite sau realistiškus tikslus ir nuosekliai jų siekite. Pamėginkite kasdien savęs paklausti: ką šiandien galėčiau nuveikti, kad bent žingsneliu priartėčiau prie savo tikslų?
- Atsipalaidavimas: Atraskite metodų, kurie padėtų atsipalaiduoti, išsilaisvinti iš įtampos, nerimo ir kitų nemalonių emocijų. Tai gali būti piešimas, rašymas, meditavimas ar muzikos klausymas. Išmokite atsipalaidavimo būdų.
- Rūpinimasis savimi: Gyvenime labai svarbu rasti laiko sau. Kad ir kokie užimti būtumėte, pasistenkite atrasti laiko savo mėgstamoms veikloms. Taip pat ugdykite savyje naudingus įpročius, t. y. kasdien darykite mankštą, išeikite pasivaikščioti ar reguliariai užsiimkite kita mėgstama fizine veikla, pasirūpinkite sveika mityba, skirkite pakankamai laiko miegui ir kokybiškam poilsiui. Visapusiškas rūpinimasis savimi padeda sustiprėti tiek psichologiškai, tiek fiziškai.
Asmenybės psichologijos problemos
Gana senas ir tradicinis klausimas - kas labiau lemia žmogaus asmenybę - prigimtis (arba biologija platesne reikšme) ar aplinka (kultūra, platesniąja reikšme). Pagal atsakymus į šį klausimą galima išskirti dvi kraštutinių pažiūrų teorijų grupes. Vienos jų labiau pabrėžia kultūros įtaką, būtent kuriai priskiriamas pagrindinis vaidmuo formuojant žmogaus elgesį, kitos gi labiau pabrėžia tam tikrų biologinių, genetinių veiksnių svarbą. Sociokultūriniai veiksniai svarbesni ir įdomesni yra sociologams bei antropologams, nors tai domina ir psichologus, kurie yra daugiau linkę į socialinės psichologijos problematiką ir nagrinėja žmogaus elgesį lemiančius veiksnius ne tik labai plačiu kultūriniu aspektu, bet ir socialinės grupės, šeimos auklėjimo stiliaus ir kitokiuose lygmenyse. Žinoma, beveik niekas iš jų neneigia, kad paveldėjimo faktoriai turi tam tikros įtakos elgesiui, bet šio požiūrio šalininkai iš esmės sumažina jų svarbą, manydami, kad visi pagrindiniai elgesio fenomenai gali būti suprasti atsižvelgiant į žmogaus aplinkos jam daromą poveikį. Tuo tarpu į genetiką ar biologiją linkę psichologai labiau pabrėžia biologinius veiksnius. Vieni jų yra labiau linkę tyrinėti paveldimumo bei fizinės kūno konstitucijos įtaką žmogaus charakteriui, kiti - organizmo biologinių poreikių įtaką elgesiui, dar kiti - ieškoti žmogaus elgesio neurofiziologinių atitikmenų ar aiškintis įvairių biologinių procesų sutrikimų svarbą psichiniams sutrikimams.
Taip pat skaitykite: Kaip vidiniai konfliktai veikia psichiką
Į šį klausimą panašus bet jam netapatus, yra ir klausimas kokie veiksniai - vidiniai ar išoriniai - labiau lemia žmogaus elgesį. Tariant kitais žodžiais galima klausti, kas labiau apibrėžia elgesį - žmogaus vidiniai ypatumai ar situacijos diktuojamos sąlygos. Nors beveik visos teorijos pripažįsta tiek žmogaus viduje vykstančių procesų, tiek jį supančios aplinkos įvykių svarbą, tačiau jos skiriasi tuo, kiek svarbos suteikia tiems ar kitiems veiksniams, bei tuo, kaip interpretuoja jų tarpusavio sąveiką. Kai kurios teorijos ypač reikšmingais laiko būtent situacinius aspektus - kada žmogaus elgesį nukreipia toje situacijoje - ‘lauke’ - esantys objektai, kurie įgyja traukos arba stūmimo jėgą (K. Levin’o teorija), arba kada tam tikrą žmogaus elgesį sukelia išorinis paskatinimas (bihevioristinis požiūris). Šių teorinių pozicijų prisilaikantys teoretikai teigia, kad be detalaus situacijos žinojimo mes negalime suprasti, kas pastūmėjo žmogų veikti tam tikru būdu. Pastarojo požiūrio šalininkai (nors ir ne visi) yra labiau linkę teigti, kad žmogus turi tam tikras stabilias savybes, kurios gali pasireikšti nepriklausomai nuo situacijos (bruožų teorija) ir kurios yra nekintančios laiko atžvilgiu. Tuo tarpu kiti tyrinėtojai mano, kad žmogus su laiku keičiasi.
