Įvadas
Estetika, kaip filosofijos šaka, nagrinėjanti grožio, meno ir skonio prigimtį, nuolat kinta ir evoliucionuoja. Šiuolaikinis estetikos suvokimas yra sudėtingas ir daugiabriaunis, apimantis platų spektrą teorijų, perspektyvų ir diskusijų. Šiame straipsnyje siekiama apibrėžti šiuolaikinį estetikos suvokimą, atsižvelgiant į jo istorinę raidą, pagrindines tendencijas ir iššūkius.
Estetikos Raida Lietuvoje: Istorinis Kontekstas
Norint suprasti šiuolaikinį estetikos suvokimą Lietuvoje, būtina atsižvelgti į jos istorinę raidą. Estetikos elementų atsirado jau XVI amžiuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mokyklose, skaitytose poetikos, retorikos, muzikos teorijos paskaitose. Pirmieji estetines idėjas dėstė P. Fabricijus, D. Dymus, T. Zdelaričas, J. Hejus. Vilniaus universitete estetika dėstyta nuo pat jo įkūrimo 1579 m.
Renesanso estetikai būdingas skatinimas sekti antikos meno pavyzdžiais ryškus M. Husoviano, Mykolo Lietuvio, P. Roizijaus, J. Radvano, A. Rotundo, M. Strijkovskio veikaluose. Pirmieji estetinės veiklos apraiškų originalūs teoriniai aiškinimai Lietuvoje pasirodė XVII-XVIII amžiuje, Renesanso ir Baroko epochų sandūroje, ir buvo artimi normatyvinei estetikai. M. K. Sarbievijaus, Ž. Liauksmino, K. Kojalavičiaus-Vijūko, K. P. Bogušo, K. P. Bžostovskio, M. Radau ir kitų autorių veikaluose buvo sekama Aristoteliu, laikomasi tomizmo principų, aptarinėjamos antikinės estetikos idėjos, meno specifikos, kūrybos ir suvokimo klausimai, mimezės ir meno kūrinio samprata, meno prigimtis ir paskirtis, mėginama apibūdinti meno šakų savitumus, jų tikrovės imitavimo specifiką ir atliekamas funkcijas. Grožis sietas su aiškumu, darna, menas laikytas gamtos imitacija, priešintasi baroko meno emocingumui ir pompastikai, propaguota meninės išraiškos dailumas, taurumas ir išradingumas, buvo aprašomi užsienio šalių meno kūriniai.
XVIII amžiaus pabaigoje - XIX amžiaus pradžioje Mažojoje Lietuvoje susidomėta lietuvių tautosaka, joje imta ieškoti estetinio pagrindo savitam lietuviškam žodiniam menui kurti, atkreiptas dėmesys į lietuvių kalbos grožį, dideles poetinės išraiškos galimybes. K. G. Milkus vienas pirmųjų svarstė apie lietuvių pasaulietinę poeziją, poetui kėlė reikalavimus būti talentingam ir žinoti poetikos taisykles.
XVIII amžiaus pabaigoje - XIX amžiaus pradžioje suintensyvėjo estetikos plėtotė Vilniaus universitete. Įsteigtos Literatūros ir retorikos, Architektūros, Piešimo ir tapybos, Skulptūros, Grafikos katedros, jų profesoriai paskaitose nagrinėjo grožio prigimties, meno specifikos, estetinio skonio ir suvokimo, vaizduotės klausimus. F. N. Golańskis teigė, kad meno uždavinys yra mokyti, šviesti, jaudinti, patraukti, suteikti malonumo, padėti bendrauti, reikšti mintis ir jausmus. Menininkas turi mokytis iš gamtos, kūrybai svarbu tiesa, protas, jausmai, vaizduotė, įgimti gabumai ir skonis. J. Sniadeckis kritikavo romantizmą, plėtojo klasicizmo ir šviečiamąsias idėjas, aptarė proto, jausminių išgyvenimų reikšmę, talentą, skonį, vaizduotę. G. E. Groddeckas išsamiai aptarė Aristotelio, Platono, Horacijaus, Cicerono estetikos koncepcijas, pabrėžė poetinio įkvėpimo, vaizduotės, išmonės svarbą, skleidė grožio ir tiesos vienovės idėją. Derindamas klasicizmo ir romantizmo estetikos elementus L. Borovskis siekė sukurti universalią estetiką. E. Słowackis rėmėsi antikinės estetikos autoriais, A. G. Baumgarteno, Chr. Wolffo veikalais.
