Meno terapija - sąvoka, girdėta daugeliui, tačiau ne visų iki galo suprasta. Ši psichoterapijos forma gali būti itin naudinga vaikų raidai, padedant tiek patyrusiems traumas, turintiems negalią, tiek uždariems ar sunkiai susikaupiantiems. Šiame straipsnyje gilinamės į meno terapijos esmę, metodus ir naudą.
Kas yra meno terapija?
Meno terapija, kartais vadinama kūrybine arba raiškos terapija, - tai psichoterapijos forma, kurioje emocijoms išreikšti ir suprasti pasitelkiami meniniai užsiėmimai ir kūrybinis procesas, o ne įprasti psichoterapijos seansai. Meno terapijos priemonės parenkamos individualiai, atsižvelgiant į grupės ar asmens poreikius ir tikslus. Kūrybinis procesas gali padėti spręsti psichologines problemas, koreguoti elgesį ir emocijas, mažinti stresą bei didinti pasitikėjimą savimi. Vaikams meno terapija taip pat praturtina jutiminę patirtį, bendravimo įgūdžius, vaizduotę, smulkiąją motoriką ir pažintinius gebėjimus. Svarbu pabrėžti, kad meno terapijai nereikalingas talentas ar išankstinis pasiruošimas, nes su vaiku dirba profesionalas, gebantis suprasti komunikuojamus jausmus.
Tradicinė psichoterapija, kurios metu su specialistu bendraujama kabinete, gali būti veiksminga, tačiau vaikams, turintiems psichologinių sunkumų, kartais sunku išreikšti emocijas žodžiais, jie gali jaustis nejaukiai ar bijoti prabilti. Meno terapija suteikia alternatyvų būdą bendrauti ir išreikšti save.
Kam skirta meno terapija?
Meno terapija gali būti itin naudinga šioms grupėms:
- Vaikams, turintiems mokymosi sutrikimų
- Asmenims, patyrusiems fizinį, psichologinį ar seksualinį smurtą
- Turintiems autizmo spektro sutrikimų
- Sergantiems chroniškomis, ilgalaikėmis ligomis (pvz., vėžiu)
- Patyrusiems sunkių išgyvenimų (pvz., artimojo mirtį)
- Turintiems elgesio sutrikimų ar fobijų
Tačiau meno terapija gali būti naudinga ir psichologinių problemų neturintiems vaikams, kuriems reikia sumažinti įtampą ar išspręsti aktualias problemas.
Taip pat skaitykite: Amžini klausimai apie žmogaus ir gyvūno psichiką
Meno terapijos rūšys
Šiais laikais egzistuoja įvairių meno terapijos rūšių, tačiau dažniausiai taikomos teatro, muzikos, šokio ir dailės praktikos, įskaitant fotografiją, koliažus, keramiką, skaitmeninius menus ir tekstilę. Užsiėmimai dažnai vyksta grupėse, kur vaikai dirba kartu ir prisiima atsakomybę už savo ir kitų veiksmus.
Dailės terapija
Bene populiariausia meno terapijos forma yra dailės terapija. Jos metu vaikai piešia, kuria koliažus, skulptūras ir analizuoja savo kūrinius. Dailės terapija - tai tarpdisciplininė terapija, apjungianti meną, psichologiją ir individualią kūrinio charakteristiką. Tai nėra spalvinimo knygelės ar rankdarbių pamokos, bet psichoterapijos forma, kurioje dailė naudojama kaip pirminė komunikacijos priemonė. Dailės terapijoje akcentuojamas trijų elementų santykis: terapeutas, klientas ir kūrybos produktas. Klientas sesijos metu įkūnija savo vidinį pasaulį, dailės terapeutas aktyvina jo kūrybos procesą ir padeda jam keliauti, o kūrybos produktas tampa saugia erdve gydančiai patirčiai.
Dailės terapijos procese žmogus kviečiamas išreikšti temą, kurią specialistas formuluoja pagal įvardintą ar nutylėtą kliento problemą. Moksliniai tyrimai įrodė gydantį dailės terapijos poveikį - aktyviai dirba rankos, sąmonė koncentruojasi į procesą, kūrinio turinys apeina savigynos sienas ir išlaisvina pasąmonę. Sesijoje kalbama tarsi ne apie autoriaus asmenį, o apie kūrinį, per kurį atsiveria tikrosios mintys, jausmai ir išgyvenimai. Per liniją, spalvą, kompoziciją ir techniką kalbama simboliais ir pasąmonės turiniais.
