Barokas - tai prieštaringa kultūros epocha, gyvavusi Europoje ir Lotynų Amerikoje nuo XVI a. pabaigos iki XVIII a. vidurio. Šis laikotarpis, išaugęs iš renesanso, paliko ryškų pėdsaką Lietuvos kultūroje, paveikdamas architektūrą, dailę, literatūrą, muziką ir net kasdienį gyvenimą. Baroko stilius, susiformavęs XVI a. Italijoje, Lietuvoje labiausiai išryškėjo XVII-XVIII a., ypač bažnyčių architektūroje. Šiame straipsnyje aptarsime žymiausias baroko asmenybes, jų indėlį į meną ir kultūrą, bei baroko bruožus, kurie nulėmė šios epochos unikalumą.
Baroko Epochos Istorinis Kontekstas
Barokas iškilo kaip antitezė renesansui, jo aiškumui, racionalumui ir harmonijai. Renesanso žmogus tikėjo savo galiomis pažinti pasaulį, tačiau staiga atsivėrė beribis ir baugus pasaulis. Mikalojus Kopernikas parodė, kad žemė nėra visatos centras, o Kristupas Kolumbas atskleidė žemės pasaulio paslaptis. Renesansinis optimizmas išseko, jį pakeitė supratimas, kad pasaulis yra prieštaringas ir nepažinus, o žmogus - trapus ir silpnas.
Baroko ištakos siejamos su Jėzaus Draugija (jėzuitų ordinu) ir katalikišku kontrreformacijos judėjimu. Tridento susirinkimas (1545-1563 m.) aptarė Katalikų bažnyčios atsinaujinimo ir kovos su reformacija programą. Buvo pradėta rūpintis katalikišku švietimu ir liaudies pamaldumu, siekiant paveikti žmonių emocijas ir atitraukti nuo reformacijos idėjų.
Pagrindiniai Baroko Bruožai
Baroko menas stengėsi aprėpti ir išreikšti prieštaringą ir beribę tikrovę, dramatišką žmogaus prigimtį. Tam buvo pasitelktas alegoriškas, simboliškas, metaforiškas stilius, pagrįstas kontrastais, netikėtais palyginimais, paradoksais ir antitezėmis. Ryškiausi baroko meno bruožai - teatrališkumas, dramatizmas, dinamizmas, retoriškumas, tapybiškumas, įmantrumas ir didingumas. Barokas jungė aukštąjį ir žemąjį stilius, nevengė natūralizmo, vulgaraus ir drastiško kalbėjimo. Vyraujantys baroko kūrybos motyvai - žmogaus gyvenimo trapumas, laikinumas, mirties visagalybė, atgaila, Dievo ieškojimas ir dialogas su Dievu. Renesansui būdingą nuostatą „stverk, skink šiandieną“ (lot. carpe diem) pakeitė raginimas - „atmink, kad mirsi“ (lot. memento mori).
Baroko Architektūra
Baroko architektūrai būdinga neišbaigtumo ir veržlumo įspūdis, siekiama spindinčios prabangos ir puošnumo. Architektūroje išryškėjo sudėtingumas, įmantrumas, impulsyvumas, dinamiškumas, dramatiškumas, patetiškumas ir polinkis į aplinkos didybę. Baroko laikais įsigalėjo lenkta, banguota linija, perimtos iš renesanso architektūrinės detalės buvo savaip pritaikytos naujam stiliui.
Taip pat skaitykite: Baroko Pasaulėjauta Lietuvoje
Pirmas barokinis statinys LDK teritorijoje - XVI a. pabaigoje Radvilų funduota jėzuitų kolegijos bažnyčia Nesvyžiuje (dab. Baltarusija), o dabartinės Lietuvos teritorijoje seniausiu barokiniu pastatu laikoma Šv. Kazimiero bažnyčia Vilniuje.
XVIII a. vietos baroką ypač atspindėjo Vilniaus statinių projektai, kurti architekto Jono Kristupo Glaubico. Jis suformavo baroko architektūrinio stiliaus atmainą - Vilniaus baroko mokyklą, išsiskiriančią dekoratyvinių, kompozicinių ir architektūrinių elementų deriniu ir itin aukštais bei lieknais pagrindinio fasado bokštais.
Žymiausi Baroko Architektai
- Džovanis Lorencas Berninis (Giovanni Lorenzo Bernini): Italų architektas ir skulptorius, vienas iškiliausių baroko kūrėjų. Jo darbai pasižymi dinamizmu, teatrališkumu ir emociniu paveikumu.
- Frančeskas Borominis (Francesco Borromini): Italų architektas, garsėjęs novatorišku požiūriu į architektūrą, naudodamas lenktas formas ir sudėtingas kompozicijas.
- Karlas Maderna (Carlo Maderno): Italų architektas, prisidėjęs prie ankstyvojo baroko stiliaus formavimosi.
- Jonas Kristupas Glaubicas: Vilniaus baroko mokyklos įkūrėjas, sukūręs savitą baroko stilių, kuris atsispindėjo Vilniaus architektūroje.
Baroko Dailė
Baroko dailė siekė sužadinti jausmus, nustebinti ir priblokšti. Jai būdingas teatrališkumas, dramatizmas, dinamiškumas, retoriškumas, tapybiškumas, įmantrumas ir didingumas. Dailininkai naudojo alegorijas, simbolius, metaforas, kontrastus, netikėtus palyginimus, paradoksus ir antitezės.
