Žmogaus elgesys yra sudėtingas reiškinys, kurį lemia daugybė veiksnių. Nors atrodo, kad elgesį galime keisti sąmoningai, iš tikrųjų tai nėra taip paprasta. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas lemia mūsų elgesį ir kodėl kartais negalime jo pakeisti.
Individualiosios psichologijos principai
Vienas iš pagrindinių individualiosios psichologijos principų yra požiūris, kad žmogus iš esmės yra siekiantis tikslo. Kiekvienas mūsų veiksmas yra mums naudingas, nes priartina mus prie tikslo. A. Adleris teigė, kad kiekvienas žmogus yra patyręs nuvertinimą ir menkavertiškumo jausmą jau vien todėl, kad buvo vaikas. Mažas, silpnas vaikas suaugusiųjų pasaulyje dažnai pasijunta bejėgis ir randa būdų įveikti savo menkavertiškumą. Pavyzdžiui, priverčia tėvus nusileisti ir paklusti jo norams arba išveda juos iš emocinės pusiausvyros (mažas akmenukas didelį vežimą išverčia). Adleris kalba apie siekiamo tikslo (šiuo atveju pranašumo) aktyvumą. Kitais žodžiais būtų galima sakyti, kad šis siekis ir tikslo pasiekimas yra iliuzinis, netikras. Vienas iš svarbiausių įgimtų žmogaus poreikių pagal A. Adlerį yra jaustis pakankamai reikšmingam. Kai žmogus patiria ir jaučia nuvertinimą bei menkavertiškumo jausmą, jis natūraliai (įgimtai) siekia tą kompensuoti, o dėl to dažniausiai pašoka kiek aukščiau, nuvertindamas šalia esantį kitą žmogų (kartais tai būna jo menkavertiškumo jausmo kaltininkas, kartais - ne). Abu šie kraštutinumai yra netikri, sukurti subjektyvioje patirtyje.
A. Adlerio nuomone, nuvertinimą patyrusio žmogaus psichikoje natūraliai kyla kompensuojamasis judesys, ieškantis būdų sugrąžinti savivertę. Pavyzdžiui, klasikinė situacija - mes stovime eilėje, o kažkas užlindo. Koks gi bus mūsų vidinis judesys? Nuvertinti kitą - parodyti jam, kad pykstam (rankos gestas, suraukti antakiai, burbėjimas) ar bent jau viduje sau pasakyti, ką galvojam (na, aš tai jau taip bjauriai nepasielgsiu). Čia galime matyti menkavertiškumo/ pranašumo siekio dinamiką ir tai, kad abu mūsų vidiniai procesai - tiek jautimasis nuvertintu, tiek jautimasis pranašesniu (paburbėjus ar pasijutus moralesniu) yra fiktyvūs, netikri. Juk mūsų vidinė vertė ir reikšmė nepakito. Ji su tuo nesusijusi. Pozityvu yra tai, kad asmuo visada stengiasi kuo konstruktyviau atstatyti savo pažeistą vertę. Iš pradžių atėję į naują vietą stengiamės konstruktyviai surasti tokią poziciją, kuri leistų mums jaustis pakankamai reikšmingiems ir tik tam mėginimui nepasisekus galime ieškoti mažiau naudingų mums ir visuomenei būdų.
Taigi optimistiška yra tai, kad kūrybinę jėgą, kuri yra kiekvieno iš mūsų turtas, leidžiantis išsaugoti savigarbą įvairiose sunkiose situacijose, galime naudoti pozityviai. Ir vienas iš svarbiausių dalykų - kurti tokią visuomenę, bendruomenę ir šeimą, kurioje kiekvienas gali jaustis (būti) reikšmingas pakankamai. Taigi menkavertiškumo jausmas, pranašumo siekio jausmas yra būdingas mums visiems, jau vien todėl, kad buvome vaikai, kaip sako A. Adleris. Tačiau kai kurie iš mūsų susiduriame su dideliu nuvertinimu. Kokios galimos jo priežastys? Labai kritiški tėvai (dažniausiai tai bus savimi nepasitikintys tėvai, reikalaujantys, kad vaikas savo gyvenimu liudytų jų, kaip tėvų, tinkamumą); tobuli tėvai, kurių negalima pavyti; fiziniai trūkumai, ligos ar tiesiog visuomenės susikurto įvaizdžio neatitikimas; priklausymas tautinei, rasinei ar seksualinei mažumai, pabėgėlio statusas. Atskirai reikia paminėti fizinę, seksualinę ar psichologinę prievartą, vaikų nepriežiūrą (pasitaikančią visose socialiniuose sluoksniuose) - tai iš esmės žeidžia augančio žmogaus savivoką, savigarbą.
