Psichologijos mokslas: hipotezių tikrinimo svarba

Psichologija - mokslas, kuris tiria žmogaus ir gyvūnų protą, emocijas, elgesį bei sąmonę. Ji nagrinėja psichikos reiškinius, jų dėsnius, kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Šis mokslas siekia atsakyti į daugybę klausimų, susijusių su žmogumi ir jo elgesio motyvais. Kritiškai vertinant, psichologiją galima vadinti spėjimų mokslu, susidedančiu iš hipotezių, kurias nuolatos reikia tikrinti realybėje. Tačiau visos teorijos ar hipotezės teisingomis gali būti laikomos tik tol, kol yra nepaneigiamos. Šiame straipsnyje aptarsime psichologijos mokslo esmę, jo raidą, pagrindines šakas ir tyrimo metodus, ypatingą dėmesį skirdami hipotezių tikrinimo svarbai.

Psichologijos apibrėžimas ir raida

Psichologija, kaip mokslas, tiria psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Iš esmės, jos pagrindinis objektas yra žmogaus psichika arba elgesys, nors tai labiau priklauso nuo atskirų psichologų teorinės orientacijos. Psichologijos, kaip mokslo atsiradimas, savo šaknimis siekia senovės graikų filosofų ir mąstytojų domėjimąsi žmogaus siela, sąmone ir protu. Tačiau psichologija kaip mokslinė disciplina pradėjo formuotis XIX amžiuje.

Psichologijos, kaip savarankiško mokslo atsiradimas yra žymimas nuo 1879 m., kai V.Vundtas įkūrė pirmąją tyrimų laboratoriją Leipcige, Vokietijoje. V.Vundtas introspekcijos pagalba tikėjosi rasti pagrindinius žmogaus sąmonės elementus. Nuo šio mokslo pradžios išsiskyrė kelios psichologijos mokslo kryptys. Jos skyrėsi viena nuo kitos mokslininkų skirtingu psichinių reiškinių supratimu ir aiškinimu.

Psichologijos raidos etapai

Psichikos reiškiniais domėtasi jau gilioje senovėje. Indų vedose, Kinijos išminčių darbuose buvo keliami klausimai, susiję su žmogaus būtimi, esme, siela. Ilgą laiką psichologinius klausimus kėlė filosofai, remdamiesi loginio protavimo principais, tačiau nebandė tų išvadų patikrinti ar įrodinėti. Filosofija, nagrinėdama savo svarbiausias problemas, negalėjo apsieiti be sielos ir materijos santykio klausimo. Jau ankstyvuoju minties istorijos laikotarpiu susidūrė dvi priešybės - materializmas ir idealizmas.

Žymiausias idealizmo atstovas - Platonas (427-347 m. pr. Kr.) pripažino nepriklausomų idėjų egzistavimą. Jo manymu, siela yra amžina ir iki žmogui gimstant egzistavo idėjų pasaulyje. Patekusi į žmogaus kūną, siela pamiršta, ką pažinojo, ir pažinimas yra prisiminimas to, ką ji jau buvo patyrusi idėjų pasaulyje. Platonas yra dualizmo pradininkas psichologijoje, nes jis pripažįsta, kad yra du nepriklausomi pradai - siela ir kūnas. Siela yra žmogaus lemtis.