Žymiausi Baroko Dailininkai
- Piteris Paulius Rubensas (Peter Paul Rubens): Flamandų tapytojas, vienas žymiausių baroko atstovų. Jo kūriniai pasižymi dinamizmu, spalvingumu ir gausumu. Rubensas vaizdavo mitologines scenas, portretus ir peizažus.
- Rembrantas van Reinas (Rembrandt van Rijn): Olandų tapytojas, grafikas ir piešėjas, vienas garsiausių baroko dailininkų. Jo kūriniai pasižymi šviesos ir šešėlių žaismu, psichologiniu gilumu ir emociniu paveikumu.
- Mikelandželas Merizis da Karavadžas (Michelangelo Merisi da Caravaggio): Italų tapytojas, vienas įtakingiausių baroko dailininkų. Jis garsėjo natūralistiniu stiliumi, naudodamas ryškius šviesos ir šešėlių kontrastus.
Baroko Literatūra
Baroko literatūrai būdinga didelė žanrų įvairovė, antikinių ir biblinių tekstų imitacija, reformacijos ir kontrreformacijos ideologinė polemika, sinkretizmas (žanrų, kalbų, tikybų, epochų, imitacijos šaltinių). Išpopuliarėjo smulkieji literatūros žanrai - epigrama, emblema, akrostichas, anagrama, apoftegma, logogrifas, kankrinas, epicedijas, trenas, elogijos. Baroko literatai mėgo žaisti žodžio etimologija, forma ir prasme, ieškoti įvairių imitacijos, interpretacijos, rimo bei ritmo galimybių.
Žymiausi Baroko Rašytojai
- Motiejus Kazimieras Sarbievijus: Lietuvių poetas, rašęs lotynų kalba, vienas žymiausių baroko literatūros atstovų. Jo kūryba pasižymi religine tematika, moraliniais apmąstymais ir retoriniu stiliumi.
- Torkvatas Tasas (Torquato Tasso): italų poetas, žymiausias brandžiojo baroko atstovas.
- Danielius Naborovskis: lenkų poetas, rašęs lenkų ir lotynų kalbomis.
- Viljamas Šekspyras (William Shakespeare): Anglų dramaturgas ir poetas, kurio kūryboje galima įžvelgti baroko bruožų, tokių kaip teatrališkumas, dramatizmas ir emocinis paveikumas.
Barokas Lietuvoje
Lietuvą jėzuitų kultūra pasiekė anksti ir ilgam laikui nulėmė visuomenės dvasinį gyvenimą. Jau 1569 m. jėzuitai įsikūrė Vilniuje, atidarė kolegiją, o 1579 m. - universitetą. Vilniaus akademija greitai įsiliejo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvenimą, prisitaikė prie jos tradicijų ir poreikių. Universiteto dėstytojai ir studentai savo kūrybą skyrė Lietuvos Respublikai, jos iškilioms asmenybėms, reikšmingiausiems krašto įvykiams, tautos istorinei praeičiai.
Taip pat skaitykite: Lietuvos baroko laikotarpis
XVII a. pradžioje Lietuvoje dar buvo išlikusi Renesanso laikais puoselėta tolerancijos, skirtingo tikėjimo žmonių bendradarbiavimo tradicija. Vilniaus akademija priimdavo studijuoti ne vien katalikus, bet ir kitų tikybų jaunuolius. Gana tolerantiška, atvira aplinka prisidėjo prie Baroko kultūros suklestėjimo krašte.
Baroko Literatūra Lietuvoje
Baroko literatūra Lietuvoje kurta lotynų, lietuvių, lenkų, rusėnų kalbomis. Ji rašyta ne tik jėzuitų mokyklose, bet ir didikų rūmuose. Daug Baroko kūrinių nebuvo išleista - liko tik rankraščiai. Lietuvos autorių kūryboje išryškėja prieštaringa amžiaus asmenybė: pamaldi, nusižeminusi ir kupina didybės, savo vertės pajautimo.
XVII a. stengtasi įgyvendinti Mikalojaus Daukšos išdėstytą lietuvių kalbos stiprinimo viešajame gyvenime programą. Jėzuitas Konstantinas Sirvydas apie 1620 m. išleido pirmąjį lietuvių kalbos žodyną, parašė pirmąjį originalų katalikišką prozos kūrinį lietuvių kalba - Punktus sakymų.
Baroko Įtaka Kasdieniniam Gyvenimui
Barokas paveikė ne tik meną ir architektūrą, bet ir kasdienybės daiktus: baldus, indus, rūbus, knygas. Su baroku susiję didieji liaudies meno reiškiniai - stogastulpiai su rūpintojėliais, pietomis ir šventųjų skulptūrėlėmis. Baroko laikų žmogui žemiškas gyvenimas buvo lyg teatras, kuriame Dievas yra režisierius, pasaulis didelė scena, o žmogus tik aktorius. Dėl to žmogus turėjo ruoštis tikrajam gyvenimui po mirties - jos nebijoti, sąžiningai gyventi ir laukti amžinojo gyvenimo. Tuo metu buvo pabrėžiama, jog viskas yra laikina, svarbiausia garbinti Dievą. Šiam tikslui Baroko pasaulėjauta dažnai buvo išreiškiama statant bažnyčias. Vilnius dėl barokinių bažnyčių gausos, jų savito stiliaus dažnai vadinamas baroko miestu.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai