Kas yra „Frame“ psichologijoje: atskaitos sistemos ir jų įtaka

Žodis „frame-of-reference“ yra anglų kalbos terminas, reiškiantis atskaitos sistemą. Lietuviškai šis terminas dažniausiai verčiamas kaip „atskaitos sistema“. Psichologijoje ir sociologijoje „frame-of-reference“ naudojamas apibūdinti asmens ar grupės suvokimo, vertinimo ar sprendimų priėmimo perspektyvą. Ši perspektyva veikia tai, kaip mes suvokiame pasaulį, interpretuojame įvykius ir priimame sprendimus. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas yra „frame“ psichologijoje, kaip atskaitos sistemos veikia mūsų mąstymą ir elgesį, ir kaip šį supratimą galima pritaikyti įvairiose gyvenimo srityse.

Atskaitos sistemos samprata

Terminas „frame-of-reference“ sudarytas iš trijų dalių: „frame“, reiškiančio „rėmas“ arba „sistema“, „of“, kuris yra jungiamoji dalelė, ir „reference“, reiškiančio „nuoroda“ arba „atskaita“. Lingvistiniu požiūriu, „frame-of-reference“ yra įdomus pavyzdys, kaip sudurtiniai žodžiai gali būti formuojami siekiant išreikšti sudėtingas sąvokas.

Fizikoje atskaitos sistema yra būtina siekiant apibrėžti objektų padėtį, judėjimą ir kitus fizinius dydžius. Analogiškai, psichologijoje atskaitos sistema padeda mums suvokti ir įvertinti savo patirtį, santykius ir aplinką.

Naudojant terminą „frame-of-reference“ lietuvių kalboje, dažniausiai vartojamas terminas yra „atskaitos sistema“. Šis terminas yra gerai suprantamas ir plačiai naudojamas tiek moksliniuose, tiek kasdieniuose kontekstuose. Svarbu atsižvelgti į kontekstą ir tikslinę auditoriją.

Atskaitos sistemų įtaka suvokimui ir elgesiui

Mūsų atskaitos sistemos yra formuojamos įvairių veiksnių, įskaitant:

Taip pat skaitykite: Psichologijos karjera

• Asmeninė patirtis: Praeities įvykiai, išgyvenimai ir traumos gali reikšmingai paveikti mūsų požiūrį į pasaulį.
• Kultūra ir socialinė aplinka: Kultūrinės normos, vertybės ir įsitikinimai formuoja mūsų supratimą apie tai, kas yra priimtina, pageidautina ar normalu. Socialiniai tinklai taip pat daro įtaką. Jeigu socialiniuose tinkluose pardavinėji, kaip internetinėje svetainėje, pralaimi prieš tuos, kurie moka parduoti per elgseną, psichologiją ir žinutės įtaką.
• Šeimos įtaka: Šeimos nariai, ypač tėvai, daro didelę įtaką mūsų vertybėms, įsitikinimams ir elgesiui.
• Išsilavinimas ir žinios: Mūsų žinios ir supratimas apie pasaulį plečiasi su išsilavinimu, o tai gali pakeisti mūsų atskaitos sistemas.
• Emocinė būsena: Mūsų emocijos gali paveikti tai, kaip mes interpretuojame įvykius ir priimame sprendimus. Pavyzdžiui, būdami liūdni, galime būti linkę matyti neigiamus dalykus, o būdami laimingi - teigiamus.

Atsižvelgiant į šiuos veiksnius, mūsų atskaitos sistemos gali būti labai skirtingos. Tai paaiškina, kodėl skirtingi žmonės gali skirtingai reaguoti į tą pačią situaciją.

Atskaitos sistemos ir įkyrios mintys

Kartais mintys tampa nevaldomos - jos nuolat sukasi galvoje, įsikimba į vieną temą ir neleidžia atsipalaiduoti. Tokios mintys vadinamos obsesijomis arba įkyriomis mintimis. Mąstymas yra nuolatinis procesas, leidžiantis analizuoti, planuoti ir kurti. Tačiau kartais mintys tampa nevaldomos - jos nuolat sukasi galvoje, įsikimba į vieną temą ir neleidžia atsipalaiduoti. Tokios mintys vadinamos obsesijomis arba įkyriomis mintimis.

Obsesijos - tai pasikartojančios, nevalingos mintys, kurios atrodo nelogiškos, nereikalingos, tačiau jų neįmanoma sustabdyti.

• Įkyrios abejonės - žmogus nuolat abejoja savo veiksmais, pvz., ar išjungė lygintuvą, užrakino duris, ar tinkamai atliko užduotį darbe.
• Įkyrios baimės - nuolatinis nerimas, kad gali nutikti kažkas blogo, pvz., kad artimieji susirgs, įvyks nelaimė.
• Įkyrūs prisiminimai - nevalingai į galvą lendančios praeities situacijos, dažnai lydimos gėdos ar kaltės jausmo.
• Įkyrūs vaizdiniai - žmogus nuolat mato įsivaizduojamus vaizdus, kurie gali būti nemalonūs ar net bauginantys.
• Įkyrios moralinės ar religinės mintys - nuolatinis nerimas dėl moralinio ar dvasinio „švarumo“.
• Hipochondrinės obsesijos - perdėtas dėmesys savo sveikatai, baimė susirgti.

Obsesijos yra valdomos, tačiau tam dažnai reikia profesionalios pagalbos. Įkyrios mintys gali tapti rimta problema, jei jos pradeda dominuoti kasdieniame gyvenime ir sukelia emocinį diskomfortą. Jos gali būti susijusios su nerimo sutrikimais, obsesiniu-kompulsiniu sutrikimu ar stresu.

Atskaitos sistemos ir sąmokslo teorijos

Giluminės sąmokslo teorijų atsiradimo priežastys: sąmokslo teorijas psichologiniame lygmenyje galima prilyginti narkotikams - jos dovanoja paprastą išeitį sudėtingoms problemoms, bet tik iki tol, kol tai tampa spąstais. Bendrystės jausmas, narcisizmas, galia, asmeninės atsakomybės išsižadėjimas, nepasitikėjimas savimi, paranoja, projekcija - visa tai susiję su sąmokslo teorijų atsiradimo ir gyvavimo priežastimis.

Taip pat skaitykite: Apie psichologijos klubą

Fenomenologinis požiūris: gyvenime mums reikia prisitaikyti ne tik prie išoriniame pasaulyje vykstančių pokyčių - mums tenka prisitaikyti ir prie vidiniame pasaulyje vykstančių procesų ar iš ten kylančių jėgų. Spaudimas, kylantis iš pasąmonės, reikalauja stiprios asmenybės, tam, kad būtų galima su pasąmone užmegzti sąmoningą ir taikų santykį. Sąmokslo teorijos yra būtent apie negebėjimą to padaryti. Tai yra apie įgūdžių, padedančių užmegzti ryšį su „nesuprantamu“ arba „kitu“, trūkumą. Tas „svetimas“ gali būti simptomas, sapnas ar bet koks kitas nesuprantamas reiškinys, prašantis būti suvokiamas simboliškai, o ne tiesiogiai.

Sąmokslo teorijų pasekėjų psichologija ir jos unikalumas:

• Galia. Atmesdami populiariuosius naratyvus žmonės jaučiasi įgavę tam tikrą galią.
• Individualumas. Negebėjimas susikurti savo pilnavertės asmenybės susijungia su troškimu atsiskirti nuo masių, kurias pasekėjai vadina „naiviais“. Sąmokslo teorijos suteikia unikalumo ir ypatingumo jausmą -„žinau daugiau, nei kiti“, „turiu slaptos išminties“.
• Nežinios baimė. Žmonės linkę į keistus paaiškinimus vien todėl, kad išlaikytų įsitikinimą, kad pasaulis yra nuspėjamas ir pastovus.
• Asmeninė atsakomybė. Kaltės perkėlimas ant kitų sumažina politinę atsakomybę: „Jeigu nesugebu pakeisti savo gyvenimo, tai reiškia, kad yra kažkokia stipresnė neigiama jėga valdanti pasaulį“.
• Gelbėtojai. Sąmokslo teorijų pasekėjai trokšta prasmingo, teisingo ir laisvo nuo kančios pasaulio.
• Silpnas ego. Būtent žmonės, kenčiantys nuo gilių gėdos, menkavertiškumo, nepasitikėjimo, pykčio, nežinios baimės ar bejėgiškumo jausmų, lengviau pasiduoda įvairioms manipuliacijoms.
• Bendrystės jausmas. Sąmokslo teorija suteikia bendrystės jausmą, nes tikėdami ja, pasekėjai prisijungia vieni prie kitų.
• Paranoja. Sąmokslo teorijos dengia asmeninius kompleksus, kurie pasireiškia neasmeniškais būdais.
• Reikšmės jausmas ir kontrolė. Sąmokslo teorijos suteikia reikšmingumo ir paaiškinimų šiame „pavojingame“ pasaulyje.
• Narcisizmas. Didelis egocentriškumas, susireikšminimas ir pažeidžiamumas pasaulinio masto įvykiams ar tendencijoms būdingi sąmokslo teorijų pasekėjams.
• Vertybės. Kai kurie mokslininkai siūlo į sąmokslo teorijas žiūrėti kaip į būdą iškomunikuoti savo asmenines vertybes.
• Savo tikrojo tikslo ir pašaukimo neradimas. Tikėjimas sąmokslo teorijomis taip pat susijęs su nuobodulio jausmu.
• Fragmentacija ir poliarizacija. Sąmokslo pasekėjų psichika - pasidalijusi ir stipriai fragmentuota.
• Projekcija. Mūsų pasąmoningos psichikos dalys, atsispindinčios išoriniame pasaulyje (žmonėse, institucijose, pasaulėžiūroje).

Sąmokslo teorijos turi panašų veikimo principą - nesąmoningai pagrįstą susitapatinimą, apvelkamą racionalizacijomis ir „paaiškinimais“. Tikrieji motyvai - paslėpti ir neaiškūs net pačiam pasekėjui, mat jėgos, maitinančios sąmokslo ideologiją, yra pasąmoningos. Sąmokslo teorijos situacijoje pasąmonės turinys sėkmingai projektuojamas į kitus žmones ar aplinką, tuo pačiu maitina pasekėjus fantazijomis apie nugalėtą blogį.

Didelis troškimas pasakojimams, „slaptai išminčiai“ ir panašiai, gali būti susijęs su psichikos poreikiu mitui. Dabar, iš akiračio po truputį traukiantis tradiciniams religiniams mitams, sąmokslo teorijos yra puikus taikinys projekcijoms. Dievai su antžmogiškomis galiomis yra pakeisti slaptaisiais agentais, illuminati, žydais ar ateiviais.

Tačiau kai sąmoningasis „aš“ neugdo ryšio su pasąmone, viskas priimama tiesiogiai, o ne simboliškai. Tokia psichika yra linkusi į mechanistinį, fragmentuotą pasaulio matymą, kuriame daug paranojos, tuštumos, o tuo pačiu - didelis intuicijos, suteikiančios kontekstą, trūkumas.

Taip pat skaitykite: Humanistinės psichologijos principai

Parapsichologija ir atskaitos sistemos

Parapsichologija šiandien vadinama daug kas. Šiemetinėje parapsichologų mugėje iš ezoterinės stovyklos galėjai rasti ko tik nori: burtininkų, astrologų, Ošo šalininkų, aiškiaregių, chiromantų ir visokių kitokių. Parapsichologijos sąvokos apibrėžtis yra gana miglotas reikalas. Jei žiūrėtume į paties termino reikšmę, išeitų, jog tai sritis, užsiimanti viskuo, kas yra „šalia psichologijos“ (t.y. mokslo apie sielą ar psichiką) - lyg ir tokia „tarsi psichologija“. Ta sąvoka ir patiems parapsichologijos adeptams kelia sunkumų. Tai matyti ne tik iš visokių ezoterinių bei okultinių mokymų ir technikų „mišrainės“, patiekiamos tiek parapsichologų renginiuose, tiek jų leidiniuose, bet ir iš jų pačių pasisakymų. Tarkim, p. V. Kazlauskas, vadinamosios „Vilniaus parapsichologijos akademijos“ rektorius, savo straipsniuose žurnale „Žmogus“ ar gausiuose interviu tai agituoja pripažinti parapsichologiją akademine disciplina, tai neigia jos moksliškumą sakydamas, kad tai daugiau menas nei mokslas arba dar ir filosofija, pasaulėjauta, religija bei panašiai. Mano manymu, sąvoka „parapsichologija“ gali būti įvardytas tam tikras kalbėjimo apie okultinius-maginius reiškinius bei efektus būdas. Tas būdas neturi nieko bendra su mokslu - taip pat kaip ir jį propaguojančios organizacijos. Daugių daugiausia tai yra siekinys manipuliuoti mus supančia ir empiriškai nepažinia tikrove - kaip ir žmonėmis, situacijomis, pačiu savimi. Iš esmės tai yra modernus burtininkavimo būdas, įvilktas į pseudomokslinio kalbėjimo drabužius.

