Įvadas
Žmonių psichologija yra sudėtinga ir įvairialypė, o geri darbai yra vienas iš būdų, kaip psichologija gali daryti teigiamą įtaką individams ir visuomenei. Šiame straipsnyje aptarsime gerų darbų pavyzdžius, jų psichologinę reikšmę ir teorinius pagrindus, remiantis A. Adlerio individualiosios psichologijos principais.
Gerų Darbų Pavyzdžiai Kasdieniniame Gyvenime
Artėjant šventiniam metui, daugelis žmonių susimąsto apie praėjusius metus ir nori, kad švenčių laukimas būtų prasmingesnis, šiltesnis ir sukurtų daugiau teigiamų emocijų bei gerumo. Lietuvoje advento metu populiarėja gerų darbų iniciatyvos. Tiek pedagogai, tiek tėvai su vaikais gamina gerų darbų advento kalendorius su skanėstais ar veiklomis.
Gerų Darbų Sąrašas
Surašėme gerų darbų sąrašą, atsižvelgiant į vaiko amžių, raidos ypatumus ir galimybes darbą atlikti savarankiškai ar su pagalba. Suaugusiojo pagalba turėtų sudaryti ne daugiau 50% viso gero darbo.
- Nuvežti žvėriukams maisto į mišką (elniams - runkelių, kukurūzų, stirnoms - obuolių, morkų, kukurūzų, kiškiams - obelų šakelių ir kt.).
- Pagaminti lesyklėlę. (Šį darbą galima išskirstyti kelių dienų etapais: lesyklėlės idėja, maketas, išpjovimas, sujungimas ir užbaigimas. Reikėtų atkreipti dėmesį, kokiems paukščiams gaminama lesyklėlė.)
- Nupiešti po piešinį kiekvienam šeimos nariui (mokantiems rašyti: ir užrašyti po vieną palinkėjimą).
- Padėti vaikui (-kams) (su tėvelių pagalba), kurie yra nuskriausti: Išpildyti vaiko svajonę!
- Pasidalinti su vaikais (kurie žaislų ir knygų turi labai mažai, negali jų įsigyti) savo žaislais/knygomis, kurios tau nebeįdomios ir nebereikalingos.
- Pasikalbėti apie jausmus. Suorganizuoti visos šeimos vakarą ir paraginti kiekvieną šeimos narį papasakoti, kaip šiandien jautėsi, kodėl toks jausmas aplankė, kaip kiti šeimos nariai galėtų padėti arba pasidžiaugti kartu.
- Padalinti kiekvienam šeimos nariui po popieriaus lapą ir paprašyti, kad nupieštų po vieną šiandien patirtą pačią stipriausią emociją. Nupieštai emocijai parašyti pavadinimą.
- Parašyti įkvepiantį, mielą, draugišką slaptą raštelį ir įdėti į mamos/tėčio/brolio/sesės/draugo/mokytojo kišenę/rankinę/ant darbo stalo.
Linkime kasdienybėje atrasti gerumo akimirkų ir jomis pasidalinti su kitais. Juk draugiškumas yra toks užkrečiamas!
Individualiosios Psichologijos Perspektyva
Vienas iš trijų pagrindinių teorinių individualiosios psichologijos principų yra požiūris, kad žmogus iš esmės yra siekiantis tikslo. Kiekvienas mūsų veiksmas yra mums naudingas, nes priartina mus prie tikslo. A. Adleris teigė, kad kiekvienas žmogus yra patyręs nuvertinimą ir menkavertiškumo jausmą jau vien todėl, kad buvo vaikas. Mažas, silpnas vaikas suaugusiųjų pasaulyje dažnai pasijunta bejėgis ir randa būdų įveikti savo menkavertiškumą. Vienas iš tokių būdų, R. Dreikurso metaforiškai pavadintas vandens galia - ašaros. Taigi vaikas, jausdamasis menkavertis, savo sielos kūrybinę galią panaudoja tam menkavertiškumui kompensuoti ir įgyja pranašumą, savo galios pajautą. Adleris kalba apie siekiamo tikslo (šiuo atveju pranašumo) Aktyvumą. Kitais žodžiais būtų galima sakyti, kad šis siekis ir tikslo pasiekimas yra iliuzinis, netikras.
