Psichologija - tai mokslas, kuris nagrinėja žmogaus elgesį, psichinius procesus, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Tai gana jauna mokslo šaka, besiremianti įvairiomis disciplinomis - nuo fiziologijos iki filosofijos. Šiame straipsnyje aptarsime žymius psichologijos asmenis, jų indėlį į šį mokslą ir pagrindines psichologijos kryptis.
Psichologijos mokslo ištakos ir raida
Psichologija, kaip savarankiškas mokslas, pradėjo formuotis XIX amžiaus antroje pusėje, nors psichikos reiškiniais domėtasi jau gilioje senovėje. Filosofija, gamtos mokslai ir liaudies išmintis buvo svarbios prielaidos psichologijai tapti mokslu.
Psichologija iki vidurinių amžių
Jau senovės Indijos vedose ir Kinijos išminčių darbuose buvo keliami klausimai, susiję su žmogaus būtimi, esme ir siela. Senovės Graikijoje Demokritas teigė, kad siela materiali, sudaryta iš atomų, o Platonas pripažino sielos amžinumą ir egzistavimą idėjų pasaulyje. Aristotelis sielą laikė neatsiejama nuo kūno ir susiejo ją su gyvybės principu.
Psichologija viduramžiais ir naujaisiais amžiais
Nuo Aristotelio veikalo „Apie sielą“ pasirodymo iki XVIII a., mokslas apie vidinius žmogaus išgyvenimus buvo vadinamas animastika. XVII a. filosofijoje atsirado racionalistinė kryptis, kuri mąstymą laikė svarbiausiu pažinimo šaltiniu. R. Dekartas teigė, kad žmogaus sielą sudaro reiškiniai, kurie jam pačiam pažįstami, ir pavartojo reflekso sąvoką. Empirizmo srovė, atsiradusi kaip priešprieša racionalizmui, pagrindiniu pažinimo šaltiniu laikė patyrimą.
XIX a. psichologija
XIX a. antroje pusėje psichologija susiformavo į savarankišką mokslą, o jos centrais tapo eksperimentinės laboratorijos. Vilhelmas Vuntas 1879 m. Leipcige įkūrė pirmąją psichologijos laboratoriją. Šiuo laikotarpiu kūrėsi įvairios psichologijos mokyklos, formavosi atskiros psichologijos kryptys.
Taip pat skaitykite: Žymių psichologų įtaka
Šių dienų psichologija
Šiuolaikinė psichologija apima daugybę šakų ir krypčių, nagrinėjančių įvairius psichikos aspektus. Intensyviai vystosi reklamos, teisės, ekologinė ir kitos psichologijos šakos.
Pagrindinės psichologijos kryptys
Psichologijos kryptys formavosi įvairiais istoriniais laikotarpiais, atspindėdamos skirtingus požiūrius į žmogaus psichiką.
- Struktūralizmas: Vilhelmas Vuntas teigė, kad psichologija turi tirti tai, kas vyksta mūsų viduje, naudojant introspekciją.
- Funkcionalizmas: Viljamas Džeimsas siūlė nagrinėti proto ir elgesio funkcijas prisitaikant prie aplinkybių.
- Biheviorizmas: Džonas Votsonas ir Edvardas Torndaikas teigė, kad psichologija turi tirti elgesį, nes tik jį įmanoma tiksliai užfiksuoti.
- Geštaltpsichologija: Maksas Vertheimeris ir Kurtas Kioleris akcentavo, jog pagrindinė psichikos ypatybė - organizuoti suvokiamą informaciją į tam tikras formas.
- Psichoanalizė: Sigmundas Froidas teigė, kad psichologijos tyrimo objektas - procesai, vykstantys žmogaus pasąmonėje.
- Kognityvinė psichologija: Ulrichas Neiseris teigia, kad psichologija tiria žmoguje vykstančius informacijos fiksavimo, apdorojimo ir perkūrimo procesus.
- Humanistinė psichologija: Karlas Rodžersas ir Abrahamas Maslou teigia, kad psichologijos paskirtis - padėti žmogui atskleisti ir realizuoti savo galimybes.
Žymūs psichologijos asmenys ir jų indėlis
Be aukščiau minėtų psichologijos krypčių kūrėjų, yra ir kitų žymių asmenų, reikšmingai prisidėjusių prie psichologijos mokslo.