Taip pat skaitykite: Psichologijos karjera

Platono dualizmą iš dalies įveikė jo mokinys Aristotelis (384-322 m. pr. Kr.). Tai buvo universalaus proto filosofas, susisteminęs beveik visas to meto pažinimo sritis. Jo veikalas „De anima“ („Apie sielą“) paliko gilų pėdsaką psichologijos raidoje. Aristotelis priartino psichologiją prie gamtos mokslo ir medicinos ir aiškino, kad siela neatskiriama nuo kūno: siela, esanti gyvybės principas, kūną formuojanti jėga (entelechija) ją aptinkame visuose gyvuose individuose. Siela nedaloma, bet trejopai pasireiškia gyvo organizmo veikloje: žemiausioji siela yra maitinančioji. Ji leidžia augalams maitintis ir daugintis; gyvūnai turi jaučiančią sielą, dėl to jie gali jausti, džiaugtis, liūdėti, kentėti ir t.t. Nuo šio veikalo pasirodymo iki XVIII a. mokslas apie vidinius žmogaus išgyvenimus (sielą) buvo vadinamas animastika (taip jis buvo vadinamas ir Vilniaus universitete teologijos fakultete). XVII a. filosofijoje atsirado racionalistinė kryptis, kuri mąstymą ir protą (lot. ratio) laikė vieninteliu arba bent svarbiausiu pažinimo šaltiniu. Prasidėjo nauja gamtos mokslų epocha, keitėsi pažiūra į kūną, jo sandarą ir funkcionavimą. Dualistas R. Dekartas (1596-1650) teigė, kad žmogaus sielą sudaro reiškiniai, kurie pačiam žmogui pažįstami, apie kuriuos jis žino. Juos ir reikia tirti. Tai apie ką kalbėjo Dekartas dabar vadiname sąmone. Mąstymą Dekartas laikė svarbiausia sąmonės savybe, o kūnas, veikiantis pagal mechanikos dėsnius, yra materialus, jis pirmasis pavartojo reflekso sąvoką: žmogaus smegenys yra tarsi veidrodis, atspindintis išorės poveikius. Garsus R. Dekarto teiginys „Cogito ergo sum“ (lot. Mąstau, vadinasi, esu).

Vėliau filosofijoje kaip priešprieša racionalizmui atsiranda empirizmo srovė, kuri pagrindiniu pažinimo šaltiniu laikė ne mąstymą, bet patyrimą [gr. empeiria - patirtis]. Anglų filosofas ir pedagogas Dž. Lokas (1632-1704) teigė, kad žmogus gimsta kaip tabula rasa [lot.

Taigi, pirmoji prielaida atsirasti psichologijai kaip mokslui buvo filosofija. Dar viena prielaida psichologijai kaip mokslui atsirasti - gamtos mokslai (medicina fiziologija, biologija). Šie mokslai sukaupė daug vertingų žinių apie žmogaus organizmą. Graikų gydytojas Hipokratas (460-377 m. pr. Kr.) teigė, kad žmonės skiriasi savo dinamikos ypatumais. Vieni yra lėti, kiti greiti, dar kiti ramūs, o kiti staigūs. Jis bandė aiškinti nuo ko tai priklauso, sukūrė temperamento sąvoką ir išskyrė 4 jo tipus (cholerikas, sangvinikas, melancholikas ir flegmatikas). K. Galenas (130-200 m.) visapusiškai atskleidė ryšius tarp psichinių ir fizinių reiškinių. Psichikos buveine jis laikė smegenis. Fiziologai pradėjo tyrinėti žmogaus nervų sistemos klausimus, psichiką pradėjo tirti specialiais moksliniais metodais. Atsirado požiūris, kad psichika yra smegenų funkcija. Tai patvirtino fiziologiniai tyrimai, buvo nustatyta, kad yra sąmoningi ir nesąmoningi psichikos procesai, kad veikia visas reflekso lankas, tik liko neaišku, kaip gyvas organizmas gali aktyviai prisitaikyti prie kintančios aplinkos. Atsakymo ieškojo žymus rusų mokslininkas I. Sečenovas. Jo „minties polėkį“ toliau tęsė I. Pavlovas (1849-1936) išsiaiškinęs kaip susidaro sąlyginiai refleksai - naujos organizmo atoveiksmio formos.

Psichologija XIX a. antroje pusėje susiformavo į savarankišką mokslą. Jos centrais tapo eksperimentinės laboratorijos. Pirmąją tokią laboratoriją 1879 m. Leipcige įkūrė vokiečių psichologas W. Wundt’as. XIX a. pabaigoje jau buvo subrendusios sąlygos psichologijai tapti savarankišku mokslu, eksperimentinės laboratorijos pradėjo steigtis ir kitose šalyse, didžiojoje Britanijoje, Rusijoje, Prancūzijoje, JAV, ir kt.

Pagrindinės psichologijos kryptys

Nuo šio mokslo pradžios išsiskyrė kelios psichologijos mokslo kryptys, kurios skyrėsi viena nuo kitos mokslininkų skirtingu psichinių reiškinių supratimu ir aiškinimu:

Taip pat skaitykite: Apie psichologijos klubą

• Struktūralizmas: Šios psichologijos krypties atstovai (V. Vuntas, E. Tičineris) teigė, kad psichologijos uždavinys yra tirti žmogaus sąmonės struktūrą, glaudžiai susijusią su patyrimu. Jie skaidė sąmonę į elementus: pojūčius, vaizdus, jausmus.
• Funkcionalizmas: Šios psichologijos krypties atstovai (V. Džeimsas, R. Vudvortas, F. Spenceris) teigė, kad psichologijos uždavinys yra tirti tai, kaip psichika padeda žmogui prisitaikyti prie aplinkos. Jie panaudojo Č. Darvino mintį, kad evoliucijos procese išlieka tik stipriausi ir pritaikę ją žmogui.
• Biheviorizmas: Ryškiausi šios krypties atstovai (Dž. Vatsonas, E. Torndaikas) teigė, kad mokslinės psichologijos uždavinys - tyrinėti elgesį, kuris gali būti objektyviai stebimas, o ne sąmonę, kuri neprieinama psichologiniam stebėjimui.
• Geštaltpsichologija: Ši kryptis teigia, kad pagrindinė psichikos ypatybė - organizuoti suvokimą, informaciją.
• Psichoanalizė: Ryškiausias šios krypties atstovas Z. Froidas pirmasis suskirstė žmogaus psichiką į sąmonę ir pasąmonę. Mokslininkas manė, kad potraukių pasirodymas sąmonėje yra ribojamas ir jie išstumiami į pasąmonę.
• Kognityvinė psichologija: Tai viena naujausių psichologijos krypčių, atsiradusi apie 1960 m. Jos pradininkai D. Brodbentas ir S. Stembergas pradėjo tyrinėti informacijos pertvarkymo procesus, kuriuos atlieka ne tik žmogus, bet ir kibernetinės skaičiavimo mašinos.
• Humanistinė psichologija: Šiai krypčiai labiausiai rūpi kasdieninė žmogaus egzistencija. Ypač svarbu žmogui atskleisti save, savo saviraišką. Ji tiria žmogų kaip unikalą asmenybę su jos sugebėjimu siekti didelių vertybių, pažinti ir realizuoti save. Humanistinė psichologija nutolusi nuo mokslinės, žmogiškasis patyrimas čia svarbiausias.

Šiuolaikinės psichologijos šakos

Šiuolaikinė psichologija, aprėpdama vis įvairesnes žmonių psichinio gyvenimo sritis, skaidosi į atskiras šakas, besiskiriančias tyrimo objektais, metodais, pritaikymo sferomis. Žmogaus psichika įvairiai pasireiškia jo veikloje, vidinė disharmonija daro didelę įtaką veiklos rezultatams. Susiformavo daug psichologijos šakų, aiškinančių žmogaus psichikos dėsnius atskirose jo veiklos rūšyse, pvz., darbo, pedagoginė, kūrybos, vadovavimo ir kitos šakos.

Pagal bendro psichologijos objekto tyrimo aspektą skiriamos psichologijos šakos. Jų skaičius ir pavadinimai nėra nusistovėję. Kartais psichologijos šakos skirstomos pagal veiklos sritis, tyrimo uždavinius, metodus, bet vieno psichologijos klasifikavimo pagrindo nėra.

Pagrindinės psichologijos šakos:

• Bendroji psichologija
• Diferencinė psichologija
• Biopsichologija
• Žmogaus raidos psichologija
• Patopsichologija
• Specialioji psichologija
• Neuropsichologija
• Socialinė psichologija
• Zoopsichologija

Atsirado taikomosios psichologijos šakos, kurių tikslas tirti konkrečios veiklos, tam tikrų veiksnių psichologines problemas, dėsningumus, paaiškinti ir pateikti konkrečias rekomendacijas:

• Darbo psichologija
• Inžinerinė psichologija
• Kriminalinė psichologija
• Medicininė psichologija
• Meno psichologija
• Mokslo psichologija
• Muzikos psichologija
• Pedagoginė psichologija
• Propagandos psichologija
• Religijos psichologija
• Sporto psichologija
• Tanatopsichologija
• Teisės psichologija
• Teismo psichologija
• Ekonominė psichologija

Psichologijos vieta mokslų sistemoje

Psichologija priklauso mokslų apie žmogų sistemai. Ji sprendžia žmogaus egzistencijos problemas. Šiame technikos ir technologijų amžiuje psichologija įgauna vis didesnę reikšmę. Įvairios psichologijos kryptys rodo, kad psichologijoje susikerta įvairios disciplinos. Vis labiau psichologai siejasi su įvairiais mokslais - matematika ir biologija, sociologija ir filosofija.

