Psichologija, kaip mokslas, nagrinėja psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, raiškos formas ir mechanizmus. Jos esmė - žmogaus psichika arba elgesys, priklausomai nuo psichologų teorinės orientacijos. Asmenybės psichologija, viena iš psichologijos sričių, apima teorijas, kurios nagrinėja žmogų kaip visumą, išskirdamos ją iš kitų psichologijos sričių, kurios koncentruojasi į specifinius psichikos ar elgesio aspektus. Asmenybės teorija siekia paaiškinti visus psichikos ar elgesio fenomenus, turinčius esminę reikšmę žmogaus egzistavimui. Vienaspektinės teorijos analizuoja tik tam tikras psichikos reiškinių ar elgesio aspektų rūšis, pavyzdžiui, suvokimo, klausos ar atminties teorijos. Taigi, asmenybės teorijos yra platesnės apimties ir bando visapusiškai paaiškinti bei nuspėti žmogaus elgesį, būdamos integratyvios ir apjungdamos įvairių psichologijos sričių tyrinėjimų rezultatus.
Asmenybės Sampratos Problemos
Nepaisant aiškios asmenybės psichologijos tyrinėjimų srities, apibrėžti pagrindinį objektą - asmenybę - yra sudėtinga. Dėl dabartinio psichologijos mokslo išsivystymo lygio nėra visuotinai priimtos vieningos mokslinės paradigmos, kuri leistų vienareikšmiškai apibrėžti asmenybės terminą. Todėl asmenybės apibrėžimas priklauso nuo ją apibrėžiančiojo teorinės pozicijos, kiekviena teorija pateikia savą apibrėžimą, priklausantį nuo problemų, kurias iškelia ta teorija, srities ir siūlomų atsakymų į šias problemas.
Asmenybės psichologija susiduria su tam tikromis kontroversijomis, kur prieštaravimus sudaro skirtingi bandymai spręsti šias problemas.
Prigimties ir Aplinkos Įtaka
Gana senas klausimas - kas labiau lemia žmogaus asmenybę: prigimtis (biologija) ar aplinka (kultūra). Atsakymai į šį klausimą skiria teorijas į dvi kraštutinių pažiūrų grupes. Vienos pabrėžia kultūros įtaką, priskirdamos jai pagrindinį vaidmenį formuojant žmogaus elgesį, kitos - biologinių, genetinių veiksnių svarbą.
Sociokultūriniai veiksniai svarbesni sociologams bei antropologams, tačiau domina ir psichologus, linkusius į socialinę psichologiją ir nagrinėjančius žmogaus elgesį lemiančius veiksnius kultūriniu aspektu, socialinės grupės, šeimos auklėjimo stiliumi ir kitais lygmenimis. Nors beveik niekas neneigia paveldėjimo faktorių įtakos elgesiui, šio požiūrio šalininkai sumažina jų svarbą, manydami, kad pagrindinius elgesio fenomenus galima suprasti atsižvelgiant į žmogaus aplinkos poveikį. Tuo tarpu į genetiką ar biologiją linkę psichologai labiau pabrėžia biologinius veiksnius, tyrinėdami paveldimumo bei fizinės kūno konstitucijos įtaką žmogaus charakteriui, organizmo biologinių poreikių įtaką elgesiui, ieškodami žmogaus elgesio neurofiziologinių atitikmenų ar aiškindamiesi įvairių biologinių procesų sutrikimų svarbą psichiniams sutrikimams.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Vidiniai ir Išoriniai Veiksniai
Į panašų, bet netapatų klausimą - kokie veiksniai (vidiniai ar išoriniai) labiau lemia žmogaus elgesį, galima klausti, kas labiau apibrėžia elgesį: žmogaus vidiniai ypatumai ar situacijos diktuojamos sąlygos. Nors beveik visos teorijos pripažįsta tiek žmogaus viduje vykstančių procesų, tiek jį supančios aplinkos įvykių svarbą, jos skiriasi tuo, kiek svarbos suteikia tiems ar kitiems veiksniams, bei tuo, kaip interpretuoja jų tarpusavio sąveiką. Kai kurios teorijos ypač reikšmingais laiko situacinius aspektus - kada žmogaus elgesį nukreipia toje situacijoje esantys objektai, kurie įgyja traukos arba stūmimo jėgą, arba kada tam tikrą žmogaus elgesį sukelia išorinis paskatinimas. Šių teorinių pozicijų prisilaikantys teoretikai teigia, kad be detalaus situacijos žinojimo mes negalime suprasti, kas pastūmėjo žmogų veikti tam tikru būdu. Pastarojo požiūrio šalininkai yra labiau linkę teigti, kad žmogus turi tam tikras stabilias savybes, kurios gali pasireikšti nepriklausomai nuo situacijos (bruožų teorija) ir kurios yra nekintančios laiko atžvilgiu.
