Įvadas
Teisės sampratos įvairovė yra didelė, ir kyla klausimas, ar egzistuoja viena teorija, galinti atsakyti į klausimą „kas yra teisė“. Atsakymas greičiausiai yra neigiamas, kadangi teisė yra kultūros reiškinys, teisei pažinti taikomi įvairūs metodai, sukuriantys skirtingus rezultatus, o teisė yra glaudžiai susijusi su vertybėmis, kurios skirtingose kultūrose skiriasi. Klausimas „kas yra teisė“ yra svarbus tiek teoriniu, tiek praktiniu aspektu. Teoriniu aspektu būtina sutarti, koks reiškinys laikomas teisiniu, o praktiniu - tik išsiaiškinus, kas yra teisė, galima nustatyti, kurie argumentai yra teisiniai, o kurie - ne. Atsakymus į klausimą „kas yra teisė“ siūlo skirtingos teisės teorijos (sampratos, mokyklos). Visų teisės mokyklų tikslas yra ištirti teisės ontologiją, esmę, t. y. nustatyti faktus, kurie sudaro teisę.
Visas teisės mokyklas galima suskirstyti į dvi stambias grupes: (1) teisės mokyklas, teigiančias, kad teisė yra vienarūšiai faktai, tik reikia susitarti, kurie būtent sudaro teisę, ir (2) teisės mokyklas, teigiančias, kad teisė yra per daug sudėtingas reiškinys, kad būtų galima apibrėžti ją per vienarūšius faktus. Plačiosios teisės sampratos apibrėžia teisę kaip tam tikrų faktų kombinacijas; reiškinys laikomas teisiniu, kai jis vienu metu egzistuoja ir kaip teisės idėja, ir kaip teisės norma, ir kaip teisinis santykis. Pagal metodologiją teisės teorijos skirstomos į teologines, metafizines, pozityviąsias ir mišrias.
Šiame straipsnyje gilinamės į psichologinę teisės teoriją, jos atstovus ir argumentus.
Psichologinė teisės teorija
Psichologinė teisės teorija priklauso mokyklų grupei, teigiančiai, kad teisė yra vienarūšiai faktai, konkrečiai - tam tikros teisinės idėjos. Ryškiausias šios teorijos atstovas yra Leonas Petražickis.
Leono Petražickio indėlis
Leonas Petražickis, ryškiausias psichologinės teisės teorijos atstovas, teigė, kad teisės sampratai labai svarbūs psichologiniai veiksniai. Jis skyrė dvi teisės rūšis: intuityviąją (neoficialiąją) ir pozityviąją (oficialiąją), t.y. kaip žmogus pats suvokia teisę.
Taip pat skaitykite: Psichologiniai romanai
Kitos teisės teorijos
Teisinis normatyvizmas
Teisinis normatyvizmas yra teisės samprata, radikaliausia pozityvizmo atmaina, kildinanti teisę vien iš teisės normų ir atsiribojanti nuo jų turinio. Žymiausias teisinio normatyvizmo atstovas yra Hansas Kelsenas, teisinio normatyvizmo pradininkas ir konstitucinio teismo modelio tėvas.
Pagrindiniai Kelseno teiginiai:
- Teisė nagrinėjama kaip „grynoji teisė“, t. y. išvalyta nuo vertybių ir „kitokių spekuliacijų“.
- Skirtingai nei pozityvistai, teisę talpino srityje „privalo būti“ („jei yra x, tai privalo būti y“), o ne srityje „yra“.
- Teisę sudaro normos, nustatančios, aprašančios teisės pažeidimą kaip sankcijos taikymo prielaidą ir nustatančios pareigą pritaikyti teisinę sankciją.
- Teisė - tai prievartinė tvarka; būtent valstybės organizuojama prievarta yra skiriamoji teisinės tvarkos savybė.
- Teisė tiriama dviem aspektais: (1) statiniu (galiojančios teisės nuotrauka, kai užfiksuojami pažeidimai ir taikomos sankcijos), (2) dinaminiu (kaip impulsų sistema, dėl kurios funkcionuoja visa teisinė sistema).
- Visos teisės normos sudėliojamos į hierarchinę piramidę: konstitucija → įstatymai (Parlamento priimti aktai) → Vyriausybės priimti aktai → Vyriausybei pavaldžių institucijų priimti aktai → individualūs paliepimai.
- Šalia piramidės egzistuoja pagrindinė norma, nepriklausanti normų sistemai, bet duodanti impulsą jai veikti. Pagrindinė norma yra arčiausiai konstitucijos, bet nėra jai tapati.
- Teisėje negali būti teisinių spragų, nes pati sistema viską išsprendžia.
- Kelseno teisės samprata dažnai pavadinama etatistine (valstybine) teisės samprata, kuriai būdinga schema: visuomenė valstybė teisė.
Teisinis pozityvizmas
Teisinis pozityvizmas siejamas su dogmatiniu požiūriu, kuris yra normatyvus (teisininko profesionalo požiūris, nes remiamasi nustatytomis normomis). Skiriamas sociologinis požiūris, kuris yra diskriptyvus (aprašomasis). Teisinės normos nesusijusios su socialiniais santykiais, jose dalyvauja vienas žmogus, jos nukreipia į materialų objektą. Jeigu nori pasiekti rezultatą, reikia jas vykdyti. Techninės normos yra objektyvios, dinamiškos. Socialinės normos reguliuoja santykius tarp žmonių. Jų nesilaikymas sukelia socialinių padarinių. Jas kuria patys žmonės. Vienos normos gali būti sukurtos staiga, kitos gali formuotis ne tiesiogiai, o susiklosto per amžius. Žmogus, atėjęs į visuomenę, vykdo tas normas. Moralė ir teisė reguliuoja žmonių santykį, elgesį. Moralė sukuria žmogaus pareigas elgtis tam tikru būdu. Prigimtinė teisės teorija teigia, kad teisė turi būti morali. Pozityvizmas įveda griežtą takoskyrą tarp moralės ir pozityviosios teisės, jokių moralinių teisių nėra. Teisė gali būti ir amorali.
Istorinė teisės mokykla
Įstatymų leidėjas neturi kurti naujos teisės, jis turi ją atrasti tautos dvasioje. Anksčiau žmogaus teises/pareigas apsprendė statusas. Dabar statusas nebesvarbu. Tai iš dalies istorinė mokykla, nes Karlas Marksas teigė, kad teisė evoliucionuoja, teisė yra istorijos produktas, tik jis sakė, kad teisė kažkada nebuvo ir kažkada nebus.
Sociologinė teisės mokykla
Teisė pati taikosi prie gyvenimo sąlygų. Eugenas Erlichas teigė, kad į oficialias institucijas žmonės kreipiasi, kai pažeidimai yra drastiški arba nebėra vilties išspręsti ginčą. Vadinasi, taisyklės kyla iš visuomenės taisyklių. Valstybės teisė nėra svarbiausias elgesio reguliatorius. Elgesio reguliatorius - tai gyvoji teisė. Leonas Dugi sukūrė solidarumo teoriją. Valstybės paskirtis - garantuoti solidarumą visuomenėje. Pamatinė idėja, kad žmonės gali gyventi tik visuomenėje. Išvedamas valstybės atsakomybės principas - valstybinė valdžia nėra laisva ir negali kurti bet kokių teisinių normų. Roscoe Pound akcentuoja tikslo ir intereso svarbą. Teisės paskirtis - saugoti ir ginti individualius ir bendrus interesus.
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba Rokiškyje
Teisinis realizmas
Teisė - tai tos taisyklės, kurias nustato teisėjai. Teisė - pranašavimas, bet ginčus sprendžia ir pareigūnai. Teisė - neapibrėžta, neaiški, nuolat kinta, ją kurią teisėjai (o ne įstatymų leidėjai), veikiami psichologinių veiksnių. Teisės normos - niekieno neformuluojami liepimai, kurie kyla iš tam tikrų idėjų apie žmonių elgesį, koks jis turėtų būti. Todėl nėra skirtumo tarp teisės ir moralės normų. Žmonės gyvena grupėmis. Nuo privalomybės pereinama prie esamybės. Svarbiausia, dėl kokių veiksnių teisinės normos yra įgyvendinamos ar ne.
Kritinė teisės teorija
Ši teorija, gimusi prieš tris dešimtmečius, yra labai moderni ir sparčiai besivystanti. Sąjūdžio guru Roberto Mangabeira Unger teigia, kad viskas sąlygiška, vienos tiesos nėra, atmetamos visos teorijos. Valstybė - politinio viešpatavimo įrankis, o teisė - tik ideologija ir ją reikia demistifikuoti. Ji yra neracionali ir neprotinga.
Teisės samprata
Teisė yra politika ir moralė istorijos kontekste. Pozityvizmui teisė priminė objektinę teisę, nes teisės turi būti įtvirtintos įstatymais. Veikėjas turi teisę pasirinkti vieną iš veikimo galimybių (pvz., elgesys su turtu). Tačiau veikimo galimybės nėra beribės. Veiklumas baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus teisės. Asmuo turi teisę reikalauti atitinkamo elgesio iš kitų asmenų. Pareigos gali būti aktyvios (pvz., sumokėti už darbą) ir pasyvios (pvz., netrukdyti naudotis turtu). Taip pat asmuo turi teisę kreiptis į kompetentingus organus, kad būtų atstatyta pažeista teisė arba atlyginta žala. Dėl įgytųjų teisių visuomet yra kompetetingo organo sprendimas.
Teisės gali būti absoliutinės (absoliučiai apibrėžtos) ir santykinės (santykinai apibrėžtos). Absoliučiosios teisės nurodo, kad tam tikri veiksmai turi būti atliekami griežtai apibrėžtomis sąlygomis. Santykinės teisės nurodo, kad tam tikri veiksmai turi būti atliekami, tačiau sąlygas apibrėžia pareigūnas ar institucija.
