Įvadas
Šiame straipsnyje nagrinėjamas domėjimasis asmenybe lietuvių literatūroje, ypač atkreipiant dėmesį į pokyčius po 1956 m., kai buvo pasmerktas asmens kultas. Remiantis įvairių autorių įžvalgomis, analizuojama, kaip literatūra reflektavo naują žmogaus sampratą, atsigręžė į Vakarų Europos tendencijas ir ieškojo autentiškos saviraiškos formų.
Du dešimtmečiai: nuo dogmos iki įvairovės
Lietuvių kalbos ir literatūros instituto 1969 m. išleista knyga, redaguota Vytauto Kubiliaus, aiškiai atskiria du pokario dešimtmečius. Pasak knygos autorių, Stalino mirtis 1953 m. ir Stalino demaskavimas 1956 m. žymėjo esminę ribą. XX suvažiavimas, likvidavęs asmenybės kultą, tapo atskaitos tašku.
Pirmasis dešimtmetis buvo vertinamas kaip žalingas literatūrai dėl nustatytų turinio ir formos dogmų, kurios sustingdė literatūros augimą. "Asmenybės kulto" likvidavimas inicijavo "literatūrinių vertybių perkainojimą" ir naują ieškojimų bei įvairėjimo etapą.
Įvairėjimas pasireiškė dvejomis kryptimis:
- Atsigręžimas į ankstesnės lietuvių literatūros tradicijas (impresionizmą, ekspresionizmą).
- Stipresnis pasisukimas į Vakarų Europos literatūrines problemas ir formas.
Visuose žanruose nuo socialinės klasinės aplinkos buvo pereita prie žmogaus - jo egzistencinių pergyvenimų, konflikto su aplinka, vidinių konfliktų ir pasąmonės srauto.
Taip pat skaitykite: Asmenybių pavyzdžiai
Nauja asmenybės koncepcija prozoje ir dramaturgijoje
Algimantas Radzevičius rašinyje "Asmenybės koncepcija prozoje ir dramaturgijoje" teigia, kad po karo "lietuvių rašytojų kūryboje ilgą laiką vyravo klasiniai - politiniai žmogaus vertinimo ir charakterizavimo principai". Žmogus buvo vaizduojamas kaip reikšmingų socialinių įvykių ir procesų dalyvis.
Nauja žmogaus koncepcija, atėjusi su partijos XX suvažiavimu, įteisino, kad "ne žmogaus priklausymas tai ar kitai grupei, organizacijai, profesijai lemia jo dvasinį turinį, o atvirkščiai - individualūs asmeniniai žmogaus charakterio ypatumai, vidinė asmenybės vertė apsprendžia jo vietą ir reikšmę visuomenėje". Dar daugiau, žmogaus asmenybė ir jos dvasinis turinys neretai kertasi su jo socialine padėtimi ir pareigomis.
Anksčiau tarybinėje literatūroje vadovaujantys asmenys būdavo vaizduojami neklystančiais pranašais, tiesiogiai išreiškiančiais etinį autoriaus idealą. Po 1956 m. galima pastebėti priešingą tendenciją: daugeliu atvejų parodoma, kad pagal savo asmenines savybes šie žmonės nėra verti užimamų pareigų.
Su naująja asmens koncepcija sustiprėjo "domėjimasis dvasiniu jaunimo gyvenimu". Jauno žmogaus vaizde vyravo "jaunystės idealizacija" ir "natūralaus žmogaus apoteozė". "Natūralus" žmogus suprantamas kaip atitrūkęs nuo "sraigtelio" vaidmens, išjungtas iš jį gniuždančios rutinos ir aplinkos "karuselės". Natūralus žmogus statomas prieš idealaus herojaus teoriją, vyravusią pokario metais.
Iš čia kilo "dramatiškas herojaus santykis" su aplinka, "žmogaus pasipriešinimas visokioms užtvaroms, slopinančioms jo prigimtį" (J. Mikelinsko, J. Grušo veikėjai).
