Mirtis - neišvengiama gyvenimo dalis, tačiau jos suvokimas ir išgyvenimas gali būti sudėtingas psichologinis procesas. Šiame straipsnyje, remiantis psichologijos principais ir literatūros analize, siekiama panagrinėti, kaip žmogus susiduria su mirties neišvengiamumu, kokios emocijos ir išgyvenimai jį lydi, ir kokios strategijos padeda įveikti sielvartą bei susigrąžinti gyvenimo prasmę.
Literatūros ir Psichologijos Sąsajos
Analizuojant D. Danutės Kalinauskaitės kūrybą, ypač knygą „Niekada nežinai“, galima įžvelgti, kaip literatūra atspindi asmens išgyvenimus ir transformacijas, patirtas susidūrus su praradimais. Autorės stilius, kuriame dera žaismingumas ir gilios metaforos, leidžia skaitytojui pajusti universalius žmogiškus išgyvenimus. Jūratė Sprindytė teigia, kad D. Kalinauskaitės sugrįžimas į kūrybą susijęs su emociniu sukrėtimu praradus tėvus ir namus. Ši patirtis atsispindi jos kūryboje, kur individo pasaulis yra sukrėstas, bet išlieka vientisas. Neišvengiami praradimai keičia asmenybę, tačiau ji nuolatos analizuoja vykstančias permainas, todėl įveikia sąmonės fragmentavimosi grėsmę ir atkuria psichikos integruotumą. Literatūra tampa savotiška išgyvenimo strategija, leidžiančia transformuoti asmeninius išgyvenimus į kultūrines vertybes. Knyga yra itin autentiška ir turi vertės kaip asmens gyvenimo ir išgyvenimo strategijų liudijimas.
Trauminių Išgyvenimų Įveikimas
D. Kalinauskaitės kūryba atveria klausimus apie tai, kaip šiuolaikinis žmogus susiduria su mirties įvykio sukelta trauma. Pasakojimas apie netektis, prilygstantis trauminei patirčiai, išryškėja per pasakotojos savianalizę. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, ar trauminių išgyvenimų situacijoje racionalus kūrybinis procesas nesikerta su tiesioginio emocijų išliejimo būtinybe, ar žodinė kūryba nėra ypatinga materija, kuri atsirado sublimuojant niekaip kitaip neišreiškiamus išgyvenimus? Neišvengiamai susiformuotų ir bendresnis klausimas: kodėl šiuolaikinio žmogaus pasaulėžiūra ir kultūra negali įveikti mirties įvykio sukeltos traumos? C. G. Jungo tradicijos analitinės psichologijos atstovo E. F. Edingerio nuomone, meninė kūryba žmonijai turi išskirtinės reikšmės - ji teikia simbolius, leidžiančius individui išvengti tiesioginės akistatos su žmonijos patirties gelmėje slypinčiais archetipais, kuri žmogui nepakeliama, o ypač - akistata su mirties archetipu. D. Kalinauskaitės „Niekada nežinai“ pasakotoja gali pasidalyti su skaitytoju tuo užgyventu gilių išgyvenimų turtu, kurio svarbą mėginsime įžvelgti analizei pritaikydami analitinės psichologijos principus. Tai sugebėjimas išlikti dalyvaujant visose gyvenimo krizinėse situacijose (nepagydoma liga, senatvė ir mirtis, skyrybos, namų ištuštėjimas), palaikant visų tų mažutėlių, kuriuos Dievas turėtų saugoti savo saujoje, bet nebesaugo, žmogiškąją vertę ar orumą.