Teatro terapija
Teatro terapijos metu vaikai keičiasi vaidmenimis, improvizuoja ir išgyvena problemiškas realaus gyvenimo situacijas ar sapnus.
Grįžtamasis ryšys
Svarbi meno terapijos dalis - grįžtamasis ryšys arba išsipasakojimas, kuomet analizuojami sukurti kūriniai ir stengiamasi atsiverti.
Taip pat skaitykite: Iššūkiai ir perspektyvos psichologijos magistro darbuose
Kaip integruoti meno terapijos elementus į kasdienį gyvenimą?
Net jei neturite galimybės lankyti profesionalios meno terapijos, galite integruoti kūrybinius elementus į kasdienį gyvenimą:
- Skirkite laiko meninei veiklai. Bent 10 minučių kasdien skirkite kūrybai, nesvarbu, koks bus rezultatas. Svarbiausia - praleisti laiką kartu su vaiku, padedant jam išreikšti save ir lavinant vaizduotę.
- Sukurkite kūrybai palankią aplinką. Leiskite vaikui jausmus reikšti kūrybine forma. Tam puikiai tinka molbertas ar lenta, ant kurios vaikas galėtų piešti, kai jaučiasi piktas ar liūdnas.
- Švęskite kūrybiškai. Gimtadieniai ir šventės - puikios progos pasinerti į kūrybiškas veiklas. Apsilankykite kūrybinėse dirbtuvėse arba sugalvokite teatrinių, muzikinių ar dailės žaidimų.
Dailės terapijos nauda ir poveikis
Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) pripažįsta teigiamą dailės terapijos poveikį. Tyrimai rodo, kad dailės terapija gerina socialinius įgūdžius, moko išklausyti, išsakyti, pamatyti ir priimti. Kūrybinio proceso metu ugdomas gebėjimas valdyti impulsus, klausytis savęs, išgirsti savo poreikius ir mintis. Dailės terapija gerina emocinę savijautą, suteikia palengvėjimo jausmą.
Kūrybinio proceso metu organizmas išskiria dopaminą (atsakingą už pasitenkinimo būseną) ir endorfinus (veikiančius emocijas, miegą, atmintį ir elgesį, dar vadinamus laimės hormonais). Baigus kurti, išsiskiria oksitocinas.
Kūrybinis procesas dailės terapijoje
Kūrybinis procesas turi struktūrą:
- Pradžia: priemonių pasirinkimas, įkvėpimas, idėja, pirmieji prisilietimai.
- Procesas: kompozicijos ir kolorito išpildymas.
- Pabaiga: kūrinio užbaigimas, paskutiniai potėpiai, autoriaus parašas, pavadinimas, data.
Dailės terapijos sesijoje dalyvauja klientas, dailės terapeutas ir kūrinys. Sesijoje kalbama ne apie autorių, o apie kūrinį, per kurį atsiveria tikrosios mintys, jausmai ir išgyvenimai.
Taip pat skaitykite: Dailės terapija: metodai ir taikymas
Dailės terapijos taikymo sritys
Dailės terapeutai dirba su įvairiomis grupėmis - nuo nėščiųjų ir kūdikių iki mirštančių pacientų. Taip pat dirbama su sveikais žmonėmis, siekiančiais geriau suprasti save, ir su sergančiais fizinėmis ar psichinėmis ligomis, turinčiais kompleksinę negalią. Dailės terapija ypač svarbi bet kokio amžiaus vaikams, dažnai negalintiems išreikšti savo problemų žodžiais. Neįgaliems vaikams dailės terapija suteikia galimybę save išreikšti neverbaliai, lavina motorinius ir pažintinius įgūdžius.
Dailės terapija ir sielvartas
Netektys gali kardinaliai pakeisti gyvenimą. Gedėjimas turi penkis etapus: neigimas, derybos, pyktis, liūdesys ir susitaikymas. Sielvartas yra natūralus ir būtinas. Menas padeda atverti temas, kurias žmogus slopina, ir atsiriboti nuo skausmo. Dailės terapijos procesas kviečia šią būseną išjudinti spalvomis, vaizduote ir judesiais, sukuriant saugią erdvę gedėti ir apie tai „kalbėti“ be žodžių. Kūrybiškumas padeda išstumti tai, kas užstrigę, ir pamatyti savo patirtį iš kitos pusės. Šis atstumas, sukurtas dailės terapijos metu, padeda lengviau suvokti išgyvenimus. Kūrybinis procesas suteikia kontrolės jausmą, kuris natūraliai sukuria ir saugumą.