Lietuvoje šiandien esančios parapsichologų organizacijos nėra mokslinės ar akademinės struktūros - taigi jos negali pateikti jokios mokslinės argumentacijos. Vakaruose ir JAV kai kuriose psichologijos katedrose bei laboratorijose tyrinėjami vadinamieji psi fenomenai - telepatija (gebėjimas „skaityti“ kito mintis ar susikalbėti mintimis), telekinezė (gebėjimas judinti paskirus daiktus jų neliečiant), aiškiaregystė bei ekstrasensoriniai fenomenai (gebėjimas „matyti“ praeitį ar ateitį, taip pat diagnozuoti ligas be specialios medicinos aparatūros ar regėti objektus, dėl vienokių ar kitokių priežasčių nesančius žmogaus žiūros lauke). Ir čia reiktų pasakyti, kad šie fenomenai „nepasiduoda“ empiriniams mokslo metodams - pavyzdžiui, esant vienodoms sąlygoms gali būti gaunami visiškai skirtingi rezultatai; tokiu būdu čia nepritaikysi klasikinio mokslinio eksperimento. Bet tai dar ne svarbiausia - juk klasikinio eksperimento metodo neįmanoma pritaikyti ir šiuolaikinėje mikrodalelių fizikoje. Svarbiausia čia, mano galva, pati domėjimosi psi fenomenais intencija - čia taip nesunku „nuslysti“ nuo paprasto mokslinio smalsumo į pagundą manipuliuoti paslaptinga tikrove.

Kalbant apie tas slaptingas žmogaus galias ir jėgas, kurios paprastai vadinamos „psi fenomenais“, turbūt paprasčiausia būtų tarti, kad jos iš tiesų egzistuoja. Bet čia reiktų kai ką paaiškinti. Visų pirma daugybė scientistinės pasaulėžiūros žmonių šių fenomenų egzistavimą iš viso neigia vien dėl to, jog yra pakankamai faktų, kai griežtai apibrėžus tyrimo sąlygas išaiškėdavo, jog įžymieji telepatai ar aiškiaregiai viso labo tėra gerai savo meną įvaldę iliuzionistai, kurių vieta - cirko arenoje. Tokių klastočių bei jų demaskavimų medžiagos užtektų keletui solidžios studijos tomų. Vis tik šiandien jau neįmanoma paneigti ir to, kad yra bent keli patvirtinti faktai (pavyzdžiui, bulgarės Vangos ar gruzinės Džunos fenomenai), kai atsiskleidžia žmogaus jėgos, viršijančios normalaus suvokimo ribas. Beje, tai gan dažnai įvyksta ir po įvairių traumų ar išgyventų stresų. Svarbiausia, jog dažnusyk norisi pasinaudoti tomis jėgomis kaip padidėjusiomis savojo „aš“ galimybėmis. Ir tada pradedamos patirti jau kitos, neimanentiškos žmogui galios, su kuriomis asmuo sueina į kontaktą tarsi nepastebimai.

Kai kalbama apie paranormalius ir nesuvokiamus (anapusinius) dalykus, paliečiama, žinoma, ir religijos bei tikėjimo sfera. Katalikų Bažnyčios mokymas tuo atžvilgiu pakankamai aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstytas Katalikų Bažnyčios katekizmo skyriuje apie Ateities būrimą ir magiją. Ten pasmerkti visi veiksmai, kuriais siekiama „atidengti“ ateitį, ir sakoma, jog „horoskopų patarimai, astrologija, būrimas iš rankos (chiromantija), pranašingų ženklų ir likimų aiškinimas, aiškiaregystė, mediumų paslaugos tik maskuoja norą valdyti laiką, istoriją, galiausiai ir žmones, o drauge padaryti sau palankias paslaptingas jėgas“.

Krikščionims svarbu siekti Dievo ir paklusti Jo Šventajai Dvasiai, o ne mėginti „treniruotis“ nepaprastų sugebėjimų „žaidimų aikštelėse“. Viešpats tikinčius ir Jį išpažįstančius gali apdovanoti labai skirtingomis dovanomis, bet visos jos skirtos Jo Kūnui - Bažnyčiai - ugdyti.