Asmenybės Stabilumas ir Kaita
Kiti tyrinėtojai mano, kad žmogus su laiku keičiasi. Atsakymas į šią dilemą labiau priklauso nuo psichologinės teorijos požiūrio į žmogaus vystymąsi. Kai kurios teorijos teigia, kad lemiamos įtakos žmogaus vystymuisi turi pirmieji keli ankstyvosios vaikystės metai, kurių pasekoje susiformuoja tam tikras stabilus žmogaus charakteris, kuris vėliau praktiškai nekinta visą gyvenimą (psichoanalitinės teorijos). Tuo tarpu kitos teorijos teigia, kad žmogus vystosi visą gyvenimą, ir faktiškai kiekviename jo vystymosi periode jam iškyla kokybiškai nauji uždaviniai, kuriems spręsti reikia visiškai kitų įgūdžių, nei prieš tai buvusiuose etapuose, todėl žmogus turintis nekintančią charakterio struktūrą tiesiog neišgyventų (E. Erikson).
Dabarties ir Praeities Įvykių Įtaka
Iš dalies požiūris į vystymąsi yra susijęs ir su požiūriu į tai, kokie įvykiai - dabarties ar praeities - nulemia dabartinį žmogaus elgesį. Vieni tyrinėtojai žiūri į žmogų, kaip į tęstinai besivystantį organizmą. Asmenybės struktūra viename laiko taške yra sąlygota prieš tai buvusios struktūros ir anksčiau įvykusių patyrimų. Kiti gi mano, kad dabartinė asmenybės struktūra yra autonomiška ir funkcionaliai nepriklausoma nuo patirties, kuri buvo iki to dabartinio laiko momento ar netolimos praeities. Kai kurie jų linkę manyti, kad žmogaus asmenybė pereina per tokias vystymosi stadijas, kurios yra santykinai nepriklausomos ir funkciškai atskirtos nuo ankstesnių vystymosi stadijų.
Determinizmas ir Teleologija
Su atsakymais į šiuos klausimus yra susijęs ir deterministinio ar teleologinio žmogaus modelio pasirinkimas. Teleologinis modelis yra toks, kuriame tikslo siekimas ar pats tikslas yra laikomi svarbiausiais žmogaus elgesį sąlygojančiais veiksniais. Tuo tarpu kitos teorijos tokių žmogaus aspektų nelaiko reikšmingais. Kai kurios jų subjektyvius tikslo siekimo elementus laiko tik epifenomenais (šalutiniais, nereikšmingais reiškiniais), kurie lydi elgesį, bet nevaidina determinuojančio vaidmens. Taigi, vienos šių teorijų pabrėžia daugiau paties žmogaus laisvo apsisprendimo siekti tam tikro tikslo įtaką jo elgesiui, tuo tarpu kitos propaguoja labiau mechanistinį požiūrį į žmogų.