Dailės terapijos užsiėmimai ir specialistai
Dailės terapijos užsiėmimai turi aiškią struktūrą, o jų metu naudojamos įvairios dailės priemonės. Dailės terapeutas padeda klientui nagrinėti kūrinio reikšmę jam pačiam. Dailės terapijos naudą galima pajusti kuriant savarankiškai arba susiradus kvalifikuotą dailės terapeutą. Specialistas paskirs pirmąjį susitikimą, kurio metu kartu nuspręsite, kokių pokyčių siekiate ir koks yra jūsų dailės terapijos tikslas, kokia dailės terapija jums tinkama - individuali ar grupinė, trumpalaikė ar ilgalaikė.
Jeigu norite kurti savarankiškai, specialistai pataria susirasti saugią ir patogią vietą, patogiai atsisėsti, ramiai kvėpuoti, atpalaiduoti kūną ir užsimerkti. Pabandykite suprasti, kaip jaučiatės, ką jaučia jūsų kūnas. Pavaizduokite tai, ką matėte užsimerkę. Baigus kurti, aprašykite piešinį, kokias mintis ar jausmus sukėlė kūrybinis procesas ir koks rezultatas, kokią žinutę jums atsiuntė jūsų piešinys, ką jis primena ar kokią istoriją pasakoja.
Dailės terapeuto išsilavinimas ir kompetencija
Lietuvoje dailės terapeutai ruošiami Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ir Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto jungtinėse dailės terapijos magistro studijose. Studijų metu integruojami dailės, medicinos, psichologijos, psichoterapijos, specialiojo ugdymo ir socialinio darbo žinių ir praktikos aspektai. Svarbus akcentas - savęs pažinimas.
Dailės terapija Lietuvoje
Dailės terapija Lietuvoje funkcionuoja ir populiarėja.
Meno psichologija
Meno psichologija tiria žmogaus psichines funkcijas meninėje aplinkoje, meninės veiklos ypatumus, kurie lemia meno kūrimą ir suvokimą. Ji nagrinėja įvairių meno šakų kūrybos etapus, meninio vaizdo atsiradimą, kūrybinę vaizduotę ir mąstymą, kūrybines būsenas, žmogaus aktyvumą ir gabumus. Meno psichologija siekia apibrėžti sąlygas, kurios lemia meno kūrėjo ir interpretatoriaus psichikos procesus.
Meno psichologija pradėjo formuotis XIX a. pabaigoje. H. Wölfflinas pirmasis mėgino parodyti, kaip architektūra suprantama psichologiniu požiūriu. T. Lippsas nagrinėjo meno poveikį per įsijautimo sampratą. G. T. Fechneris eksperimentiškai tyrė, kokie dirgikliai gali lemti estetinį sprendimą. W. M. Wundtas teigė, kad estetiniai jausmai atsiranda tada, kai estetiniai pojūčiai asocijuojami su didžiosiomis žmonijos idėjomis. Biheiviorizmo atstovai meno psichologijos objektą bandė nusakyti per estetinio stimulo ir estetinės reakcijos priklausomybės dinamiką. H. J. Eysenckas lygino ekstravertų ir introvertų spalvų pomėgius.
Psichoanalitinės krypties atstovai teigė, kad menas yra pasąmonės raiška. S. Freudas kūrybiškumą siejo su agresyvios ar seksualios energijos sublimacija. A. Adleris išskyrė menininko asmenybę, kuri kenčia nuo nevisavertiškumo komplekso, ir kūrybą apibrėžė kaip trūkumų kompensaciją. W. G. Niederlandas išskyrė menininkui būdingą narcisistinę žaizdą, kurią kompensuoti galima tik kuriant grožį. C. G. Jungas kūrybiškumą susiejo su kolektyvine pasąmone ir archetipais. J.‑M.‑É. Lacanas atskleidė sudėtingą subjekto ir aplinkos santykį, panašų į subjekto ir meno santykį. F. S. Perlsas teigė, kad normalus bendravimas visuomet yra kūrybinis santykis su aplinka. Geštaltpsichologijos atstovai išplėtė meno suvokimo ir vaizdinių susidarymo būdus. R. Arnheimas teigė, kad žmogaus mąstymas yra labiau vizualus nei verbalus. Kognityvinės psichologijos atstovų teigimu, estetinės būsenos yra kognityvinis sensorinių informacijos apdorojimo procesų vertinimas.