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Pasakojimas pirmuoju asmeniu ir romano struktūra
Algimantas Bučys rašinyje "Pasakojimas pirmuoju asmeniu ir romano struktūra" teigia, kad "po 1956 m. sparčiai pragiedrėjusi mūsų šalies visuomeninio ir literatūrinio gyvenimo atmosfera" skatino ieškoti naujos romano "problematikos bei poetikos". Buvo atnaujinta ikitarybinės impresionistinės prozos tradicija. "Plačiai nuskambėjusiam psichologiniam romanui" pavartota "vaizdų srauto" struktūra. Lietuvių romanistai "savo sprendžiamomis problemomis tarsi priartėja prie tų Vakarų Europos rašytojų, kurie savo prozos centre taipogi įtvirtino žmogaus asmenybę ir pavertė ją savotišku ir svarbiausiu vertybių kriterijumi".
Asmeninio atskleidimo ar atsiskleidimo reikalui imtasi ir kito pasakojimo būdo. Priminęs J- P. Sartre pavartotą autobiografinį pasakojimo būdą, autorius nurodo, kad "pasakojimo pirmuoju asmeniu" ėmėsi J. Baltušis, J. Marcinkevičius. Tą jų pasakojimo formą patobulino "vidinių monologų ir sąmonės srauto technika, plačiai paplitusi Vakaruose". Tokia technika esą būdinga J. Mikelinsko, A. Bieliausko romanams.
Smulkiosios prozos transformacija
Albertas Zalatorius tyrinėja "Lietuvių smulkiosios prozos transformaciją". Ši transformacija reiškiasi kontrastuojant du dešimtmečius. Autoriaus teigimu, apie antrąjį dešimtmetį (1956-66), "pirma, jame buvo reabilituota daug prozos meninių principų, pokario metais dėl įvairiausių aplinkybių paverstų tabu; antra, per šį dešimtmetį lietuvių novelistika gerokai priartėjo prie pasaulinės prozos pasiekimų formos srityje".
Pirmame dešimtmetyje "personažai to meto prozoje paprastai yra tiksliai apibrėžti vienokių ar kitokių klasinių ir moralinių dorybių reiškėjai, dažniausiai pastovūs, statiški arba atsidūrę ant persilaužimo ribos. Kūrinyje aiškiai matosi autoriaus simpatijos ir antipatijos. Pasakojama dažniausiai visa žinančio pasakotojo lūpomis, prisidengus fiktyvaus objektyvumo skraiste, nuosekliai aprašant procesus, detaliai apibūdinant daiktų ir žmonių išorę".
"Šiuo požiūriu būtų galima rasti nemaža paralelių tarp pokario apsakymų poetikos ir Žemaitės, G. Petkevičaitės - Bitės, Lazdynų Pelėdos, Šatrijos Raganos kūrybinių principų". Visa tai buvo susiję su "asmenybės kulto ideologija ir kūrybine atmosfera".
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Antras dešimtmetis: "Po 1956 m. prasidėjusi lietuvių smulkiosios prozos transformacija palietė ne visų rašytojų kūrybą: ir šiandien tebėra stiprus tradicine maniera rašomų kūrinių srautas, bet faktas, kad į jį daugiausia patenka senesnės kartos prozininkai, verčia galvoti, jog tradicinių priemonių gyvybingumas, jeigu ne iš esmės, tai nors iš dalies pareina nuo inercijos". "Po 1956 m. pastebimai išaugo menininko idėjinis aktyvumas. Pradėjo nykti empirinis atskirų faktų kopijavimas, baukštus paplitusių tezių iliustravimas ir kitos kūrybinio darbo anomalijos. Rašytojui parūpo suvokti buities ir psichikos reiškinių šaknis, pamatuoti žmogaus elgesį ir moralę ne trumpalaikiu ideologinės ar ekonominės aktualijos masteliu, o pastoviu gyvenimo vertybių mastu. Vis labiau populiarėjo kardinalių, visą žmoniją jaudinančių klausimų apmąstymas - individo ir visuomenės santykių, žmogaus egzistencijos pagrindo ir prasmės ieškojimas … Visa tai ne tik sustiprino intelektualinį ir psichologinį pradą kūrinyje, bet pasakojimą padarė ekspresyvesnį, kondensuotesnį, subtilesnį… Aktyvaus subjektyviojo prado stiprėjimas nulėmė laisvą, asociatyviniu mąstymu paremtą kūrinio komponavimą, monologines ir dienoraštines pasakojimo formas".