Įsisąmoninimas ir Subjektyvus Supratimas
Būtent su šio klausimo sprendimu siejasi dvi ganėtinai svarbios asmenybės psichologijai problemos. Viena jų yra klausimas apie įsisąmonintų ir neįsisąmonintų veiksnių įtaką žmogaus elgesiui. Yra teorijų, teigiančių, kad žmogus neįsisąmonina tam tikrų jo elgesį veikiančių jėgų ir net negali jų įsisąmoninti, nebent tik labai menka dalimi arba sudarius atitinkamas sąlygas. Būtent šios jėgos ir yra patys svarbiausi ir galingiausi elgesio veiksniai (Z. Freud’o psichoanalizė). Kita esminė problema tai - ar gali būti žmogus suprastas nepaisant jo paties subjekyvaus savęs ir aplinkinio pasaulio supratimo. Vieni autoriai mano, kad būtent subjektyvūs faktoriai, tokie kaip savęs suvokimas ar subjektyvus pasaulio supratimas ir nulemia žmogaus sąveiką su pasauliu. Kai kurie jų mano, kad žmogaus savęs suvokimas yra vienintelė esminė žmogaus savybė ir būtent tik atsižvelgdami į jį galime suprasti konkretaus žmogaus elgesį. Taip pat kai kurie autoriai mano, kad fizinis pasaulis ir jo įvykiai gali veikti žmogų tik taip, kaip jis suvokia juos ar patiria. Tad elgesį sąlygoja ne tiek objektyvi realybė, bet labiau kaip ji suvokiama ir kokia priskiriama to žmogaus reikšmė tai realybei. Tad ne fizinė, o subjektyvi realybė ir nulemia žmogaus reagavimo būdą. Priešingai šioms teorijoms gali būti priešpastatyta nuomonė, kad griežtai mokslinė elgesio teorija negali būti sukurta remiantis slidžiomis ir miglotomis savianalizėmis.
Taip pat skaitykite: Dismorfija: kaip atpažinti?
Unikalumas ir Tipiškumas
Taipogi asmenybės psichologijos teorijos dažnai kalba apie žmogaus unikalumą arba jo tipiškumą. Kai kurios teorijos pabrėžia, kad kiekvienas žmogus ar net kiekvienas jo veiksmas yra unikalus ir negali būti pakartotas. Teigiama, kad visada yra tam tikri svarbūs aspektai išskiriantys vieno žmogaus elgesį iš visų kitų žmonių. Paprastai (nors nebūtinai) tie teoretikai, kurie pabrėžia situacijos įtaką žmogaus elgesiui, taip pat pabrėžia ir unikalumą. Tai natūrali šios teorinės pozicijos pasekmė, nes jei mes turime pakankamai rimtai atsižvelgti į situacinį kontekstą, kurio analizė būtina norint suprasti kokį nors elgesį, tai kiekviena situacija įgyja tiek daug aspektų, kad ji neišvengiamai skiriasi nuo bet kokios kitos situacijos. Taip pat žmogų unikaliu laiko ir kitų teorinių orientacijų atstovai - pavyzdžiui vienas bruožų teoretikų atstovas G. Allport’as, nors kiti bruožų teorijas kuriantys autoriai šiaip mėgsta žmones tipologizuoti. Kaip matome asmenybę aiškinančiai teorijai reikia išnarplioti gana daug problemų, kurių daugelis jau pačios savaime yra gana sudėtingos. Tolimesnis dėstymas ir sieks parodyti kaip šias problemas sprendžia kiekviena atskira asmenybės teorija, bei kokie sunkumai jai atrodo svarbiausi.
Asmenybės Struktūra, Procesas ir Vystymasis
Asmenybės struktūra apibrėžiama kaip stabilios asmenybės charakteristikos, tokios kaip reagavimo būdas, įprotis, bruožas, tipas ir pan. Šie terminai naudojami aprašyti žmonėms. Įvairios asmenybės teorijos gali naudoti įvairius struktūrinius aprašymus, kitokius nei bruožas ar tipas. Teorijos skiriasi tuo, kaip jos aprašo struktūras ir kokias bei kiek sąvokų jos naudoja. Taip pat skirtumai tarp teorijų egzistuoja tame, kaip jos aprašo struktūrinių vienetų organizaciją. Vienos teorijos naudoja sudėtingą struktūrinę sistemą, kurioje daugelis sudedamųjų dalių yra susiję tarpusavyje daugeliu įvairių būdų.
Procesas yra dinaminis, motyvacinis asmenybės aspektas, nusakantis kaip gali būti susiję tarpusavyje struktūriniai vienetai ir kaip yra įtakojamas žmogaus elgesys.