Lietuvoje meno psichologija pradėta domėtis XX a. pabaigoje.
Meno terapija kaip pagalba atsiverti
Kalbėti apie emocines problemas nėra lengva, ypač vaikams ir paaugliams. Meno terapija suteikia saugų būdą pažinti ir išreikšti save. Sukurtas vaizdas tampa skydu, padedančiu atsiverti, o būtinybė pasidalinti savimi niekur nedingsta. Proceso metu kuriamas vaizdinys gali padėti susivokti ir įvardinti problemą.
Meno terapijos nauda
- Savistabos stiprinimas: padeda atpažinti mintis ir jausmus.
- Savikontrolės stiprinimas.
- Naujų dalykų ir įgūdžių įgijimas.
- Bendravimo ir socialinės įtraukties gerinimas: aptardami kūrinius, galime išgirsti kitų pastebėjimus apie mus pačius.
Meno terapijos užsiėmimai yra sutelkti į procesą, o ne į rezultatą. Net jei jaučiatės nemokantys piešti, galite dalyvauti meno terapijoje.
Meno terapija ir paaugliai
Įtraukti paauglius į kūrybinę veiklą gali būti sudėtinga, tačiau, jei pavyksta, rezultatas būna puikus. Sukurtas darbas pasitarnauja kaip pagrindas pokalbiui ir ryšio užmezgimui. Svarbu, kad užduotis būtų paprasta ir užpildyta nuosekliais veiksmais.
Patarimai tėvams
Tėvams verta nuo mažens dirbti su vaikais, mokyti „nuleisti garą“ piešiant. Kalbėkitės su vaikais ir tiesiog kažką darykite kartu: pieškite, žaiskite žaidimus, vedžiokite šunį, pasigrumkite, o kai vaikas pyksta, neatsakykite pykčiu.
Spalvos meno terapijoje
Spalva yra pojūtis, kurį formuoja spalvinės regos sistema. Spalvos pojūtį veikia akies jautrumas, suvokimas, amžius, gyvenimo patirtis ir mąstymas. Spalvos daro įtaką žmogaus psichologinei būsenai ir nuotaikai. Pagal spalvas ir jų pasirinkimus galima nusakyti žmogaus charakterį. Tačiau meno terapija nėra diagnostika ir be paties žmogaus vertinti jo piešinius nėra prasmės.
Piešiniai, piešimo būdas, objektai piešiniuose ir spalvos gali atskleisti kai kuriuos dalykus apie asmenybę, nuotaiką ir emocinę būseną kūrimo metu. Ta pati spalva vienam žmogui gali sukelti teigiamas emocijas, o kitam - neigiamas.
Dažnai piešiniuose juoda spalva interpretuojama neigiamai. Suaugusieji dažnai išreiškia savo neigiamas emocijas juoda spalva, tačiau daugelis mažų vaikų mėgsta piešti ryškiomis spalvomis ir dažnai naudoja juodą. Suaugę linkę absoliutinti spalvų naudojimą, o vaikams iki tam tikro amžiaus spalvos piešiniuose didelės reikšmės neturi ir gali būti pasirenkamos neadekvačiai. Tuo tarpu suaugusiųjų piešiniuose neadekvačiai panaudojamos ar niūrios spalvos jau gali rodyti emocines problemas.
Kūryba suaugusiųjų gyvenime
Daugelis linkę manyti, kad piešti mėgsta tik vaikai. Taikant meno terapijos metodus, dažnai tenka susidurti su tokiais suaugusiųjų ar net paauglių pasakymais kaip „nemoku piešti“ ar „nežinau kaip tai nupiešti“. Daugelis bijo piešti dėl to, kad bijo įvertinimo, neatsipalaiduoja kurdami, stengiasi nupiešti gražiai, net ir tada, kuomet to nereikalaujama. Tačiau laisvai piešiant ir išreiškiant savo emocijas, kyla noras panaudoti įvairias spalvas ir netgi išgauti naujas, maišant jas tarpusavyje. Piešimas veikia raminančiai, žmogus tuo metu turi galimybę pabūti su savimi ir išreikšti save taip, kaip galbūt negali padaryti žodžiais. Vien jau saviraiška piešiant yra svarbi ir naudinga kiekvienam - tiek mažam vaikui, tiek pagyvenusiam žmogui.
tags: #psichologijoje #taikoma #meno #terapija