Vaikų auklėjimas yra nuolatinis mokymosi procesas, kuriame tėvai susiduria su daugybe klausimų. Vienas iš svarbiausių - kaip nustatyti taisykles ir elgesio ribas, kurių vaikas turėtų laikytis. Psichologė Gintarė Jurkevičienė teigia, kad ribos ir taisyklės vaikui padeda orientuotis šiame gyvenime, sukuria saugumą. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kodėl ribos yra būtinos, kaip jas tinkamai nubrėžti ir ko vengti auklėjant vaikus.
Ribų svarba vaiko raidai
Vaikai gimsta nežinodami pasaulio taisyklių, todėl tėvai turi juos vesti ir mokyti, kas yra saugu, priimtina ir tinkama. Psichologiniu požiūriu, visi kūdikiai iš pradžių yra egoistai, orientuoti tik į savo poreikių patenkinimą. Tačiau, jei tėvai nenubrėžia tam tikrų ribų, vaikas gali užaugti nesugebančiu prisitaikyti prie visuomenės normų. Ribos padeda vaikui orientuotis gyvenime ir jaustis saugiai.
Vaikams, kurie augo be taisyklių arba su neaiškiomis, dažnai kintančiomis taisyklėmis, dažnai sunku pritapti ugdymo įstaigose, susirasti draugų ir mokytis. Pavyzdžiui, jei vaikui namuose leidžiama eiti miegoti ir valgyti kada nori, jam bus sunku prisitaikyti prie darželio režimo.
Kada pradėti brėžti ribas?
Nuo penkerių metų vaikai jau geba tiesiogiai suprasti elgesio taisykles ir suvokti, kad jų reikia laikytis. Tokio amžiaus vaikai labai jautriai reaguoja, jei jie patys ar kiti pažeidžia taisykles. Iki penkerių metų vaikai taisyklių nesupranta tiesiogiai ir savo elgesį reguliuoja pagal suaugusiųjų reakcijas. Tačiau, jei iki penkerių metų vaikui nebrėžiamos jokios ribos, paaugęs jis greičiausiai negebės jų laikytis.
Elgesio taisyklės nėra būtinos tik pirmaisiais kūdikio gyvenimo metais, nes tuo periodu svarbiausia yra kuo greičiau patenkinti vaiko poreikius, užtikrinant jam fizinį ir psichologinį saugumą. Kai vaikas tampa savarankiškesnis, elgesio taisyklės turi atsirasti, žinoma, atitinkančios vaiko amžių.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Kaip nubrėžti ribas?
Svarbu atsiminti, kad ribos ir taisyklės turi atitikti vaiko amžių ir prigimtį. Pavyzdžiui, nereikėtų reikalauti, kad dvejų ar trejų metų vaikas ramiai sėdėtų dvi valandas jam neįdomioje vietoje. Prieš nubrėžiant ribas, tėvams reikėtų apgalvoti:
- Kokio vaiko elgesio niekada negalės toleruoti (pvz., pavojingas elgesys).
- Dėl kokio elgesio galima derėtis (pvz., saldumynas prieš pietus).
- Kokių taisyklių laikymasis nėra svarbus (pvz., netvarka namuose).
Taigi, pagal tokius pamąstymus ir nubrėžiate vaikui ribas: labai griežtas, kur nėra kompromisų, kur galima pasiderėti ir į ką nekreipsite dėmesio, nes jei augindami vaiką bandysime sukontroliuoti viską, greitai pavargsite ir Jūs ir vaikas. Be to, taisyklės vaikui turi būti paaiškinamos tada, kai ir tėvai, ir vaikas yra ramūs ir geros nuotaikos.
Judrus vaikas: ar riboti aktyvumą?
Elgesio taisyklės ir ribos turi atitikti vaiko prigimtį. Vaikai pavargsta ramiai sėdėdami, o ne judėdami. Todėl geriau suteikti vaikui galimybę saugiai patenkinti savo poreikius tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku, o ne bandyti tramdyti „neklaužadą“. Pavyzdžiui, jei vaikas dar nepavargęs prieš pietų miegą, leiskite jam pabėgioti, pašokinėti, kad greičiau pavargtų ir lengviau užmigtų.
