Psichologija - tai mokslas, kuris žvelgia į žmogaus mąstymą, elgesį, emocijas ir vidinius psichinius procesus. Šiandien psichologija turi didelę įtaką pasaulyje ir yra neatsiejama nuo tokių sričių kaip mokslai, tyrimai ir sveikata. Psichologai puikiai išmano, kaip įvairūs faktoriai daro įtaką žmogaus sveikatai, laimei ir gerai savijautai. Šis mokslas leidžia pažvelgti į įvairias situacijas iš skirtingų pusių, padeda suprasti save ir kitus, stiprinti santykius, įveikti stresą bei mėgautis gyvenimu.
Psichologijos Apibrėžimas ir Esminiai Aspektai
Žodis „psichologija“ kilęs iš dviejų senovės graikų kalbos žodžių: „psicho“ - siela arba protas ir „logos“ - mokslas. Šiuolaikinėje visuomenėje psichologiją galima apibūdinti kaip mokslą, tyrinėjantį žmogaus elgesį, mintis, emocijas ir protinius procesus. Psichologija - tai mokslas, tiriantis žmogaus ir gyvūnų psichiką ir psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, dėsnius, reiškimosi formas ir mechanizmus. Specialistai psichologai tyrinėja žmonių tarpasmeninius santykius bei paskirus individus. Gelmių psichologai nagrinėja pasąmonę. Psichologijos tikslas - aprašyti, paaiškinti ir galimai prognozuoti psichikos ir su ja susijusios elgsenos ypatybes.
Psichologija apima daugybę sričių - nuo klinikinės ir švietimo psichologijos iki socialinės ar organizacinės psichologijos. Tai universalus ir plačiai taikomas mokslas. Be psichologijos žinių neišsiverčiama jokioje gyvenimo srityje, kur yra žmonių - šeimoje, mokykloje, organizacijoje, taip pat kompiuterijoje, reklamoje ir net kosmose.
Psichologijos Šakos ir Jų Skirtumai
Pagal bendro psichologijos objekto tyrimo aspektą skiriamos psichologijos šakos. Jų skaičius ir pavadinimai nėra nusistovėję, pvz., 20 a. pabaigoje atsirado pozityvioji psichologija, kuri tiria žmogiškąsias dorybes ir stiprybes, leidžiančias suklestėti individams ir bendruomenėms. Kartais psichologijos šakos skirstomos pagal veiklos sritis, tyrimo uždavinius, metodus, bet vieno psichologijos klasifikavimo pagrindo nėra.
Štai pagrindinės psichologijos šakos:
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
- Bendroji psichologija: tiria bendriausius suaugusio sveiko žmogaus psichikos reiškinius ir jų dėsningumus, apibendrina kitų psichologijos šakų duomenis, analizuoja tyrimo metodus, teorinius principus, psichologijos sąvokas.
- Diferencinė psichologija: tiria žmonių individualius ir grupinius skirtumus.
- Biopsichologija: tiria psichikos ir elgesio biologinius pagrindus; apima lyginamąją psichologiją, psichofiziologiją, ekologinę psichologiją, geografinę psichologiją, psichofarmakologiją, psichogenetiką.
- Žmogaus raidos psichologija: tiria psichinių procesų ir asmenybės ontogenezę; skirstoma į vaiko psichologiją, paauglio psichologiją, suaugusio subrendusio žmogaus psichologiją, gerontopsichologiją.
- Patopsichologija: tiria psichinės veiklos, psichikos raidos sutrikimus.
- Specialioji psichologija: tiria organizmų įvairių anomalijų - aklumo, kurtumo - įtaką psichikos raidai ir funkcionavimui, protinį atsilikimą; skirstoma į tiflopsichologiją, surdopsichologiją.
- Neuropsichologija: tiria psichinius funkcijų mechanizmus ir jų lokalizaciją smegenyse.
- Socialinė psichologija: tiria žmonių grupių ir asmenybės elgesio grupėse psichinius reiškinius.
- Zoopsichologija: tiria žemesniųjų gyvūnų psichikos reiškinių ypatybes.
