Kiekviena žmogaus veikla, kiekvienas poelgis turi tam tikrą tikslingumą net kai mes jo pakankamai aiškiai nesuvokiame. Labai dažnai žmogaus veiksmų kryptį lemia pasąmonės procesai, kurių viena svarbiausių dalių yra tam tikras rezultatas, tikslas arba motyvas. Veiklos tikslo buvimą, jo siekimą ir nusako motyvacijos sąvoka. Šiame straipsnyje panagrinėsime įvairias motyvacijos teorijas, pradedant savideterminacijos teorija ir baigiant poreikių hierarchijos modeliais, siekdami suprasti, kas skatina žmogaus elgesį ir kaip šias žinias galima pritaikyti praktikoje.
Savideterminacijos teorija (SDT)
Viena didžiausių ir plačiausiai pritaikomų pastarojo laikmečio motyvacijos teorijų - savideterminacijos teorija. Žinios iš šios teorijos, siekiant suprasti žmogaus elgesį, yra pritaikomos labai plačiai: nuo mokyklų iki profesionalių sporto komandų, nuo gydytojų iki motinų, kurios maitina kūdikį krūtimi. Savideterminacijos teorija (toliau - SDT) yra motyvacijos teorija, kuri remiasi prielaida, kad žmonės turi įgimtą polinkį judėti tokių aktualizavimo ir integravimo procesų kaip geresnė savireguliacija, kompetencija ir veiksmų integracija link. Šie procesai priklauso nuo trijų bazinių psichologinių poreikių: kompetencijos, autonomijos ir sąryšingumo (angl. relatedness). Šie procesai šioje teorijoje laikomi įgimti, neišmokti, būdingi žmonijai visais laikais, skirtingose kultūrose ir nepriklausomi nuo lyties.
Orientacija į skirtingus poreikius, išskiria SDT nuo ilgą laiką XX a. dominavusių išmokimo teorijų, kurios teigė, kad elgesys yra veikiamas materialinio atpildo arba fiziologinių poreikių. SDT daugiausia dėmesio skiriama psichologiniams individo poreikiams, t.y. Kompetencijos poreikis yra patenkinamas, kai žmogus turi galimybę išreikšti savo pajėgumus ir gebėjimus, siekti iššūkių. Saryšingumas šioje teorijoje suvokiamas kaip priklausymo bendruomenei pojūtis, kuris pasiekiamas per tarpasmeninius santykius. Autonomija suvokiama kaip individo galimybė veikti kongruenčiai su jo paties interesais ir vertybėmis. Kongruenčiai reiškia, kad žmogaus interesai sutampa su jo vertybėmis.
Motyvacijos tipai pagal SDT
Remiantis šia teorija, elgesys gali būti vedamas vidinės motyvacijos, išorinės motyvacijos, arba vykdomas neturint motyvacijos (t.y. vykdomas, kai egzistuoja motyvacijos nebuvimas). Visi šie trys motyvacijos tipai patenka į savideterminacijos kontinuumą. Kontinuuma galime įsivaizduoti kaip ilgą tiesę. Kairė kontinuumo pusė žymi patį žemiausią motyvacijos tašką, t.y. motyvacijos nebuvimą. Keliaujant į dešinę, toliau eina išorinė motyvacija. Galiausiai, dešinėje kontinuumo pusėje stovi vidinė motyvacija.
Kai motyvacija yra labiau savideterminuota, asmuo savo elgesį suvokia kaip labiau kontroliuojamą, nei tuomet, kai žmogus pasižymi mažiau savideterminuota motyvacijos forma. Šiuo atveju elgesio suvokimas kaip kontroliuojamo, rodo asmens autonomiją, kadangi savo elgesį jis reguliuoja pats, tuo tarpu esant kontroliuojamoms motyvacijos formoms, elgesys kontroliuojamas išorinių veiksnių.
Taip pat skaitykite: Psichologijos karjera
Šioje teorijoje motyvacija skirstoma ne tik į jau minėtas 3 rūšis. Vidinė motyvacija žinoti yra susijusi su tokiais konstruktais kaip smalsumas, tyrinėjimas ir mokymosi tikslai. Šio tipo vidinę motyvaciją galima apibrėžti kaip veiklos atlikimą dėl malonumo, kurį individas patiria sužinodamas, išmokdamas, bandydamas suprasti. Vidinė motyvacija į tikslą pirmiausia buvo tyrinėta raidos ir edukacinės psichologijos rėmuose kaip meistriškumo motyvacija. Pagal savo pavadinimą, ši vidinės motyvacijos rūšis gali atrodyti panaši į išorinę motyvaciją, tačiau tai nėra tas pats. Išorinė motyvacija yra tuomet, kai elgesys atliekamas dėl kokių nors išorinių paskatų, pavyzdžiui, atlygio.
Išorinės motyvacijos formos
Išorinės motyvacijos rūšis, kuri vadinama introjekcija, pasitaiko tuomet, kai buvę išoriniai motyvacijos šaltiniai tampa internalizuoti, t.y. kai tam tikri standartai perimami į savo vidinį suvokimo pasaulį. Šiuo atveju elgesys skatinamas vidinio spaudimo, kurį sukelia kaltės jausmas arba nerimas. Tokios motyvacijos pavyzdys galėtų būti sportininkas, kuris sportuoja dėl to, kad būtų geros formos dėl estetinių priežasčių arba dėl to, kad bijo jaustis sugėdintas, jei tokios formos nebūtų.
Trečioji išorinės motyvacijos rūšis - identifikacija - apibūdinama kaip išorinė motyvacija, kuomet žmogus elgesį pradeda vertinti kaip svarbų. Kai asmuo pradeda vertinti veiklą ir identifikuojasi su tos veiklos svarba, laikoma, jog individas pasižymi idetifikuota reguliacija. Tokios motyvacijos pavyzdys gali būti asmuo, kuris sportuoja todėl, kad jaučia, jog tai jam padės augti kaip asmenybei. Paskutinė išorinės motyvacijos forma - integruota reguliacija.
SDT taikymas praktikoje
Kaip teorijos supratimas gali padėti praktikoje? Taigi, žinome, kad žmogui reikia patenkinti 3 poreikius (sąryšingumą, kompetenciją ir autonomiją), todėl reikia imtis veiksmų, kurie padėtų šiuos poreikius patenkinti.
- Aktualumas. Tai, ką žmogus atlieka, jam turi būti prasminga ir logiškai aišku. Tokiu būdų pats veiklos atlikimas didina šansus ją vykdyti toliau, kadangi tai žmogui yra prasminga.
- Pagarba.
- Pasirinkimas.
- Kontrolės vengimas. Reiktų stengtis vartoti kuo mažiau prievartą ir autoritarinį režimą implikuojančių žodžių, nes tai sudaro kontrolės įvaizdį.
- Lūkesčių aiškumas.
- Optimalus iššūkis.
- Grįžtamasis ryšys. Turėtų būti konstruktyvus, neteisiantis.
- Galimybės.
- Empatija.
- Rūpestis.
- Prieinamumas.
- Informacija.
Taigi, apžvelgiau teoriją ir kelis pagrindinius būdus, kaip autoriai ne tik siūlo ją taikyti, bet ir taiko įvairiose srityse. Ką galima buvo suprasti skaitant teorijos panaudojimo galimybes? Pirmiausia tai, kad daugelis technikų, kurios padeda motyvuoti žmogų ir patenkinti minėtus pagrindinius poreikius yra susijusios ne tik su individualiomis pastangomis, bet su visa aplinka, kuri mus supa. Matome nemažą kitų žmonių indėlį į palaikomą motyvaciją. Įvairių pavyzdžių, kaip galima pritaikyti teoriją praktiškai, galima sugalvoti ir patiems. Svarbu suprasti, kokie principai glūdi skirtingose motyvacijos formose, o tada praktiniai pritaikymai gali nesunkiai patys susigalvoti.
Taip pat skaitykite: Apie psichologijos klubą
Ankstyvosios motyvavimo teorijos
Ankstyvosios motyvavimo teorijos, pradėtos kurti 20 a. pradžioje, rėmėsi racionaliu darbo organizavimu ir universaliu požiūriu į visus kolektyvo darbuotojus, neatsižvelgiant į jų individualumą. Klasikinė vadybos teorija (žymiausi atstovai F. W. Tayloras, Henry Laurence Ganttas, H. Fayolis) teigia, kad darbuotojus motyvuoja dirbti tik ekonominės paskatos. Darbuotojai, ypač pramonėje, yra neišprusę, neturi savimonės ir dirba tik todėl, kad nori užsidirbti pragyvenimui. Vadovai gamybos procesą turi skaidyti į mažesnes, paprastesnes, tiksliai apibrėžtas užduotis, darbo apmokėjimą susieti su jo produktyvumu ir nuolat palaikyti darbo drausmę.
Vėliau pastebėta, kad materialinis skatinimas kaip darbo efektyvumo didinimo svarbiausias veiksnys veikia tik iki tam tikros ribos, paskui svarbesnės tampa psichologinės paskatos. Eltono Mayo žmogiškųjų santykių teorijoje akcentuojami darbuotojų socialiniai poreikiai, interesų bendrumas, neformaliųjų grupių vaidmuo organizacijos kolektyve. Santykiai su bendradarbiais ir vadovais, psichologinis klimatas organizacijoje darbuotojams ir jų darbo kokybei turi didesnę reikšmę nei darbo užmokestis ir sąlygos.
Šiuolaikinės motyvavimo teorijos
Šiuolaikinės motyvavimo teorijos skirstomos į turinio (arba poreikių) ir proceso teorijas.
Turinio teorijos
Turinio teorijos remiasi vidiniais žmonių poreikiais (veiklos motyvais), kurie lemia jų elgseną ir kuriuos turi tenkinti organizacija, norėdama paskatinti žmones dirbti.
A. H. Maslow poreikių hierarchijos teorija
Žinomiausia yra A. H. Maslow poreikių hierarchijos teorija, pagal kurią žmonių poreikiai suskirstyti į penkis hierarchinius lygius (vadinamoji Maslow piramidė). Pirmojo (žemiausio) lygio poreikiai yra fiziologiniai (alkis, troškulys, miegas ir kiti), antrojo - fizinio ir socialinio saugumo (apsauga nuo skausmo, baimės, skurdo, ateities neužtikrintumo ir kitų pavojų), trečiojo - socialiniai (bendravimo, draugystės ir meilės), ketvirtojo - pagarbos (savigarbos, sėkmės, pripažinimo, valdžios), penktojo - saviraiškos (asmeninio tobulėjimo, kūrybos, gyvenimo prasmės). Nepatenkinti poreikiai motyvuoja žmones veikti, o patenkinus vienus poreikius atsiranda nauji, aukštesnio lygio.
Taip pat skaitykite: Humanistinės psichologijos principai
Nors Maslow teorija siūlo patogų būdą nuosekliai patenkinti būtiniausius poreikius, vis dėlto, išskiriama keletas problemų, susijusių su autoriaus požiūriu į motyvaciją. Kai kurie žmonės apskritai neturi Maslow įvardintų poreikių, žmonės gali būti motyvuoti patenkinti dviejų lygių poreikius tuo pačiu metu.
Claytono Paulio Alderferio ERG teorija
Claytono Paulio Alderferio modifikuotoje poreikių hierarchijos teorijoje (vadinamoji ERG teorija, anglų kalba Existence, Relatedness and Growth Theory) išskiriami 3 poreikių lygiai: egzistencijos (materialiniai), santykių (bendravimo su žmonėmis) ir augimo (asmenybės ugdymo). Žmogų vienu metu dažniausiai veikia keli motyvai. Nelygu situacija, jis kyla arba leidžiasi poreikių hierarchijos laiptais: patenkinus egzistencinius poreikius, tampa reikšmingesni santykiai su aplinkiniais ir savirealizacija ir, priešingai, nepavykus realizuoti aukštesnių motyvų, prasideda frustracija ir regresas, jis grįžta prie žemesnio lygio poreikių tenkinimo.
Davido McClellando trijų rūšių poreikių teorija
Davido McClellando trijų rūšių poreikių teorija akcentuoja aukštesnio lygio motyvų - rezultatų (asmeninių laimėjimų), valdžios (įtakos kitiems žmonėms) ir priklausymo (draugiškų ir artimų žmogiškųjų santykių) - svarbą. Čia nėra aiškios hierarchijos: vieni labiau vertina asmeninius laimėjimus, kiti - įtaką aplinkiniams arba žmogiškuosius santykius, ir į tai reikia atsižvelgti motyvuojant skirtingų psichologinių tipų darbuotojus.
Fredericko Irvingo Herzbergo dviejų veiksnių teorija
Fredericko Irvingo Herzbergo dviejų veiksnių teorijoje pasitenkinimą darbu lemiantys veiksniai skirstomi į higieninius (darbo aplinka, sąlygos, užmokestis, organizacijos politika ir kita) ir motyvacinius (darbo pobūdis ir turinys, pripažinimas ir įvertinimas, saviraiška, karjeros ir kvalifikacijos kėlimo galimybės). Higieniniai veiksniai patys savaime nemotyvuoja darbuotojų dirbti geriau, bet jei jų nepakanka, atsiranda nepasitenkinimas darbu (neigiama išorinė motyvacija). Motyvuojantys veiksniai sąlygoja geresnės kokybės darbą, tačiau higieniniai faktoriai to negarantuoja: darbuotojas gali atsisakyti nuo sunkaus darbo, kadangi tam tikras higieninis elementas darbe buvo tik patenkinantis, bet neadekvatus jam. Panašiai ir tinkamų motyvuojančių veiksnių nebuvimas neskatins darbuotojo atsisakyti nuo tam tikro darbo, bet motyvuojančių veiksnių įtakos darbuotojų elgesiui padidinimas pagerins darbuotojų pastangas bei darbo atlikimą.
Proceso teorijos
Proceso teorijos nagrinėja motyvavimo procesą vadyboje ir jo poveikį žmonių elgsenai.
Victoro Vroomo lūkesčių teorija
Victoro Vroomo lūkesčių teorija teigia, kad darbuotojų motyvaciją lemia jų lūkesčiai (tikėjimas pastangų sėkme ir įvertinimu), instrumentalumas (veiklos rezultatų ir už juos gaunamo atlygio ryšys) ir valentingumas (gauto atlygio patrauklumas konkrečiam asmeniui).
Johno Stacey Adamso teisingumo teorija
Johno Stacey Adamso teisingumo teorijoje akcentuojamas atlygio už darbo rezultatus teisingumas ir bešališkumas - darbuotojo darbo rezultatų ir jų įvertinimo pusiausvyra, palyginti su kitomis situacijomis ir kitais darbuotojais. Jei gaunamas atlygis atitinka pastangas, darbuotojai patenkinti ir motyvuojami dirbti geriau, priešingu atveju motyvacija yra neigiama.
Edwardo E. Lawlerio ir Lymano Williamo Porterio modelis
Edwardo E. Lawlerio ir Lymano Williamo Porterio modelyje svarbiausi darbuotojų motyvai yra išorinis (darbo užmokestis, pripažinimas, paaukštinimas, pagyrimas) ir vidinis (pasitenkinimas, savigarba, asmeninis tobulėjimas) atlygis.