Todėl tais atvejais, kai žmogus patiria didelį nuvertinimą, formuojasi menkavertiškumo kompleksas, kuris yra neatsiejamas nuo pranašumo siekio komplekso. Kitais žodžiais tariant, žmogus, kuris visą laiką jaučiasi menkesnis, visą laiką bandys įrodyti savo pranašumą. Ir tokioje situacijoje jau tenka susidurti su praradimais. Pavyzdžiui, paauglys meta mokyklą - jis netiki, kad gali mokytis, jaučiasi pranašesnis, nes niekas negali priversti jo apsigalvoti ir eiti į mokyklą. Kiekvieno mūsų gyvenimas turi savo tikslą, dažniausiai neįsisąmonintą. Tas tikslas formuojasi pirmaisiais gyvenimo metais. Šioje vietoje labai svarbi yra gyvenimo patirtis. Būtent patirtis ir lemia ne tik mūsų veiksmus ar pasirinkimus, bet ir mūsų suvokimą, situacijos matymą.
Taip pat skaitykite: Tėvų ir pedagogų patarimai
Apercepcija
Apercepcija - tai, kaip mes suvokiame pasaulį, priklauso nuo mūsų anksčiau įgytos patirties. Iliustracija galėtų būti patarlė „Kartą nudegęs ir šaltą pučia”. Todėl ne tiek svarbu gyvenimo faktas, kiek tai, ką tas faktas reiškia žmogui. Pavyzdžiui, mergina su savo vaikinu išvažiuoja pasivažinėti, mergina vairuoja. Vaikinas sako: „Tu gerai vairuoji.” Viena mergina šiuos žodžius priima kaip komplimentą, jos įgūdžių įvertinimą. Ji jaučiasi gerai išgirdusi šį sakinį. Kita mergina pradeda labai jaudintis, sutrinka, gal net susierzina. Kodėl? Ji nepasitiki savimi, gal ir netgi ne tik kaip vairuotoja, o vaikino pastaba parodo, kad jis kreipia dėmesį į tai, kaip ji vairuoja, vadinasi (pagal jos logiką), jis pastebės, kai ji padarys klaidą, ir ja nusivils, o tada gali nuspręsti, kad draugauti neverta ir t.t. Taigi kiekvienas mūsų esame unikalūs savo patirtimi, vadinasi, kiekvienas turime unikalią „privačią logiką”.
R. Dreikursas sukūrė netinkamų elgesio tikslų koncepciją. Kai negalime jaustis reikšmingi elgdamiesi tinkamai, to reikšmingumo jausmo siekiame elgdamiesi netinkamai. Šią koncepciją R. Dreikursas sukūrė remdamasis savo ilgamete tėvų ir mokytojų konsultavimo patirtimi. Ji padeda suprasti vaikų ir paauglių netinkamą elgesį, tačiau ir suaugę taip pat nesame laisvi nuo šių netinkamo elgesio tikslų. Tik suaugusiojo gyvenime jie ne taip aiškiai matomi.
R. Dreikurso nuomone, yra keturi netinkamo elgesio tikslai:
- Dėmesio siekis - vaikas jaučiasi reikšmingas tik tada, kai į jį yra atkreipiamas dėmesys;
- Jėgos kova - vaikas jaučiasi reikšmingas tik tada, kai jo viršus;
- Kerštas - vaikas jaučiasi reikšmingas, kai įskaudina kitą taip pat, kaip ir jis pats buvo įskaudintas;
- Pasitraukimas ar prisiimtas nesugebėjimas - vaikas jaučiasi bejėgis, nori būti paliktas vienas, nes netiki, kad jis gali.
Pirmieji du tikslai yra būdingi visiems vaikams ir paaugliams, tačiau, jei vaikai ir toliau patiria daugiau nuvertinimo nei padrąsinimo, jie sieks 3-io ir 4-o tikslo, o tai jau destruktyvu. Adleriškosios terapijos tikslas - suprasti asmens individualią (privačią) logiką.
Socialinis žmogaus pradas
Vienas iš įgimtų žmogaus poreikių - bendrumo, priklausymo poreikis. Šį poreikį A. Adleris aiškino biologiškai. Adleriui bendruomeniškumo jausmas buvo daugiau nei tik psichinę realybę atspindintis (įvardijantis) terminas. Įdomu tai, kad vokiškai A. Adleris vartojo terminą Gemeinshafts-gefuhl. Emigravęs į Ameriką jis pradėjo rašyti angliškai ir 1929 m. bendruomeniškumo jausmą įvardijo socialiniu interesu. Bendruomeniškumo jausmą A. Adleris apibūdina kaip psichinę būseną ar jausmą, kad esi bendruomenės dalis, iš esmės - kad esi pasaulio dalis. Tiek bendruomeniškumo jausmas, tiek socialinis interesas yra nukreipti į tai, kas už individo ribų. Socialinis interesas yra aktyvi motyvuojanti, nukreipianti elgesį jėga. Asmuo yra atsisukęs į kitus socialiai naudingu būdu. Bendruomeniškumo jausmas yra socialinio intereso pagrindas. R. Dreikursas pratęsė A. Adlerio mintis kalbėdamas apie geležinę socialinio gyvenimo logiką - bendruomeniškumo jausmas ir menkavertiškumo/pranašumo siekio dinamika veikia taip pat neatšaukiamai kaip ir žemės traukos dėsnis.
Taip pat skaitykite: Kaip saugiai pakeisti antidepresantus
Bendruomeniškumo jausmas susideda iš dviejų dalių: poreikio priklausyti grupei ir poreikio įnešti savo indėlį į grupės gyvenimą. Tos abi dalys yra susijusios. Jausdami priklausą grupei aktyviau dalyvaujame jos gyvenime, veikiame jos labui viduje ar išorėje. Pavyzdžiui, kai atvažiuojame pas draugus į kitą miestą, kur jų šeimoje turime pagyventi kelias dienas. Iš pradžių dažniausiai būna nelabai jauku, tačiau jei turime galimybę jiems padėti - pavyzdžiui, paruošti valgyti, kol jie darbe (jei atvažiavome atostogauti), paimti jų vaiką iš darželio ar mokyklos - galime pasijausti laisviau. Logika būtų tokia: aš naudingas, vadinasi, kažkiek savas. Šie abu bendruomeniškumo jausmo aspektai labai intensyviai panaudojami adleriškam konsultavimui. Kartu su klientais ieškoma būdų, kaip būti reikšmingam elgiantis konstruktyviai, kaip vaikams ir paaugliams padėti taip pat jaustis.
Socialinio intereso prigimtis biologinė. Žmogus gimsta su galimybe būti socialus, bendruomeniškas. Iš pradžių vaikas jaučia šį jausmą santykyje su mama. Jis kaip ir peržengia savo ribas atsisukdamas į mamą. Ji vaiko dėmesį nukreipia į kitus šeimos narius (plečia jo matymo ir jausmų lauką), vėliau į kitus bendruomenės narius (kitus gimines, draugus, kaimynus). Jei motina neatlieka šios funkcijos, vaikas nepasiruošęs spręsti socialinio gyvenimo problemų. A. Adleris pabrėžė, kad socialinis interesas - tai įgimta potencija, kurią reikia sąmoningai ugdyti. Įgimta socialinio intereso „medžiaga” nepakankama, kad galėtų vystytis be socialinio supratimo naudos. Tik socialiniame kontekste formuojasi subjektyvus vaiko sprendimas, kaip jis interpretuos daugiaprasmį socialinį kontekstą. Tai priklauso nuo kūrybinės vaiko energijos, kurią nukreipia aplinka, ir nuo aplinkos patyrimo.
Žmogaus psichologinė gerovė, psichinė sveikata yra artimai susijusi su bendruomeniškumo jausmu - žmogus, kuris jaučiasi priklausantis realiai grupei (šeimai, klasei, draugų grupelei), jaučiasi galįs būti naudingas tai grupei, jaučiasi saugus, pasitikintis savimi, pakankamai reikšmingas. Šie du pagrindiniai - reikšmingumo ir bendruomeniškumo - jausmai yra susiję, vienas kitą palaiko. Bet, deja, ir atvirkščiai - šeimą praradęs žmogus sunkiai geba išlaikyti reikšmingumo jausmą. Taigi socialinio jausmo ugdymas, puoselėjimas yra svarbus kiekvienai visuomenei ir bendruomenei - tiek grupės, tiek šeimos, tiek individo lygmeniu. Dabartinės psichologijos ir neuropsichologijos tyrimai moksliniais faktais patvirtina XX a. pirmoje pusėje Adlerio pareikštas įžvalgas apie žmogaus socialumą. Taip, žmogus socialus nuo pirmųjų gyvenimo minučių (o gal ir anksčiau) - jis orientuotas į santykį su kitu žmogumi, su pasauliu.
Vientisumo svarba
Adleris teigė, kad asmuo yra vientisas, visuminis, neskaidomas į dalis. Žmogaus vientisumo samprata yra gana dažnai deklaruojama, tačiau ją suprasti ar priimti nėra paprasta. Pirmiausia, mums labai sudėtinga suprasti žmogaus kūno, psichikos ir dvasios vienybę. Šiuolaikiniai neuropsichologiniai ir raidos psichologijos tyrimai leidžia kalbėti apie kūno ir intrapsichinio gyvenimo vienovę. Žinome, kad patirties procese formuojasi anatominiai-fiziologiniai ryšiai, užtikrinantys psichologinio lygmens funkcionavimą. Šiuolaikiniai neurologai smegenis vadina bio-psichocialiniu organu. Tačiau įvairių sričių profesionalams dar sunku suvokti ir pripažinti, kad tai reiškia, jog visi lygmenys vienodai svarbūs ir kad daugybiniai priežastiniai ryšiai veikia visomis kryptimis. Holizmas reiškia, kad visuma yra daugiau nei atskirų dalių suma. Geštaltinės psichologijos atstovai tą nurodė pirmieji. Pavyzdžiui, mozaika negali būti suprasta, jei išardysime ją į atskirus elementus. Visuma yra nedalomas vienetas ir suprantama pirmiausia todėl, kad atskirų elementų prasmė yra nustatoma. Ne mažiau sudėtinga suvokti psichologinio lygmens holizmą. A. Adleris šią problemą bandė spręsti įvesdamas gyvenimo stiliaus sąvoką. Gyvenimo stilius yra visuminis asmens reiškimasis. Jis atspindi būdus, kuriais individas siekia savo gyvenimo tikslo. Atsimename, kad mūsų tikslo siekio varomoji jėga gali būti iliuzorinis pranašumo siekis, kurio mes net neįsisąmoniname. Lygiai taip pat sąmoningai nesuvokiame gyvenimo stiliaus ypatybių ir jų kilmės.
Elgesį lemiantys veiksniai
Žymus neurobiologas ir primatologas Robertas M. Sapolsky savo knygoje „Elgesys“ išsamiai analizuoja, kokie veiksniai lemia mūsų elgesį. Kas dėjosi mūsų smegenyse tą akimirką, kai vienaip ar kitaip pasielgėme? Gal nervų sistemą sudirgino vaizdas, garsas ar kvapas? O galbūt čia kalti hormonai? Kokią reikšmę turi paauglystės, vaikystės, ankstyvosios raidos patirtys ir genetinės ypatybės?
Taip pat skaitykite: Pasąmonės keitimo metodai
Aistė Pranckevičienė teigia, kad į elgesį yra žvelgiama pradedant nuo biocheminių dalykų, nuo neurono, nuo hormono, nuo geno iki kultūros, evoliucijos, vertybių, religijos. Atskleidžiama, koks sudėtingas yra žmogaus elgesys. Karas Ukrainoje kardinaliai apverčia argumentus, kodėl šią knygą reikia skaityti, - ji padeda suprasti agresiją ir jos priežastis. Kaip mes tampame viena ar kita šalimi, kaip mes matome priešininką, kodėl mes jį taip matome, ką daryti, kai kyla agresija, kaip pradėti tartis.
Albinas Bagdonas teigia, kad knyga yra apie žmogaus prigimtį. Mes elgiamės ir norime žinoti, kodėl taip elgiamės. Čia, sakyčiau, yra įvairių žmogaus poelgių enciklopedija, sklandžiai juos paaiškinanti. Paaiškinama ne vien tik iš neurologinių ar neurocheminių pozicijų, bet būtent iš evoliucinio taško: sekundė iki poelgio, minutė, diena, gyvenimas ir t.
Didžiausia šios knygos vertybė, kad ji nesiūlo paprastų atsakymų, o mums visada labai norisi būtent tokių. Net jei pažvelgtume į Ukrainos kontekstą. Kiekvienas ekspertas, ypač karo pradžioje, bandė paaiškinti, kas vyksta, iš tos pozicijos, kurioje yra pats: psichiatras aiškino per psichikos ligos prizmę - skaičiau net seksologų pasisakymus - buvo aiškinimų per psichoanalizę, per ekonomiką, per istorines nuoskaudas. Bet iš tikrųjų kiekviename veiksme telpa viskas, todėl ir reikia taip plačiai žiūrėti. Nuo prigimties ir net nuo to, kaip sako Sapolsky, ar mes pavalgę, gal net nuo to, su kuo prasilenkėme eidami, priklauso mūsų veiksmai šią akimirką. Elgesys yra neprastai sudėtingas, nulemiamas daugybės veiksnių.
Apskritai vyksta visų sričių neurologizacija, ypač psichologijos. Jei prieš kokius 30 metų būtume atsivertę psichologijos vadovėlius, juose apie smegenis būtumėte radę nedaug. Dabar, kai pažiūri kokią suvokimui skirtą knygą, - ten du trečdaliai būna vien tik apie nervų sistemą, kas dedasi mūsų smegenyse. Dėl to, kad mes siekiame paaiškinti, o paaiškinti galime tik per smegenis. Norim nenorim yra keturios pagrindinės žmogaus sudedamosios: smegenys, elgesys, psichika ir kūnas. Be abejonės, jie visi veikia kartu. Bet šiais laikais akcentas yra į smegenis.
Svarbu paminėti, kad mokslas turėtų būti objektyvus, bet jame vis tiek yra mados. Šiuo metu mada yra „neuro“. Mokslininkai padaro kokį nors tyrimą ir tuoj pasipila skambios antraštės. Sapolsky savo knygoje, ypač paskutinėje dalyje, kelia labai sudėtingus klausimus apie neuroaspektą ir teisę, apie tai, ar žmogus gali būti baudžiamas už dalykus, kurie galbūt yra nulemti neuroaspektų. Ir nėra paprastų atsakymų. Knyga bando parodyti, kiek sudėtingas ir įvairialypis yra tas neuroaspektas, kad tai nėra vien biologija. Mūsų smegenys yra organas, kuris visą laiką palaiko ryšį tarp žmogaus ir aplinkos. Smegenyse daug dalykų atsiranda per išmokimą, per patirtį, per įsitikinimus ir mes galime daug dalykų keisti. Jeigu mažiname automatizmą ir labiau apgalvojame tam tikrus dalykus. Pagrindinė žinutė iš šios knygos - „neuro“ yra gerai, bet prie jo turi būti kiti dalykai: socialiniai mokslai, visuomenė, vertybės.
Smegenų skenavimo įtaka psichologijai
Smegenys palaiko ryšį tarp žmogaus ir aplinkos. Vien suprasdami ir keisdami smegenis mes negalime pakeisti aplinkos. Mes negalime pakeisti pirmųjų gyvenimo metų vaikystėje ar tėvų vartojamo žodyno, kiek vaikas gavo šeimos šilumos, kaip jis pritapo prie bendraamžių grupių. Visa tai mus formuoja, ir ne vien psichologiniu, bet ir biologiniu lygmeniu.
Pastaruoju metu labai sparčiai plėtojama nauja kryptis genetikoje - epigenetika, kur parodoma, jog kai kurie elgesio aspektai gali būti modifikuojami, nors atrodo, kad elgsena yra nulemta genų. Kiekvienoje konkrečioje situacijoje yra formuojamas naujas nervinis tinklas. Nebūtinai tai naujų sinapsių susidarymas tarp nervinių elementų, bet tai gali būti kai kurių kontaktų išmetimas, pavyzdžiui, tokių, kurie sukelia žmogui agresiją. Šiais atvejais bus galima kryptingiau dirbti per psichoterapiją ir pan. Dabar vaistus psichiatrai skiria ne šiaip sau, o remdamiesi tuo, kas dedasi tam tikrose smegenų dalyse.
Vaikystės ir paauglystės reikšmė
Viską, ką žinome apie paauglystę, reikia vertinti ne iki galo išsivysčiusios kaktinės žievės kontekste. Sapolsky priešpriešina, kad paaugliai pagal biologines sistemas jau subrendę, bet jų kaktos skiltis dar nepakankamai išsivysčiusi. O kaktos skiltis ir priima sprendimus. Jei turėsime omenyje, kad paauglių limbinė sistema, autonominė nervų sistema ir endokrininiai mechanizmai jau veikia visu pajėgumu, o kaktinės skilties žievė dar net nebaigta konstruoti, paaiškės, kodėl paaugliai mus taip siutina, yra nuostabūs, tikri asilai, impulsyvūs, įkvepiantys, destruktyvūs, kenkiantys sau, altruistai, savanaudiški, nepakenčiami ir gebantys keisti pasaulį. Pagalvokite: paauglystėje ir ankstyvoje suaugystėje esama didžiausios tikimybės, kad asmuo žudys, bus nužudytas, visam laikui paliks gimtuosius namus, išras naują meno rūšį, prisidės prie diktatoriaus nuvertimo, išžudys kaimo gyventojus etninio valymo pagrindais, paaukos savo laiką ir pastangas stokojantiems, taps priklausomas nuo substancijų, susiras antrąją pusę už savo visuomenės grupės ribų, visam laikui pakeis fizikos mokslą, ims rengtis siaubingai neskoningais drabužiais, pramogaudamas susilaužys kaklą, paskirs gyvenimą Dievui. Kitaip tariant, tai laikotarpis, kai daugiausia rizikuojama, ieškoma naujovių, stengiamasi užmegzti ryšius su bendraminčiais.
Kaktinė žievė atsakinga už vykdomąsias funkcijas - priima sprendimus, sustabdo mus nuo blogų ketinimų, pradėtų impulsyvių veiksmų. Tai evoliuciškai vėlyviausias organas, dėl to ir skiriamės nuo kitų gyvūnų. Net neandertaliečio smegenų masė buvo didesnė negu mūsų, bet jo smegenys buvo labiau ištemptos, jis buvo labiau vizualinė būtybė, o mes - Homo sapiens, šiuolaikinis žmogus - esame labiau protaujantys, daug dalykų galintys spręsti vaizduotėje, numatyti ateitį ir panašiai. Užtat tik Homo sapiens pradėjo kurti meną. Kaktinės skilties pirmas brandos etapas yra 6-7 metai, kai vaikas subręsta mokyklai. Ne šiaip sau šiame amžiuje pradedama eiti į mokyklą. Tada prasideda savireguliacija, jau gali 15-20 minučių išbūti nepakeitęs veiklos ir t. t.