- Ivanas Pavlovas: Rusų fiziologas, pirmasis ėmęsis tyrinėti mokymąsi ir išsiaiškinęs sąlyginių refleksų susidarymo mechanizmus.
- Žanas Piažė: Šveicarų gamtininkas, garsus vaikų tyrinėtojas, sukūręs kognityvinės raidos teoriją.
- Karl Gustav Jung: Vienas žymiausių XX a. psichologų, sukūręs savitą psichoanalitinę žmogaus tipologijos teoriją, išskyręs ekstravertus ir introvertus.
Psichologiniai tipai pagal Karlą Gustavą Jungą
Karlas Gustavas Jungas, vienas žymiausių XX a. psichologų, sukūrė savitą psichoanalitinę žmogaus tipologijos teoriją, išdėstytą jo veikale „Psichologiniai tipai“ (1921). Ši teorija rėmėsi Jungo, kaip psichoanalitiko, darbo praktika, charakteringų mokslo ir meno kūrėjų asmenybių bei jų kūrybos analize.
Teorijos ištakos ir reikšmė
Psichologinių tipų problema Jungą pradėjo domėtis nutrūkus bendradarbiavimui ir draugystei su Sigmundu Freudu. Jungą domino klausimas, kuo jis skiriasi nuo Freudo ir Adlerio, kuo skiriasi jų požiūriai. Bemąstydamas apie tai, jis susidūrė su tipų problema, nes žmogaus sprendimą iš anksto nulemia ir apriboja jo psichologinis tipas. Knygoje nagrinėjamas individo susidūrimas su pasauliu, jo santykis su kitais žmonėmis ir daiktais, paaiškinami įvairūs sąmonės aspektai, sąmoningo proto nuostatos pasaulio atžvilgiu galimybės.
Taip pat skaitykite: Psichologijos karjera
Be to, tuo laikotarpiu Jungas išgyveno gilią dvasinę krizę, kurią lėmė „susidūrimas su pasąmone“, iš jos plūstantis košmariškų sapnų, fantazijų, regėjimų srautas. Tokiomis sąlygomis Jungas netgi atsisakė akademinės karjeros ir atsidėjo „eksperimentams su pasąmone“. Jis ėmė užrašinėti fantazijas, sapnus ir regėjimus į vadinamąją „Juodąją knygą“, o vėliau, kai tas fantazijų srautas nuslūgo, visą tą medžiagą jis mėgino aiškinti, interpretuoti ir perrašinėti į vadinamąją „Liber novus“, arba „Raudonąją knygą“.
Susidūręs su pasąmone, leisdamasis į pačias jos gelmes, Jungas mėgino išsiaiškinti, „ar iš pasąmonės plaukiančios fantazijos iš tiesų yra spontaniškos ir natūralios, ar jos nėra tik mano savavališki išsigalvojimai“, ir kartu stengėsi surasti būdą ar metodą, kaip tuos košmariškus pasąmonės turinius (sapnus ir regėjimus) paversti vaizdiniais, juos paaiškinti, suprasti, ką jie galėtų reikšti, koks yra jų kilmės šaltinis, kokia jų prasmė. „Tik susipažinęs su alchemija supratau, kad pasąmonė yra procesas ir kad ego santykis su pasąmonės turiniais tampa tikrojo kitimo arba psichikos vystymosi priežastimi, - rašo Jungas savo „Atsiminimuose“. - Individualiais atvejais šį vystymąsi galima įžiūrėti sapnuose ir fantazijose. Kolektyviniame pasaulyje jis užfiksuotas įvairiose religijų sistemose ir jų simbolių evoliucijoje. Išstudijavęs individualius bei kolektyvinius kitimo procesus ir supratęs alcheminius simbolius, aš atradau pagrindinę mano psichologijos idėją - individuacijos procesą“. Individuaciją Jungas apibrėžia kaip sąmoningą diferenciacijos nuo bendros, kolektyvinės psichologijos procesą, kurio tikslas - individualios asmenybės formavimasis.