Taip pat skaitykite: Tikėjimas, sąmonė ir kultūra
1832 m. Rusijos valdžiai uždarius Vilniaus universitetą, buvo pristabdyta estetikos plėtra ir profesionalėjimas. Estetines idėjas skelbė rašytojai, menininkai.
XX amžiaus pirmoje pusėje prasidėjo itin sparti pasaulinės estetikos recepcija ir originalūs estetikos problemų tyrinėjimai. Lietuvos universiteto (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo universitetas) Teologijos-filosofijos ir Humanitarinių mokslų fakultetuose buvo dėstomas estetikos kursas. Estetines idėjas ir koncepcijas skleidė J. Eretas, J. Grinius, A. Jakštas (Dambrauskas), A. Maceina, V. Mykolaitis-Putinas, S. Šalkauskis, Vydūnas ir kiti, t. p. meno ir literatūros kritikai - J. Baltrušaitis (sūnus), J. A. Herbačiauskas, V. Jakubėnas, J. Keliuotis, K. Korsakas, J. Lindė-Dobilas, S. Kymantaitė-Čiurlionienė, B. Sruoga, I. Šlapelis, J. Vienožinskis ir kiti. Pasukta nuo normatyvinės į modernizmo estetiką su aiškiais subjektyvumo ir didesnio dėmesio išraiškai akcentais. Atstovauta beveik visoms Europos estetikos kryptims ir metodologijoms, nagrinėtos avangardinio meno apraiškos, beveik nesidomėta praktinės (techninės) estetikos ir dizaino problematika. Daugiausia nagrinėta grožio teorija, meninės kūrybos, meno būties, estetinės tikrovės ir specifikos, meno funkcijų ir paskirties, meno tautiškumo problemos. Ryškus Jaunosios Lenkijos sąjūdžio idėjų poveikis. Meno ir grožio teorijos aiškintos integraliai, dažniausiai tapatintos su estetika interpretuojant jas kultūros filosofijos kontekste (S. Šalkauskis, A. Maceina).
SSRS okupacija pristabdė Lietuvos estetikos raidą. Nepaisant ideologinių trukdymų, pradėti lietuvių estetikos istorijos tyrinėjimai (A. Andriuškevičius, A. Gaižutis, A. Jurgutienė, J. Mureika, G. Vaitkūnas, P. Veljataga, O. Žukauskienė ir kiti). Išeivijoje estetikos problemas tyrinėjo J. Grinius, J. Girnius, A. J. Greimas, V. Kavolis, F. Jucevičius ir kiti.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, estetikos visuotinės istorijos reikšmingų darbų paskelbė A. Andrijauskas, A. Gaižutis, Ž. Jackūnas, V. Rubavičius ir kiti. A. Andrijauskas pirmasis iš lietuvių estetikų aprašė Rytų estetikos istoriją, jos sąvokas ir idėjas, papildė lyginamuosius tyrinėjimus. A. Gaižučio veikale pateikta estetikos idėjų istorijos apžvalga, analizuojama postmodernizmo estetika.
Šiuolaikinėje estetikos teorijoje vyrauja metodologinė problematika, įvairių teorinių prieigų paieškos. Siekiama konceptualiai skirti estetiką ir meno filosofiją, plėtoti komparatyvistinę estetiką, nagrinėti kultūrologijos, estetikos ir civilizacijų teorijos sąveikas, atsiriboti nuo eurocentristinių klasikinės metafizinės Vakarų estetikos nuostatų, į europinę kultūrą integruoti neeuropinių tautų estetines vertybes, kurti universalesnį požiūrį į estetikos istoriją ir į dabartinę postmoderniąją estetiką, kurioje glaudžiai sąveikauja įvairių civilizacijų estetinės vertybės, simboliai ir idealai (A. Andrijauskas), formuluoti originalią estetinio suvokimo ir meno specifikos argumentaciją (A. Katalynas). Tyrinėjama estetinių vertybių problematika ir meninės kūrybos savitumai, estetinio ugdymo, postmodernizmo estetikos interpretacinės problemos (A. Gaižutis), meno epistemologijos ir prasmės santykiai (Ž. Jackūnas), meninio ugdymo teorinės, metodinės ir edukologinės problemos (V. Matonis), estetikos raidos ir jos interpretacijų metodologinis sąlygotumas ir jo specifika, prielaidos naujai estetikos sampratai, galimam estetikos tapimui estetologija (J. Mureika), prieštaringas filosofinės hermeneutikos ir dekonstrukcijos giminingumas pabrėžiant meno ir estetikos svarbą šiuolaikinei filosofijai ir dvasinei kultūrai (V. Rubavičius), meno kūrinio tyrinėjimo semiotiniai principai, estetiškumo ir grožio teorijos samprata, estetikos ryšys su meno kritika (K. Stoškus).
Taip pat skaitykite: Psichologiniai iššūkiai jaunimui: supratimas ir sprendimai
Lietuvos estetikos tyrinėjimai ir interpretacijos plėtojama įvairiomis kryptimis, dažniausiai krypstama į estetologiją - įvairių prasmių steigties pajautos būdu tyrinėjimus.
Pagrindinės Šiuolaikinės Estetikos Tendencijos
Šiuolaikinė estetika pasižymi keliomis pagrindinėmis tendencijomis:
1. Estetinio Suvokimo Problema
Šiuolaikinėje estetikoje vėl atsigręžiama į estetinio suvokimo problemą. Pripažįstama, kad estetinis suvokimas yra subjektyvus ir priklauso nuo individualaus patyrimo, tačiau kartu siekiama išsiaiškinti objektyvius veiksnius, kurie daro įtaką estetiniam vertinimui.
2. Estetikos Lauko Praplėtimas
Šiuolaikinė estetika neapsiriboja vien menu. Estetiniai principai taikomi įvairiose srityse, tokiose kaip gamta, dizainas, architektūra, kasdienis gyvenimas ir net technologijos. Ši tendencija pabrėžia estetikos universalumą ir jos svarbą žmogaus patirčiai.
3. Estetikos Sąryšis Su Praktika
Šiuolaikinė estetika siekia sujungti teoriją su praktika. Estetiniai principai naudojami kuriant ir vertinant meno kūrinius, dizaino objektus, architektūrines struktūras ir kitus praktinius dalykus. Ši tendencija pabrėžia estetikos svarbą kūrybiniam procesui ir jo rezultatams.
Taip pat skaitykite: Žmogaus dvasia psichologijoje
4. Estetikos Sąryšis Su Kūniškumu
Šiuolaikinė estetika atkreipia dėmesį į kūniškumo vaidmenį estetiniame patyrime. Pripažįstama, kad estetinis suvokimas yra susijęs su žmogaus kūnu, jo pojūčiais, emocijomis ir judesiais. Ši tendencija pabrėžia estetikos intymumą ir jos įtaką žmogaus savijautai.
Iššūkiai Šiuolaikinėje Estetikoje
Šiuolaikinė estetika susiduria su keliais iššūkiais:
1. Grožio Reliatyvumas
Šiuolaikinėje kultūroje grožis dažnai laikomas reliatyviu dalyku, priklausomu nuo individualaus skonio ir kultūrinių aplinkybių. Tai kelia klausimą, ar įmanoma objektyviai vertinti grožį ir ar estetika gali būti pagrįsta bendrais principais.
2. Bjaurumo Estetika
Šiuolaikiniame mene dažnai naudojamos bjaurios, šokiruojančios ar atstumiančios formos. Tai kelia klausimą, ar bjaurumas gali būti estetinis vertybė ir ar menas gali būti skirtas ne tik grožiui, bet ir kitoms emocijoms bei patirtims išreikšti.
3. Meno Komercializacija
Šiuolaikinėje visuomenėje menas dažnai tampa komercijos objektu, o jo vertė matuojama pinigais. Tai kelia klausimą, ar menas gali išsaugoti savo autonomiją ir ar estetika gali būti nepriklausoma nuo rinkos dėsnių.
Šiuolaikinės Architektūros Estetika
Architektūros kokybės klausimas - šių dienų aktualija, gvildenama ne vienoje pasaulio šalyje. Architektūroje estetika nėra materialus, apčiuopiamas dalykas. Dažnai ji turima omenyje, kai kalbama apie pastato išvaizdą, vis dėlto ne vienas tyrėjas sutinka, kad estetikos aspektas slypi kone kiekviename architektūros objekto lygmenyje: pradedant funkcija, forma, konstrukcija, baigiant tokiais svarbiais dalykais kaip tvarumas ar žmogaus gerovė.
