Šiame straipsnyje nagrinėjamos klinikinės psichologijos katedros vedėjo funkcijos, atsižvelgiant į istorines aplinkybes, misiją ir ateities perspektyvas. Straipsnyje remiamasi Vilniaus universiteto Klinikinės psichologijos katedros pavyzdžiu, siekiant atskleisti šių funkcijų raidą ir reikšmę.
Klinikinės psichologijos katedros įkūrimo istorinės prielaidos
Klinikinės psichologijos katedros pradžia siejama su 1991 metais, kai atkūrus Nepriklausomybę Lietuvoje ir radikaliai pasikeitus Vilniaus universiteto struktūrai, atsirado palanki terpė naujoms iniciatyvoms. Iki tol Vilniaus universitete veikė tik viena psichologijos katedra.
Klinikinės psichologijos specialistų branduolys Lietuvoje formavosi nuo aštuntojo dešimtmečio, kai pirmieji psichologijos specialybės absolventai pradėjo savo karjerą. Nors sovietmečio ideologija ribojo psichologijos raidą, profesoriaus Alfonso Gučo vadovaujama VU Psichologijos katedra rėmė studentų iniciatyvas, siekiant jiems rūpimos specializacijos. Dalis absolventų pasirinko klinikinės psichologijos sritį, o vėliau - ir organizacinės psichologijos.
Atėjus Nepriklausomybės laikui, klinikinės psichologijos specialistai jau buvo įsitvirtinę sveikatos apsaugos srityse, vykdė mokslinius tyrimus ir dalyvavo psichologijos specialistų rengime Vilniaus universitete. Šis laikotarpis buvo palankus įkurti atskirą katedrą. Iš pradžių katedra vadinosi Klinikinės ir socialinės psichologijos katedra, tačiau vėliau, suformavus organizacinės psichologijos specializaciją, katedros pavadinimas buvo pakeistas. Vilniaus universitete perėjus prie dviejų pakopų studijų, specializacijų pagrindu buvo sudarytos dvi magistratūros programos - Klinikinės psichologijos ir Organizacinės psichologijos. Po reorganizacijos 2018 m.
Katedros vedėjo vaidmuo ir funkcijos
Klinikinės psichologijos katedros vedėjas atlieka svarbų vaidmenį užtikrinant katedros veiklos efektyvumą ir kokybę. Katedros vedėjas yra atsakingas už:
Taip pat skaitykite: Psichologijos karjera
- Strateginį valdymą: Formuoja katedros strategiją, tikslus ir uždavinius, atsižvelgdamas į universiteto ir fakulteto strateginius planus.
- Akademinės veiklos organizavimą: Koordinuoja studijų programų rengimą ir įgyvendinimą, užtikrina studijų kokybę, organizuoja dėstytojų darbą ir rūpinasi jų kvalifikacijos kėlimu.
- Mokslinių tyrimų plėtrą: Skatina mokslinių tyrimų vykdymą, koordinuoja mokslinių projektų rengimą ir įgyvendinimą, rūpinasi mokslinių publikacijų sklaida.
- Finansų valdymą: Planuoja ir valdo katedros biudžetą, užtikrina racionalų išteklių panaudojimą.
- Personalo valdymą: Rūpinasi katedros personalo atranka, priėmimu, vertinimu ir motyvavimu.
- Bendradarbiavimą: Palaiko ryšius su kitomis universiteto katedromis, fakultetais, institucijomis ir organizacijomis, dalyvauja tarptautiniuose projektuose.
- Atstovavimą: Atstovauja katedrai universiteto ir fakulteto valdymo organuose, taip pat išorinėse organizacijose.
Pirmąjį katedros gyvavimo dešimtmetį jai vadovavo profesorius Rimantas Kočiūnas, nuo 2000 m. iki 2018 m. - profesorė Danutė Gailienė. 2018-2021 metais, po reorganizacijos, Klinikinės psichologijos katedrai vadovavo prof. dr. Rasa Barkauskienė, nuo 2022 m. - doc. dr. Neringa Grigutytė, nuo 2025 m. - doc. dr. (vardas nepateiktas).