Vykdomosios funkcijos yra iš esmės kažkas panašaus į vadovą, kuris pats daug darbo neatlieka, bet pasirūpina, kad kiti gerai dirbtų, kad dėmesys būtų nukreiptas ten, kur reikia, kad būtų kuriami ir susidėliojami ateities planai, kad būtų pagalvojama apie santykius, kad organizacijoje visi gerai sutartų.
Deja, vaikams psichikos priežiūros paslaugų beveik nėra arba tėvai nenoriai už jas moka. Tarkim, tėvai patys mielai eina į psichoterapiją, bet jeigu reikia sumokėti už psichoterapiją vaikui - atsiranda atsargumas ir nenoras investuoti į vaiką. Gal kultūriškai tikimės, kad vaikiškos problemos praeis savaime, tarsi išaugsime ir susitvarkysime. Kita priežastis ekonominė, nes vaikai patys neuždirba pinigų. Dirbantis žmogus moka mokesčius ir tarsi nusipelno tam tikrų paslaugų, o vaikai - ne.
"Mes" ir "jie"
Žmogui yra būdinga tendencija skirstyti aplinkinius į savus ir svetimus. Tai ateina evoliuciškai, natūraliai: ir iš resursų apsaugos, ir iš genų pozicijos. Mūsų smegenyse yra labai stiprūs automatiniai, pasąmoniniai biologiniai mechanizmai, kurie tokią klasifikaciją ir vykdo. Net ir dabar, kai įsivaizduojame, kad esame labai civilizuoti žmonės, mūsų smegenys nuolat vykdo pasąmoninį žmonių skirstymą.
Viena iš žinučių, kurią Sapolsky labai išryškina savo knygoje, yra kiek daug mūsų sprendimų lemia nesąmoningi, visiškai automatiniai dalykai. Tada kyla klausimas: ar mes juos galime keisti, ar galime valdyti? Turbūt, kaip sako Sapolsky, galime valdyti tiek, kiek keičiame automatizmą sąmoningais pasirinkimais. Kalbant apie skirstymą į „juos“ ir „mes“, automatizmą mažina „jų“ - priešo - pažinimas. Tada „jie“ tampa vis labiau žmonėmis, vis labiau „mes“.
Laisva valia
Esminis klausimas, kaip laisvą valią apibrėžiame. Jei apibrėžiame kaip galimybę tapti kuo noriu, padaryti ką noriu, visiškai laisvai pasirinkti, tai tokios laisvos valios tikrai neturime. Bet vis dėlto kiekvieną akimirką mes renkamės. Priimame kasdienius mažus pasirinkimus: ar bendradarbiauti, ar susipykti, ar aktyviai konfrontuoti, ar atsitraukti. Šituose mažuose dalykuose ir yra tikroji laisvoji valia. Jei sakyčiau, kad jos nėra, iš esmės paneigčiau psichologiją, psichologinės pagalbos galimybes. Laisva valia tam tikra prasme egzistuoja ir kalbant apie biologinį pagrindą. Toks dalykas kaip neuroplastiškumas, gebėjimas mokytis - čia taip pat yra laisva valia. Gebėdami išmokti naujų dalykų gebame priimti kitokį sprendimą, nei galėtume remdamiesi tik automatizmu. Gimdami mes turime nebaigtas smegenis, tai taip pat valios prielaida, mes galime išmokti būti kažkuo. Bet čia svarbu ir visuomenė, kultūra, kurioje augame, gyvename, kokias sąlygas jos sudaro: kokios smegenys užaugs, kokios vertybės, netgi kokie automatizmai susiformuos.
Sapolsky knygoje kalba apie tarsi automatiškai priimamus teisingus sprendimus, nes tam tikros normos taip giliai yra įdėtos į žmogų, kad tampa nebekvestionuojamos, - tiesiog elgiesi teisingai. Tarkime, gelbėji žydų vaiką iš geto rizikuodamas savo gyvybe, nors tai yra visiškai nelogiška.
tags: #negalesime #pakeisti #elgesio