Šalys, tarptautinėje architektūros arenoje sugebėjusios įsitvirtinti ir pirmauti kokybiškos, netgi ikoninės architektūros srityje (Nyderlandai, Danijos Karalystė), ėmė akcentuoti kitus nei estetinius architektūros vertinimo kriterijus.
Tačiau jau pasigirsta protesto prieš estetikos, kaip vieno pagrindinių architektūros vertinimo kriterijų, eliminavimą balsų. Bene geriausiai tokios tendencijos kritiką pareiškė žymus danų kraštovaizdžio architektas Stigas Lennartas Anderssonas.
Vis dėlto nemažai šalių savo architektūros politikos dokumentuose pabrėžia estetikos svarbą. Geram dizainui būdingi trys požymiai: grožis, tvirtumas ir patogumas. Patraukli architektūra yra estetiška ir kokybiška, jos estetiką kuria kompozicija, forma, mastelis bei tekstūra.
Estetikos žinovas anglų filosofas Rogeris Scrutonas taikliai pastebėjo, kad architektūroje estetinė vertybė yra ilgalaikis tikslas, o nauda - trumpalaikis. Juk galiausiai niekas nekonservuoja pastato, jei šis neatrodo teisingai.
Susipažinus su įvairių šalių dokumentais, reguliuojančiais architektūros sritį, peršasi prielaida, kad šio kriterijaus gali būti vengiama dėl paprastos priežasties - dėl keblumo jį apibrėžti ir pritaikyti praktikoje. Estetinė vertė turi būti nustatoma ne atsietai, bet atsižvelgiant į pastato kontekstą. Bet kuriuo atveju, EK nuomone, svarbu, kad pastato išvaizda atskleistų jo funkciją ir vaidmenį urbanistinėje aplinkoje.
Paradoksalu, nes vyrauja nepareikšta abejonė, kad estetikos įteisinimas varžys kūrybos laisvę.
Arthuro Danto ir Rogerio Scrutono požiūriai į grožį šiuolaikiniame mene
Šiuolaikinėje estetikoje ir meno filosofijoje svarstymai apie grožį neprarado savo aktualumo. Arthuras Danto atmeta estetiką kaip teoriją, kuri neatitinka šiuolaikinio meno. Jis teigia, kad pradedant dadaistiniu sąjūdžiu ir užbaigiant 7-ojo dešimtmečio konceptualizmu, grožis išnyksta iš šiuolaikinio meno. Danto solidarizuojasi su Hegelio meno filosofija, kurioje menas siejamas su idėjų raiška. Taigi šiuolaikinį meną Danto sieja su konceptualine interpretacija, o ne su jusline grožio raiška ir estetiniu išgyvenimu.
Scrutonas laikosi priešingos pozicijos nei Danto. Scrutonas meno kūrinio prasmę sieja su intencionalia intuicija, kuri gali būti identifikuojama tik per meninę išraišką. Jo nuomone, diskusijos apie grožį yra ne ginčai apie subjektyvias patirtis, bet galimybė atsigręžti į pačius patiriamus objektus ir juose slypinčias galimybes. Kita vertus, Scrutonas kvestionuoja šiuolaikinį meną kaip pasukusį klystkeliais.
Algirdo Šliogerio įžvalgos apie meno ir grožio santykį
A. Šliogeris teigia, kad šiandien menas akivaizdžiai yra miręs. Menas vis radikaliau, netgi principingai atsiriboja nuo grožio. Tokie pasakymai kaip „bjaurumo estetika“ tapo netgi banalybe, o toks tapinys ar statinys, kuris išsaugojo tradiciškai suprantamo grožio bruožų, laikomas „kiču“. Akivaizdžiai matyti polinkis į bjaurumą.
Šliogeris iškelia svarbią meno suvokimo sąsają su žmogaus savijauta pasaulyje. Menas nuo pat savo atsiradimo buvo žmogui savotiška „užuovėja“, savotišku ryšiu su pasaulio grožiu, žmogus labiausiai linko prie meno sunkiausiais kasdienybės laikais. Mūsų laikais vyksta atvirkštinis procesas: atrodo, lyg meno paskirtis yra atitverti žmogų nuo pasaulio, priversti tuo pasauliu bjaurėtis, jo bijoti.