Pavyzdžiu nurodo A. Pociaus, M. Sluckio, J. Mikelinsko noveles, kur "įvykių, atsitikimų, peripetijų kiekis šiuolaikinėje prozoje žymiai sumažėjo, - tiesiog sunku kūrinius papasakoti… Veiksmo laikas sutrumpėjo iki minimumo - kelios valandos, keliolika minučių … Kūrinio atomazga nenuramina skaitytojo - kūrinys staiga nutrūksta, sužadinęs klausimą, abejonę, susimąstymą, atitinkamą nuotaiką". Antrame dešimtmety vietoj "pokario prozos oficialumo, pompastikos, dirbtinio optimizmo, neteisingai suprasto heroizmo" atėjo "paprastumas, betarpiškumas, įtikinamumas". Tokiam pasakojimui tinkamiausia forma - "atsiminimai", "pasakojimas pirmuoju asmeniu".
Kita priešinga asmenybės koncepcija minima - "antibuitiško", intelektualaus žmogaus koncepcija. Tai "modernizuotas rusoizmas", kuris pasireiškia bėgimu į gamtą, jos poetizavimu. "Natūros kulto" pavyzdžių nurodo V. Dautarto, I. Mero, J. Apučio, A. Sprindžio, E. Mikulėnaitės pasakojimuose. Šios koncepcijos įsigalėjimas transformavo ir stilistinę išraišką. "Išpopuliarėjo retorinis, emocingas, anaforomis, pakartojimais, ritmingais periodais išmargintas pasakojimas, artimas XX a. pradžios lyrinėms impresijoms ir ritminei prozai".
Dramaturgijos struktūriniai pakitimai
Algio Samulionio rašinys "Šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos struktūriniai pakitimai" pirmo dešimtmečio dramaturgų eilėje mini Baltušį, Gricių, Paukštelį. Nuo 1953-58 metų, "tik pasirodžius J. Grušo 'Herkui Mantui', pirmosioms K. Sajos, V. Rimkevičiaus, Just. Marcinkevičiaus pjesėms", jaučiamas pakilimas. Paskui juos atėjo V. Miliūnas, D. Urnevičiūtė, G. Kanovičius, R. Samulevičius. Minėtą pakitimą ir jis sieja su partijos XX suvažiavimu, kuris, atmesdamas "asmenybės kultą", "išvadavo dramaturgiją nuo bekonfliktiškumo teorijos, iki tol labai trukdžiusios šio žanro plėtotę". Nuo šiol dramaturgija kaip ir proza pakrypo "į moralinę problematiką", į dramaturgiškus žmogaus ryšius su aplinka, į "pilnavertės asmenybės formavimąsi". Sustiprėjo dramaturgijoje psichologizmas, prieštaringų jausmų analizė, "sąmonės srauto poetika".
Šią kryptį norėdamas atriboti nuo pokario dramaturgijos, autorius kartoja režisierės K. Kymantaitės posakį: "Kol teatras iš scenos mokė kolchozų pirmininkus, kaip reikia sėti, o įmonių direktorius - kaip vadovauti gamybai, - originalių pjesių spektakliai nekeldavo didesnės polemikos … Bet dabar mes norime nukreipti prožektorius į patį žmogų, jo vidų".
Šalia psichologizmo dar kalbama apie kitą dramos kryptį - "intelektualinę dramą". "Šios dramos centre ne charakterių tyrimas, o problemos". "Pirmasis žingsnis į intelektualinę dramą buvo J. Grušo tragedija 'Herkus Mantas'".
Iš viso daugiausia kalbama apie J. Grušo ir K. Sajos dramas. Tai esąs priartėjimas prie Vakarų teatro. Tačiau, pastebi autorius, "naujosiose moderniau sukonstruotose lietuviškose dramose nėra pesimizmo ir nihilizmo, kuris sudaro idėjinę dalies aukščiau minėtų Vakarų dramaturgų esmę".
Poetinė lyrikos kalba
Kęstučio Nastopkos rašiny "Poetinė lyrikos kalba" teigiama, kad karo ir pokario lyrikoje, kuriai atstovavo A. Venclova, K. Korsakas, iš dalies L. Gira, šių poetų kūryba išsiskyrė "klasikinės formos aiškumu, oratorinėmis intonacijomis, stiliaus iškilmingumu". Netgi ir S. Nėries poezija. Tai buvo "vienspalvė oficiali patetika".
Naujai atėjo laisvas eilėraštis, paremtas intonacijomis, su Mieželaičio eksperimentais. Toliau praktikavo J. Degutytė, J. Vaičiūnaitė, V. Šimkus, J. Juškaitis, S. Geda, M. Martinaitis. Su jais atėjo poetinės kalbos konkretumas, intymesnis santykis su skaitytoju. (Skyrium analizuojama V. Mykolaičio Putino poetinė kalba).
Išvadoje autorius taria: "Atgaivinus ryšius su pomaironinės mokyklos tradicija, parėmus XXa. Europos poezijos patirtį, susikūrė diferencijuota poetinės kalbos sistema. Klasikinių formų dekanonizavimas, įvairūs stilistiniai eksperimentai turėjo ir neigiamų pasekmių: susilpnino atskiro žodžio svorį, neretai buvo lydimi poetinės formos amorfiškumo, negalios suvaldyti žodžių srautą … Po įtempto naujų išraiškos formų ieškojimo 'grįžimas' prie griežtesnių, paprastesnių formų, kaip rodo vėlyvojo laikotarpio V. Mykolaičio-Putino lyrika, taip pat paskutinieji K. Borutos, kai kurie A. Miškinio eilėraščiai, gali būti visai vaisingos. Galimas dalykas, kad po dekanonizavimo, vadavimosi iš kaustančių tradicijų laikotarpio mūsų lyrikoje dabar kaip tik bręsta priešingas - naujos šių pasiekimų sintezės laikotarpis".
Tarybinės lietuvių poemos tendencijos
Ričardo Pakalniškio rašiny "Tarybinės lietuvių poemos tendencijos" rodomi tos poemos autoriai - Mieželaičio "Broliška poema", dar "kupina šventiško pakilumo ir idiliškumo"; toliau jau J. Marcinkevičiaus "Dvidešimtas pavasaris", A. Baltakio "Kelias aukštyn" - tai "lyriniai susimąstymai", "lyrinio herojaus išpažintis". Esą naujas laipsnis J. Marcinkevičiaus "Kraujas ir pelenai", o daugiausia kalbama apie to paties autoriaus "Donelaitį" ir "Sieną".
Romantizmo likimas
Vytauto Kubiliaus "Romantizmo likimas" informuoja, kad komunizmas buvo pasmerkęs romantizmą. Vadino: "Tai idealizmas naudingas tik buržuazijai… Revoliucingai nusiteikusiems rašytojams romantizmas buvo tik praeities atplaiša, kurią reikėjo pašalinti iš kelio". Tačiau laikai apsivertė: "Visam socialistiniam literatūros frontui nubrėžus antiromantinę liniją, apginklavus jį tik 'blaivaus realizmo' ginklais, netrukus ėmė aiškėti meninio vientipiškumo grėsmė". "Apribotas gamybinės veiklos sfera, realizmas nepajėgia pagauti visų žmogaus dvasinio gyvenimo pusių". "Literatūra, analizuodama realybę, negali nepajusti, kad pasaulyje ir žmoguje dar lieka kažkas nežinoma, keista ir nuostabu, ką sunku išmatuoti tik materialinių sumetimų ir socialinio determinizmo logika, kam galioja ir kitokia - pasakos, sapno, svajonės - logika. Romantizmas šią logiką iškelia į pirmąjį kūrinio planą".
Romantinės pasaulėjautos pradų ir romantinės poetikos ("ornamentuotos kalbos, jausmingo tono, patetikos, smulkaus metaforiškumo, aukštų ir skambių žodžių") autorius randa daugelio dabartinių poetų ir beletristų raštuose. "Šiuolaikinėje lietuvių literatūroje romantizmo tradicija pažadino iš sustingimo ir padėjo iškilti į paviršių moralinio idealizmo ir tyro dvasingumo jėgoms, kurios būtinos tikrai meninei kūrybai. Ji atgaivino neišsprendžiamą ir neišsenkantį konfliktą tarp idealo ir tikrovės (M. Sluckio 'Laiptai į dangų'), tarp dvasinio prado ir žmogaus nužmogėjimo (J. Grušo 'Meilė, džiazas ir velnias') … Bet romantizmo tradicija jau nebedrįso atgaivinti maištingo nepasitenkinimo dabartimi … Dabartinis romantizmas daugiau idealizuoja, negu barasi, daugiau trokšta vienybės ir užsimiršimo, negu kovos. Romantiniame eilėrašty dažnai tik iš inercijos tebešvilpia 'neramūs vėjai', plakasi į padangę 'mėlyni sakalai', šniokščia 'marių banga', kai iš tiesų kūrinio nuotaika - ramus susitaikymas su viskuo, kas yra… Tačiau romantizmo tendencijų gyvavimas bei reabilitacija - žingsnis į priekį, o ne atgal… Tai žingsnis nuo vienatipiškumo į daugiabalsiškumą ir įvairumą".
Poezijos ir dailės sankryžos
Antanas Masionis rašiny "Poezijos ir dailės sankryžos" svarsto: "Kas labiau šiandien veikia lietuvių poeziją - muzika ar dailė?". Atsako: "Muzikinis pradas apskritai gana ryškus pirmosios XX a. pusės lietuvių lyrikoje - tiek simbolistinės krypties (B. Sruoga, F. Kirša ir kt.), tiek ir kitų poetinių mokyklų (K. Binkis, S. Nėris, K. Boruta ir kt.) eilėraščiuose".
Dailės ekspansiją jaučia autorius stipresnę negu muzikos V. Šimkaus, J. Vaičiūnaitės, Alf. Maldonio, A. Baltakio ir kt. kūryboje. Esą čia ėmė įsigalėti "statiško poetinių vaizdų samprotavimo būdas… Tradicinį lyrikos muzikalumą dar silpnina pastaruoju metu plačiai prigijusios baltosios eilės". "Regimųjų vaizdinių gausumas, lyrinės emocijos 'sudaiktinimas', regimaisiais įspūdžiais grindžiamų menų poveikis - tai nuoseklus kelias, kuriuo eina nūdienė lietuvių poezija".
Laimė ir asmenybė
Nuo pat senų laikų žmonės tikėjo, jog laimė yra ne tik materialinės vertybės, o brandos jausmas, visapusiškas gyvenimas ir gyvenimo pilnatvė. Daugeliui žmonių laimė - tai meilė, rūpestis, mokymasis iš savo klaidų, nebijojimas būti kitokiu. Tačiau ne kiekvienas iš karto savo laimę sugeba atrasti, todėl neretas asmuo savęs paklausia, kas žmogų daro laimingą?
Meilė ir santykiai
Žmogaus laimė atsispindi meilėje. Meilė mus lydi kiekviename žingsnyje ir kiekvienas žmogus jos trokšta. Tai gerai išreiškiama ir J.V. Gėtės kūrinyje „Faustas“. Faustas buvo ne tik mokslininkas (Faustas taip pat studijavo mediciną, filosofiją, teisę), tačiau ir paprastas žmogus, kurį jaudino gamtos grožis, žmogiškumo pilnatvė, žmonių džiaugsmas. Jo pagrindinis gyvenimo tikslas - pažinimas. Harvardo universiteto Granto studijos išvadose skelbiama, kad svarbiausias veiksnys, lemiantis pasitenkinimą gyvenimu, yra stiprūs asmeniniai santykiai.