Psichologiniai tyrimo metodai

Moksliniais psichologiniais tyrimais siekiama nustatyti psichikos ir psichinio gyvenimo faktus, įvairių faktų ir reiškinių ryšius, suformuluoti hipotezes, dėsnius, kurti ir tikslinti psichologines teorijas. Svarbiausi psichologijos metodai: eksperimentas, stebėjimas, koreliacinis tyrimas. Pagalbiniai metodai: anketavimas, interviu. Taikomiesiems tyrimams, praktiniams tikslams taikomi psichodiagnostikos metodai, iš jų svarbiausi - psichologiniai testai.

Taip pat skaitykite: Humanistinės psichologijos principai

Psichologinio įvertinimo metodai:

• Klinikinis metodas
• Veiklos produktų analizė
• Biografiniai metodai
• Standartizuota metodika (testai)

Asmenybės psichologija

Viena iš psichologijos sričių yra asmenybės psichologija. Šiai sričiai priskiriamos tos psichologinės teorijos, kurios nagrinėja žmogų kaip visumą. Būtent tuo asmenybės teorijos skiriasi nuo kitų psichologijos sričių, kurios apsiriboja tik tam tikrais žmogaus psichikos ar elgesio aspektų tyrimais. Tad asmenybės teorija yra ta teorija, kuri bando paaiškinti daugiau ar mažiau visus psichikos ar elgesio fenomenus. Asmenybės apibrėžimas labai priklauso nuo ją apibrėžiančiojo teorinės pozicijos ir praktiškai kiekviena teorija pateikia savą asmenybės apibrėžimą.

Problemos, su kuriomis susiduria asmenybės psichologija, galima įvardinti kaip tam tikras kontroversijas, kur prieštaravimus sudaro skirtingi bandymai spręsti šias problemas. Gana senas ir tradicinis klausimas - kas labiau lemia žmogaus asmenybę - prigimtis (arba biologija platesne reikšme) ar aplinka (kultūra, platesniąja reikšme). Pagal atsakymus į šį klausimą galima išskirti dvi kraštutinių pažiūrų teorijų grupes.

Hipotezių tikrinimo svarba psichologijoje

Psichologija yra mokslas, kuris nuolat tobulėja, o naujos teorijos ir atradimai nuolat papildo mūsų supratimą apie žmogaus elgesį ir psichiką. Tačiau, norint, kad psichologijos mokslas būtų patikimas ir pagrįstas, būtina nuolat tikrinti hipotezes ir teorijas. Hipotezių tikrinimas leidžia nustatyti, ar teorijos yra teisingos, ar jos turi būti modifikuotos arba atmestos.

Kritiškai vertinant, psichologija - sspėjimų mokslas, susidedantis iš hipotezių, kurias nuolatos reikia tikrinti tikrovėje. Psichologai tyrinėja žmonių tarpasmeninius santykius bei paskirus individus. Psichologijos tikslas yra ne tik aprašyti ar paaiškinti, bet ir prognozuoti psichikos ir su ja susijusios elgsenos ypatybes.

Mokslinio skepticizmo svarba

Svarbu suprasti, kad mokslo prigimtis yra skeptiškas, taigi nepasitikintis žvilgsnis. Pati mokslo esmė - pateikti kuo labiau tikėtiną atsakymą. Mokslas nuolat save taiso, o nauji atradimai nebūtinai reiškia praeities klaidas. Be to, praeities klaidos taisomos ir nauji sprendimai atrandami ne kaip kitaip, o mokslo metodais. Taigi, jei klaidos sukelia mūsų skepsį, atkreipkime dėmesį, kad šį skepsį įmanomą padarė tie patys mokslo įrankiai.

Kartais racionalus mąstymas „savo galva“ reiškia ne ką kitą kaip „savo galva“ pasirinktą skeptiškumo suspendavimą. Racionalus mąstymas siektinas panašiai kaip dorybės. Tuomet būtų teisinga aristoteliškai pavadinti racionalų mąstymą viduriu, o skalės kraštuose kaip ydas įtaisyti, viena vertus, naivų pasitikėjimą viskuo, kas mums sakoma, kita vertus, absoliutų skeptiškumą.