Be to, 20 a. atsirado taikomosios psichologijos šakos, kurių tikslas tirti konkrečios veiklos, tam tikrų veiksnių psichologines problemas, dėsningumus, paaiškinti ir pateikti konkrečias rekomendacijas: darbo psichologija, inžinerinė psichologija, kriminalinė psichologija, medicininė psichologija, meno psichologija, mokslo psichologija, muzikos psichologija, pedagoginė psichologija, propagandos psichologija, religijos psichologija, sporto psichologija, tanatopsichologija, teisės psichologija, teismo psichologija, ekonominė psichologija ir kitos.
Tokia psichologijos diferenciacija kartu rodo psichologijos ryšius su kitais mokslais.
Psichologiniai Tyrimai ir Metodai
Moksliniais psichologiniais tyrimais siekiama nustatyti psichikos ir psichinio gyvenimo faktus, įvairių faktų ir reiškinių ryšius, suformuluoti hipotezes, dėsnius, kurti ir tikslinti psichologines teorijas.
Svarbiausi psichologijos metodai:
- Eksperimentas
- Stebėjimas
- Koreliacinis tyrimas: apskaičiuojant statistinius ryšius aptinkami natūraliai egzistuojantys ryšiai, įvertinama, kaip tiksliai vienas kintamasis numato kitą.
Pagalbiniai metodai:
Taip pat skaitykite: Agnės Jonkutės meno ir asmeninės patirties sintezė
- Anketavimas
- Interviu: jie dažniausiai remiasi tiriamųjų savistaba.
Taikomiesiems tyrimams, praktiniams tikslams taikomi psichodiagnostikos metodai, iš jų svarbiausi - psichologiniai testai.
Psichologijos Istorija: Nuo Filosofijos Iki Mokslo
Su psichiniais reiškiniais susijusius faktus kaupė ir aiškino senovės šalių (Indijos, Kinijos, Egipto, Babilonijos, Persijos, Graikijos) filosofai. Iki 19 a. antros pusės psichologijos problemas daugiausia nagrinėjo filosofai, remdamiesi loginio protavimo principais, bet nebandė tų išvadų patikrinti arba įrodinėti. Aiškindami pasaulio atsiradimą ir gamtos reiškinius senovės filosofai nagrinėjo ir sielos (iki 19 a. antros pusės taip buvo vadinama psichika) problemą, materialistiškai ir idealistiškai gvildeno sielos prigimties, jos substancionalumo, struktūros, sielos ir kūno santykio, pažinimo gebėjimų problemas.
Senovės Graikijos Filosofija ir Psichologijos Užuomazgos
Atomistinio materializmo pradininkas Demokritas teigė, kad siela materiali ir sudaryta iš smulkių dalelyčių - atomų, bet jų forma kitokia negu kūno atomų, jos panašios į ugnies atomus. Platonas sielą laikė dieviškąja žmogaus dalimi ir nepriklausoma nuo kūno. Ji yra nemirtinga ir iki žmogui gimstant egzistuoja idėjų pasaulyje. Patekusi į žmogaus kūną siela pamiršta, ką žinojo, ir pažinimas yra prisiminimas to, ką ji jau buvo patyrusi idėjų pasaulyje. Siela yra žmogaus lemtis. Kokią sielą žmogus gavo, tokį jis gavo ir gyvenimą. Platonas laikomas dualizmo pradininku psichologijoje, nes pripažino, kad yra 2 nepriklausomi pradai - siela ir kūnas.
Platono mokinys Aristotelis pirmasis sistemingai psichinius reiškinius aprašė veikale Apie sielą. Remdamasis biologine konceptualine schema Aristotelis sielos (psichikos) tyrimus priartino prie gamtos mokslo ir medicinos, pateikė sąvokų sistemą, iškėlė svarbių problemų: jutiminio ir racionaliojo pažinimo, atminties, jausmų ir emocijų. Teigė, kad siela neatskiriama nuo kūno: siela esanti gyvybės principas, kūną formuojanti jėga (entelechija), ją turi visi gyvieji organizmai. Siela nedaloma, bet trejopai reiškiasi gyvojo organizmo veikloje: žemiausia siela yra maitinančioji (ji leidžia augalams maitintis ir daugintis), gyvūnai turi jaučiančiąją sielą, dėl to jie gali jausti, džiaugtis, liūdėti, kentėti ir kita, aukščiausiąją mąstančiąją sielą turi tik žmogus.
Asmenybės ypatybes, jos tipus (charakterologija) vienas pirmųjų aprašė senovės graikų filosofas Teofrastas veikale Charakteriai.
