Vaikystė - svarbus žmogaus gyvenimo etapas, kuriame patirtos traumos gali turėti ilgalaikį poveikį. Šiame straipsnyje aptariami psichologinės pagalbos metodai, skirti padėti žmonėms, patyrusiems vaikystės traumas, įveikti jų pasekmes. Straipsnis remiasi įvairiais šaltiniais, įskaitant psichologų įžvalgas ir mokslinių tyrimų duomenis, siekiant suteikti išsamų supratimą apie traumų poveikį ir galimus gydymo būdus.
Vaikystės traumos ir emocinis apleistumas
Psichoterapijoje dažnai susiduriama su vaikystės traumų tema. Tai laikas, kai vaikas negali savimi pasirūpinti, būdamas priklausomas nuo tėvų, mokytojų ar kitų asmenų. Netektys, patyčios, prievarta ir kitos nesėkmės gali palikti gilų sielos randą. Tačiau ne visada trauminiai prisiminimai yra akivaizdūs. Kai kurie žmonės teigia, kad jų vaikystė buvo puiki, tačiau jie vis tiek susiduria su kliūtimis, kurios veda atgal į praeitį. Šis neapčiuopiamas vaiduokliškas pavidalas, trukdantis jaustis pilnaverčiais, gali būti emocinio apleistumo ženklas.
Kas yra emocinis apleistumas?
Emocinis apleistumas - tai psichologinės traumos forma, kai augantis vaikas negauna pakankamo emocinio tėvų atsako. Skirtingai nei trauma, kuri yra susijusi su įvykiu, emocinis apleistumas yra susijęs su tuštuma, įvykių nebuvimu, ignoravimu ir nejautrumu. Vaikui reikėjo emocijų, empatijos, palaikymo ir atjautos, tačiau vietoj to buvo tuštuma. Emocinio ryšio trūkumas - tai tėvų negebėjimas sveikai emociškai reaguoti į vaiko poreikius, jų emocinis atsiribojimas. Vaikai, neturintys emocinio ryšio su tėvais, neišsiugdo emocinio ryšio su savimi, todėl patiria emocinį apleistumą.
Emocinio apleistumo lygio nustatymas
Emocinio apleistumo lygį galima nustatyti pagal specialų klausimyną. Pagal gautą balą, emocinio apleistumo lygis gali būti:
- Mažas (0-3): Vaikystėje buvo pakankamai dėmesio iš tėvų ir artimųjų.
- Vidutinis (4-7): Emocinio ryšio su tėvais nepakako. Kartais sunku suprasti savo jausmus, jaučiamas diskomfortas, norisi atsitraukti arba nusileisti kitiems, kai to nereikia.
- Didelis (7-10): Augant išgyventas stiprus emocinis apleistumas. Sunku susisieti su savo emocijomis, dažnai nesijaučiama savimi.
- Labai didelis (11 arba daugiau): Vaikystėje patirtas didelis emocinis apleistumas. Trūko žmonių, su kuriais galėta palaikyti glaudų emocinį ryšį.
Emocinis apleistumas nėra našta, su kuria reikia keliauti per visą gyvenimą. Jį galima įveikti pasitelkus kompetentingą specialistą. Svarbu suprasti, kad tai ilgalaikis darbas, reikalaujantis atsidavimo, atlaidumo sau ir laiko.
Taip pat skaitykite: Psichologiniai romanai
Trauminės patirtys vaikystėje ir jų požymiai
Trauminės patirtys vaikystėje, tokios kaip smurtas ar artimojo netektis, yra gana dažnos. Jos siejamos su įvairiais emociniais, elgesio, socialiniais ir akademiniais sunkumais. Anksti pastebėjus šiuos sunkumus, galima laiku suteikti tinkamą pagalbą.
Doc. dr. Paulina Želvienė teigia, kad vaikų požymiai gali būti įvairesni nei suaugusiųjų, be to, mažiems vaikams gali būti sunku įvardyti savo išgyvenimus dėl amžiaus. Psichologinę traumą gali sukelti įvykiai, kurie suvokiami kaip itin grėsmingi gyvybei ar sveikatai.