Vystymasis - struktūros ir procesų pokyčiai bei augimas.
Asmenybės Modeliai ir Matavimo Galimybės
Žmonijos istorijoje yra buvę daugybė bandymų apibūdinti asmenybę, kurti įvairias asmenybės teorijas ir modelius. Šiuo metu labiausiai moksliškai tirti, validūs ir patikimi asmenybės modeliai yra 5 faktorių (arba Didžiojo 5) asmenybės modelis ir 6 faktorių HEXACO asmenybės modelis. Abu šie modeliai yra paremti asmenybės bruožu teorija ir leksine hipoteze.
Taip pat skaitykite: Asmenybės bruožų įvertinimas
5 Faktorių (Didžiojo 5) Asmenybės Modelis
5 faktorių (Didžiojo 5) asmenybės modelis yra vienas žinomiausių, plačiausiai naudojamų ir labiausiai moksliškai ištyrinėtų asmenybės modelių. Šiame modelyje išskiriami 5 didžiosios asmenybės bruožų dimensijos:
- Neurotiškumas (Neuroticism (N)): Kuo stipriau išreikštas, tuo labiau atspindi asmens polinkį dažnai, stipriai ir intensyviai išgyventi platų nemalonių emocijų spektrą (pvz., baimė, nerimas, liūdesys, prislėgtumas, beviltiškumas, kaltė, gėda, irzlumas, pyktis ir t.t.), jautrumą streso atsakui, padidintą grėsmės suvokimą, saugumo siekimą ir rizikos vengimą. Tuo tarpu silpniau išreikštas neurotiškumo bruožas atspindi polinkį į emocinį stabilumą, pastovumą, ramumą, atsipalaidavimą, mažesnį emocinį reaktyvumą, retesnį nemalonių emocijų patyrimą, didelį atsparumą stresui.
- Ekstraversija (Extraversion (E)): Kuo stipriau išreikštas, tuo labiau atspindi asmens polinkį siekti socialinės stimuliacijos, eiti į didelius žmonių susibūrimus, daug laiko praleisti su kitais žmonėmis, imtis iniciatyvos socialinėse situacijose, būti socialiai asertyviam, daug bendrauti ir kalbėti, taip pat būti energingu, aktyviu, patirti malonias emocijas ir jas ekspresyviai reikšti. Tuo tarpu silpniau išreikštas ekstraversijos bruožas atspindi polinkį į intraversiją, preferencijos teikimą buvimui pačiam su savimi arba su keliais artimais draugais užuot mėgus didelius žmonių susibūrimus, mažesnį energingumo ir aktyvumo lygį, polinkį rečiau ir ne itin intensyviai išgyventi malonias emocijas (tačiau tai dar nereiškia nelaimingumo ar pesimistiškumo), taip pat santūriai jas reikšti.
- Atvirumas patirčiai (Openness to experience (O)): Kuo stipriau išreikštas, tuo labiau atspindi asmens polinkį siekti įvairovės, įvairių naujų patirčių, eksperimentuoti, išbandyti naujus dalykus, tyrinėti, būti smalsiu, kūrybišku, domėtis tiek vidiniu, tiek išoriniu pasauliu, domėtis abstrakčiomis idėjomis, teigiamai žvelgti į naujas, neįprastas, nekonvencionalias idėjas ar vertybes, domėtis menu, estetika. Tuo tarpu silpniau išreikštas atvirumo patirčiai bruožas atspindi polinkį į konservatyvumą, laikytis įprastų ir jau išbandytų būdų, prioritetą teikti pažįstamiems ir žinomiems dalykams užuot naujovėms, apskritai būdingas polinkis privengti naujovių, neįprastų, nekonvencionalių idėjų, į jas žvelgti skeptiškai, įtariai, sunkiai priimti ir stengtis išlaikyti status quo, taip pat būdingas polinkis į konkretumą, pragmatiškumą, praktiškumą, realistiškumą, mažesnis susidomėjimas savo vidiniu pasauliu, išgyvenimais, jausmais.