Pagrindiniai tipai: ekstravertas ir intravertas
Priimdamas vienokius ar kitokius sprendimus žmogus paprastai remiasi tam tikra natūraliai susiformavusia bendra sąmonės nuostata, kuri priklauso nuo įgimtų instinktų, gabumų, išorinių ir vidinių aplinkybių poveikio, auklėjimo ir pan. Jungas skiria dvi bendrąsias sąmonės nuostatas - ekstravertinę ir introvertinę, atitinkamai ir du bendruosius psichologinius tipus. Jei individas orientuojasi pagal objektą ir objektyvią duotybę taip, kad „dažniausiai pagrindiniai sprendimai ir veiksmai sąlygojami ne subjektyvių nuomonių, o objektyvių santykių, kalbama apie ekstravertinę nuostatą. Jei ši yra įprastinė, kalbama apie ekstravertinį tipą. Jis gyvena taip, kad objektas jo sąmonėje akivaizdžiai vaidina svarbesnį vaidmenį negu jo subjektyvi nuomonė. Žinoma, jis turi subjektyvią nuomonę, bet jos lemiamoji jėga mažesnė už išorinių objektyvių sąlygų jėgą“. O tas, kuris orientuojasi į subjektą, subjektyvią duotybę, į iracionalius vidinius faktus, į dvasinį ryšį su išoriniu pasauliu, priimdamas sprendimus vadovaujasi introvertine nuostata, - toks tipas yra introvertinis. Taigi ekstravertas yra proto žmogus, o introvertas - jausmo žmogus, ekstraverto mąstymas yra programinis, introverto - protingas.
Funkciniai tipai: mąstantysis, jausminis, pojūtinis ir intuityvusis
Pasak Jungo, sąmonei būdingos keturios pagrindinės psichologinės funkcijos: mąstymas, jausmas, pojūtis ir intuicija. Šios to paties individo pagrindinės sąmonės funkcijos „beveik niekada nebūna vienodo stiprumo arba vienodai išsivysčiusios. Paprastai viena arba kita funkcija vyrauja tiek jėgos, tiek išsivystymo atžvilgiu“. Kuriai iš psichologinių funkcijų tenka pirmenybė, toks bus ir tipas: jei vyrauja mąstymas, turime mąstantįjį tipą, jei vyrauja jausmas - jausminį tipą, jei vyrauja pojūtis - pojūtinį tipą, jei intuicija - intuityvųjį tipą. Tai būdinga ir bendrosios nuostatos abiem tipams - ir ekstravertui, ir introvertui. Todėl galima kalbėti apie keturis ekstravertinio tipo ir keturis introvertinio tipo pogrupius - funkcinius psichologinius tipus.
Pagal pagrindinių psichikos funkcijų kokybę Jungas abu psichologinių tipų pogrupius dar skirsto į dvi klases - racionaliuosius ir iracionaliuosius tipus. Racionaliais jis vadina tuos tipus, kurie remiasi protingo sprendimo funkcijomis, - tai mąstantysis ir jausminis tipai. Ekstravertiniai mąstantysis ir jausminis tipai priimdami sprendimus orientuojasi pagal objektyvią duotybę, o introvertiniai mąstantysis ir jausminis tipai „labiau orientuojasi pagal subjektyvų veiksnį“. Iracionaliais Jungas vadina pojūtinį ir intuityvųjį tipus. „Jie savo veikimą ar neveikimą grindžia ne proto sprendimais, o absoliučia suvokimo galia“.
Taip pat skaitykite: Apie psichologijos klubą
Tipų tarpusavio sąveika ir pasąmonės įtaka
Nė vienas psichologinis tipas beveik niekada nepasireiškia grynu pavidalu. Jis skiriamas tik sąlygiškai, pagal labiausiai išryškėjusią psichologinę funkciją bei sąmoningą nuostatą atsižvelgiant į intereso kryptį. Jai priešinga funkcija dažniausiai išstumiama į pasąmonę, o kitos funkcijos vaidina pagalbinį vaidmenį arba sąmoningai slopinamos, arba taip pat išstumiamos į pasąmonės užkaborius. Pasąmonė savo ruožtu taip pat veikia sąmonę.
Kiti asmenybės tipų modeliai
Be K. G. Jungo tipologijos, egzistuoja ir kitų asmenybės tipų modelių. Pavyzdžiui, R. Aleknos tipologija išskiria vizualikus, audialus ir kinestetikus, atsižvelgiant į tai, kokiu būdu žmogus geriausiai priima ir apdoroja informaciją. Tačiau šie modeliai dažnai yra siauresni ir labiau orientuoti į praktinį pritaikymą, o ne į gilią asmenybės struktūros analizę, kaip Jungo teorija.