Taip pat skaitykite: Bendruomenės psichologija: apibrėžimas
Viduramžiai ir Renesansas: Psichologijos Raidos Pauzė ir Atgimimas
Filosofas, teologas Augustinas pabrėžė reikalingumą pažinti save, analizuoti savo sąmonę ir sielos išgyvenimus (savistaba). Viduriniais amžiais psichikos tyrimai mažai plėtoti, labiau domėtasi raganavimu, chiromantija, astrologija. Iš tų laikų labiausiai psichologijai nusipelnė katalikų filosofas ir teologas Tomas Akvinietis.
Psichologijos problemų svarstymas labai suaktyvėjo naujaisiais amžiais. Vokiečių filosofas R. Göckelis knygoje Psichologija - žmogaus elgesys, siela, raida pirmasis pavartojo psichologijos terminą, pavadino ją sielos mokslu. Prancūzų filosofas M. de Montaigne’is savo veikaluose pabrėžė psichologijos svarbą ir nurodė, kad šiam mokslui medžiagos reikia semtis daugiausia iš savo paties sąmonės.
Naujieji Amžiai: Racionalizmas, Empirizmas ir Mokslo Atsiradimas
17 a. atsiradusi racionalistinė kryptis mąstymą ir protą laikė vieninteliu ir svarbiausiu pažinimo šaltiniu. Prasidėjusi nauja gamtos mokslų epocha keitė požiūrį į kūną, jo sandarą ir funkcionavimą. Labai reikšmingi prancūzų filosofo ir matematiko R. Descartes’o veikalai. Jis teigė, kad žmogaus sielą ir kūną sudaro 2 nepriklausomos substancijos, siela yra ten, kur yra mąstymas, t. y. pačiame smegenų centre, arba abiejų didžiųjų smegenų pusrutulių jungtyje. Didžiulę reikšmę tolesnei mokslo raidai turėjo R. Descartes’o sukurta reflekso sąvoka ir elgesio aiškinimas reflekso principu. Remdamasis Augustinu įtvirtino ir introspekcinę sąmonės (uždaro vidinio pasaulio) sampratą. Sąmonė, kaip sielos atributas, tapo psichologijos objektu.
Kaip priešprieša racionalizmui atsirado empirizmo srovė, kuri pažinimo pagrindiniu šaltiniu laikė ne mąstymą, bet patyrimą. Psichologijoje įsigalėjo empirinė kryptis, daugiausia po anglų filosofo F. Bacono veikalų, buvo suformuluotos svarbios psichologijos sąvokos. Anglų filosofas T. Hobbesas aprašė asociaciją kaip dėsningą psichinių reiškinių ryšį, kurį lemia fiziologinis ryšys. Vokiečių filosofas ir matematikas G. W. Leibnizas iškėlė hipotezę, kad yra psichinių reiškinių, nepriklausančių nuo reflektuojančios sąmonės, t. y. neįsisąmonintų.
Didelę įtaką vėlesnių laikų filosofams ir psichologams turėjo Didžiosios Britanijos filosofų J. Locke’o ir D. Hume’o išorinės ir vidinės patirties išskyrimas, introspekcinio psichinių faktų pažinimo būdo postulavimas. Chr. Wolffas pateikė galių teoriją, pagal kurią žmogus turi daug galių, t. y. daug tam tikrų pastovių gebėjimų, pvz., regos, klausos, atminties, protavimo. Siela veikianti galiomis: jutimais, jausmais, vaizduote, protu, valia ir kita. Galios yra tarpininkaujantis elementas tarp sielos ir kūno. Vokiečių filosofas I. Kantas, racionalistinės psichologijos šalininkas, skyrė praktinį ir teorinį protą. Jis neigė eksperimento reikšmę psichologijai, vėliau vokiečių fizikas ir psichologas G. T. Fechneris rekomendavo psichologijoje taikyti matematiką. Vokiečių filosofas ir edukologas J. F. Herbartas rekomendavo psichologijai taikyti matematiką ir kritikavo galių teoriją.
Vokiečių fiziologas, anatomas, ichtiologas J. P. Mülleris sukūrė specifinės energijos dėsnį, pagal kurį, skirtingais dirgikliais veikiant (dirginant) tą patį jutimo organą pojūtis būna toks pat.