B. F. Skinnerio pastiprinimo teorija
B. F. Skinnerio pastiprinimo teorijoje svarbiausias veiksnys, lemiantis žmonių elgseną ateityje, yra jų ankstesnių veiksmų padariniai. Jei jie teigiami, ateityje žmogus panašiai reaguos į panašias situacijas, o jei nemalonūs - stengsis jų išvengti.
Motyvacija ir priežasčių aiškinimas
Tai, kaip išsiaiškiname įvykių, savo ir kitų žmonių elgesio priežastis - lemia mūsų motyvaciją. B. Weineris nurodo tokią elgesio formavimosi seką: įvykių padariniai mums sukelia emocijas, kurios skatina išsiaiškinti įvykių priežastis, tai mums sukelia naujas emocijas, kurios, savo ruožtu, formuoja mūsų elgesį ateityje, t.y. Nustatę įvykio priežastis bandome įvertinti, kas už jį atsakingas. Šaltinio vertinimas (išorinė/vidinė priežastis) susijęs su savigarba, pasididžiavimu arba priešingai - menkavertiškumo jausmu. Stabilumas susijęs su vilties arba beviltiškumo išgyvenimu. Savo veiksmų kontroliavimo įvertinimas susijęs su gėdos ar kaltės išgyvenimais.
Savo nesėkmių aiškinimas stabiliomis ir nekontroliuojamomis priežastimis - neatsižvelgiant į tai, ar jos būtų išorinės ar vidinės - daro stiprią neigiamą įtaką motyvacijai. Jei, kad ir kiek žmogus besistengtų, jam vis tiek nesiseka, greitai jam šis noras praeina. Tuomet gali atsirasti išmoktas bejėgiškumas - žmogaus įsitikinimas, kad jo patiriamos nesėkmės nepriklauso nuo jo pastangų.
Individo vientisumas ir motyvacija
Šiame skyriuje pateikiame šešiolika teiginių, kurie turėtų būti įtraukti į kiekvieną pagrįstą motyvacijos teoriją. Kai kurie iš šių teiginių yra tokie teisingi, kad primena nuvalkiotas tiesas. Šiuos, manau, reikėtų iš naujo pabrėžti. Mūsų pirmasis teiginys skelbia, kad individas yra integruota, organizuota visuma. Šį teorinį teiginį paprastai psichologai pripažįsta gana nuolankiai, tačiau vėliau realiai eksperimentuodami jį ramiai ignoruoja. Prieš imantis kokio nors pagrįsto eksperimento ir pradedant kurti pagrįstą motyvacijos teoriją, reikia suprasti, kad šis teiginys yra eksperimentiškai ir teoriškai tikras. Pavyzdžiui, jis reiškia, kad motyvuojamas yra visas individas, ne jo dalis. Gera teorija nepripažįsta tokios esybės kaip skrandžio ar burnos poreikis, ar genitalijų poreikis. Kalbėti reikia tik apie individo poreikį. Valgyti nori Johnas Smithas, ne Johno Smitho skrandis. Pasitenkinimą irgi patiria individas, o ne jo dalis.