Taip pat skaitykite: Psichologijos karjera
Vienas iš svarbiausių įgimtų žmogaus poreikių pagal A. Adlerį yra jaustis pakankamai reikšmingam. Kai žmogus patiria ir jaučia nuvertinimą bei menkavertiškumo jausmą, jis natūraliai (įgimtai) siekia tą kompensuoti, o dėl to dažniausiai pašoka kiek aukščiau, nuvertindamas šalia esantį kitą žmogų (kartais tai būna jo menkavertiškumo jausmo kaltininkas, kartais - ne). Abu šie kraštutinumai yra netikri, sukurti subjektyvioje patirtyje.
Kūrybinė Jėga
Norėtume atkreipti dėmesį į A. Adlerio sukurtą terminą „kūrybinė jėga”. Tai labai optimistinis judesys, kartais sukeliantis žmogui gausybę nepatogumų. A. Adlerio nuomone, nuvertinimą patyrusio žmogaus psichikoje natūraliai kyla kompensuojamasis judesys, ieškantis būdų sugrąžinti savivertę. Klasikinė situacija - mes stovime eilėje. Kažkas užlindo, ir taip, kad pakeisti nieko negalime. Koks gi bus mūsų vidinis judesys? Nuvertinti kitą - parodyti jam, kad pykstam (rankos gestas, suraukti antakiai, burbėjimas) ar bent jau viduje sau pasakyti, ką galvojam (na, aš tai jau taip bjauriai nepasielgsiu). Čia galime matyti menkavertiškumo/ pranašumo siekio dinamiką ir tai, kad abu mūsų vidiniai procesai - tiek jautimasis nuvertintu, tiek jautimasis pranašesniu (paburbėjus ar pasijutus moralesniu) yra fiktyvūs, netikri. Juk mūsų vidinė vertė ir reikšmė nepakito. Ji su tuo nesusijusi.
Pozityvu yra tai, kad asmuo visada stengiasi kuo konstruktyviau atstatyti savo pažeistą vertę. Iš pradžių atėję į naują vietą stengiamės konstruktyviai surasti tokią poziciją, kuri leistų mums jaustis pakankamai reikšmingiems ir tik tam mėginimui nepasisekus galime ieškoti mažiau naudingų mums ir visuomenei būdų. Pavyzdžiui, šeimyninio gyvenimo pradžioje vyras sutvarko koridorių. Žmona stebisi: „Ir kaip galėjai neišsiurbti dulkių po durų kilimėliu?!” Vyras pajunta, kad jo pastangos ir darbas nuvertintas, jis pats nuvertintas, tad yra nemenka tikimybė, kad kitą kartą jis pasakys: „Na ne, mano tėvas netvarkydavo ir aš to nedarysiu, tai ne vyriškas darbas.” Pusiausvyra neatstatyta, galėtume fantazuoti, kaip toliau bus kurstomas konfliktas, nes kiekvieną kartą norėdamas pasijausti aukščiau kitą turi stumtelti žemiau, nei pats buvai.
Taigi optimistiška yra tai, kad kūrybinę jėgą, kuri yra kiekvieno iš mūsų turtas, leidžiantis išsaugoti savigarbą įvairiose sunkiose situacijose, galime naudoti pozityviai. Ir vienas iš svarbiausių dalykų - kurti tokią visuomenę, bendruomenę ir šeimą, kurioje kiekvienas gali jaustis (būti) reikšmingas pakankamai. Taigi menkavertiškumo jausmas, pranašumo siekio jausmas yra būdingas mums visiems, jau vien todėl, kad buvome vaikai, kaip sako A. Adleris.
Menkavertiškumo Kompleksas
Tačiau kai kurie iš mūsų susiduriame su dideliu nuvertinimu. Kokios galimos jo priežastys? Labai kritiški tėvai (dažniausiai tai bus savimi nepasitikintys tėvai, reikalaujantys, kad vaikas savo gyvenimu liudytų jų, kaip tėvų, tinkamumą); tobuli tėvai, kurių negalima pavyti; fiziniai trūkumai, ligos ar tiesiog visuomenės susikurto įvaizdžio neatitikimas; priklausymas tautinei, rasinei ar seksualinei mažumai, pabėgėlio statusas. Atskirai reikia paminėti fizinę, seksualinę ar psichologinę prievartą, vaikų nepriežiūrą (pasitaikančią visose socialiniuose sluoksniuose) - tai iš esmės žeidžia augančio žmogaus savivoką, savigarbą.