Charakterio tipai
Charakterių psichologijoje išskiriami keli charakterių tipai. Tai yra psichoanalitinė klasifikacija, kurią vėliau perėmė visos psichoterapijos kryptys. Ji sudaryta remiantis psichinėmis ligomis ir parodo būdą, kaip žmogus tvarkosi su neigiamomis emocijomis. Pvz., depresyvus žmogus, jeigu kažkas klostosi ne taip, kaltina save, obsesinis puola viską kontroliuoti, hiperaktyvus atlieka begalę veiksmų - tiek reikalingų, tiek ir nereikalingų, paranojikas suranda priešą ir su juo kovoja, psichopatinis elgiasi impulsyviai.
Dažniausiai žmogus turi vieną dominuojantį charakterio tipą, maksimaliai - du. Nepaisant to, skirtingais gyvenimo momentais ir skirtingose situacijose galime patirti tai, ką jaučia skirtingi charakteriai - vienu metu pabūti paranojikais, kitu - narcizais ir tt.. Taigi mums prieinami visi minėti būdai, bet gyvenime kliaujamės vienu ar dviem centriniais. Dažniausiai vienokie esame palankioje situacijoje ir visai kitokie kriziniu momentu. Charakterio tipas yra visam gyvenimui, bet kai kas gali kisti. Tai priklauso nuo žmogaus gyvenimo sąlygų, įgytos patirties.
Praktinis tipų teorijos pritaikymas
Žinios apie psichologinius tipus gali būti naudingos įvairiose gyvenimo srityse:
- Savęs pažinimas: Supratimas, kokiam tipui priklausote, gali padėti geriau suprasti savo stipriąsias ir silpnąsias puses, motyvaciją ir elgesio ypatumus.
- Bendravimas: Žinant kitų žmonių tipus, galima efektyviau bendrauti, suprasti jų požiūrį ir rasti bendrą kalbą. Yra išskiriamos charakterių poros pagal tai, kas su kuo labiausiai bendrauja. Pvz., obsesinis tipas dažniausiai bendrauja su demonstratyviuoju. Hiperaktyvūs gerai sutaria su depresinėmis asmenybėmis, nes atsveria vieni kitus. Narciziniai žmonės geriausiai sutaria su depresiniais arba mazochistiniais, nes jiems šalia reikia pasiaukojančio žmogaus.
- Profesinė veikla: Pasirinkdami profesiją, atsižvelkite į savo tipą ir jo stipriąsias puses. Šizoidiniams geriausiai tinka būti menininkais arba mokslininkais. Paranojiniams tinka politika, diplomatinės, teisės sritys, detektyvo darbas. Ribinių žmonių daug sutinku meno profesijose. Narciziniams geriausiai sekasi ten, kur reikia išgauti labai didelį tobulumą, kur negalima būti vidutiniokais. Mazochistinėms asmenybėms gera, kai jos gali įveikti įvairius sunkumus. Susidūrę su bėda, šie žmonės tampa labai atkaklūs. Hiperaktyviems žmonėms tinka nenuilstančio aktyvumo reikalaujančios profesijos, pvz., žurnalistika. Vengiantiems tinka darbai, kur nereikia daug bendrauti, pvz., buhalterija. Demonstratyvioms asmenybėms labai tinka veiklos sritys, reikalaujančios kūrybiškumo ir bendravimo su žmonėmis. Obsesiniams žmonėms tinka kruopštumo, tikslumo ir atkaklumo reikalaujančios profesijos. Jie būna puikūs gydytojai, odontologai.
Charakterio tipų korekcija
Psichopatinio charakterio atstovams svarbu išmokti prisirišti prie kito žmogaus, kad nebūtų kaip vilkai, išmoktų atjausti. Paranojiniams svarbu išmokti nors kiek pasitikėti žmonėmis, liautis ieškojus priešų. Ribiniams derėtų ugdyti savikontrolę ir suvokti, kad gyvenime yra daugiau spalvų nei balta ir juoda. Narcizams reikia suvokti, kad gyvenime svarbūs ne vien pasiekimai, kur kas reikšmingesni žmonių tarpusavio santykiai. Hiperaktyviems naudinga išmokti nesiblaškyti ir sustoti.
tags: #psichologijos #zmones #ir #ju #pasiekimai