Ieškant sąmonėje kylančių idėjų (vaizdinių) jungimosi dėsnių sukurta asociacinė psichologija, kuri idėjų asociaciją laikė universaliu psichinių reiškinių aiškinimo principu.
Psichologijos Atsiskyrimas Nuo Filosofijos ir Eksperimentinės Psichologijos Gimimas
19 a. sparčiai plėtojantis gamtos mokslams pagausėjo tyrimų, susijusių su psichologijos problematika. Tiriant jutimo organų fiziologiją kartu buvo tiriamos ir psichinės funkcijos (G. T. Fechneris, M. L. F. Helmholtzas, E. Weberis; Vokietija). Fiziologai pradėjo tyrinėti žmogaus nervų sistemos problemas, psichiką tyrė specialiais moksliniais metodais. Atsirado požiūris, kad psichika yra smegenų funkcija. 19 a. viduryje fiziologijos laboratorijose atlikus elementariųjų psichikos funkcijų (pojūčių, suvokimų, reakcijos) tyrimus psichologija susiklostė kaip savarankiškas mokslas. Fiziologiniais tyrimais buvo nustatyta, kad yra sąmoningi ir nesąmoningi psichikos procesai, kad veikia visas reflekso lankas. 19 a. antroje pusėje psichologija, daugiausia eksperimentinė psichologija, buvo labai artimai susijusi su fizika ir fiziologija. Nauji fiziologijos duomenys lėmė psichologijos problemų kėlimą ir formulavimą. Susidarė prielaidos psichologijai tapti savarankišku mokslu.
Vienas pirmųjų naujojo mokslo kūrėjų ir teoretikų buvo struktūrinės psichologijos atstovas W. M. Wundtas. Remdamasis introspektyviosios psichologijos tradicija, 19 a. mechanistine asociacine psichologija jis psichologijos objektu laikė sąmonę (tiesioginę patirtį), kurios struktūros tyrimas yra psichologijos pagrindinis uždavinys. Sąmonės struktūra galinti būti atskleista skaidant ją į elementus (pojūčius, vaizdus, jausmus) ir aiškinant jų jungimosi dėsnius. W. M. Wundtas sujungė introspekciją su eksperimentiniu metodu. Laboratorinėmis sąlygomis tiriamajam buvo pateikiami įvairūs stimulai, kuriuos tiriamasis turėjo stebėti ir nusakyti, kas vyksta sąmonėje. Šias pažiūras plėtojo Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas E. B. Titcheneris ir kiti struktūralizmo mokyklos šalininkai.
Priešingas atomistinei asociacinei psichologijai idėjas skelbė vokiečių filosofo F. Brentano aktų psichologijos teorija, pagal kurią reikia tirti sąmonės aktyvumą ir savistaba analizuoti vidinius veiksmus, operacijas. W. M. Wundto ir F. Brentano programiniai teiginiai rėmėsi idealistine filosofija.
Sistemingų eksperimentinių psichikos tyrimų pradininkas W. M. Wundtas 1879 Leipcige įkūrė pirmąją eksperimentinės psichologijos laboratoriją (tai laikoma eksperimentinės psichologijos pradžia). W. M. Wundtas eksperimentinės psichologijos tikslu laikė individualios sąmonės analizę ir apibūdinimą tiriamajam stebint savo sąmonės būseną tam tikromis eksperimentatoriaus sudarytomis sąlygomis, todėl pirmaisiais psichofiziologiniais eksperimentais buvo tiriami pojūčiai, suvokimas, elementariosios emocijos. Greitai pradėta atsiriboti nuo tiriamojo savistabos sutelkiant dėmesį. Itin reikšmingi buvo tokio pobūdžio vokiečių psichologų H. Ebbinghauso 1885, G. E. N. Müllerio 1893 atlikti atminties tyrimai. Netrukus eksperimentiškai pradėta tirti įgūdžius, dėmesį. Asmenybės individualiems skirtumams tirti buvo sukurtas testų metodas. Jo pradininkai - Didžiosios Britanijos psichologas antropologas, statistikas F. Galtonas, prancūzų psichologas A. Binet, rusų psichologas A. Lazurskis, vokiečių psichologas ir filosofas W. L. Sternas.