Taip pat skaitykite: Apie psichologijos klubą
Taigi tais atvejais, kai žmogus patiria didelį nuvertinimą, formuojasi menkavertiškumo kompleksas, kuris yra neatsiejamas nuo pranašumo siekio komplekso. Kitais žodžiais tariant, žmogus, kuris visą laiką jaučiasi menkesnis, visą laiką bandys įrodyti savo pranašumą. Ir tokioje situacijoje jau tenka susidurti su praradimais. Pavyzdžiui, paauglys meta mokyklą - jis netiki, kad gali mokytis, jaučiasi pranašesnis, nes niekas negali priversti jo apsigalvoti ir eiti į mokyklą.
Gyvenimo Tikslas ir Apercepcija
Kiekvieno mūsų gyvenimas turi savo tikslą, dažniausiai neįsisąmonintą. Tas tikslas formuojasi pirmaisiais gyvenimo metais. Šioje vietoje labai svarbi yra gyvenimo patirtis. Būtent patirtis ir lemia ne tik mūsų veiksmus ar pasirinkimus, bet ir mūsų suvokimą, situacijos matymą. Apercepcija - dar vienas A. Adlerio pradėtas vartoti terminas. Tai, kaip mes suvokiame pasaulį, priklauso nuo mūsų anksčiau įgytos patirties. Iliustracija galėtų būti patarlė „Kartą nudegęs ir šaltą pučia”. Todėl ne tiek svarbu gyvenimo faktas, kiek tai, ką tas faktas reiškia žmogui. „Ką jums tai reiškia?”, be abejo, yra vienas iš mėgstamiausių adlerininkų klausimų.
Pavyzdžiui, mergina su savo vaikinu išvažiuoja pasivažinėti, mergina vairuoja. Vaikinas sako: „Tu gerai vairuoji.” Viena mergina šiuos žodžius priima kaip komplimentą, jos įgūdžių įvertinimą. Ji jaučiasi gerai išgirdusi šį sakinį. Kita mergina pradeda labai jaudintis, sutrinka, gal net susierzina. Kodėl? Ji nepasitiki savimi, gal ir netgi ne tik kaip vairuotoja, o vaikino pastaba parodo, kad jis kreipia dėmesį į tai, kaip ji vairuoja, vadinasi (pagal jos logiką), jis pastebės, kai ji padarys klaidą, ir ja nusivils, o tada gali nuspręsti, kad draugauti neverta ir t.t. Mūsų fantazija kartais gali būti beribė neigiama prasme. Taigi kiekvienas mūsų esame unikalūs savo patirtimi, vadinasi, kiekvienas turime unikalią „privačią logiką” (R. Dreikursas).
Netinkamo Elgesio Tikslai
Kai negalime jaustis reikšmingi elgdamiesi tinkamai, to reikšmingumo jausmo siekiame elgdamiesi netinkamai. Šią koncepciją R. Dreikursas sukūrė remdamasis savo ilgamete tėvų ir mokytojų konsultavimo patirtimi. Ji padeda suprasti vaikų ir paauglių netinkamą elgesį, tačiau ir suaugę taip pat nesame laisvi nuo šių netinkamo elgesio tikslų. Tik suaugusiojo gyvenime jie ne taip aiškiai matomi. Taigi, R. Dreikurso nuomone, yra keturi netinkamo elgesio tikslai:
- Dėmesio siekis - vaikas jaučiasi reikšmingas tik tada, kai į jį yra atkreipiamas dėmesys.
- Jėgos kova -vaikas jaučiasi reikšmingas tik tada, kai jo viršus.
- Kerštas - vaikas jaučiasi reikšmingas, kai įskaudina kitą taip pat, kaip ir jis pats buvo įskaudintas.
- Pasitraukimas ar prisiimtas nesugebėjimas - vaikas jaučiasi bejėgis, nori būti paliktas vienas, nes netiki, kad jis gali.
Pirmieji du tikslai yra būdingi visiems vaikams ir paaugliams, tačiau, jei vaikai ir toliau patiria daugiau nuvertinimo nei padrąsinimo, jie sieks 3-io ir 4-o tikslo, o tai jau destruktyvu. Adleriškosios terapijos tikslas - suprasti asmens individualią (privačią) logiką. Apie tai, kad taikant šią terapiją kiekvieno kliento, jo logikos unikalumas yra svarbesnis nei metodas ar diagnozė, dar kalbėsime.