Elgesys su maištaujančiais paaugliais
Kai vaikas tampa paaugliu, reikėtų iš naujo aptarti taisykles, nes tai, kas tinka mažam vaikui, nebetinka paaugliui. Vaikui augant taisyklės turi keistis, o ribos platėti. Turime paaugliui suteikti daugiau laisvės ir atsakomybės už savo elgesį, o tėvai dažnai tą pamiršta padaryti, kas paskatina paauglių maištavimą. Kitas dalykas ką tėvai turi aptarti su paaugliu, tai kokios jo laukia drausminimo priemonės, jei jis nesilaikys nustatytų elgesio taisyklių. Drausminimo priemonės turi būti iš anksto aptartos ir gerai žinomos paaugliui. Skirtingam vaikui kaip ir paaugliui tinkamos yra skirtingos drausminimo priemonės, vienus labiau veikia dienpinigių sumažinimas, o kitus kompiuterio ar telefono apribojimas.
Nuoseklumas ir silpnumo akimirkos
Kartais taisyklių sulaužymas nėra labai blogas dalykas, jei tai nevyksta nuolatos, kai tėvai pavargę. Tarkim, jei vaikas serga ar yra pervargęs, tai tėvai didelės žalos jam nepadarys už jį sutvarkydami žaislus ar leisdami ilgiau pažiūrėti filmuką. Neretai tėvai vaikams taisykles ir bausmes sugalvoja apimti emocijų, pykčio ar beviltiškumo, o taisyklės ir ribos kaip tik turi būti aptartos iš anksto ir gerai apgalvotos. Būna ir tokių dienų, kai dėl savo nuovargio neturime jėgų ir kantrybės iš vaiko kažko išreikalauti iki galo, tokiu atveju geriau iš vis nereikalauti, nei pareikalavus, nusileisti.
Taip pat skaitykite: Agnės Jonkutės meno ir asmeninės patirties sintezė
Ką daryti, jei vaikas nesilaiko taisyklių?
Jei vaikas nesilaiko taisyklių, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti priežastis: ar vaikas supranta taisykles ar jis yra pajėgus tų taisyklių laikytis, kas paskatina jį tų taisyklių nesilaikyti ir kokią naudą vaikas gauna iš to, kad sulaužo vieną ar kitą taisyklę, pvz.: gauna dėmesio iš tėvų. Kai žinome šią informaciją, tada galime veikti toliau: aiškinti vaikui taisykles, jas koreguoti pagal vaiko poreikius ir galimybes, užkirsti kelią taisyklės pažeidimui arba netinkamu elgesiu siekiamo vaiko tikslą patenkinti kitais būdais (pvz.: kasdien vaikui skirti dėmesio nelaukiant kol jis pasielgs netinkamai).
Skatinimas ir apdovanojimai
Tam, kad vaiką išmokytume laikytis nubrėžtų ribų yra svarbūs 3 dalykai. Pirma mes patys turime laikytis sutartų taisyklių ir ribų, t.y. rodyti vaikams tinkamą pavyzdį (pvz.: vaiką mokiname nemeluoti, o kai nusiperkame brangius batus, vaikui sakome: „tu tik tėčiui nieko nesakyk), antra - už tinkamą elgesį vaikai turi būti apdovanojami, o už netinkamą - sudrausminami. Vien skatinimas be drausminimo ar vien drausminimas be apdovanojimo nebus veiksmingas. Trečia - užsitarnauti apdovanojimai negali būti atimti dėl netinkamo elgesio, t.y. skatiname vienais dalykais, o drausminame kitais (pvz.: jei vaikui už tam tikrų taisyklių laikymąsi duodame saldainį, jo atimti negalime, kai jis padaro kokį prasižengimą. Už prasižengimus galime taikyti kitokias nuobodas, tarkim neleidžiame tą vakarą žiūrėti filmuko). Maži prizai už taisyklių laikymąsi geriau, kad būtų nematerialūs daiktai, o smagus laiko leidimas su vaiku, pvz.: pasivaikščiojimas, apsilankymas baseine ir pan. Tačiau piktnaudžiauti prizais nereikėtų. Kai tėvai persistengia vaiką skatindami daiktais, dažnai sulaukia klausimo „O kas man už tai?“ arba „Nedarysiu tol, kol…“. Prizai reikalingi tada, kai įvedame vaikui naują taisyklę arba kai kažko vaikui laikytis yra labai sunku.
