Įvadas
Defektologija, kaip mokslo šaka, istoriškai nagrinėjo nukrypimus nuo normos. Šiandien, pasikeitus požiūriui į negalią ir integraciją, svarbu suprasti, kas yra defektologija ir kaip ji susijusi su šiuolaikine specialiąja pedagogika bei psichologija. Straipsnyje aptarsime defektologijos raidą, pagrindinius terminus ir principus, susijusius su neįgaliųjų integracija į visuomenę.
Pagrindiniai terminai ir sąvokos
Norint suprasti defektologijos vietą šiuolaikiniame kontekste, būtina išnagrinėti pagrindines sąvokas ir terminus, apibrėžiančius asmenis, turinčius specialiųjų poreikių.
Negalė ir invalidumas
Invalidumas, nors ir nevartojamas terminas (išskyrus juridinius dokumentus), apibrėžia kompetentingų įstaigų nustatytą asmens būklę, prilyginamą neįgalumui, kai žmogus dėl sveikatos sutrikimų negali atlikti įprastų veiksmų. Negalė yra bet koks sutrikimas, sindromas, liga, trauma ar pakenkimas, kuris sumažina asmens galimybę užsiimti kasdiene veikla.
Žmogus su negale
Asmuo, kuris dėl įgimtos ar įgytos fizinės ar protinės negalės iš dalies arba visiškai negali kontroliuoti savo asmeninio ar socialinio gyvenimo, atlikti pareigų bei naudotis teisėmis. Neįgalusis vertinamas pagal tarptautinę ydų, veiklų ir dalyvumo klasifikaciją (ICIDH-2).
Liga ir raidos sutrikimai
Liga yra žalingų veiksnių sukeltas organizmo veiklos sutrikimas, galintis sukelti negalę. Raidos sutrikimai (pvz., protinis atsilikimas, vaikų cerebrinis paralyžius, autizmo sutrikimai) nėra ligos, o būklės, kurioms reikalingos ugdymo ir reabilitacijos programos.
Taip pat skaitykite: Psichologijos karjera
Sutrikusio intelekto asmenys
Vaikai ar suaugę, turintys skirtingo laipsnio protinę negalę. Anksčiau buvo naudojama klasifikacija (debilai, imbecilai, idiotai), tačiau ji nebenaudojama dėl žmogaus teisių ir orumo pažeidimų.
Specialiųjų poreikių vaikai
Terminas, naudojamas specialiajame ugdyme, pabrėžiant, jog visi vaikai su negale turi ne tik bendrų, bet ir specifinių poreikių. Pedagoginėje psichologijoje naudojamas terminas "išskirtiniai ar ypatingi vaikai", kuris apima ne tik neįgalius, bet ir gabius bei talentingus vaikus.
Anomalūs vaikai
Vaikai, turintys raidos nukrypimų (anomalijų).
Defektologijos raida ir dabartinė reikšmė
Defektologija, kaip mokslas, nagrinėjo žmonių nukrypimus nuo normos. Tarybiniais laikais ši sritis buvo griežtai klasifikuojanti ir stigmatizuojanti. Šiandien, pasikeitus požiūriui į negalią, defektologija transformavosi į specialiąją pedagogiką ir psichologiją, kurios akcentuoja integraciją, normalizaciją ir individualius poreikius.
Norma ir normalizacija
Norma yra harmoninga pusiausvyra tarp daugelio galimų nukrypimų. Normalizacija - tai normalių gyvenimo sąlygų neįgaliesiems sukūrimas, o ne siekimas normalizuoti patį žmogų. Normalizacijos kriterijus - socialinių tarnybų veiklos kokybė, užtikrinant neįgaliam asmeniui pasirinkimo ir socialines galimybes.
Taip pat skaitykite: Apie psichologijos klubą
Socializacija ir integracija
Socializacija - žmogaus adaptavimas(is) jį supančioje aplinkoje, perimant ir įsisavinant visuomeninę patirtį. Neįgalaus žmogaus likimą lemia ne sutrikimas pats savaime, o jo socialinės pasekmės, socialinė ir psichologinė reabilitacija. Integracija - neįgalaus asmens įtraukimas į visuomenę, pripažįstant skirtumus ir suteikiant vietą žmogui, kuris kitaip būtų atstumtas.
Integracijos paradigmų kaita
Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, visuomenėje ėmė plisti modernios socialinės integracijos ir normalizacijos idėjos. Anksčiau neįgaliųjų socialinės dezadaptacijos priežastimi buvo laikomas individo sutrikimas, o integracijos prielaida - korekcinis gydymas ar ugdymas. Šiandien teigiama, kad pagrindinė diskriminacijos priežastis - neigiamas visuomenės požiūris, o integraciją lemia socialinės aplinkos tolerancija.