Taip pat skaitykite: Humanistinės psichologijos principai
Socialumas ir Bendruomeniškumo Jausmas
Vienas iš įgimtų žmogaus poreikių - bendrumo, priklausymo poreikis. Šį poreikį A. Adleris aiškino biologiškai. Adleriui bendruomeniškumo jausmas buvo daugiau nei tik psichinę realybę atspindintis (įvardijantis) terminas. Bendruomeniškumo jausmą A. Adleris apibūdina kaip psichinę būseną ar jausmą, kad esi bendruomenės dalis, iš esmės - kad esi pasaulio dalis. Tiek bendruomeniškumo jausmas, tiek socialinis interesas yra nukreipti į tai, kas už individo ribų. Socialinis interesas yra aktyvi motyvuojanti, nukreipianti elgesį jėga. Asmuo yra atsisukęs į kitus socialiai naudingu būdu. Bendruomeniškumo jausmas yra socialinio intereso pagrindas.
R. Dreikursas pratęsė A. Adlerio mintis kalbėdamas apie geležinę socialinio gyvenimo logiką - bendruomeniškumo jausmas ir menkavertiškumo/pranašumo siekio dinamika veikia taip pat neatšaukiamai kaip ir žemės traukos dėsnis. Adlerio pasaulio sampratoje bendruomeniškumo jausmas buvo metafizinis tikslas, kurio siekia žmogus (ar net žmonija), galutinis socialinės evoliucijos tikslas. Taigi matome, kad dvasinio gyvenimo lygmuo Adlerio teorijoje sietinas su bendruomeniškumo jausmo raida - individualiai ir visuomeniškai. A. Adleris sakė, kad metafizika yra natūrali gyvenimo dalis, ji stipriai veikia žmonijos gyvenimą ir raidą.
Adleris teigė, kad jis tik padėjo suprasti tai, ką žmonija žinojo jau seniai ir kas žmonijos labui atsirado evoliucijos procese. Adlerio požiūris į religiją buvo toks: krikščionybė buvo reikalinga, kol žmogus, vien remdamasis mokslu, nežinojo, kaip reikia gyventi. Reikėjo Dievo, kuris pasakytų: mylėk artimą kaip pats save.
Bendruomeniškumo Jausmo Dalis
Bendruomeniškumo jausmas susideda iš dviejų dalių: poreikio priklausyti grupei ir poreikio įnešti savo indėlį į grupės gyvenimą. Tos abi dalys yra susijusios. Jausdami priklausą grupei aktyviau dalyvaujame jos gyvenime, veikiame jos labui viduje ar išorėje. Pavyzdžiui, kai atvažiuojame pas draugus į kitą miestą, kur jų šeimoje turime pagyventi kelias dienas. Iš pradžių dažniausiai būna nelabai jauku, tačiau jei turime galimybę jiems padėti - pavyzdžiui, paruošti valgyti, kol jie darbe (jei atvažiavome atostogauti), paimti jų vaiką iš darželio ar mokyklos - galime pasijausti laisviau. Logika būtų tokia: aš naudingas, vadinasi, kažkiek savas. Šie abu bendruomeniškumo jausmo aspektai labai intensyviai panaudojami adleriškam konsultavimui. Kartu su klientais ieškoma būdų, kaip būti reikšmingam elgiantis konstruktyviai, kaip vaikams ir paaugliams padėti taip pat jaustis.
Socialinio intereso prigimtis biologinė. Žmogus gimsta su galimybe būti socialus, bendruomeniškas. Iš pradžių vaikas jaučia šį jausmą santykyje su mama. Jis kaip ir peržengia savo ribas atsisukdamas į mamą. Ji vaiko dėmesį nukreipia į kitus šeimos narius (plečia jo matymo ir jausmų lauką), vėliau į kitus bendruomenės narius (kitus gimines, draugus, kaimynus). Jei motina neatlieka šios funkcijos, vaikas nepasiruošęs spręsti socialinio gyvenimo problemų. A. Adleris pabrėžė, kad socialinis interesas - tai įgimta potencija, kurią reikia sąmoningai ugdyti. Įgimta socialinio intereso „medžiaga” nepakankama, kad galėtų vystytis be socialinio supratimo naudos. Tik socialiniame kontekste formuojasi subjektyvus vaiko sprendimas, kaip jis interpretuos daugiaprasmį socialinį kontekstą. Tai priklauso nuo kūrybinės vaiko energijos, kurią nukreipia aplinka, ir nuo aplinkos patyrimo.