Heideggerio Baimės Fenomenas
Martino Heideggerio filosofijoje baimė (Angst) yra pamatinė patirtis, susijusi su žmogaus egzistencija. Jis atskyrė baimę kaip siaubą (Angst) nuo būgštavimo (Furcht). Baimė (Angst) yra neišoriška, pasižymi neapibrėžtumu, nepriklauso nuo aplinkybių. Aplinkybių visuma nėra svarbi, nevaidina baimėje (Angst) jokio vaidmens. Siaube pasaulį regime kaip visiškai bereikšmį. Ši baimė neturi grėsmingojo objekto, realios priežasties: grasinančiojo niekur nėra; mes nežinome kas mus baugina. Baimė (Angst) yra „čia“ ir kartu niekur. Ji - arti, atimanti kvapą ir tuo pačiu, ji niekur. Pasaulis kaip toks, pasireiškiantis niekiu ir niekur - pasirodo visu savo nereikšmingumu. Baimė atima iš Dasein galimybę save suprasti remiantis viešumu ir nubloškia jį į autentišką, atskirtą jo būtį pasaulyje. Baimė atveria Dasein autentiškumo galimybę, pasirinkimo laisvę; priešpastato jį priešais jo laisvę kažkam. Tai kraštutinė pasaulio pajautimo riba, buvimo pasaulyje (In-der-Welt-sein) pamatas, kaip Dasein įmestis (Geworfenheit) į pasaulį. Tai siaubo, klaiko nuoroda į buvimą ne namie, kai viešumos kasdienybė (Alltäglichkeit) praranda „buvimo namie“ pobūdį. Suvokimas apie mirties neišvengiamumą gali sukelti būtent tokį egzistencinį siaubą, kuris verčia žmogų permąstyti savo gyvenimą ir ieškoti autentiškumo.
Gyvenimo Prasmės Paieškos
Suvokimas apie būties baigtinumą ir gyvenimo prasmės klausimai gali sukelti nepakeliamą siaubą, o gali veikti kaip postūmis likusias savo gyvenimo dienas leisti taip, kad paskutinę gyvenimo dieną nebebūtų vietos baimei, nusivylimui ar kartėliui dėl tuščiai prabėgusio gyvenimo. Galima sakyti, kad gyvenimo prasmė veikia, kaip „variklis“, kuris kreipia žmogaus elgesį, veikia bendravimą ir tai, kaip žmogus interpretuoja pasaulį bei gyvenimo džiaugsmus ir iššūkius. Šiam „varikliui“ sutrikus, trinka žmogaus funkcionavimas: sumaištis kyla tiek vidiniame pasaulyje, tiek sąveikoje su aplinka.
Taip pat skaitykite: Kaip susitaikyti su mirties neišvengiamumu
Psichologai Michael J. MacKenzie ir Roy F. Baumeister (2014) svarsto, kad gyvenimo prasmė susideda bent iš keturių dalių - tikslų, vertybių, kontrolės ir savivertės. Tuo tarpu sociologijos mokslų daktaras, profesorius Anthony Synnott (2011) teigia, kad, visų pirma, kalbėti reikėtų ne apie tą vienintelę prasmę, o apie daugelį prasmių. Prof. A. Synnott manymu, žmonės turi daugiau nei vieną pasirinkimą net ir tada, kai kalbama apie tokį egzistencinį reiškinį, kaip gyvenimo prasmė. Jis išskiria hedonistinę, materialistinę, altruistinę, ilgaamžiškumo, patirtinę, biologinę, tikėjimo, saviaktualizacijos, išlikimo, meilės, žinojimo ir egzistencialistinę prasmes. Kiekvienas žmogus pats renkasi, kokiomis gyvenimo tiesomis vadovautis, ir gali turėti vieną ar kelias gyvenimo prasmes.
Sielvarto Išgyvenimas ir Įveikimas
Bet kokia netektis yra sielvartas. Tai, prie ko mes labai stipriai prisirišom ir gyvenimas atima, yra netektis. Skaudžiausiai išgyvename netekę artimo, brangaus žmogaus, draugo, mylimojo ir tada mus užvaldo sielvartas, kurį lydi emocijos: liūdesys, pyktis, kaltės jausmas, bejėgiškumas ir tuštuma. Sielvartas atveria gilias žaizdas, užslėptas traumas, parodo mūsų žmogišką esybę, mūsų žmogišką trapumą. Sielvarto įveikimas dažnai užtrunka, nes tai yra natūralus, sudėtingas emocinis procesas.