Dažniausios tėvų klaidos
Didžiausios tėvų daromos klaidos, susijusios su taisyklėmis ir ribomis vaikui: tėvas ir mama naudoja skirtingas taisykles, tai ką leidžia vienas tėvas, kitas draudžia. Tokiu atveju vaikui labai sunku susigaudyti, kaip jis turėtų elgtis. Būna ir taip, kada tėvai laikosi vienodų taisyklių, bet seneliai išreguliuoja ribas, pvz.: namuose galioja taisyklė pačiam susitvarkyti savo kambarį, vaikas to nedaro, tai močiutė gailėdama anūkėlio sutvarko kambarį už jį. Kai tėvai nustato pernelyg griežtas ribas, tada vaikas išgyvena bejėgiškumo ir suvaržymo jausmą. Gali netgi atsirasti baimė suklysti. Tačiau kai taisyklių ir ribų namuose visai nėra, tada vyrauja chaosas ir nesusipratimai. Taigi patarčiau tėvams įvesti protingas ribas ir taisykles tiek vaikams, tiek sau.
Ribų reikšmė vaiko gyvenime
Žinoti ir jausti savo ribas yra vaiko poreikis, tad labai svarbu apibrėžti elgesio taisykles ir tarpusavio susitarimus, kaip priimtina ir leistina elgtis, o koks elgesys yra nepageidaujamas. Jei ribos neapibrėžiamos, vaikas įvairiais ir kartais netinkamais būdais atkreipia į save dėmesį.
Ribos padeda suvokti vaikams savo galimybių ribas. Vaikas žino, ką jau gali daryti šiuo metu, ką galės daryti tik ateityje. Jis supranta, kokio elgesio iš jo tikimasi, koks elgesys yra netinkamas.
Taip pat skaitykite: Bendruomenės psichologija: apibrėžimas
Per susitarimus ir taisykles vaikas mokosi, ko reikia konstruktyviam, pagarba sau ir kitam grįstam tarpusavio bendravimui. Jos sukuria aiškumą, kuris padeda vaikams reguliuoti savo elgesį, ugdyti savikontrolę, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.
Kasdienėse ir sudėtingose situacijose aiškios ribos padeda vaikams orientuotis, sukuria pažįstamą ir saugią erdvę, kurioje jie gali aktyviai veikti, tyrinėti. Ribos taip pat drąsina vaikus savarankiškai spręsti ir įveikti kylančius sunkumus.
Vis dėlto, ribos turi atitikti vaiko amžių ir gebėjimus. Jos neturi būti per griežtos, kad nenudrąsintų vaiko.
Kaip sukurti palankią aplinką ribų laikymuisi?
Norint, kad namuose vaikai laikytųsi ribų, svarbu:
- Pozityvi šeimos atmosfera. Vyrauja palankumas ir rūpestis, tolerancija, pagarbus požiūris į nuomonių skirtumus, dėmesingas ir empatiškas reagavimas į kito patiriamas emocijas. Kai šių vertybių laikomasi šeimoje, vaikai linkę jas perimti.
- Pozityvus tėvų tarpusavio bendravimo ir elgesio modelis. Kai tėvai šilti ir bendradarbiaujantys, paremiantys ir supratingi, savo elgesiu demonstruoja tai, ko tikisi iš vaiko - to paties mokosi ir vaikas.
- Tvirto emocinio ryšio su vaikais kūrimas, partneryste ir bendradarbiavimu paremtas vaikų auklėjimas. Tik sukūrus tvirtą emocinį pagrindą santykyje, vaikai gali priimti bei gerbti nustatytas ribas.
- Aiškumas ir konkretumas formuojant ribas. Aiškiai įvardinti, kokio elgesio iš vaiko tikimasi, ir nuolat jį stiprinti, aptarti, koks vaiko elgesys netinkamas ir kodėl, kokius jausmus jis kelia. Iš anksto įvardinti, kokios pasekmės bus taikomos, jei nustatytų ribų nebus laikomasi.
- Taikomos pasekmės turi būti logiškos, iš anksto sutartos ir susijusios su netinkamu poelgiu, kad vaikas jas suvoktų teisingai.
- Kvietimas vaikus diskutuoti dėl susitarimų ir taisyklių šeimoje priėmimo, reikalingumo, pasekmių, jų nesilaikant, numatymo. Jausdamas, kad jo nuomonė yra reikšminga ir svarbi, jis dalyvauja sprendimų priėmimo procese, vaikas labiau įsitrauks ir jausis atsakingas už susitarimų laikymąsi.
- Atskiriame netinkamą vaiko elgesį nuo jo asmenybės.„Pažinimo medžio“ mokyklose daug laiko skiriame pažinti kiekvieną vaiką kaip asmenybę, suvokti jo stiprybes, poreikius, vaikui kylančius jausmus, netinkamo elgesio tikslus, suformuoti priėmimo, vertės bei reikšmingumo jausmus.
Kai vaikai ima netinkamai elgtis, bandyti ribas, stengiamasi išsiaiškinti to priežastis, pakeisti netinkamus elgesio tikslus į naudingus. Siekiama vaikus drąsinti pastebint ir išryškinant jų stiprybes, išreiškiant tikėjimą, kad mokiniai geba prisiimti atsakomybę už save ir savo poelgius. Mokyklos psichologė Kristina BlauzdžiūnaitėSiekiant, kad nustatytų ribų ir susitarimų būtų laikomasi, svarbiausia yra pasitikėjimu ir lygiavertiškumu paremtas santykis su visa grupe ir kiekvienu vaiku atskirai.Jausti ribas - vaiko poreikis, kurį būtina atliepti„Pažinimo medžio“ mokykloje vaikams suprasti savo ribas, ko iš jų tikimasi santykyje su kitais žmonėmis ir aplinka padeda aiškios su mokytojais išdiskutuotos ir su visa grupe priimtos taisyklės bei susitarimai. Jos priimamos demokratiniu būdu, visai grupei aktyviai siūlant, teikiant argumentus „už ir prieš“, kokie susitarimui jų manymu būtų reikšmingi, padėtų kurti saugumo jausmą grupėje.Taisyklių ir susitarimų aptarimu kiekvienais metais pradedamos ir socialinių įgūdžių pamokos, kurių metu į diskusiją su vaikais įsitraukia ir grupės psichologas.Mokykloje vadovaujamės nuostata, kad mokymasis vyks efektyviai, kai vyrauja saugumo, priklausymo grupei jausmas, tad prie susitarimų ir taisyklių, nusistatytų ribų temos grįžtama, kai grupės mokytojas, psichologas ar mokiniai mato tam poreikį, susiduria su problemomis. Mokyklos psichologė K. BlauzdžiūnaitėKaip elgiamės, kai vaikai bando ribas ir nesilaiko nustatytų taisyklių?Kai nustatytos ribos yra peržengiamos ir ima pažeisti kitų ribas, klasės mokiniai kviečiami apie tai diskutuoti kartu, pagarbiai išsakant savo požiūrį ir kylančius jausmus dėl susitarimų nesilaikymo. Taip siekiama kiekvieno mokinio įsitraukimo ir atsakomybės už pozityvios ir saugios klasės atmosferos kūrimą.
Kaip tinkamai nustatyti ribas?
Individualiosios psichologijos konsultantė Nerilė Norkūnė teigia, kad elgesio ribos parodo vaikui, koks elgesys yra priimtinas. Jos padeda susiorientuoti jį supančiame pasaulyje, apsaugo nuo pavojų ir nemalonių situacijų už šeimos ribų, platesnėje visuomenėje. Ribų nežinantiems vaikams gali būti sunku bendrauti su aplinkiniais, suprasti kitų žmonių jausmus, prisitaikyti ir tinkamai elgtis viešoje vietoje, būti pagarbiais partneriais ir išlaikyti ilgalaikius santykius. Tėvams reikėtų žinoti, kad netgi tada, kai vaikai nepatenkinti nustatytomis ribomis, jie jaučiasi daug saugiau negu be jų.
Ribas nustato tėvai, nes juk jie išmano daug geriau, kas tinka ir kas netinka bendraujant su žmonėmis, ką reiškia gerbti kitą žmogų, jo nuomonę, pasirinkimus ir nuosavybę. Svarbu, kad tėvai suprastų, jog vaikai neturi būti visuomet paklusnūs ir kaskart elgtis taip, kaip jiems liepiama. Vaikai visuomet išbando nustatytą ribą ir tai yra visiškai normalu. Bandydamas tėvų nustatytas ribas vaikas mokosi suprasti, kaip pasaulyje veikia ribos ir taisyklės.
Kuomet kalbame apie ribas, iš esmės kalbame apie vaiko elgesį. Jei iškyla klausimas, kaip žinoti kada ta riba, galima užduoti sau klausimą: „Jei mano vaikas taip elgsis ir ne namuose, ar man toks elgesys tiks? O gal vaikas susidurs su problemomis? Ar į tokį jo elgesį kiti atsakys su pagarba, ar su pykčiu, agresija, atstūmimu?“ Riba - kuomet mokome gerbti kitą žmogų, kito žmogaus nuosavybę, jausmus ir poreikius. Tačiau tai nėra mokymas pataikauti. Savo elgesiu vaikai dažnai siekia, kad kiti tenkintų jų norus.
Kuomet nustatome vaikui ribą, reikėtų atkreipti dėmesį, kad ji būtų reali, tikroviška. Neturime būti per daug griežti, kad vaikas vis dar turėtų galimybę ir pakankamai erdvės žaisti, eksperimentuoti, tyrinėti jį supantį pasaulį. Jei jis nuolat girdės: „Neimk“, „Neliesk, čia brolio“, „Nedaryk taip“, „Neik ten“, „Negalima sausainio, pirmiausiai - sriuba“, „Tu dar per mažas“, - jam gali atsirasti jausmas, kad jis yra nevykėlis ir nieko savarankiškai negali padaryti. Tai žlugdo vaiko pasitikėjimą savo jėgomis. Taip vaikui gali atsirasti nesėkmės baimė, kuri gali išlikti ir vėliau, jau vaikui suaugus. O tai nemenkas trukdis, siekiant išmokti naujų dalykų, tobulėti.
Galima tiesiog pasakyti, pvz.: „Jau turime eiti, dviratuku galėsi pasivažinėti, kai grįšime“, „Viryklė karšta, gali nudegti rankytę“ (tai galima pasakyti paimant vaiką ir nukreipiant jį kitai veiklai), „Matau, kad tau labai patinka brolio žaislas, visgi tai jo žaislas, eime paieškosime tau kito, su kuriuo galėtum pažaisti“. Be abejo, vaikas ne visuomet bus patenkintas ir tą nepasitenkinimą jis gali parodyti, tačiau girdėdamas draugišką mamos kalbėjimą, jis bus daug labiau linkęs bendradarbiauti, nei išgirdęs gąsdinantį „ne“. Svarbiausia suprasti, kad ir ribos, ir kūrybinė saviraiška yra vaiko vystymosi poreikiai.
Balso pakėlimas ir fizinė jėga
N. Norkūnė teigia, kad balso pakėlimas nėra tinkamas būdas drausminti vaikus. Labai dažnai tėvai nesusilaiko, apšaukia vaiką, o vėliau išgyvena sąžinės graužatį ir kaltės jausmus. Vaikas, baudžiamas už netinkamą elgesį, gali ant tėvų supykti ar jų bijoti. Kuomet vaikas pyksta ar bijo suaugusiojo, labai maža tikimybė, kad jis svarstys, kaip jam išmokti elgtis geriau. Mažai tikėtina ir tai, kad galvos, kaip padėti tėvams atlikti, ko jie prašo.
Suvokimą apie ribas atsinešame iš savo vaikystės. Paprastai tai susiję su tuo, kaip patys tėvai buvo auklėjami. Jei tėvams sunku nustatyti ribas savo vaikams, greičiausiai jie patys buvo auklėjami labai griežtai ir patyrė didelę kontrolę iš savo tėvų. Tuomet jiems norisi suteikti kuo daugiau laisvės savo vaikams. Čia slypi pavojus nepersistengti ir nepalikti vaikų visai be nustatytų ribų.
Vienas iš būdų - leisti vaikui rinktis. Kai kurie tėvai mano, kad jie turi visiškai kontroliuoti vaikus. Jie bijo, kad jei patys to nedarys, vaikai gali pradėti kontroliuoti juos. Tačiau vaikai taip pat nori turėti šiek tiek kontrolės. Truputis pozityvios kontrolės jiems leidžia išmokti būti atsakingais. To galima pasiekti ne įsakinėjant, o leidžiant vaikams rinktis nustatytose ribose. Ribų nustatymas suteikia šiek tiek kontrolės tėvams, o leidimas rinktis suteikia šiek tiek kontrolės vaikui, pvz.: „Norėtum apsirengti geltoną suknelę ar mėlyną?“.
Svarbus dalykas yra tas, kad nustatę ribą vaikui, turime patys tvirtai jos laikytis. Tėvų tvirtumas rodo pagarbą tiek jiems patiems, tiek vaikui. Jei vieną dieną tą patį veiksmą vaikui leisime, nes esame puikios nuotaikos, o kitą dieną - drausime, nes esame pavargę ir susierzinę, vaikas nesupras, kur yra riba. Kita būtina sąlyga, nustatant ribas - draugiškas tonas. Tėvų draugiškas tonas taip pat rodo pagarbą vaikui. Jei būsime pikti ir susierzinę, greičiausiai tokią emociją ir perduosime vaikui. Tuomet mūsų brėžiama riba gali pavirsti bausme ar grąsinimu.
Kai kuriems tėvams atrodo, kad būdami draugiškais jie bandys įtikti savo vaikams ar apsaugos juos nuo nusivylimų. Tačiau tai nėra draugiškas, o greičiau nuolaidžiaujantis ar kontroliuojantis elgesys. Draugiškas ir pagarbus elgesys su vaiku išreiškia pasitikėjimą vaiko sugebėjimu pačiam įveikti sunkumus ir padrąsina elgtis savarankiškai.
Elgesio taisyklės turi būti aiškios, vaikui suprantamos ir žinomos. Vaikas turi žinoti kodėl jis negali daryti vieno ar kito dalyko. Jei mes uždrausime vaikui tam tikrą veiklą ir negalėsime jam paaiškinti, kodėl, vaikui tokia riba nebus aiški ir, tikėtina, jis nebus linkęs jos laikytis. Auginant šiek tiek vyresnius vaikus, nustatant ribas ar taisykles namuose naudinga būtų įtraukti ir juos. Paprastai vaikai labiau linkę paisyti taisyklių, kurias kuriant dalyvavo ir jie patys. Mokyklinukas jau gali prisiimti atsakomybę ir pasekmes už savo elgesį.
Iš anksto turėtume aptarti su vaiku, kas nutiks jei nesilaikys aptartos ribos. Vaikas turi žinoti, kokios bus pasekmės. Jeigu trimetis naktį pabudęs vis dar kviečia jus ateiti į jo kambarį, galima jam pasakyti: „Naktį mama su tėčiu miega. Jei tu mus kviesi, mes neateisime“. Tikėtina, kad vaikas būtinai išbandys, ar mama laikysis to, ką ji pasakė. Tad tėvai turi išlikti tvirti dėl savo sprendimo. Kalbant apie jaunesnio amžiaus vaikus, svarbu sukurti jiems tinkamą aplinką. Reikėtų pašalinti iš pasiekiamos erdvės visus daiktus, kurie gali išprovokuoti konfliktą su mažyliu. Juk žinome, kad dvimetis norės užsiropšti ant stalo, tad nedėkime ant jo šventinių dekoracijų.
Ribos: kas tai?
Psichologijoje ribos apibrėžia žmogaus santykį su kitais - bendravimo būdą, artumą, lygiavertiškumą. Pažeistos ribos atsiranda, kai santykyje su kitu žmogumi ar žmonėmis įvyksta kitaip, nei žmogus nori, gali, renkasi, jaučia. Ribos yra tam tikra komforto zona, kuri apibrėžia norimą funkcionavimą santykyje su aplinka.