„Paprasčiausias būdas tokiems santykiams apibūdinti - kai tau paskambina trečią valandą ryto ir tu tam žmogui tikrai padėtum, arba atvirkščiai, - sako Harvardo universiteto profesorius psichiatras George`as Vaillantas, 30 metų vadovavęs Granto studijoms. - Kitaip - tai santykiai, pagrįsti pagalba, artumu ir abipuse priklausomybe. Žmonės evoliucionavo kurdami santykius, paremtus tarpusavio pagalbos sistema. Santykis tarp teigiamos psichologinės būsenos ir tvirtų, šiltų asmeninių santykių buvo akivaizdus. Tačiau mainai ir geros energijos tekėjimas turi būti: jei yra žmonių, kurie jus daro laimingą, tai ir jūs turėtumėte kitiems dovanoti šį jausmą. Harvardo Granto studijos mokslininkai aiškinosi ir alkoholizmo poveikį vyrams. Paaiškėjo, kad daugiau nei pusės skyrybų priežastis - alkoholizmas. Tai taip pat įvardijama kaip pagrindinė ankstyvos mirties priežastis. Anot mokslininkų, išgeriantieji, kurie dar ir rūkydavo, dažnai susirgdavo plaučių vėžiu. Skyrybos, alkoholizmas, depresija būdingiausia 30-45 metų vyrams. Anot G. Navaičio, moteris atlieka svarbiausią vaidmenį ir saugant bei puoselėjant santuoką. Viskas priklauso nuo to, kiek ji yra atlaidi, kaip greitai po barnių, skandalų sugeba nusiraminti ir vėl su vyru bei vaikais bendrauti draugiškai. Per Harvardo tyrimą mokslininkai atrado aiškų ryšį tarp gerų santykių vaikystėje su motina ir didesnio uždarbio suaugus, o prastas bendravimas gali būti silpnaprotystės senatvėje priežastis. „Net jei santykiai teigiamai nesiklosto vaikystėje, vėliau gyvenime vis tiek gali atrasti mylinčių žmonių. Tačiau svarbiausias dalykas išmokti tą meilę įsileisti, - pabrėžia G. Vaillantas.
Savęs pažinimas ir asmeninės savybės
Žmogui laimė yra savęs pažinimas. Anot rusų rašytojo Nikolajaus Gogolio, laimingas žmogus yra tas, kuris nuolat pastebi savo klaidas. Laimė - tai ne tobulybė, kurios dauguma siekia, o daug daugiau - tai gilesnis ir brandesnis jausmas, visapusiškas gyvenimas, jo pilnatvė. Žmogaus gyvenimas pilnas staigmenų - net tas, kuris negali pakęsti nei minutės be žmonių, vieną dieną pasakys, jog nori pabūti pats su savimi. Tuo laikotarpiu dažniausiai atsiskleidžia žmogaus ir gamtos ryšys. Taigi, laimingu žmogumi tampama tobulinant savo sielą, mylint. Svarbiausia - atsiminti, jog, norint gauti, reikia ir duoti. Niekuomet negausi visko dykai - reikia pačiam dėl kažko aukotis, kažką duoti. Australų ir amerikiečių psichologų tyrime dalyvavo daugiau kaip 700 vyrų ir moterų nuo 20 iki 55 metų amžiaus, rašo asokur.com.ua. Buvo išskirtos šios savybės:
- Entuziazmas. Tie, kam būdinga ši charakterio savybė, paprastai yra linksmi, bendraujantys ir emocingi, todėl lengvai užmezga pažintis ir greičiau pasiekia išsikeltų tikslų.
- Meilė sau.
- Darbštumas. Darbą mylintys ir jam atsidavę gerąja prasme žmonės paprastai būna kryptingi, energingi, jiems būdingas aukštas savidisciplinos lygis.
- Atjauta, jautrumas.
- Smalsumas. Naujų žinių troškimas ir gyvas domėjimasis aplinkos reiškiniais padeda kaupti, praturtinti gyvenimiškąją ir profesinę patirtį.