Atsakymas į šią dilemą labiau priklauso nuo psichologinės teorijos požiūrio į žmogaus vystymąsi. Kai kurios teorijos teigia, kad lemiamos įtakos žmogaus vystymuisi turi pirmieji keli ankstyvosios vaikystės metai, kurių pasekoje susiformuoja tam tikras stabilus žmogaus charakteris, kuris vėliau praktiškai nekinta visą gyvenimą (psichoanalitinės teorijos). Tuo tarpu kitos teorijos teigia, kad žmogus vystosi visą gyvenimą, ir faktiškai kiekviename jo vystymosi periode jam iškyla kokybiškai nauji uždaviniai, kuriems spręsti reikia visiškai kitų įgūdžių, nei prieš tai buvusiuose etapuose, todėl žmogus turintis nekintančią charakterio struktūrą tiesiog neišgyventų (E. Iš dalies požiūris į vystymąsi yra susijęs ir su požiūriu į tai, kokie įvykiai - dabarties ar praeities - nulemia dabartinį žmogaus elgesį. Vieni tyrinėtojai žiūri į žmogų, kaip į tęstinai besivystantį organizmą. Asmenybės struktūra viename laiko taške yra sąlygota prieš tai buvusios struktūros ir anksčiau įvykusių patyrimų. Kiti gi mano, kad dabartinė asmenybės struktūra yra autonomiška ir funkcionaliai nepriklausoma nuo patirties, kuri buvo iki to dabartinio laiko momento ar netolimos praeities. Kai kurie jų linkę manyti, kad žmogaus asmenybė pereina per tokias vystymosi stadijas, kurios yra santykinai nepriklausomos ir funkciškai atskirtos nuo ankstesnių vystymosi stadijų.
Su atsakymais į šiuos klausimus yra susijęs ir deterministinio ar teleologinio žmogaus modelio pasirinkimas. Teleologinis modelis yra toks, kuriame tikslo siekimas ar pats tikslas yra laikomi svarbiausiais žmogaus elgesį sąlygojančiais veiksniais. Tuo tarpu kitos teorijos tokių žmogaus aspektų nelaiko reikšmingais. Kai kurios jų subjektyvius tikslo siekimo elementus laiko tik epifenomenais (šalutiniais, nereikšmingais reiškiniais), kurie lydi elgesį, bet nevaidina determinuojančio vaidmens. Taigi, vienos šių teorijų pabrėžia daugiau paties žmogaus laisvo apsisprendimo siekti tam tikro tikslo įtaką jo elgesiui, tuo tarpu kitos propaguoja labiau mechanistinį požiūrį į žmogų. Būtent su šio klausimo sprendimu siejasi dvi ganėtinai svarbios asmenybės psichologijai problemos. Viena jų yra klausimas apie įsisąmonintų ir neįsisąmonintų veiksnių įtaką žmogaus elgesiui. Yra teorijų, teigiančių, kad žmogus neįsisąmonina tam tikrų jo elgesį veikiančių jėgų ir net negali jų įsisąmoninti, nebent tik labai menka dalimi arba sudarius atitinkamas sąlygas. Būtent šios jėgos ir yra patys svarbiausi ir galingiausi elgesio veiksniai (Z. Freud’o psichoanalizė). Kita esminė problema tai - ar gali būti žmogus suprastas nepaisant jo paties subjekyvaus savęs ir aplinkinio pasaulio supratimo. Vieni autoriai mano, kad būtent subjektyvūs faktoriai, tokie kaip savęs suvokimas ar subjektyvus pasaulio supratimas ir nulemia žmogaus sąveiką su pasauliu. Kai kurie jų mano, kad žmogaus savęs suvokimas yra vienintelė esminė žmogaus savybė ir būtent tik atsižvelgdami į jį galime suprasti konkretaus žmogaus elgesį. Taip pat kai kurie autoriai mano, kad fizinis pasaulis ir jo įvykiai gali veikti žmogų tik taip, kaip jis suvokia juos ar patiria. Tad elgesį sąlygoja ne tiek objektyvi realybė, bet labiau kaip ji suvokiama ir kokia priskiriama to žmogaus reikšmė tai realybei. Tad ne fizinė, o subjektyvi realybė ir nulemia žmogaus reagavimo būdą. Priešingai šioms teorijoms gali būti priešpastatyta nuomonė, kad griežtai mokslinė elgesio teorija negali būti sukurta remiantis slidžiomis ir miglotomis savianalizėmis. Taipogi asmenybės psichologijos teorijos dažnai kalba apie žmogaus unikalumą arba jo tipiškumą.
Kai kurios teorijos pabrėžia, kad kiekvienas žmogus ar net kiekvienas jo veiksmas yra unikalus ir negali būti pakartotas. Teigiama, kad visada yra tam tikri svarbūs aspektai išskiriantys vieno žmogaus elgesį iš visų kitų žmonių. Paprastai (nors nebūtinai) tie teoretikai, kurie pabrėžia situacijos įtaką žmogaus elgesiui, taip pat pabrėžia ir unikalumą. Tai natūrali šios teorinės pozicijos pasekmė, nes jei mes turime pakankamai rimtai atsižvelgti į situacinį kontekstą, kurio analizė būtina norint suprasti kokį nors elgesį, tai kiekviena situacija įgyja tiek daug aspektų, kad ji neišvengiamai skiriasi nuo bet kokios kitos situacijos. Taip pat žmogų unikaliu laiko ir kitų teorinių orientacijų atstovai - pavyzdžiui vienas bruožų teoretikų atstovas G. Allport’as, nors kiti bruožų teorijas kuriantys autoriai šiaip mėgsta žmones tipologizuoti. Kaip matome asmenybę aiškinančiai teorijai reikia išnarplioti gana daug problemų, kurių daugelis jau pačios savaime yra gana sudėtingos. Tolimesnis dėstymas ir sieks parodyti kaip šias problemas sprendžia kiekviena atskira asmenybės teorija, bei kokie sunkumai jai atrodo svarbiausi.
,Asmenybės struktūra’ - stabilios asmenybės charakteristikos, - į šią kategoriją patektų tokios sąvokos kaip ‘reagavimo būdas’, ‘įprotis’, ‘bruožas’, ‘tipas’ ir pan. - visi šie terminai naudojami aprašyti žmonėms. Įvairios asmenybės teorijos gali naudoti įvairius struktūrinius aprašymus, kitokius nei ‘bruožas’ ar ‘tipas’. Teorijos skiriasi tuo, kaip jos aprašo struktūras ir kokias bei kiek sąvokų jos naudoja. Taip pat skirtumai tarp teorijų egzistuoja tame, kaip jos aprašo struktūrinių vienetų organizaciją. Vienos teorijos naudoja sudėtingą struktūrinę sistemą, kurioje daugelis sudedamųjų dalių yra susiję tarpusavyje daugeliu įvairių būdų. ‘Procesas’ - dinaminis, motyvacinis asmenybės aspektas, nusakantis kaip gali būti susiję tarpusavyje struktūriniai vienetai ir kaip yra įtakojamas žmogaus elgesys. ‘Vystymasis’ - struktūros ir procesų pokyčiai bei augimas.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Kada kreiptis į psichologą?
Į psichologą verta kreiptis ne tik tada, kai ištinka krizė. Daugelis žmonių pagalbos ieško tik tada, kai situacija tampa nebepakeliama, tačiau psichologinis palaikymas gali būti veiksmingas ir tada, kai tiesiog jaučiamas vidinis diskomfortas, pasimetimas ar emocinis nuovargis. Psichologas padeda išmokti atpažinti jausmus, suprasti vidines būsenas ir jų kilmę. Tai leidžia žmogui geriau susivokti savyje, sumažinti vidinę įtampą, aiškiau bendrauti ir priimti sąmoningesnius sprendimus. Darbas su psichologu padeda stiprinti savivertę, valdyti stresą, spręsti santykių ar darbo iššūkius. Tai ne tik emocinės sveikatos gerinimas, bet ir galimybė keisti įsišaknijusius elgesio modelius bei išsivaduoti iš vidinių blokų. Kreiptis į psichologą - tai drąsus žingsnis į save. Nors visuomenėje vis dar išlieka mitų apie psichologinę pagalbą, vis daugiau žmonių renkasi pasirūpinti savo emocine sveikata lygiai taip pat, kaip ir fizine.