Vertindami Johno Smitho alkį vien kaip jo virškinamojo trakto funkciją, eksperimentatoriai ignoravo tą faktą, kad, kai individas alkanas, pasikeičia ne tik jo virškinimo funkcija, bet ir nemažai, gal net dauguma, kitų funkcijų, kurias jis geba atlikti. Jo suvokimas pasikeičia, išalkęs jis maistą pastebės greičiau negu kokiu kitu metu. Jo prisiminimai pasikeičia (dabar gerą valgį jis prisimins greičiau negu kada kitu metu). Jo emocijos pasikeičia, jis labiau įsitempęs ir nervingesnis nei paprastai. Jo mąstymo turinys pasikeičia, jis veikiau svarstys, kur gauti maisto, negu kaip išspręsti algebros uždavinį. Šį sąrašą galima tęsti, kad jis apimtų visus kitus gebėjimus, sugebėjimus ar funkcijas - tiek fiziologines, tiek psichines. Pasirinkti alkį kaip visų kitų motyvacinių būsenų paradigmą tiek teoriškai, tiek praktiškai yra neprotinga ir nepagrįsta. Atidžiai paanalizavę matome, kad alkio potraukis yra konkretesnis, o ne bendresnis motyvacijos atvejis. Jis labiau izoliuotas (vartojant šį žodį taip, kaip jį vartojo geštaltinės psichologijos atstovai ir Goldsteino sekėjai) negu kiti motyvai, jis ne toks įprastas kaip kiti motyvai, pagaliau šis potraukis skiriasi nuo kitų motyvų tuo, kad jo somatinis pagrindas yra žinomas, o tai motyvacinėms būsenoms nėra įprasta.
Įprasti motyvacijos pavyzdžiai
Kokios yra labiau įprastos tiesioginės motyvacijos? Eilinę dieną pasitelkę savistabos metodą, jas gana nesunkiai įžvelgtume. Troškimai, kurie dažniausiai blykčioja sąmonėje, daugiausia yra drabužių, automobilių, draugiškumo, draugijos, pagyrimų, prestižo ir panašūs troškimai. Įprasta juos vertinti kaip antrinius, arba kultūrinius, poreikius, kurie priskiriami kitam lygmeniui negu tikrai „garbingi”, arba pirminiai, potraukiai, t. y. fiziologiniai potraukiai. Faktiškai šie antriniai potraukiai mums kur kas svarbesni, jie kur kas įprastesni.
Buvo įprasta manyti, kad visi potraukiai reikšis pagal tą patį modelį kaip ir fiziologiniai potraukiai. Dabar jau neklystamai galima spėti, jog šitaip niekada nebus. Daugumos potraukių neįmanoma išskirti, neįmanoma jų ir somatiškai lokalizuoti, negalima jų vertinti taip, tarsi jie būtų vienintelis tuo metu organizme vykstąs dalykas. Tipiško potraukio ar poreikio, ar troškimo neįmanoma ir, ko gero, niekada nebus įmanoma, susieti su konkrečiu, izoliuotu, lokalizuotu somatiniu pagrindu. Akivaizdu, kad tipiškas troškimas yra viso asmens poreikis. Tyrinėjimo modeliu kur kas geriau pasirinkti tokį potraukį kaip pinigų troškimas, o ne tiesiog alkį, ar netgi geriau, užuot pasirinkus kokį dalinį tikslą, rinktis fundamentalesnį, tokį kaip meilės troškimas.
Jokie įrodymai, kurių šiandien gausu, taip ir nepadės mums iki galo perprasti meilės poreikio, nesvarbu, kiek daug žinotume apie alkio potraukį. Šiame kontekste pravartu prisiminti kritinę paprastumo sampratos analizę, kurią taip dažnai girdėjome iš geštaltinės psichologijos atstovų. Alkio potraukis, atrodąs paprastas palyginti su meilės poreikiu, ilgainiui paaiškėja nesąs toks paprastas reiškinys. Paprastumo įspūdį sukursime atsirinkdami pavienius atvejus ar pavyzdžius tokios veiklos, kuri tarytum ir nepriklauso nuo organizmo visumos. Nesunku parodyti, kaip svarbi veikla dinamiškai susijusi su beveik viskuo, kas žmogui svarbu. Kam tuomet pasirinkti veiklą, kuri šia prasme visai nėra vidutinė, veiklą, kuri parenkama specialiai analizei tik todėl, kad ją lengviau tirti mūsų įprastais, tačiau nebūtinai teisingais, izoliavimo bei redukcijos metodais, o gal tik todėl, kad ji nepriklauso nuo kitos veiklos?
#
tags: #psichologijos #teorijos #aiskina #motyvacija