Psichologinės ekspertizės funkcijos
Straipsnyje analizuojamos pagrindinės psichologinės ekspertizės funkcijos, kurios suprantamos kaip aukštesnio lygio tikslai, kurių siekiama vykdant konkrečius uždavinius. Išskiriamos trys pagrindinės psichologinės ekspertizės funkcijos: asmens sugebėjimų tyrimas, visapusiškas asmenybės pažinimas, būsimo elgesio numatymas.
Svarbiausius įvairių psichologinių ekspertizių skirtumus lemia ekspertizės funkcijos (o ne konkretūs uždaviniai). Ypač svarbus yra ekspertizių, suponuojančių asmens konkretaus sugebėjimo psichologinį tyrimą, ir ekspertizių, kurioms atlikti reikalingas visapusiškas asmenybės tyrimas, skirtumas. Vienu ir kitu atveju taikomi gana skirtingi tyrimo metodai, eksperto išvados formulavimo būdai.
Psichologinė ekspertizė skiriama tada, kai ikiteisminio tyrimo arba teismo metu prireikia specialiųjų žinių. Psichologinės ekspertizės atveju tai įvairaus pobūdžio psichologijos žinios. Pavyzdžiui, teisėjas nagrinėdamas bylą gali susidurti su itin sudėtingais, nestandartiniais žmonių tarpusavio santykiais, ypatingais kaltinamojo asmenybės bruožais, jam gali kilti abejonių dėl kaltinamojo sugebėjimo suprasti savo nusikalstamų veiksmų prasmę ir pan.
Teisės šaltiniai, nustatantys psichologijos eksperto teisinį statusą, yra tie patys kaip ir kitų ekspertizių atvejais. Tačiau psichologinės teismo ekspertizės atlikimas turi ir nemažai savų ypatumų. Be to, atsiranda nemažai problemų siekiant atriboti ją nuo psichiatrinės ir narkologinės ekspertizės bei patikslinti jų santykį.
Taip pat skaitykite: Apie psichologijos klubą
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. liepos 3 d. nutarimas Nr. 736 „Dėl psichologinės ekspertizės organizavimo“ paveda Valstybinei teismo psichiatrijos ir narkologijos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos organizuoti psichologinę ekspertizę. Kaip atskira ekspertizės atmaina nustatoma „kompleksinė ekspertizė“, kurią psichologas atlieka kartu su psichiatru ir (arba) narkologu. Jos metu „kompleksiškai nustatomi tiriamojo psichikos sutrikimai, psichologiniai ypatumai ir somatiniai neurologiniai sutrikimai, galintys turėti reikšmės bylai, iš kurių taip pat galima spręsti, ar asmuo pakaltinamas ir veiksnus.
Aukštojo mokslo transformacijos ir universiteto vaidmuo XXI amžiuje
Siekiant geriau suprasti aukštųjų mokyklų pertvarkos kontekstą, svarbu pažvelgti į praeitį - kada atsirado pirmieji universitetai Europoje, kokia buvo jų misija ir funkcijos. Kokią vietą valstybėje, visuomenėje universitetai užima XXI amžiuje? Ar jų misija ir funkcijos išliko nepakitusios, ar neišvengiamai technologijų įtakotas globalus pasaulis keičia (pakeitė) ir juos?
Pirmieji universitetai Europoje ėmė rastis Viduramžiais (nuo XI a.). Jų misija buvo skleisti rašto kultūrą, kuri iki to meto buvo sukoncentruota vienuolynuose. Gavę taip vadinamųjų septinių laisvųjų menų pradmenis (gramatika, retorika ir logika), studentai toliau gilino žinias universitete. Svarbu pabrėžti, kad laisvaisiais menais universitetinės disciplinos buvo pavadintos dėl to, kad jos buvo skirtos laisviesiems miestų piliečiams. Šiandien šią misiją turėtų nešti visų pirma vidurinės mokyklos ir gimnazijos.