Laimingi žmonės dažnai yra kuklūs, jei kalbame apie lūkesčius. Jie nori tiktai to, ką tikrai gali gauti. Tokių žmonių laimės paslaptis - realių tikslų siekimas ir pasitenkinimas savo gyvenimu, dabartimi. Laimingi žmonės gyvena dabartimi ir paprastai būna geros nuotaikos. Laimingi žmonės daro tai, kas jiems patinka, o ir atvirkščiai - jiems patinka tai, ką jie daro. Be to, jie dirba ne trokšdami pinigų ar garbės. Nėra prasmės eiti į darbą, kurio nekenti, ir kur tave supa nedraugiški kolegos, kurie čia tik dėl pinigų. Kai geriausius savo gyvenimo metus eikvojame tam, kad uždirbtume daugiau pinigų, aukodami savo sveikatą ar laiką su šeima, vėliau tenka tuos uždirbtus pinigus leisti tam, kad atstatytume sveikatą ir ryšį su šeima. Argi tai logiška? Neverta laikytis įsikibus praeities ir vis mėsinėti, kur buvo padaryta klaidų. Taip pat neverta ir projektuoti savęs ateityje, nes nežinia, kiek tų svajonių virs realybe. Laimingi žmonės gyvena dabartimi ir paprastai būna geros nuotaikos. Negatyvūs jausmai ir blogos mintys sukelia tik stresą. Jau geriau „maitinti“ organizmą optimistinėmis natomis. Jei pastebėjote, laimingi žmonės net juodžiausiame gyvenimo scenarijuje randa šviesių stotelių. Jei koks noras dalykas klostosi ne ta linkme, nereikia baimintis žengti žingsnį atgal ir peržiūrėti savo tikslus, pasiekimus ir taktiką. Įsivaizduokite savo gyvenimą kaip romaną, kurį galite nuolatos redaguoti, skyrius keisti vietomis, sugalvoti naują pabaigą. Žinoma, toks lankstus požiūris reikalauja pozityvaus mąstymo, atviro proto ir gebėjimo (troškimo) tinkamai pasirinkti. Jei žmogus nori būti laimingas, jam neišvengiamai teks reikštis (bent dalinai) visuomeniniame gyvenime, siekti padėti aplinkiniams. Ambicingumas - geras charakterio bruožas, padedantis būti laimingu. O štai pavydas tą laimės jausmą užmuša. Geriau susitelkite į savo siekius ir tikslus, o ne svetimų žmonių. Niekuomet nesijaudinkite, ką apie jus pagalvos kiti, - tyros sielos apjuodinti neįmanoma. Jei apie jus blogai kalba, dėl to blogesniu netapsite, taigi nekreipkite į tai dėmesio. Laimingi žmonės dažnai turi įvairiausių sumanymų. Galite gauti tai, ko norite, jei tik žinote tiksliai. O spontaniškais sumanymais trykštantys žmones, nepasižymintys organizuotumu, tik atrodo laimingi, o iš tikrųjų jie plaukia pasroviui ir netgi nežino, kur ta srovė juos nuneš.
Dvasinis tobulėjimas
Daugeliui tyrimo dalyvių, profesoriaus teigimu, gyvenimas pasikeitė į gera, kai jie ėmė tobulėti dvasiškai. „Paprasčiausias būdas - eiti į bažnyčią arba tiesiog būti už viską dėkingam, suprasti, kad nesi visatos centras, kad yra kitų aukštesnių jėgų ir svarbesnių dalykų pasaulyje už tave, ir tai nebūtinai turi būti Dievas. Tokios vertybės, kaip meilė, užuojauta, atlaidumas, dėkingumas, viltis, - universalios“, - kalba G.Granto studijos mokslininkai sako atradę nuostabų faktą apie senėjimą. Anot jų, su laiku gyvenimas gali gerėti, o ne eiti į bloga. Laimės mokslo vaizdo įraše moteris sako, kad kas rytą padėkoja už viską, ką gauna kiekvieną dieną. Ji dėkoja už paprastus dalykus - maistą, pastogę, netgi dantų pastą. G. Vaillantas sako, kad dėkingumas aplinkiniams - vienas svarbiausių laimės veiksnių: „Dėkingumas, be abejo, yra lemiamas dalykas norint gyventi sėkmingą gyvenimą. Laimingo gyvenimo paslaptis, G. Navaičio teigimu, dar slypi ir socialiniuose ryšiuose bei savo psichologinio pasaulio tobulinime. „Auksinė taisyklė yra švelnus požiūris, neagresyvus požiūris į save ir aplinką, harmoningas santykis su gyvenimu, - tikina jis. - Tai yra tinkamas dėmesys sau, savo sveikatai, pagarba šalia esančiam.
#
tags: #domejimasis #asmenybes #rasinys