Vaikų reakcijos į traumas
Maži vaikai dažnai negali papasakoti apie savo jausmus po trauminių patirčių, todėl jų reakcijos pasireiškia elgesiu, emocijomis ar fiziniais simptomais. Galima stebėti elgesio pokyčius, tokius kaip padidėjęs prisirišimas arba atsiskyrimo sunkumai, intensyvaus pykčio protrūkiai, elgesys, lyg vaikas būtų mažesnis, nei yra, praradęs anksčiau įgytus įgūdžius ar atsiradus sunkumų mokantis naujų dalykų. Jei šie požymiai išlieka ilgą laiką, ypač po žinomo trauminio įvykio, gali būti, kad vaikas patiria potrauminio streso simptomus. Tyrimai rodo, kad vienam iš penkių tiesiogiai trauminį įvykį išgyvenusių vaikų gali išsivystyti potrauminio streso sutrikimas.
Pagalba vaikams po trauminių įvykių
Tėvams arba globėjams gali būti sudėtinga pastebėti ir suprasti, kad pasikeitęs elgesys, pavyzdžiui, neramus miegas, gali būti susijęs su trauminiu įvykiu. Psichologai taip pat ieško būdų, kaip paklausti vaikų apie jų išgyvenamus sunkumus. Lietuvoje trūksta metodų, leidžiančių kuo anksčiau atpažinti psichologinių traumų pasekmes patiriančius vaikus.
Doc. P. Želvienė teigia, kad mažiems vaikams itin svarbi suaugusiųjų parama ir pagalba. Svarbu paskatinti vaiką išreikšti jausmus - per žaidimą, piešimą ar paprastus pokalbius. Suaugusieji turėtų būti ramūs ir palaikantys, kantrūs, suteikiantys vaikui tikrumą, kad yra kartu su juo ir nedaro jam spaudimo.
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba Rokiškyje
Trauminiai išgyvenimai ir jų įtaka suaugusiesiems
Trauminis išgyvenimas yra iššūkis, kuris mūsų smegenims pasirodo per didelis, todėl nepavyksta su juo sėkmingai susitvarkyti. Pavyzdžiui, jei vaikystėje netenkama artimo žmogaus arba patiriamas smurtas, vaikas tikisi sulaukti pagalbos iš suaugusiųjų. Jei taip nėra, vaikas pasidaro išvadą, kad ateityje reikia stengtis nepatekti į tokią situaciją, kuri vėl galėtų traumuoti. Todėl vaikystėje traumų patyrę žmonės gali vengti būti atviri ir pažeidžiami, prisirišti prie kitų žmonių ar imtis naujų dalykų. Tokių patirčių vengimas apriboja žmogaus gyvenimą ir verčia nuolat stengtis apsisaugoti.
Kaip atpažinti trauminius vaikystės išgyvenimus?
Dažniausi įvykiai, sukeliantys trauminius išgyvenimus vaikams:
- Avarijos
- Užpuolimai
- Netektys ir praradimai
- Prievarta ir smurtas
Traumą lydi įvairūs jausmai, tokie kaip bejėgiškumas, liūdesys, neviltis, kaltė, gėda, nerimas, baimė ir nesaugumo jausmas. Trauminis įvykis pažeidžia santykį su savimi ir kitais žmonėmis, todėl žmogus jaučiasi atskirtas, izoliuotas ir nepajėgus eiti į ryšį.
Traumos perdirbimas ir įveikimas
Traumos perdirbimas yra nelengvas ir skausmingas procesas. Įveikti traumą padeda pasitikėjimo ir galios susigrąžinimas.
Kūno įtaka traumos įveikimui
Būkite dėmesingi kūnui, judėkite. Trauma sustingdo sielą ir paralyžiuoja kūną. Judėjimas gaivina ir žadina. Tiks pratimai, bėgiojimas, pasivaikščiojimas, plaukimas, šokis, joga, masažas, pirtis, spa, gyvūnų glostymas ir kiti sensoriniai įspūdžiai. Jei neapleidžia nerimas, sugrįžkite prie kūno pojūčių, atlikite "įsižeminimo" pratimą - jauskite žemę po kojomis.
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba Globejams
Kiti svarbūs aspektai
- Gerai išsimiegokite, laiku valgykite, venkite psichoaktyvių medžiagų.
- Bendraukite. Net jei jaučiate impulsą užsisklęsti, neužsidarykite, kalbėkite.
- Melskitės, medituokite.
- Ieškokite vaizdinių, kurie palaiko, ramina ir padeda įveikti tai, kas jau išgyventa.
Jei trauminiai simptomai nesilpnėja, bet stiprėja, jei patiriate sunkumų atlikdami kasdienes veiklas, jaučiate itin stiprią įtampą, baimę, nerimą, liūdesį, patiriate apetito ir miego sutrikimus, darosi sunku palaikyti santykius, ieškokite profesionalios pagalbos.
Traumos įtaka pasaulėžiūrai ir tikėjimui
Trauma gali daryti ženklią įtaką pasaulėžiūrai ir gyvenimo supratimui. Patyrus traumą, pasaulėžiūra kinta, o tikėjimas Dievu ir gyvenimu gali smarkiai susvyruoti. Tačiau įveikiant traumą, tikėjimas gali išaugti ir sustiprėti.
Jausmų išraiška ir palaikymas
Traumą lydi stiprūs jausmai - bejėgiškumas, baimė, kaltė, liūdesys ir pyktis. Jų išraiškai reikalinga fizinė ir psichologinė erdvė bei emociškai priimantis, palaikantis liudininkas. Svarbu prisileisti skausmą, kentėti ir rasti išraišką savo kančiai.
Prasmės paieškos
Klauskite savęs, ką galiu priešpastatyti trauminei patirčiai? Kokia prasmė? Kam man ši patirtis? Ką aš su ja darysiu? Kuo tapau, nes einu per šią patirtį? Ką man šis patyrimas davė? Ko jis išmokė? Ką aš galiu padaryti šiandien, kad trauma nesikartotų? Prasmės paieškos - labai vienišas darbas, reikalaujantis gilesnio žvilgsnio, kantrybės išbūti ir ištverti.
Psichologinės pagalbos svarba ir prieinamumas
Net jei nuo traumos praėjo metai ar ilgiau, pagalba vis tiek gali būti veiksminga - svarbiausia jos ieškoti. Edukacijos apie trauminius įvykius, jų poveikį ir psichologinės pagalbos svarbą stoka, netinkama ar nepakankama suteikta pagalba gali lemti, kad asmuo turi neatpažintų trauminių patirčių. Svarbu suprasti, kad ne visos traumos yra akivaizdžios ar lengvai atpažįstamos. Dažnai reikia laiko ir profesionalios specialistų pagalbos, kad būtų galima suprasti tikrąsias patiriamų sunkumų priežastis.
Trauminiai įvykiai ir jų klasifikacija
Lietuvos traumų psichologijos asociacija trauminius įvykius apibrėžia kaip tokius, kurie kelia realią arba suvokiamą grėsmę žmogaus gyvybei ar sveikatai. Trauminiais įvykiais gali būti ne tik asmeniškai patirta grėsmė, bet ir buvimas liudininku, kai sukrečiantys įvykiai nutinka kitiems žmonėms. Tai gali būti smurtas, seksualinė prievarta, netikėta artimojo mirtis, gamtos stichinės nelaimės.
Egzistuoja "didelės traumos", kurios turi akivaizdžią grėsmę žmogaus saugumui ir sukelia stiprų sukrėtimą, ir "mažosios traumos" - nesukeliančios tiesioginės grėsmės gyvybei, tačiau, pasikartojančios ar užsitęsusios, jos taip pat gali turėti ilgalaikį poveikį. Mažosioms traumoms priskiriamos patirtys, susijusios su patyčiomis, artimųjų netektimis, skyrybomis, finansiniais sunkumais ar kitais gyvenimo iššūkiais.
Trauminės patirtys ir jų poveikis
Trauminės patirtys gali turėti ilgalaikį poveikį ne tik emocinei, bet ir fizinei bei socialinei sveikatai. Fiziniai sunkumai dažnai pasireiškia miego sutrikimais, galvos ir kūno skausmais, padidėjusia širdies ir kraujagyslių ligų rizika. Taip pat gali suprastėti kognityvinės funkcijos, tokios kaip dėmesys ar atmintis, o bendras atsparumas stresui tampa silpnesnis. Ypač didelę įtaką daro vaikystėje patirtos traumos, kurios gali paveikti smegenų sritis, atsakingas už emocijų reguliavimą ir streso įveiką. Tai dažnai lemia sunkumus valdant emocijas, sprendžiant konfliktus, užmezgant ir palaikant artimus santykius su kitais.
Emocinei sveikatai trauminiai įvykiai taip pat daro reikšmingą poveikį - jie didina psichikos sutrikimų riziką, tokių kaip depresija, nerimas, panikos atakos, potrauminio streso sutrikimas (PTSS), asmenybės sutrikimai, polinkis į savižudybes ar savęs žalojimą.
Socialinėje srityje trauminės patirtys dažnai pasireiškia užsisklendimu, santykių su artimaisiais nutrūkimu ar sunkumais juos palaikant. Trauminiai įvykiai gali paskatinti netinkamus sunkumų įveikos būdus - pavyzdžiui, priklausomybių vystymąsi, piktnaudžiavimą psichoaktyviosiomis medžiagomis ar nesveiko gyvenimo būdo pasirinkimą.
Specializuota psichologinė pagalba
Medicinos psichologė pažymi, kad kiekvienas trauminis įvykis ir jo padariniai yra unikalūs, todėl pagalba turi būti pritaikyta individualiai. Lietuvoje oficialiai taikoma Nujautrinimo akių judesiais ir perdirbimo terapija (angl. EMDR) ir Trumpalaikė eklektinė potrauminio streso terapija (angl. BEPP). Kai kurie specialistai dirba su Kognityvine perdirbimo terapija (angl. CPT), traumų gydymui pritaikyta Kognityvine elgesio terapija (angl. TF-CBT), Vidinės šeimos sistemomis (angl. IFS), Prailginta akistata (angl. PE for PTSD). Kartais su traumos sukeltais emocijų ir elgesio reguliavimo sunkumais pasitelkiama Dialektinė elgesio terapija (angl. DBT).
Kreiptis į specialistą verta visada, kai asmuo ar jo artima aplinka pastebi tam poreikį. Jei gyvenimo ritmas sutrinka, jaučiamos intensyvios emocijos, sunku įsitraukti į įprastas veiklas ar vargina įkyrūs, nuolat sugrįžtantys traumuojančio įvykio ar įvykių prisiminimai, pravartu kreiptis į specialistus - gydytojus psichiatrus ar psichologus - siekiant įvertinti, ar nėra potrauminio streso sutrikimo (PTSS) požymių.
Atsparumo ugdymas
Nors trauminių įvykių išvengti neįmanoma, vis tik jie asmenis paveikia skirtingai. Kai kurie žmonės sugeba atsitiesti net ir po pačių sunkiausių patirčių. Atsparumas - tai gebėjimas tikslingai ir veiksmingai naudotis aplinkos ištekliais: tiek vidiniais, pavyzdžiui, savo stiprybėmis ar savipagalba, tiek išoriniais - ryšiais su kitais žmonėmis, artimųjų parama. Atsparumas yra procesas, kuris palaipsniui ugdo tikėjimą, kad ir vėl galima daryti įtaką savo aplinkai, gebėti valdyti savo jausmus ir mintis, gebėti užmegzti glaudžius santykius su kitais. Taigi, labiausiai apsaugoti galėtų gebėjimas mokytis iš patirtos trauminės patirties, vadinamas potrauminiu augimu.
Koučingo metodai ir įsisąmonintas dėmesingumas
Šiuolaikinė psichologija siūlo greitesnius ir paprastesnius metodus keisti ydingą ar problemų keliantį elgesį. Koučingo metodai padeda pažinti save, suvokti problemą ir praktikuoti įsisąmonintą dėmesingumą. Įsisąmoninto dėmesingumo praktikavimas duoda stulbinamai gerų rezultatų ir gali atvėsinti įkaitusias priklausomas ir traumuotas smegenis. „Sąmoningumas keičia smegenis“, - pabrėžia psichiatras ir smegenų tyrinėtojas Danielis Siegelis.
Vaikystės traumos ir tėvų įtaka
Tai, kas vyksta su mumis vaikystėje, dažnai nulemia visą mūsų gyvenimą. Vaikystės traumos, ypač santykiai su tėvais, broliais, seserimis ir kitais svarbiais artimaisiais, gali sukelti psichikos problemų, nesėkmių santykiuose ir netgi ligų. Tačiau kad ir kokia bebūtų neigiama jūsų vaikystės patirtis, su jos pasekmėmis visada galima susitvarkyti jau suaugus.
Dažniausios vaikystės traumos
- Smurtas (fizinis ir psichologinis)
- Šeimos barniai
- Valdingi ir manipuliuojantys tėvai
- Apleistumas
- Stabilaus ryšio nebuvimas
Šios traumos gali paveikti psichiką labai įvairiai ir pasireikšti ne iš karto. Kartais vaikystės traumas pažadina kiti suaugusiojo gyvenimo įvykiai.
Pagalba sau ir kitiems
Ypač svarbu traumas patyrusiems žmonėms turėti artimų žmonių grupę, palaikančią bendruomenę. Taip pat galima pasidomėti literatūra apie traumų psichologiją, kuri padės suprasti, kas su jumis vyko.
tags: #psichologine #pagalba #po #vaikystes #traumu