Nomeda Sabeckienė teigia, kad labai svarbu yra nebijoti jausti. Reikia suprasti, kad tai, ko netekome, nesugrįš. Belieka vienintelis uždavinys - išmokti gyventi be to žmogaus. Ir tai nelengvas uždavinys, nes prisiminimai, kurie kelia jausmus, kiša koją. Reikia laiko. Pats laikas, žinoma, negydo. Gydo tai, ką mes darome su tuo laiku. Kaip gebame keisti požiūrį į netektį. Ir susidraugauti su netektimi, pradėti vėl džiaugtis gyvenimu tikrai galime. Tik tam reikia specialistų pagalbos, darbo su savimi. Maldos. Palaikymo. Aplinkinių supratingumo. Savo jausmų pripažinimas ir išgyvenimas yra pirmas žingsnis į pasveikimą.
Skausmą, pyktį, bet kokį nemalonų jausmą galima išpiešti, išjudėti, iškvėpuoti. Formų ir būdų yra įvairių. Yra būtina eiti pagalbos, o pagalbą mes turime. Tai yra psichologų, psichoterapeutų, įvairių specialistų pagalba. Pas specialistą eiti būtina tam, kad neliktume įstrigę kančios, aukos ir sielvarto būsenoje. Naudojant Byron Katie psichoterapinį metodą „The Work“, nekovojama su realybe. Aš padedu klientui palaipsniui išgyventi ir priimti visas emocijas, kurios yra natūralios ir neišvengiamos. Taip lengviau praeina liūdesys, pyktis, bejėgiškumas, tuštuma, jeigu yra likęs kaltės jausmas. Emocijų priėmimas leidžia lengviau susitaikyti su praradimu ir sumažinti vidinį pasipriešinimą ar kaltinimą.
Gedėjimo Etapai
Gedėjimas - reakcija į netektį, sielvartas netekus kažko svarbaus, brangaus, reikšmingo. Sielvartas sekina ir yra negailestingas, kartais sunkiai valdomas, bet jį galima įveikti. Šis jausmas yra skausmingas, bet natūralus procesas. Gedėjimo trukmė gali būti skirtinga.
Taip pat skaitykite: Psichikos liga ir mirtingumas
Mokslininkai nustatė gedėjimo etapus, kurie yra skirtingi ir kartu panašūs. Ne kiekvienas žmogus išgyvena visus nurodytus etapus, be to, nebūtinai jie vyksta nuosekliai, vienas paskui kitą. Kartais žmonės tarsi įstringa, pasilieka tam tikroje stadijoje, kiekvienas žmogus turi savo individualų gedulo stereotipą. Šie etapai apima šoką, skausmo stiprėjimą, iliuzijas, fizinius simptomus, pyktį, kaltę, nevilties jausmą ir susitaikymą.
Tradicijos ir Ritualai
Senovėje gedulas ir pagarba mirusiajam pasireiškė tam tikrais išoriniais bei vidiniais ženklais. Gedintys artimieji elgėsi santūriai, vengė pasilinksminimų, nerengė krikštynų, vestuvių ir patys tokiuose renginiuose nedalyvaudavo. Viešoji kaimo nuomonė griežtai smerkė nusižengusiuosius minėtoms elgesio normoms. Mirusiojo artimieji į mirtį žvelgdavo be dramatizmo. Gedėjimo laikotarpiu buvo rengiamasi juodais drabužiais. Moterys apsigaubdavo juodos spalvos skarelėmis ar šalikais, vyrai ant švarko atlapo ar kairės rankovės prisisiūdavo juodą juostą.
Nors tradicijos keičiasi, ypač miestuose, svarbu prisiminti, kad gedėjimas yra individualus procesas, ir kiekvienas žmogus turi teisę išgyventi sielvartą jam priimtinu būdu. Svarbu leisti sau liūdėti, verkti ir prisiminti mirusįjį, o ne stengtis kuo greičiau išstumti prisiminimus iš atminties.
Taip pat skaitykite: Netektis ir gedulas
tags: #neisvengiamas #mirties #suvokimas #ir #isgyvenimas #psichologu