Įvadas
Šiame straipsnyje nagrinėsime psichologinės psichoterapinės intervencijos apibrėžimą, atsižvelgdami į vyraujančias paradigmas ir kritinės psichologijos perspektyvas. Aptarsime, kaip individualizuotas požiūris į psichologines problemas gali būti ribojantis ir kokios alternatyvos galimos, siekiant veiksmingesnės pagalbos. Taip pat aptarsime psichologizavimo kultūrą ir jos įtaką individo suvokimui apie savo problemas.
Psichologizavimo kultūra ir individualizuotas požiūris
Šiuolaikinėje visuomenėje psichologija yra visur: populiariosios psichologijos knygos, savigalbos patarimai, antidepresantų vartojimo augimas. Gyvename populiariosios psichologijos prisodrintoje kultūroje, kurioje giliai įsišaknijo individualistinis mąstymo būdas ir moralizuojantys saviugdos imperatyvai. Tai sukuria įspūdį, kad kiekvienas asmuo yra atsakingas už savo emocinę būklę ir gali ją pagerinti tiesiog pakeisdamas savo mąstymą. Tačiau toks individualizuotas požiūris į psichologines problemas gali būti ribojantis ir net žalingas.
Pavyzdžiui, įsivaizduokime vidutinio amžiaus moterį, vienišą mamą, kuri staiga neteko darbo - pagrindinio pajamų šaltinio. Ilgus metus pradirbusi vienoje įmonėje, ji jaučiasi fundamentaliai praradusi saugumą. Pašalpos nepakanka butui ir vaikui išlaikyti, tenka skolintis, o aplinkinių pagalbos nesulaukia. Ji jaučiasi vis beviltiškiau, kamuoja nemiga, galiausiai, įsiskolinusi ir vis dar neradusi darbo, moteris palūžta ir ima gerti. Vieną dieną, pagalvojusi apie savižudybę, suvokia, kad turi rimtą problemą, ir kreipiasi į psichikos sveikatos centrą. Jai suteiktos psichologinės paslaugos ir psichiatro išrašyti vaistai kuriam laikui palengvins jos būseną, tačiau tenkinančio ilgalaikio sprendimo nesuteiks. Kodėl?
Problema slypi tame, kad tradicinis psichologinis diskursas žmogaus išgyvenimus, emocijas ir elgesį išplėšia iš aplinkos audinio ir narsto pavieniui, visą atsakomybę už „netinkamas“ būsenas užkraunant individui. Tokiu atveju, moters problemos yra traktuojamos kaip individualios, o ne kaip socialinės ir ekonominės situacijos pasekmė.
Kritinė psichologija: alternatyvus požiūris
Kritinė psichologija - skėtinė sąvoka, aprėpianti įvairius diskursus, kritikuojančius vyraujančią psichologinę paradigmą ir siekiančius reformuoti psichologijos teoriją ir praktiką. Kritiniai psichologai pabrėžia būtinybę peržengti individo ir visuomenės dualizmą, kad būtų galima suvokti, kaip žmogiškas subjektyvumas formuojasi ir funkcionuoja konkrečiame socioistoriniame kontekste, o ne tik teorinėje abstraktybėje.
Taip pat skaitykite: Psichologiniai romanai
Kritinė psichologija meta akmenį į tradicinės psichologijos daržą dėl keleto priežasčių: prielaidos apie abstraktų ir nuo konteksto izoliuotą individą, pozityvistinių metodų ir kiekybinės tyrimų orientacijos, anonimiško ir tariamai neutralaus tyrėjo ir tiriamojo santykio, normalumo ir nenormalumo diskurso, galios nelygumo psichologiniame vertinime ir terapijoje, socialinių problemų psichologizavimo.
Anot Iano Parkerio, asmuo (individualus subjektas) yra kūno ir socialinės aplinkos sankirtos laukas, šių dviejų materialų pavidalą turinčių jėgų produktas. Individuali psichologinė patirtis egzistuoja, bet ji nėra ontologiškai atskira nuo aplinkos kontekstų. Mūsų asmeninė patirtis visada yra proksimali, nes įkūnyta. Kitaip tariant, tolimosios jėgos perduoda savo poveikį asmeniui per artimąsias, šioms maskuojant tolimųjų įtaką.
Galios horizontas
Psichologas Dennisas Fox’as pasiūlė galios horizonto (angl. power horizon) sąvoką, kuria siekia atskleisti, kaip subjektyviai suvokiamos asmenį supančios ir veikiančios jėgos. Kiekvienas asmuo yra supamas įvairių galios struktūrų (artimųjų ir tolimųjų), kurios tęsiasi tolyn į horizontą, todėl nėra prieinamos galutiniam suvokimui. Lengviausiai suvokiamas artimosios galios poveikis ir tik labai miglotai atpažįstamos tolimosios, nors didelę jėgą turinčios galios (politiniai, ekonominiai ar ideologiniai procesai).