Integracijos aspektai
Funkcinė ir socialinė integracija
Funkcinė integracija - žmonės su negalia gyvena ir dirba normalios visuomenės aplinkoje. Socialinė integracija - neįgalieji turi socialinius kontaktus su negalios neturinčiais kaimynais ir draugais, kartu praleidžia laisvalaikį.
Integracijos iššūkiai
Konfliktas, kylantis dėl neįgalaus žmogaus buvimo visuomenėje, išlieka aktualus dėl psichologinių ir socialinių kliūčių. Neįgalūs asmenys, prarasdami įprastą socialinį statusą, neįgauna kito, visuomeniškai stabilaus ir pripažinto. Integracijos tikslas - skatinti visuomenę priimti individų kitoniškumą kaip normalų reiškinį.
Integracijos politika Lietuvoje
Valstybiniu požiūriu integracijos politika Lietuvoje nėra apgalvota. Reali integracija gali pasireikšti bendrijoje (šeima, draugai, neįgaliųjų organizacijos) ir bendruomenėje (mokykloje, religinėse draugijose), informuojant visuomenę ir keičiant jos požiūrį į neįgalumą.
Taip pat skaitykite: Humanistinės psichologijos principai
Švietimo integracijos politika
Europos šalys pagal vykdomą integracijos politiką susiskirsčiusios į tris grupes:
- „Vieno kelio“: visi specialiųjų poreikių vaikai ugdomi drauge su bendraamžiais.
- „Dviejų kelių“: sukurtos dvi atskiros švietimo sistemos - bendroji ir specialiojo ugdymo.
- „Daugelio kelių“: taikomi įvairūs neįgalių vaikų ugdymo būdai (specialiosios mokyklos, spec. klasės, integruotas ugdymas). Lietuva priskiriama šiai kategorijai.
Šiuo metu Lietuvoje integruotas ugdymas nėra paplitęs dėl lėšų stygiaus, visuomenės nepasirengimo ir pedagogų nepakankamo pasirengimo.
Inkliuzija
Inkliuzija ("įtraukimas arba dalyvavimas") suprantama kaip "buvimas kartu", kuriant vienodas sąlygas visiems vaikams dalyvauti bet kokioje veikloje. Tai socialiniai santykiai, pagrįsti partnerystės principais bei skirtybių toleravimo filosofija. Inkliuzijos esmė - visi laimi būdami drauge, neįgalieji įgyja savivertę ir pilnavertį bendravimą, o sveikieji visuomenės nariai keičia savo moralines nuostatas.
Bendravimas su neįgaliaisiais
Bendravimas yra viena iš fundamentalių pedagoginės psichologijos mokslo kategorijų. Žmogaus komunikacinė patirtis - asmenybės raidos kokybinis kriterijus. Svarbu suprasti neįgaliojo komunikacines galimybes ir ieškoti būdų, kaip palengvinti socializaciją. Socialinis ugdymas - tai procesas, kuris prasideda nuo nuostatų bei požiūrio į žmogaus negalę kaip socialinio gyvenimo reiškinį.
Socialinio ugdymo sritys ir principai
- Veiklos prieinamumas ir aplinkos pritaikymas.
- Informacijos sklaida ir veiklos sričių plėtra.
- Bendravimo rato kūrimas ir perspektyvos kūrimas.
- Socialinis savarankiškumas ir metodinės bazės kūrimas.
- Ugdymas ir darbinė veikla.
- Teisinė struktūra ir socialinių paslaugų kokybės užtikrinimas.
Filosofinis ir psichologinis požiūris į negalią
Ugdant specialiųjų poreikių vaikus, atsiskleidžia gamtos paslaptys. Vaikų raidos sutrikimai pateikia platų ir kartais neįtikėtiną žmogiškosios būtybės paveikslą. Niekas negali tiksliai atsakyti, kokia neįgalaus žmogaus buvimo prasmė. Kiekvienas turi asmeninį požiūrį, nuo savęs atsižadėjimo iki eutanazijos.
Lucės Kaukėnaitės indėlis į defektologiją
Lucė Kaukėnaitė (1935-?) - defektologė, pedagogė, dirbusi Šiaulių pedagoginiame institute (vėliau - Šiaulių universitete). Ji studijavo defektologiją, įgijo pagalbinės mokyklos mokytojos ir logopedės išsilavinimą. L. Kaukėnaitė parengė ir apgynė disertaciją "Elgesio kultūros ugdymas pagalbinės mokyklos pirmoje klasėje". Jos mokslinė veikla apėmė lipdymo metodikos taikymą pagalbinėje mokykloje ir kitus specialiosios pedagogikos aspektus.
tags: #psichologijos #ir #pedagogikos #sritis #defektologija