Auginant vaikus, ribos yra taisyklių visuma, kuri apibrėžia vaiko (ir tėvų) santykį su aplinka - daiktais ir žmonėmis. Tai apima rašytas ir nerašytas taisykles, vertybinius įsitikinimus, kasdienybės niuansus ir saugumo momentus.
Suaugęs žmogus yra atsakingas už savo ribas ir jų valdymą, o mažų vaikų atveju, brėžti ribas apie tai, kaip vaikas elgiasi su aplinka, yra suaugusiųjų atsakomybė. Tai apima ramų, empatišką, modeliuojantį vaiko sustabdymą nuo netinkamo elgesio ir nuvedimą tinkamo elgesio link.
Ribos užtikrina saugumą ir aiškumą, o vaikams - teisingą atsakomybės kiekį. Vaikui, kurio gyvenime nėra ribų, susidaro vaizdas, kad jis pats turi nuspręsti, kas yra gerai, o kas ne. Tai yra per didelė atsakomybė mažam vaikui. Ribos yra kaip tilto turėklai tamsią naktį - suteikia saugumo ir aiškumo.
Kada brėžti ribas?
Ribos brėžiamos, kai:
- Vaiko elgesys kelia nesaugumą jam pačiam, kitam žmogui ar aplinkai.
- Kyla nepasitenkinimas, pyktis, erzulys ar kitas stiprus jausmas.
Kaip brėžiame ribas?
- Išsakydami, koks elgesys yra priimtinas, o koks ne. Trumpom, aiškiom instrukcijom, ne moralais, dūsavimais ir išvedžiojimais.
- Rodydami pavyzdį ir modeliuodami tinkamą elgesį patys.
- Stabdydami netinkamą elgesį ne tik žodžiais, bet ir savo veiksmais - fiziškai įsiterpiant, švelniai patraukiant / atitraukiant.
- Nurodydami (ir jei reikia parodydami) kuo pakeisti netinkamą elgesį ar veiksmą. Formulė yra "nedaryk to -> daryk tą arba tą", čia esmė, kad būtų kuo pakeisti netinkamą elgesį ir vaikas neliktų su vakuumu kai kažko tik negalima, o ką galima - neaišku.
- Empatiškai priimdami su ribos atsiradimu kylančias emocijas ir nepasitenkinimą (ir vistiek laikydami ribą).
- Kalbėdamiesi apie tinkamo elgesio vertybinį pamatą ne tik čia ir dabar, bet ir kituose kontekstuose, atrasdami pavyzdžių, sąsajų, palyginimų.
- Derindami nuoseklumą ir lanstumą.
Ką daryti, jei vaikas neklauso?
Atliepianti, demokratiška, sąmoninga tėvystė yra strateginė tėvystė. Jos rezultatai pasimato kiek vėliau. Ji stiprina vaiką ir per lygiavertišką santykį moko rinktis teisingai, gerbti kitą ir aplinką, o ne jų bijoti.
Vaikai iki apytiksliai18 mėn dar apskritai yra negebantys suvokti taisyklių ir jų tęstinumo. Jiems tiesiog nesusijungia, kad jei šią akimirką negalima krapštyti rozetės, tai to daryti negalima ir po minutės. Šis gebėjimas vystosi palaipsniui. Kitas dalykas įtakojantis "klausymą" ar ne - tiek besiformuojanti impulsų kontrolė, tiek ir kitos emocinio reguliavimo(si) funkcijos. Kartais vaikas jau turi informaciją ir supranta, ko daryti nereikia, bet jam sutrukdo azartas, didelis susidomėjimas, didelis džiaugsmas ar kaip tik - pyktis, nusivylimas, frustracija. Tai yra tie momentai, kur tėvai dažnai išsireiškia "žiūri į akis ir piktybiškai daro x arba y". Gali būti, kad vaikas tikrai pyksta, kad tėvai nesiteikia nuosekliai sureaguoti ir padėti jam suprasti ribas. Bet taip pat labai gali būti, jog vaiko kūnas tęsia daryti kažką, kas kažkodėl įgavo įtampos išveikos formą tą akimirką, ir tam tikra prasme vaikas gali būti nepajėgus tai sustabdyti. Čia MES privalome švelniai jam padėti.
tags: #psichologija #taisykles #ribos #poreikis