- Sutariamumas (Agreeableness (A)): Kuo stipriau išreikštas, tuo labiau atspindi asmens polinkį atsižvelgti į kitų interesus, kitų sunkumus ir skausmą, padėti kitiems žmonėms, būti altruistiškiems, empatiškiems, atjaučiantiems, geranoriškiems, priimantiems, rūpestingiems, atlaidiems, mandagiems, paslaugiems, taip pat polinkį vengti konfliktų, konfrontacijos su kitais, dėl santykių išsaugojimo aukoti savo interesus. Tuo tarpu silpniau išreikštas sutariamumo bruožas atspindi polinkį prioretizuoti savo interesus, savo interesų apgynimą, užtikrinimą laikyti svarbesniais nei sutarimą su kitais žmonėmis, nebijoti konfliktų, konfrontacijų, būti užsispyrusiais, neinančiais į kompromisus, konkuruojančias, egocentriškais, savanaudiškais, mažiau jautriais kitų skausmui ir kentėjimui.
- Sąmoningumas/disciplinuotumas/uolumas (Conscientiousness (C)): Kuo stipriau išreikštas, tuo labiau atspindi asmens polinkį į tvarkos, struktūros, taisyklių laikymąsi, organizuotumą, sistemingumą, išankstinį planavimą, punktualumą, atsakingumą, pareigingumą, darbštumą, disciplinuotumą, atkaklumą, gebėjimą atidėti apdovanojimą. Tuo tarpu silpniau išreikštas disciplinuotumo bruožas atspindi polinkį į spontaniškumą, nerūpestingumą, lengvabūdiškumą, aplaidumą, nenuoseklumą, nekryptingumą, netvarkingumą, hedonistinių malonumų siekimą, prioriteto poilsiui ir spontaniškumui užuot planavimui ir darbui bei tikslų pasiekimui teikimą.
Šį modelį padeda prisiminti akronimai OCEAN (iš anglų kalbos - vandenynas) arba CANOE (iš anglų kalbos - kanoja), kurie sudaryti iš pirmųjų asmenybės bruožų dimensijų pavadinimų raidžių.
HEXACO Asmenybės Modelis
HEXACO asmenybės modelyje išskiriamos 6 asmenybės bruožų dimensijos:
- Sąžiningumas ir nuolankumas (Honesty-Humility (H)): Kuo stipriau išreikštas, tuo labiau atspindi asmens polinkį laikytis įstatymo ir taisyklių, būti sąžiningu, nuoširdžiu, lojaliu, ištikimu, kukliu (tačiau nenuvertinančiu savęs), nebūti ypatingai suinteresuotu įgyti didelius turtus ir turėti aukštą socialinį statusą ar ypatingų privilegijų ir nebūti linkusiu veidmainiauti, apgaudinėti, manipuliuoti ar išnaudoti kitų žmonių, net ir tais atvejais, jei tai darydamas galėtų išsisukti ir neturėti jokių neigiamų pasekmių. Tuo tarpu silpniau išreikštas sąžiningumo ir nuolankumo bruožas atspindi polinkį apeidinėti taisykles, būti manipuliatyviais, klastingais, veidmainiauti, meilikauti kitiems, kai tai gali atnešti asmeninės naudos, puikuotis, daug girtis, jaustis privilegijuotu ir nusipelniusiu ypatingo elgesio su savimi, būti godžiu, ypač motyvuojamu materialinių gėrybių ir socialinio statuso.
- Emocingumas (Emotionality (E)): Iš esmės labai panašiai konceptualizuojamas kaip 5 faktorių asmenybės modelio neurotiškumo bruožas, tik papildomai apima polinkį į sentimentalumą, prisirišti prie kitų žmonių, siekti pagalbos ir emocinio palaikymo iš jų (kuo asmenybės bruožas stipriau išreikštas) arba polinkį būti nepriklausomu, jaustis užtikrintu savimi, nebūti sentimentaliu, neturėti didelio emocinio palaikymo iš kitų poreikio, per daug neprisirišti prie kitų (kuo asmenybės bruožas silpniau išreikštas).
- Ekstraversija (eXtraversion (X)): Iš esmės taip pat konceptualizuojamas kaip ir 5 faktorių asmenybės modelyje.