Žmogaus psichologinė gerovė, psichinė sveikata yra artimai susijusi su bendruomeniškumo jausmu - žmogus, kuris jaučiasi priklausantis realiai grupei (šeimai, klasei, draugų grupelei), jaučiasi galįs būti naudingas tai grupei, jaučiasi saugus, pasitikintis savimi, pakankamai reikšmingas. Šie du pagrindiniai - reikšmingumo ir bendruomeniškumo - jausmai yra susiję, vienas kitą palaiko. Taigi socialinio jausmo ugdymas, puoselėjimas yra svarbus kiekvienai visuomenei ir bendruomenei - tiek grupės, tiek šeimos, tiek individo lygmeniu. Dabartinės psichologijos ir neuropsichologijos tyrimai moksliniais faktais patvirtina XX a. pirmoje pusėje Adlerio pareikštas įžvalgas apie žmogaus socialumą.
Asmens Vientisumas
Adleris teigė, kad asmuo yra vientisas, visuminis, neskaidomas į dalis. Žmogaus vientisumo samprata yra gana dažnai deklaruojama, tačiau ją suprasti ar priimti nėra paprasta. Pirmiausia, mums labai sudėtinga suprasti žmogaus kūno, psichikos ir dvasios vienybę. Šiuolaikiniai neuropsichologiniai ir raidos psichologijos tyrimai leidžia kalbėti apie kūno ir intrapsichinio gyvenimo vienovę. Žinome, kad patirties procese formuojasi anatominiai-fiziologiniai ryšiai, užtikrinantys psichologinio lygmens funkcionavimą. Šiuolaikiniai neurologai smegenis vadina bio-psichocialiniu organu.
Ne mažiau sudėtinga suvokti psichologinio lygmens holizmą. A. Adleris šią problemą bandė spręsti įvesdamas gyvenimo stiliaus sąvoką. Gyvenimo stilius yra visuminis asmens reiškimasis. Jis atspindi būdus, kuriais individas siekia savo gyvenimo tikslo. Atsimename, kad mūsų tikslo siekio varomoji jėga gali būti iliuzorinis pranašumo siekis, kurio mes net neįsisąmoniname.
Stereotipai ir Geri Darbai
Tyrimas parodė, kad visuomenėje egzistuoja stiprus stereotipas, siejantis gerus darbus su religingumu, kuris veikia nepriklausomai nuo asmens tikrojo tikėjimo. Šis stereotipas gali būti kultūriškai sąlygotas, ypač Vakarų šalyse, kur krikščionybė istoriškai formavo moralės suvokimą. Stereotipas turi socialinių pasekmių, įskaitant galimą nereligingų žmonių nuvertinimą, kai kalbama apie jų moralinį elgesį.
Mąstymo Klaidos ir Emocijos
Žmogaus galvoje nuolat sukasi srautas minčių ir svarbu pastebėti, atpažinti, įsivardinti mintis, kurios gali būti iškreipiančios realybę. Mąstymo klaidos gali prisidėti prie depresijos vystymosi ir nerimo sunkumų, taip pat pakišti koją darbe.
Mąstymo Klaidų Pavyzdžiai
- Mąstymas „Viskas arba nieko“: Situacija suvokiama pasitelkusi tik dvi kategorijas, užuot žvelgusi į ją kontinuume. Pvz.: „Jeigu nesu geriausias įmonės darbuotojas, esu nevykėlis“.
- Katastrofų laukimas: Numatoma, kad ateitis bus neigiama, ir nesvarstomi kiti, labiau tikėtini variantai. Pvz.: „Aš tikrai nesusirasiu darbo ir žlugsiu“.
- Teigiamų dalykų nuvertinimas: Nepagrįstai tvirtinama sau, kad teigiami išgyvenimai, geri darbai arba savybės nieko nereiškia. Pvz.: „Aš gerai susidorojau su šiuo projektu, bet tai nereiškia, kad esu kompetentingas. Man tiesiog pasisekė“.
- Emocinis mąstymas: Manoma, kad kažkas turi būti tiesa tik todėl, kad taip „jaučiama“ taip stipriai, kad ignoruojami arba nuvertinami faktai, rodantys, jog yra kitaip. Pvz.: „Protu suvokiu, kad daugybę dalykų darbe darau gerai, bet vis tiek jaučiuosi nevykėlis“.