Biblijos Dievas yra „pavydus Dievas“. Tik jo „pavydas“ nėra gniuždantis ar prievartaujantis žmogaus asmenį, bet jį išskleidžiantis - tik Dieve, tik per dialogą su Juo mes atrasime savo asmens tapatybę, savo pašaukimą ir tikslą. Jėzus Kristus yra iš tiesų vienintelis tokio asmeniškumo apreiškėjas. Suvokti Jį kaip Viešpatį Gelbėtoją ir kaip bičiulį bei brolį - toks turėtų būti kiekvieno krikščionio gyvenimo turinys. Kai atsisakome žengti pro šiuos siaurus visa apimančios Meilės vartus, mus neišvengiamai pavilioja platūs ir klaidūs dvasinės arogancijos vieškeliai. Juose ir sutinkame „Žmogų“, „Karmos diagnostiką“ ar horoskopus. Taip tariamės sužinoję ateitį, prisilietę prie „buvusiųjų gyvenimų“ ar pradedame burti Taro kortomis.

Pasąmonė ir „Passive Frame Theory“

Džordžijos instituto (JAV) profesorius Ezequiel’is Morsella naujoje teorijoje, kurią su kolegomis plėtojo ir kūrė dešimtmetį, teigia, kad sąmonės vaidmuo kur kas mažesnis, nei žmonės manė iki šiol. Kaip skelbiama naujojoje teorijoje, sąmonės veikimą galima būtų įvardyti labiau kaip pasyvų nei aktyvų, pati teorija ir vadinasi „Passive Frame Theory“. Morsellos darbe laisva valia, kurią žmonės dažniausiai priskiria sąmoningam protui (idėja, kad sąmonė yra sprendimo priėmėjęs, kuris mus nukreipia link veiksmų), neegzistuoja.

Norint geriau suprasti sąmonės vaidmenį, pateikiama interneto metafora: internete galima nusipirkti įvairių dalykų, rezervuoti vietas viešbutyje ir pan. - iš pirmo žvilgsnio, internetas atrodo labai svarbus, tačiau viską valdo žmogus už kompiuterio ekrano. „Passive Frame Theory“ taip pat nepaiso populiaraus įsitikinimo, kad viena sąmoninga mintis veda prie kitos. „Viena mintis nežino apie kitą, jos tiesiog dažniausiai turi prieigą prie tos pačios nesąmoningos informacijos“,- kalbėjo mokslininkas. Net dešimtmetį plėtotą teoriją iš pradžių gali būti labai sunku priimti, todėl, kad žmonės dažnai maišo, kas sąmonė yra su tuo, kam jie mano ją naudojantys. Ši teorija gali turėti didžiulę prasmę tyrinėjant psichinius sutrikimus. Kodėl mes turime potraukių ar minčių, kurių neturėtume turėti ? Morsella tai aiškina tuo, kad sąmonės sistema „nežino“, kad tu neturėtum apie tai galvoti.

Atskaitos sistemų keitimas

Nors mūsų atskaitos sistemos yra giliai įsišaknijusios, jos nėra statinės. Mes galime pakeisti savo atskaitos sistemas, sąmoningai stengdamiesi:

• Išplėsti savo žinias ir supratimą: Mokymasis apie skirtingas kultūras, perspektyvas ir idėjas gali padėti mums praplėsti savo akiratį ir peržiūrėti savo įsitikinimus.
• Reflektuoti savo patirtį: Gilus savęs analizavimas ir bandymas suprasti, kaip mūsų praeities įvykiai paveikė mūsų mąstymą, gali padėti mums atpažinti ir pakeisti neigiamas atskaitos sistemas.
• Būti atviriems naujoms patirtims: Išbandymas naujų dalykų, keliavimas ir bendravimas su skirtingais žmonėmis gali padėti mums pamatyti pasaulį iš kitos perspektyvos.
• Kreiptis į specialistus: Jei jaučiame, kad mūsų atskaitos sistemos trukdo mums gyventi pilnavertį gyvenimą, verta kreiptis į psichologą ar psichoterapeutą, kuris gali padėti mums atpažinti ir pakeisti neigiamus mąstymo modelius.

tags: #psichologijos #terminai #frame