- Sutariamumas (Agreeableness (A)): Iš esmės HEXACO modelio sutarumo bruožas yra labai panašus į 5 faktorių modelio sutarumo bruožą, pagrindinis skirtumas yra tai, kad HEXACO sutarumo bruožas papildomai apima polinkį tapti irzliam ir piktam (kuo asmenybės bruožas silpniau išreikštas).
- Disciplinuotumas (Conscientiousness (C)): Iš esmės taip pat konceptualizuojamas kaip ir 5 faktorių asmenybės modelyje.
- Atvirumas patirčiai (Openness to experience (O)): Iš esmės taip pat konceptualizuojamas kaip ir 5 faktorių asmenybės modelyje.
Šį 6 faktorių modelį padeda atsiminti akronimas HEXACO, kuris nurodo ir faktorių skaičių (gr. hexa - šeši) ir jų pavadinimo raides.
Bruožų Teorijos Prielaidos ir Procedūros
Bruožų teorija ir asmenybės modeliai remiasi šiomis prielaidomis ir procedūromis:
Leksinė Hipotezė
Leksinė hipotezė teigia, kad ryškiausi ir socialiai svarbiausi asmenybių skirtumai yra užšifruoti šnekamojoje kalboje vartojamuose žodžiuose, apibūdinant save ir kitus. Jei egzistuoja asmenybės bruožai, kuriuos žmonės laiko pakankamai svarbiais, jie ilgainiui suras žodžius apibūdinančius tuos asmenybės bruožus ar savybes. Per ilgą laiką žodžiai, apibūdinantys svarbius asmenybės bruožus, turėtų įsitvirtinti kalboje. Todėl, atsižvelgdami į visą tam tikros kalbos asmenybę apibūdinančių būdvardžių sąrašą, kitaip tariant, kalbos asmenybės leksikoną, turėtume gauti pakankamai išsamų svarbių asmenybės bruožų sąrašą.
Pagrindinių Asmenybės Bruožų Nustatymo Žingsniai
- Išsamaus sąrašo sudarymas: Pirmasis žingsnis siekiant išsiaiškinti pagrindinius asmenybės bruožus - sudaryti išsamų asmenybės bruožus apibūdinančių žodžių sąrašą. Tai dažniausiai atliekama žodyne ieškant ir atrenka visus rastus asmenybę apibūdinančius žodžius (kartais atmetant labai retus ar neaiškius terminus, taip pat kai kuriuos sinonimus).
- Žmonių įvertinimas: Vėliau pagal šiuos asmenybės bruožus įvertinama daugybė žmonių. Dažniausiai, tai daroma paprasčiausiai prašant daugelio žmonių įvertinti kiekvieno bruožo išreikštumo lygį savyje (pvz., skalėje nuo 1 iki 5 ar nuo 1 iki 9 ir pan.). Kartais tyrėjai šalia pačių žmonių savęs vertinimo taip pat pasitelkia ir to žmogaus bruožų išreikštumo vertinimą, kurį atlieka tą žmogų artimai pažįstantys asmenys.
- Koreliacijos apskaičiavimas: Kai tyrėjai gauna pakankamai žmonių asmenybės bruožų įvertinimų, kitas žingsnis - apskaičiuoti, kiek kiekvienas bruožas yra susijęs su kiekvienu kitu bruožu, t. y. kiek jis koreliuoja su visais kitais bruožais. Naudojant faktorinę analizę, galima nustatyti kelias pagrindines bruožų grupes, kurios susideda iš tarpusavyje susijusių smulkesnių bruožų.
Faktorinė Analizė
Žmonės vienas nuo kito skiriasi tūkstančiais asmenybės bruožų, tačiau daugelis tų bruožų yra susiję tarpusavyje. Dauguma šių smulkių bruožų turi tarsi juos visus apjungiantį, apibendrinantį bendrą vardiklį. Mes šiuos bruožus pagal jų ryšį vienas su kitu galime suskirstyti į kelias dideles asmenybės bruožų grupes, kurios atspindi visų smulkesnių bruožų esmę. Stambesnės bruožų grupės susidedančios iš smulkesnių bruožų, kurie yra tarpusavyje susiję pagal tam tikrą panašumą yra dar vadinami faktoriais.