Pavyzdžiui, pastebėję irzlų, apatišką ir prislėgtą asmenį, esame linkę tai aiškinti individualaus charakterio ypatumais, negatyviu mąstymu, nesveiku jo gyvenimo būdu ar kokiais nors situaciniais veiksniais. Taigi, nors psichologinė patirtis yra individuali, asmeniška ir pasireiškianti vidujybėje, neturėtume apsigauti intuityviai tvirtindami, kad dėl to ir šios patirties priežastys lokalizuotinos asmens viduje. Psichologija įprastai yra akla tolimosioms įtakoms, t. y. galios struktūroms, supančioms individą, tad pasilieka prie proksimalių individualių paaiškinimų: mąstymo būdo, nuostatų, valios, tarpasmeninių santykių.
Prasminės struktūros
Ianas Parkeris teigia, kad mūsų tiesioginis, kūniškas pasaulio pajutimas visada yra medijuojamas prasmių / reikšmių, kurias pateikia kultūra ir ideologija, - tai jis vadina prasminėmis struktūromis (angl. meaning structures). Ilgainiui asmuo šias prasmes įsisavina ir taip formuoja savo individualią psichologiją (kalbines ir nekalbines prasmines struktūras). Anot autoriaus, dažna klaida yra šį mediacijos produktą (asmens psichologiją) suvokti ir tyrinėti tarsi nepriklausomą nuo aplinkos.
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba Rokiškyje
Individualūs skirtumai ir socialinis kontekstas
Psichologijoje dažnai linksniuojami individualūs skirtumai: asmenybė, mąstymo stilius, streso įveikimo būdai, saviveiksmingumas. Kritinės psichologijos atstovai pabrėžia, kad šie skirtumai kyla ne iš žmonių individualumo gelmių, o kaip sąveikų tarp biologinių predispozicijų ir aplinkos produktas. Patirti galios santykiai vaikystėje (šeimoje) ir klasinė (socialinė) padėtis sąveikauja tarpusavyje ir formuoja asmenybės pagrindą. Asmenys, kurie vaikystėje iš mylinčių tėvų patyrė patvirtinimą, įgalinimą ir jautė savo socioekonominio statuso vertę, įgyja milžinišką pranašumą prieš tuos, kurie patyrė nuvertinimą, apleistumą, prievartą ir jautėsi esą menkesni socioekonominės padėties atžvilgiu.
Socialinių veiksnių įtaka psichikos sveikatai
Tokie veiksniai kaip trauma, prievarta, apleistumas ir socialinė nelygybė turi reikšmingą poveikį asmens psichologinei sveikatai. Šiuolaikiniai psichiatrijos tyrimai patvirtina, kad socialiniai veiksniai turi svarų poveikį psichologiniams sutrikimams išsivystyti. Anot jų, socialinė deprivacija reikšmingai padidina psichotinių sutrikimų tikimybę suaugusiojo amžiuje. Jungtinėje Karalystėje atlikto tyrimo duomenimis, asmenys, gimę darbininkų rajonuose, turi 8 kartus didesnę tikimybę suaugę būti diagnozuoti šizofrenija, o žemo išsilavinimo tėvų atžalos turi dvigubai didesnę riziką būti diagnozuoti depresija. Moterims yra maždaug dukart dažniau diagnozuojami depresijos ir nerimo sutrikimai, tai siejama su patiriamu psichologiniu, fiziniu ir seksualiniu smurtu.
Psichologinis distresas yra įgytas ir įkūnytas buvimo pasaulyje patyrimas, todėl prasminga jį suprasti socialinių ir materialinių aplinkybių kontekste.
Žala individualizuojant psichologines problemas
Kai psichologinės problemos individualizuojamos ir jų „gydymas“ išimtinai siejamas su psi-komplekso profesionalų pagalba, tai žalinga bent keliais aspektais:
- Nepaisoma socialinių priežasčių: Taip nepaisoma ydingų socialinių, kultūrinių ir politinių reiškinių, kurie sistemiškai sukelia žmonėms distresą. Šiųjų įtaka ir svarba neadekvačiai trivializuojama.
- Skatinama kaltė ir stigma: Individualizuota psichopatologija skatina kaltę ir stigmą: psichologinius sunkumus patiriantys asmenys ilgainiui ima save laikyti sutrikusiais, turinčiais tam tikrą vidinį defektą, o aplinkiniai dažnai prisiima moralizuojančią teisuolių poziciją.
- Sumenkinama bendruomenės svarba: Kai suvokiama problema ir pagalba yra išimtinai individuali ir teikiama psi-komplekso profesionalų, sumenkinama palaikančių socialinių ryšių ir bendruomenės svarba.