Fenomenologinis požiūris į estetinį suvokimą (Vosylius Sezemanas)
Sezemano estetika šiuo požiūriu yra labai artima Scrutono pozicijai, tačiau jis labiau pabrėžia fenomenologiškai reikšmingą suvokimo nuostatos reikšmę meno kūrinio struktūrai. Sezemanas teigia, kad bet kokios estetinės teorijos pagrindas yra tiesioginis estetinis suvokimas. Pasak Sezemano, kadangi estetinis suvokimas yra vertybinis, t.y. nukreiptas į grožio objektą kaip vertybę, jis yra priklausomas nuo sąmonės nuostatos. Be šios specifinės nuostatos grožio išgyvenimas yra neįmanomas. Neužtenka stebėti objektą, kuriame pasireiškia grožis. Grožis išgyvenamas ypatingame suvokimo akte, kuris skiriasi nuo įprastinio suvokimo.
Sezemanas išvengia estetinio išgyvenimo subjektyvizavimo ir reliatyvizavimo, nes atranda jo pagrindą intencionaliame estetinio suvokimo objekte. Kitaip sakant, kitų estetinių išgyvenimų intersubjektyvų prieinamumą garantuoja galimybė juos pakartoti ir išgyventi kaip savo aktus, o pakartojimas yra galimas tiktai todėl, kad patys aktai yra nukreipti į tuos pačius objektus, kurie savo struktūros raiška pateikia patiriančiajam subjektui nurodymus ir neleidžia jų savavališkai suvokti.
Šiuolaikinio Meno Ribos ir Užribiai
Pagrindinę šiuolaikinio meno, kaip meno objektų ir su jais susijusių estetinio pojūčių sistemos, problemą apibrėžėme negalėjimu vienareikšmiškai ir neabejotinai apibrėžti, kas yra menas šiandien, koks prasminis turinys slepiasi po šia sąvoka.
Pagrindinis diskusijos apie bjaurumo estetiką klausimas yra, ar menas privalo būti gražus (estetiškas, sukeliantis teigiamas emocijas, teigiamai veikiantis žmogaus savijautą pasaulyje ir t. t.), ar pagal apibrėžimą menas gali būti išreiškiamas pasišlykštėjimą, baimę, siaubą ir atstūmimą sukeliančiomis formomis bei būdais?
Šiuolaikybė ir Periodizacija mene
Šiuolaikinio meno apmąstymo kategorijos nėra pastovios ir jau kurį laiką judėjo viena linkme. Didžiąja dalimi jos buvo plėtojamos, sutelkiant dėmesį į percepciją - tokią prieigą primetė pirmiausia modernistinio meno kūriniai. Šiuolaikybės sampratos genealogiją formuoju pasitelkdamas Foucault diskursyviojo darinio koncepciją, o ypač tuo, kaip pastaroji išsikristalizuoja į epistemą.
Tad teigiu, kad meno periodas, kurį vadiname šiuolaikybe, laipsniškai formavosi jau kurį laiką, ir tai vyko paraleliai formuojantis kitiems hegemoniniams dariniams - tokiems kaip globalizacija ir neoliberalizmas, kuris galutinai įsitvirtino XX a. 9 deš.
Globalizacija įgauna daugelį formų. Viena jų - teminės ar ikonografinės globalios integracijos reprezentacijos skirtinguose kūriniuose. Kita forma, kurią globalizacija įgauna meno pasaulyje - stambių globalių parodų laikinuose kontekstuose išplitimas (tai bienalės, trienalės, Documenta’os, meno mugės ir pan.).
Šiuolaikybėje ima formuotis nauja technologinė vaizduotė, kurios atsiradimą paskatino netikėta, nevaldoma ir globali interneto komunikacijos bei informacijos technologijų plėtra. Pilna elektroninės ir skaimeninės kultūros integracija šiuolaikybės laikotarpiu meno ir meno istorijos kontekste atsispindi įvairiais būdais. Pirmiausia, technologiniai meno objektai ėmė dominuoti apčiuopiamų objektų atžvilgiu - meno galerijas ir muziejus tiesiog užplūdo įvairiausi pažangiųjų technologijų hibridai.
Naujame periode sugrįžo ir stebėtinai išpopuliarėjo estetikos filosofija, siekianti aptikti „specifinę“ pačios estetinės patirties prigimtį.
tags: #siuolaikinis #estetikos #suvokimas