Faktorinė analizė - tai matematinis statistinis metodas, kurio pagalba tam tikri išmatuoti elementai suskirstomi į grupes pagal jų tarpusavio koreliaciją. Faktorius tarsi atspindi tam tikrą aspektą dėl kurio tam tikri elementai yra tarpusavyje susiję.
Faktorius gali apimti kai kuriuos elementus, kurie yra reikšmingi, tačiau neigiamai susiję su kitais to paties faktoriaus elementais. Kai taip atsitinka (o taip paprastai atsitinka), sakome, kad faktorius turi dvi priešingas puses (arba polius). Esmė ta, kad priešingi elementai vis tiek yra susiję su ta pačia pagrindine dimensija (pvz., greitas ir lėtas yra priešingi, tačiau jie abu yra susiję su ta pačia dimensija - greičiu, todėl prasminga juos priskirti prie priešingų to paties faktoriaus pusių, o ne prie dviejų skirtingų faktorių).
Žmonės, kurių gyvybingumo lygis yra aukštesnis nei vidutinis, paprastai turi daug aukštesnį nei vidutinį socialumo ir linksmumo lygį, o jų drovumo lygis paprastai yra šiek tiek žemesnis nei vidutinis, tačiau pavyzdžiui tikimybė, kad jų organizuotumo lygis bus aukštesnis ar žemesnis už vidutinį yra maždaug vienoda.
5 Faktorių Modelio Atsiradimas
Apie 1960 metus jie pradėjo pastebėti tam tikrą dėsningumą, kad ir kokiai žmonių imčiai buvo matuojami asmenybės bruožai (nuo studentų iki oro pajėgų karininkų) faktorinė analizė parodė penkias asmenybės bruožų grupes. Faktorinės analizės būdu, panašiu metu, keletas tarpusavyje nesusijusių skirtingų mokslininkų, kurie sistemingai tyrinėjo, kaip šimtai skirtingų asmenybės bruožų yra susiję tarpusavyje, priėjo tų pačių išvadų (Allport ir Odbert, 1936; Cattell, 1943; Norman, 1963). 1970-1990 metais Lewis Goldberg su kolegomis atliko daug sistemingesnius asmenybės bruožų tyrimus, jis atliko tyrimus su daug platesniu asmenybės bruožų sąrašu ir daug didesnėmis žmonių imtimis, tačiau rezultatai buvo tie patys - tūkstančius asmenybės bruožų, pagal kuriuos vienas žmogus gali skiriasi nuo kito, galima suskirstyti į penkias dideles grupes arba faktorius. Tad, kaip pats Lewis Goldberg įvardino - 5 faktorių asmenybės bruožų modelis nėra atsitiktinis dalykas (Goldberg, 1981; Peabody ir Goldberg, 1989; Goldberg, 1990; Goldberg, 1992). 1980-1990 metais taip pat daug asmenybės bruožų tyrimų atliko Paul Costa ir Robert McCrae, tarp kurių buvo ir keletas tyrimų, kurie atskleidė, kad beveik visos kitos asmenybės vertinimo metodikos ir testai yra susiję su vienu ar daugiau iš penkių faktorių, taip pat atlikus faktorinę analizę su tomis metodikomis ar testais gautais duomenimis buvo randama iš esmės ta pati faktorių struktūra (Costa ir McCrae, 1989; Costa ir McCrae, 1992).
Iš pradžių tyrimai daugiausia buvo atliekami JAV, vėliau buvo atlikti ir Europoje bei kitose pasaulio regionuose, visur buvo randami iš esmės tie patys 5 asmenybės bruožų faktoriai (Costa ir McCrae, 1992; McCrae ir Costa, 1997; Allik ir McCrae, 2004).
Vienas žinomiausių ir plačiausiai naudojamų 5 faktorių modeliu paremtų klausimynų yra NEO PI-R (NEO Personality Inventory-Revised), kurį sukūrė ir vėliau ištobulino Paul Costa ir Robert McCrae (Costa ir McCrae, 1992).
#
tags: #bruozu #teorija #psichologija