Psichologas padeda žmogui suprasti savo mintis, jausmus, elgesio modelius ir sprendimų priežastis. Jis įvertina emocinę būklę, padeda įvardyti problemas ir rasti būdus, kaip su jomis tvarkytis. Psichoterapeutas dirba giliau - taiko ilgalaikius terapinius metodus, kurie padeda keisti įsišaknijusius įsitikinimus, emocinius blokus ar traumas. Psichoterapija skirta ne tik simptomų mažinimui, bet ir gilesniam savęs pažinimui, ilgalaikiam pokyčiui. Psichiatras - tai medicinos gydytojas, kuris specializuojasi psichikos sutrikimų diagnostikoje ir gydyme. Jis gali skirti medikamentus, kai to reikalauja būklė - pavyzdžiui, esant depresijai, panikos sutrikimams ar bipoliniam sutrikimui.
Emocinis valgymas ir psichologinės antsvorio priežastys
Per didelis svoris ir kova su juo - daugelio žmonių kasdienybė. Dietų pasaulis siūlo tūkstančius būdų lieknėti, parduotuvių lentynos lūžta nuo papildų, tačiau dažnai rezultatai nedžiugina - svoris nekrenta arba grįžta su kaupu. Kodėl? Jei patyrinėsite, pamatysite, kad kone populiariausia tema įvairiose paieškų sistemose - kovos su antsvoriu būdai ir dietos. Jos tokios mėgstamos dėl to, kad žmonės nenori nieko daryti patys. Jie paprasčiausiai tingi. Geriau atiduoti atsakomybę už savo kūną, svorį ir gyvenimą kokiam nors „guru”, kuris žada, kad įdėję minimalias pastangas, gausime greitą rezultatą. Na, tik reikės susimokėti.
Mūsų kūnui reikia įvairių maistinių medžiagų: baltymų, riebalų, angliavandenių, vitaminų. Kai žmogus sąmoningai pradeda riboti tam tikras medžiagas, kūnas tai suvokia kaip grėsmę ir stengiasi kaupti atsargas. Laikydamiesi dietų, dažnai susiduriame su reiškiniu, kai numestas svoris grįžta dvigubai. Tai vyksta dėl to, kad tikroji antsvorio problema slypi giliau ir lieka neišspręsta. Tie, kuriems pavyko pasiekti ilgalaikę sėkmę, t.y. numesti svorį ir ilgiau kaip dvejus metus jį išlaikyti, tikriausiai suprato - esmė ne dietose, o meilėje sau.
Svorio didėjimas dažnai susijęs su emocinėmis problemomis. Mūsų protas siunčia signalus kūnui „apsaugoti“ save per svorį, kai jaučiamės nesaugūs, nepasitikintys, patiriame traumas, netektis ar ko nors bijome, vengiame. Jei psichologinės problemos išsprendžiamos, kūnas natūraliai atsipalaiduoja ir poreikis „apsikrauti“ papildomais kilogramais išnyksta.
Taip pat skaitykite: Agnės Jonkutės meno ir asmeninės patirties sintezė
Daugelio mūsų valgymo įpročiai susiformavo vaikystėje. Ypač anksčiau tėvai mokė suvalgyti viską „iki paskutinio trupinio”, neleisdavo maisto palikti lėkštėje, o vaiko liūdesį, nusivylimą ar atvirkščiai - pergales, džiaugsmą įprasmindavo maistu. Liūdna? Pavalgyk. Šventė? Pavalgyk. Nerimauji? Pavalgyk. Močiutė pagamino, bet tu nealkanas? Pavalgyk. Kaip jau turbūt supratote - pagrindinė antsvorio problema slypi ne tik tame, kokį maistą renkamės, bet ir giliau, mūsų patirtyse, emocijose bei psichologijoje. Dėl to ir sakoma, kad „visos problemos galvoje” - tik išsprendę vidinius konfliktus, galime atgauti sveiką kūną ilgam. Kaip tai vyksta? Randame, kas neigiamai veikia mūsų mitybos pasirinkimus ir įpročius. Kai problema rasta, ją sprendžiame psichoterapijoje ir įgyjame aiškų supratimą, ko iš tikrųjų norime ir kodėl valgome. Taigi, ar esate pasirengę ne kovoti su savimi, bet pagaliau atrasti, ko jums iš tikrųjų reikia?