Viduramžių pabaigoje ir Renesanso epochoje universitetuose ėmė plisti humanizmo idėjos, kurios tapo humanitarinių mokslų ištakomis. Čia pagrindinis dėmesys buvo skiriamas klasikinės literatūros, istorijos, senųjų ir modernių kalbų studijoms. Tai papildė laisvuosius menus. Filosofijos studijos Scholastikos laikotarpiu padėjo pagrindus Mokslo revoliucijai XVI amžiuje. Į pirmą planą išėjo eksperimentiniai gamtos ir tikslieji mokslai. Universitetai tapo didžiųjų atradimų židiniais. Studijos ir tyrimai buvo vykdomi lotynų kalba.
Švietimo idėjos suvaidino ypatingą vaidmenį universiteto sampratos kaitai. Universitetai ėmė įgauti vis daugiau autonomijos politikos ir Bažnyčios atžvilgiu. Atsirado akademinės laisvės sąvoka, tapusi pagrindu universiteto misijai ir tikslams. Keitėsi ir demokratiškėjo studijų ir mokslo metodika. Populiarėjo seminarai, įgalinę interaktyvias studijas. Gamtos tyrinėjimų ir inžinerinių išradimų laboratorijos tapo būtina universiteto dalimi.
Taip pat skaitykite: Humanistinės psichologijos principai
Norėdami suvokti universiteto padėtį XXI amžiuje, turime įsisąmoninti pakitusį šiandieninio mokslo ir studijų socialinį kontekstą, kuris glaudžiai susijęs su globalizacijos procesais. Visas gyvenimo sferas, o tai reiškia ir kultūrą bei mokslą, persmelkė tinklo logika. Viena iš pastarosios realizacijų yra dabar jau mobilus internetas. Tai reiškia, kad universitetas nebegali išlikti griežtai apribotas geografine lokalizacija ar fizinėmis (pastatų) sienomis.
XX amžiuje anglosaksų universitetai ėmė diktuoti madas. 1963 m. Britanijos vyriausybės sudaryta Aukštojo mokslo komisija pasiūlė universitetinių studijų plėtrą, o taip pat aukštųjų technologijų institutų integravimą į universitetų tinklą. Komisija teigė, kad universitetinis išsilavinimas turi būti prieinamas kiekvienam, turinčiam tam reikalingus gebėjimus ir pradines žinias. Be to, universitetai turėtų sau kelti keturis integralius tikslus: specifinių įgūdžių lavinimą, bendrųjų mąstymo gebėjimų lavinimą, dermę tarp tyrinėjimų ir studijų.
Ateities perspektyvos
Ateityje įvairios tinklo kultūros tendencijos darysis vis gajesnės. Atsiras vis daugiau nuotolinio mokymosi galimybių. Didės studentų migracija. Jau dabar nemažai universitetų duoda diplomą, jei studentas bent du trečdalius modulių išklauso tame universitete. Tai reiškia, kad likusį trečdalį modulių studentas gali išklausyti bet kuriame kitame pasaulio universitete, kad tik derėtų su studijų programos tikslais.
Universitetinės platformos plėsis, o vidiniai padaliniai turės vis daugiau autonomijos. Griežtos ribos tarp skirtingų mokslo institucijų (universitetų), mokslo-studijų sričių ir disciplinų turėtų darytis vis lankstesnės. Tinklo visuomenėje tarpdiscipliniškumas neišvengiamas. Tai nereiškia, jog nebeliks siaurų specializacijų (ypač technologijose, medicinoje). Griežta takoskyra tarp humanitarų ir inžinierių, teoretikų ir praktikų, menininkų ir verslininkų mažės. Dėl technologijų proveržio ir įsismelkimo į kultūrą tiek humanitaras, tiek technologas privalės siekti kuo didesnio medijų raštingumo. Humanitarui bus neišvengiama mokytis vis naujų įrankių valdymo, technologui bus vis svarbiau susimąstyti tiek apie privatų, tiek apie globalų medijų poveikį kultūrai ir sveikatai.
tags: #psichologijos #kadetros #vedeja