- Etikečių klijavimas: „Priklijuojama“ sau ar kitiems nekintama ir apibendrinanti etiketė, neatsižvelgiant į tai, kad turimi faktai leistų padaryti ne tokią blogą išvadą. Pvz. „Esu nevykėlė“; „Jis niekam tikęs“.
- Padidinimas/sumažinimas: Vertinant save, kitą žmogų ar situaciją, nepagrįstai padidinami neigiami dalykai ir/arba sumažinami teigiami. Pvz. „Jei neįvykdžiau mėnesio pardavimų plano, tai įrodo, kokia esu netikusi. Kai planą įvykdau, tai dar nereiškia, kad esu gera pardavėja“.
- Proto filtras: Užuot mačius bendrą vaizdą, susitelkiama į vieną neigiamą smulkmeną. Pvz. „Kadangi vertinant mano darbą vienas įvertinimas buvo žemas [nors buvo ir aukštų], vadinasi, dirbu blogai“.
- Minčių skaitymas: Manoma, kad žinoma, ką kiti galvoja, neatsižvelgiant į kitas, labiau tikėtinas galimybes. Pvz.: „Jis tikrai galvoja, kad aš nieko neišmanau apie šį projektą“.
- Perdėtas apibendrinimas: Daroma apibendrinama neigiama išvada, kuri gerokai išeina už esamosios situacijos ribų. Pvz.: „[Kadangi susirinkime jaučiausi nejaukiai], vadinasi, absoliučiai nemoku bendrauti”.
- Suasmeninimas: Manoma, kad neigiamas kitų žmonių elgesys susijęs su jumis, ir neapsvarstomos kitos, labiau tikėtinos jų elgesio priežastys. Pvz.: „Viršininkas buvo šiurkštus, nes aš kažką ne taip padariau”.
- „Turėjimas“ ir „privalėjimas“: Labai konkrečiai ir nelanksčiai įsivaizduojama, kaip kiti žmonės ar jūs turėtumėte elgtis, ir pervertinama tai, kaip yra blogai, kai šie lūkesčiai nepatenkinami. Pvz. „Visuomet viską turėčiau atlikti kiek įmanoma geriau, [kitaip bus blogai]“; „Privalau dirbti pagal profesiją, [kitaip mane atstums draugai]“.
- Matymas „pro tunelį“: Matomi tik neigiami situacijos aspektai. Pvz.: „Mano kolega nieko nesugeba padaryti gerai. Ji nuolat nepabaigia darbų laiku ir amžiais vėluoja grįžti po pietų pertraukos“.
Ką Daryti Atpažįstant Mąstymo Klaidas?
Svarbu suprasti, kad turbūt beveik niekad gyvenime nebūna situacijų, kai viskas yra vien juoda ar balta, daug kur egzistuoja kontinuumai. Jei jaučiatės „beviltiškai nevykęs“ naujame darbe, pamąstykite, o gal vis tik kažką mokate? Gal turite gerų savybių, ne tik blogų? O jei kažkas nepavyksta, gal yra kažkas, ko galite imtis, kad pavyktų? Tiesa, tobulumo siekis atima daug energijos ir gali baigtis perdegimu, tai verta apsvarstyti, ar verta persistengti, o gal užtenka būti 8 balų iš 10 vertu darbuotoju, kuris turi laiko šeimai ir pomėgiams?
Svarbu suprasti, kad mintys yra TIK mintys, o ne nenuginčijami faktai. Prieš reaguodami į situaciją sukėlusias mintis, paklauskite savęs: „Ar yra kitas paaiškinimas situacijai?“, „Gal aš pastebiu tik tai, kad neigiama? Ar yra kažkas teigiamo šioje situacijoje?“, „Kiek realistiška tai, ką mąstau?“, „Ar yra įrodymų mano minčiai? O gal yra prieštaraujančių įrodymų?“, „Kodėl ši situacija man atrodo tokia katastrofiška?“, „Ar ši situacija bus tokia grėsminga/sudėtinga/svarbi ir po pusės metų, metų ar dviejų?“.
Apibendrinant, pastebėti savo mintis ir išmokti suprasti, kad jos galbūt iškreipia tikrovę, yra įgūdis, kurio reikia mokytis. O išmokus jas pastebėti ir „perdirbti“ keičiasi ir elgesys bei reakcijos į situacijas.
tags: #psichologijos #geri #darbai