Klaidos moksle ir jų taisymas

Per pastarąjį dešimtmetį buvo atkreiptas dėmesys į nemenką kiekį neteisingų gamtos ir socialinių mokslų publikacijų. Tai lemia keletas priežasčių. Pirma, mokslininkai jaučia spaudimą publikacijas rengti greičiau, nei būtų protinga, nes nuo to priklauso jų karjera. Antra, mokslo žurnalai labiau linkę priimti straipsnius, kurie patvirtina, o ne atmeta hipotezę. Tačiau tuo pat metu mokslininkai linkę tirti mažiau tikėtinas hipotezes, nes tokie tyrimai sulaukia daugiau dėmesio.

Aprašytoms problemoms atskirose srityse spręsti imamasi rimtų veiksmų (įvedami nauji reikalavimai straipsniams, siekiama skatinti eksperimentų atkartojimą bei paneigtų hipotezių spausdinimą).

Visuomenės santykis su mokslu

Ne mokslininkams dažni konkretaus klausimo svarstymai nėra aktualūs ir niekaip neįpareigoja. Tačiau kartais mokslinis klausimas perkeliamas į politinę erdvę, kaip kad nutiko su vakcinomis. Tai neišvengiamai sukelia minėtą visuomenės jautrumą ligi tol, rodos, nesvarbiems teiginiams. Taip pat įpareigoja piliečius pritarti arba atmesti šiuos teiginius, nes prarandama neutralios pozicijos galimybė.

Savaime suprantama, įpareigojimas rinktis reiškia įpareigojimą rinktis racionaliai. Tai padaryti padeda pasitikėjimas mokslo bendruomenės sutarimu. Ne nepaisant iššūkių, su kuriais susiduria mokslas, o kaip tik dėl jų. Nes tik mokslo bendruomenė yra pajėgi taisyti savo klaidas, apsaugoti visuomenę nuo pseudomokslo ir pateikti tikėtiną atsakymą.

Psichologija ir psichoterapija

Psichologija ir psichoterapija yra svarbios sritys, susijusios su žmogaus elgesio, minties ir emocijų tyrimu bei pagalba psichologinėms problemoms spręsti. Tačiau jos skiriasi savo tikslais, metodais ir naudojamomis strategijomis.

Psichologija, - tai mokslas, nagrinėjantis žmonių elgesį ir protinį bei emocinį veiklumą. Jos tikslas yra suprasti, paaiškinti ir prognozuoti, kaip žmonės suvokia, mąsto, jaučia ir elgiasi. Psichoterapija, kita vertus, yra konkrečios terapinės intervencijos forma, skirta padėti žmonėms spręsti psichologinius sunkumus, išgyventi emocinius iššūkius ir sustiprinti savo gerovę.

Pagrindinės psichoterapijos rūšys

Psichologija gali būti naudinga psichoterapijai, nes psichologinių žinių ir supratimo pagrindu galima kurti ir taikyti veiksmingus psichoterapinius metodus.

Štai keletas populiariausių psichoterapijos rūšių:

1. Kognityvinė elgesio terapija (CBT): tai viena iš plačiausiai pripažintų ir naudojamų psichoterapijos formų. CBT dėmesys skiriamas neigiamų ar nenaudingų mąstymo modelių ir elgesio nustatymui ir keitimui. Tai padeda asmenims ugdyti sveikesnius mąstymo modelius ir susidorojimo įgūdžius.
2. Psichoanalitinė-psichodinaminė terapija: psichodinaminė terapija remiasi idėja, kad daugelis mūsų patirčių, net ir tos, kurios nėra mūsų įsisąmonintos, daro įtaką mūsų elgesiui ir emocijoms. Joje siekiama padėti pacientams suprasti nesąmoningus modelius ir neišspręstus konfliktus, siekiant ilgalaikių pokyčių.
3. Humanistinė terapija: ši terapija įskaitant ir egzistencinę terapiją, pabrėžia asmens asmeninį augimą ir savigarbą. Tai pabrėžia savęs atradimo ir savęs priėmimo svarbą, padedant klientams išnaudoti savo potencialą ir vidinius išteklius.
4. Santykių terapija: orientuota į tarpasmeninius santykius ir bendravimą. Tai padeda asmenims suprasti ir pakeisti neveiksmingus santykių su kitais modelius, siekiant pagerinti savo santykius. Šio tipo terapijoje dažnai naudojami grupiniai, šeimos ar porų užsiėmimai.

Taip pat yra ir egzotiškos psichoterapijos ar alternatyvūs terapijos būdai, kurie gali turėti net ir unikalių ar netradicinių elementų.