19 a. pabaigoje-20 a. pradžioje reikšmingų eksperimentų atliko rusų psichologai V. Bechterevas (1886 įkūrė pirmąją eksperimentinės psichologijos laboratoriją Rusijoje), R. Lange, prancūzų psichologas T. A. Ribot, Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas J. M. Cattellis (pirmasis psichologijos profesorius), Würzburgo mokyklos psichologai (N. K. Achas, O. Külpe).
Aprašomoji psichologija, susiklosčiusi kaip reakcija į vyravusią eksperimentinę psichologiją, teigė, kad psichologijos uždavinys - žmogaus dvasinio pasaulio prasminių darinių (išgyvenimų) supratimas, paremtas sąsajų su istorinėmis, kultūrinėmis vertybėmis aiškinimu.
Psichologijos Taikymas Šiuolaikiniame Pasaulyje
Psichologija veikia mūsų kasdienius pasirinkimus, net jei tai vyksta nesąmoningai. Ji padeda suvokti, kodėl tam tikrose situacijose elgiamės vienaip, kas lemia mūsų emocines reakcijas ir kaip įgyti daugiau savikontrolės. Psichologinis raštingumas stiprina gebėjimą kurti sveikus santykius. Mokėjimas atpažinti emocijas, aiškiai išreikšti poreikius ir suprasti kitų žmonių elgesį - tai įgūdžiai, kuriuos laviname pasitelkę psichologijos žinias.
Psichologija naudinga ir vidiniam žmogaus augimui. Ji padeda išsivaduoti iš žalingų įsitikinimų, sustiprinti savivertę, atrasti asmeninį kryptingumą bei kurti gyvenimą pagal savo vertybes.
Kada Kreiptis į Psichologą?
Į psichologą verta kreiptis ne tik tada, kai ištinka krizė. Daugelis žmonių pagalbos ieško tik tada, kai situacija tampa nebepakeliama, tačiau psichologinis palaikymas gali būti veiksmingas ir tada, kai tiesiog jaučiamas vidinis diskomfortas, pasimetimas ar emocinis nuovargis. Psichologas padeda išmokti atpažinti jausmus, suprasti vidines būsenas ir jų kilmę. Tai leidžia žmogui geriau susivokti savyje, sumažinti vidinę įtampą, aiškiau bendrauti ir priimti sąmoningesnius sprendimus.
Darbas su psichologu padeda stiprinti savivertę, valdyti stresą, spręsti santykių ar darbo iššūkius. Tai ne tik emocinės sveikatos gerinimas, bet ir galimybė keisti įsišaknijusius elgesio modelius bei išsivaduoti iš vidinių blokų. Kreiptis į psichologą - tai drąsus žingsnis į save. Nors visuomenėje vis dar išlieka mitų apie psichologinę pagalbą, vis daugiau žmonių renkasi pasirūpinti savo emocine sveikata lygiai taip pat, kaip ir fizine.
Psichologas, Psichoterapeutas ir Psichiatras: Kuo Jie Skiriasi?
Svarbu atskirti psichologo, psichoterapeuto ir psichiatro profesijas:
- Psichologas padeda žmogui suprasti savo mintis, jausmus, elgesio modelius ir sprendimų priežastis. Jis įvertina emocinę būklę, padeda įvardyti problemas ir rasti būdus, kaip su jomis tvarkytis.
- Psichoterapeutas dirba giliau - taiko ilgalaikius terapinius metodus, kurie padeda keisti įsišaknijusius įsitikinimus, emocinius blokus ar traumas. Psichoterapija skirta ne tik simptomų mažinimui, bet ir gilesniam savęs pažinimui, ilgalaikiam pokyčiui.
- Psichiatras - tai medicinos gydytojas, kuris specializuojasi psichikos sutrikimų diagnostikoje ir gydyme. Jis gali skirti medikamentus, kai to reikalauja būklė - pavyzdžiui, esant depresijai, panikos sutrikimams ar bipoliniam sutrikimui.
Psichologinė Pagalba: Stiprybės Ženklas
Psichologinė pagalba nėra silpnumo ženklas. Atvirkščiai - tai brandus sprendimas, rodantis, kad žmogui rūpi jo vidinė būsena, santykiai su kitais ir gyvenimo kokybė. Kreipdamiesi į psichologą, mes pasirenkame ne kentėti vienumoje, o eiti sąmoningo augimo keliu.
tags: #psichologija #sielos #mokslas