Savižudybės prevencija: kompleksinis požiūris
Savižudybė yra viena iš didžiausių tragedijų, galinčių ištikti žmogų ir jo artimuosius. Vaikų ligoninės Priėmimo-skubios pagalbos skyrių Santariškėse su švyturėliais atlekiančios greitosios kartais atveža ne tik sunkias traumas buityje, lauke ar avarijose patyrusius, bet ir žudytis ar žalotis bandžiusius vaikus ar paauglius. Pasak Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriaus vedėjos gydytojos Jolantos Trinkūnienės, dažnai vaikai ar paaugliai, turintys minčių ar ketinimų žudytis, tiesiog siunčia signalą, kad nori būti išklausyti ir suprasti.
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba Globejams
Sprendimas nusižudyti neatsiranda tarsi iš niekur. Todėl yra labai svarbu analizuoti ir suvokti, kas tuo metu vyksta vaiko gyvenime: gal jis išgyveno daug sukrečiančių įvykių, patyrė nesėkmių? Kaip teigia ligoninės vyriausioji medicinos psichologė Valdereza Svetikienė, svarbiausia, kad vaikas ar paauglys, kuriam kyla minčių apie savižudybę ar tam, kuris pabando tai padaryti, neliktų nepastebėtas.
Atvežtam į Priėmimo-skubios pagalbos skyrių bandžiusiam žudytis vaikui ar paaugliui pirmiausia suteikiama gydytojo traumatologo ar vaikų ligų gydytojo pagalba. Kaip pastebi gydytoja ortopedė - traumatologė I. Sapagovaitė, labai dažnai bandymai žudytis ar žaloti save yra tik būdas atkreipti į save suaugusiųjų dėmesį, tokiu būdu parodyti, kad „aš turiu problemų“. Ypač tai pasakytina apie rankų pjaustymąsi.
Pasak gydytojos J. Trinkūnienės, šis specialistas vaiką ar paauglį turi išklausyti, ramiai bendraudamas su juo, atlieka psichosocialinį vertinimą, nustato savižudybės rizikos grėsmę, - taip sprendžiama, kokios pagalbos vaikui reikia šiuo momentu. Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyrius yra Vaiko raidos centro padalinys. „Pagrindinis mūsų uždavinys, - sako skyriaus vedėja J. Trinkūnienė, - yra suteikti intensyvią stacionarinę trumpalaikę pagalbą vaikams bei jų šeimoms ir užtikrinti pagalbos tęstinumą. Tai reiškia, kad vaikui, išgyvenančiam tam tikrą krizę, yra suteikiama 7 parų intensyvi pagalba - vaikas paguldomas į nedidelį krizių intervencijos skyrių (jame vienu metu yra ne daugiau kaip 7 vaikai), kuriame su vaiku kasdien bendrauja specialistų komanda: psichologas, gydytojas vaikų ir paauglių psichiatras, socialinis darbuotojas, vaikų priežiūros specialistas bei slaugytojas. Kartu pagalba yra teikiama ne tik vaikui, bet ir kitiems šeimos nariams.
Jei suicidinių minčių turintis vaikas ar paauglys siunčiamas iš psichikos sveikatos centro į Vaiko raidos centro Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyrių, vadinasi, specialistai mato, kad ambulatorinė pagalba nepakankama ir nebeduoda norimų pagalbos rezultatų. Savižudybė - tai baisiausia, kas gali įvykti jauno žmogaus gyvenime, todėl specialistų pareiga - padėti vaikui ar paaugliui vaduotis iš jį užklupusios krizės, užkirsti kelią savižudybei, teigia vaikų ir paauglių psichiatrė J. Trinkūnienė.
Alternatyvos individualizuotam požiūriui
Užuot skaitę psichologinių patarimų knygas, terapijose narstę individualias dvasinių skaudulių priežastis ir nuolatos primetę kitiems saviugdos imperatyvą, turime imti į asmeninius psichologinius sunkumus žvelgti sistemiškiau. Laikas sutelkti dėmesį į tuos socialinius, kultūrinius ir politinius procesus, kurie mus veikia bendrai ir nuo kurių galiausiai kenčiame individualiai. Tai nereiškia, kad psichologijos ir psichoterapijos reikia atsisakyti, jų požiūrį būtina kritikuoti ir plėsti.
Darbo netekusiai vienišai mamai labiau nei depresijos diagnozė, vaistai ir individualios konsultacijos padėtų užtikrinta socialinė ir materialinė parama, kaltės dėl savo situacijos nusikratymas, bendruomeninių ryšių teikiamas palaikymas.
Svarbu pripažinti, kad psichologinės problemos dažnai yra socialinių problemų simptomai. Todėl pagalba turėtų būti nukreipta ne tik į individualų asmenį, bet ir į socialinės aplinkos gerinimą.
tags: #psichologine #psichoterapine #intervencija