Egzotiškos psichoterapijos rūšys:

1. Akių judesių, jautrumo mažinimo ir perdirbimo (EMDR) terapija: EMDR dažniausiai taikoma traumoms ir potrauminio streso sutrikimui (PTSD) gydyti. Tai dvišalė stimuliacija kai naudojimi, pvz., akių judesiai ar bakstelėjimai, tuo pačiu metu prisimenant trauminius įvykius. Šios terapijos tikslas - padėti apdoroti traumuojančius išgyvenimus ir sumažinti su tuo susijusią emocinę kančią.
2. Gydymas žirgais: Gydymas arklių pagalba - sąveiką tarp žmogaus ir arklio(ų), vykstančio terapinėje aplinkoje. Arklių buvimas gali palengvinti emocinį augimą, savimonę ir santykių kūrimą. Jis dažnai naudojamas įvairioms psichologinėms ir elgesio problemoms spręsti.
3. Šokio-judesio terapija: šokio-judesio terapija integruoja judesį ir kūno suvokimą, kad palaikytų emocinę, pažintinę ir socialinę integraciją. Tai gali būti įvairios šokio formos, improvizacija ar judesio pratimai, skatinantys saviraišką, geresnę savijautą ir mažiniantys stresą.
4. Meno terapija: naudoja kūrybinius procesus - piešimą, tapybą ar skulptūrą, kaip saviraiškos ir tyrinėjimo priemones. Tai gali padėti bendrauti, perdirbti emocijas, sumažinti stresą. Taip pat įgyti supratimo apie savo patirtį išreiškiant ją meno kūriniu.
5. Laukinės gamtos terapija: apima veiklą lauke ir gamtoje, kur gamtos poveikis žmogui priimamas kaip terapinė intervencija. Ji sujungia nuotykius, grupės dinamiką ir natūralią aplinką, paskatindama asmeninį augimą, savirefleksiją ir atsparumą.

Svarbu ieškoti kvalifikuotų specialistų, turinčių atitinkamą išsilavinimą ir kvalifikaciją dirbti šiais konkrečiais terapiniais būdais.

Kaip išsirinkti tinkamą terapiją?

Psichoterapijos pasirinkimas priklauso nuo jūsų poreikių, pageidavimų ir, žinoma, terapeuto kompetencijos. Renkantis tarp psichoterapijos ir psichologo konsultacijos, gali pagelbėti kelių veiksnių apsvarstymas:

1. Problemos pobūdis: Psichoterapija paprastai skirta kompleksiškiems, įsisenėjusiems psichologiniams sunkumams arba psichikos sveikatos sutrikimams, tokiems kaip depresija, nerimo sutrikimai, trauma ar asmenybės sutrikimai. Psichologinis konsultavimas, kita vertus, dažniausiai orientuotas į konkrečius gyvenimo iššūkius, perėjimus ar problemas, kurios gali nereikalauti išsamios analizės ir ilgalaikio darbo.
2. Psichoterapijos tikslai: Jei siekiate asmeninio augimo, savęs pažinimo ar ilgalaikio pokyčio, psichoterapija greičiausiai būti tinkamesnė kryptis. Psichologo konsultacija tinkamesnė, jei jums reikia gairių, paramos ar praktinių strategijų išspręsti konkrečią situaciją ar problemą.
3. Laiko apribojimai: Psichoterapija dažnai apima ilgesnį laikotarpį, trunkantį nuo kelių mėnesių iki kelerių metų, priklausomai nuo problemos sudėtingumo. Konsultavimas paprastai yra trumpesnis, susitelkiant ties baziniais rūpesčiais.
4. Terapeuto kompetencija: terapijos paslaugas teikiančių specialistų kvalifikacija, patirtis ir specializacija. Tiek psichologas, tiek psichoterapeutas turi turėti tinkamą išsilavinimą ir akreditaciją, bei patirtį terapijos sričiai ar metodikai, kurios ieškote.
5. Asmeninės nuostatos: Atkreipkite dėmesį į savo poreikius patogumui ir asmenines nuostatas. Kai kurie žmonės gali geriau jaustis psichoterapijoje, skatinančioje gilų savęs pažinimą, tuo tarpu kiti gali teikti pirmenybę orientacijai į sprendimus, veiksmus ir labai aiškią struktūrą. Svarbu apsvarstyti, kas atrodo tinkamiausia jūsų asmenybei ir poreikiams.

tags: #psichologijos #mokslas #hipoteze #pasitvirtino