Štai keletas psichologinių priežasčių, galinčių lemti antsvorį:
- Psichologinės traumos. Patirti trauminiai išgyvenimai (ypač patirti ankstyvoje vaikystėje), tokie kaip smurtas, apleistumo jausmas, gyvenimas su itin kontroliuojančiais tėvais, netektys ir t.t. Arba vėlesniuose gyenimo etapuose patirtos psichologinės traumos, susijusios su santykiais, gali skatinti priaugti svorio, kad „pasislėptume” nuo skriaudėjų, išvengtume artumo ar intymumo.
- „Antrinės” naudos arba kam jums reikia antsvorio? Kartais žmogus sako, kad nori būti sveiko svorio, tačiau pasąmonėje pats sau to neleidžia, nes naudos iš antsvorio yra didesnės, nei būtų, kai jis sulieknėtų. Pavyzdžiui: nutukimas tarsi sumažina atsakomybę už save ir savo gyvenimą, aukos vaidmuo pritraukia dėmesį ir užuojautą, apkūnumas gali provokuoti kitus labiau rūpintis tuo žmogumi, kuria gero, didelio, stipraus žmogaus asociacijas, ir tarsi padeda pasislėpti arba pabėgti nuo problemų.
- Tėvų įtaka. Vaikystėje įdiegtos nuostatos, pvz., kad valgymas yra meilės išraiška, gali tapti priežastimi, kodėl „užvalgome“ stresą. Arba kitas variantas - kai maistas šeimoje tampa savotišku kultu ir pagrindine atsipalaidavimo forma, tokie įpročiai gali išlikti ir suaugus. Siekdami pokyčių, psichoterapijoje transformuosime šias ribojančias nuostatas ir formuosime naują savęs ir jausmų priėmimo schemą bei požiūrį į maistą.
- Saugumo jausmas. Kai kuriems žmonėms antsvoris suteikia saugumo jausmą. Pavyzdžiui, jei žmogus išgyvena sudėtingą situaciją ir bijo prarasti kontrolę. Kartais antsvoris prideda saugumo ir stiprybės jausmo.
- Kai mintis tampa kūnu. Tiesiogine prasme. Dažnai naudojamos frazės, kaip „esu nepakankama“, „niekada nepavyks numesti svorio“, gali tapti realybe. Šios neigiamos nuostatos tiesiogiai veikia jūsų elgesį ir lemia nuolatinį svorio augimą.
- Antsvoris - kaip bausmė sau. Kai kurie žmonės sąmoningai ar ne, bet „baudžia” save už įvairias praeities klaidas, tarsi būtų „nenusipelnę“ geros savijautos. Tačiau toks savęs nuvertinimo būdas ir nemeilės sau išraiška trukdo gyventi pilnavertiškai.
- Riebalų atsargos „juodai dienai“. Vaikai, patiriantys šeimos krizes, pavyzdžiui - nuolatinius tėvų barnius ar grasinimus skyrybomis, gali nesąmoningai pradėti kaupti „riebalų atsargas“. Lyg kokia kariuomenė karo metu ruošianti atsargas, vaiko psichika sukuria apsauginį mechanizmą, tikėdamasi išgyventi būsimus sunkumus.
- Bėgimas nuo vienatvės. Maistas dažnai tampa „paguoda“ žmonėms, kenčiantiems nuo vienatvės.
- Nostalgija praeičiai. Kartais psichologinė meilė (tiesą sakant, jau labiau - priklausomybė) maistui slypi praeityje, kai su močiute ar seneliu vaikystėje ėjome į kavinę, kur buvome vaišinami skanėstais. Šie prisiminimai sukelia šiltus jausmus, todėl žmogus nesąmoningai stengiasi atkartoti tuos momentus valgydamas panašius patiekalus.
tags: #psichologija #problemos #is #vidaus