Teisės gali būti ribotosios (esant tam tikroms sąlygoms reikia atlikti tam tikrus veiksmus) ir neribotosios (esant tam tikroms sąlygoms galima atlikti tam tikrus veiksmus).
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba Globejams
Teisės gali būti imperatyvios (privalomos) ir disperatyvios (dalyvis turi teisę pasirinkti tam tikrą veiksmą).
Teisinė atsakomybė
Teisinė atsakomybė gali būti administracinė (taiko policija, teismas), civilinė ir baudžiamoji. Teisės normos gali būti reguliacinės (reguliuoja tam tikrus santykius) ir apsauginės (apsaugo nuo tam tikrų veiksmų).
Teisės principai
Principai yra dar bendresnio pobūdžio elgesio taisyklės nei normos. Teisės principas - pamatinė nuostata, kuria gali būti grindžiamas visas teisinis reguliavimas. Jie organizuoja sistemą, apsprendžia visas normas, užtikrina teisinės sistemos vieningumą. Jis pateikia tam tikrus orientyrus, kuriais remiantis, teisės sistemą galima vertinti. Principai visada nurodo tam tikrą tikslą, vertybę.
Teisės šaltiniai
Teisės šaltinių yra tiek, kiek vienas arba kitas teoretikas priskaičiuoja. Tai norminis aktas - teisės aktas, kurį išleido institucija, turinti teisėkūros teisę, precedentas - anksčiau buvęs sprendimas (vyrauja anglosaksų šalyse), papročiai, tradicijos (įstatymai arba poįstatyminiai aktai apriboja papročių veikimą), religija (pvz., musulmonų teisė labai susieta su religija), prerogatyva - išimtinė teisė, protas (protingumo principas suponuoja, kad šioje situacijoje vidutiniškai protingas žmogus būtų elgęsis taip), autoritetingos nuomonės (teisės specialistų nuomonės apie teisę, kurios visuotinai pripažįstamos kaip teisėtos), užsienio teisė.
Teisiniai santykiai
Teisės normomis sureguliuoti santykiai, kurių dalyviai turi valstybės garantuotas teises ir pareigas, yra teisiniai santykiai. Šie santykiai atsiranda tik teisinio reguliavimo pagrindu. Tai tam tikrų faktinių santykių abstraktavimas ir teisinė išraiška.
Teisiniai santykiai gali būti aktyvieji (turi būti atliekami tam tikri veiksmai) ir pasyvieji (turi būti nesilaikoma tam tikrų veiksmų). Taip pat jie gali būti vienkartiniai aktai, teisinių aktų sudėtys, būsenos.
Teisės subjektai
Teisės subjektai gali būti veiksnūs ir neveiksnūs. Veiksnumas - asmens gebėjimas savo veikomis įgyti teises ir pareigas ir savavališkai atsakyti už savo padarytus pažeidimus.
Teisėkūra
Teisėkūra yra daug platesnis reiškinys. Teisėkūros rezultatas - teisės normos. Teisėkūra apima ne tik normų sukūrimą, bet ir parengiamąjį procesą. Tai projekto rengimas, projekto derinimas (išklausiama įvairių subjektų nuomonė, reikia Seimo kanceliarijos teisės departamento išvados, Vyriausybės nuomonės), reikalingas aiškinamasis raštas, kuriame turi būti pagrindžiamas įstatymo reikalingumas, svarstymas Seime, akto išleidimas. Kompetentingų organų teisėkūra atstovauja.
Teisinis reguliavimas
Teisės poveikis gali būti bendras arba individualus. Dažnai bendrą poveikį vadina teisiniu reguliavimu. Teisinis reguliavimas žymi ryšį tarp teisės normose nustatytų nuostatų ir realių santykių. Tai visuomeninių santykių sutvarkymas pagal sankcionuotą moralę. Reguliavimas turi būti pakankamas (reguliavimas, į kurį gali orientuotis subjektai, norintys nustatyti, ar nepažeistos teisės normos) ir tiesioginis (kai nurodomas aiškus elgesio modelis, nereikalaujantis jokių kitų sukonkretinimų).
Teisinio reguliavimo intensyvumas - kokiu mastu reguliuojami visuomeniniai santykiai. Intensyvumas neturi nieko bendro su reguliavimo kokybe. Reguliuoti galima įvairiais metodais: draudimai, leidimai ir jų įvairi sintezė. Santykius turi būti įmanoma formalizuoti, o vėliau ir kontroliuoti.
Teisinis režimas - tam tikra reguliavimo tvarka, kurią išreiškia visuma priemonių, apibrėžiančių teisinio reguliavimo kryptingumą. Kai teisė nerealizuojama, ji lieka tik knygose.
Teisinės spragos
Teisinės spragos atsiranda, kai tam tikri visuomeniniai santykiai nesureguliuojami sąmoningai. Teisinės spragos reiškia nesureguliuotus santykius. Esant teisinėms spragoms taikoma analogija (nesant teisės akto, kurio reguliavimas būtų pakankamas, taikomas aktas, kuris taikomas panašiems visuomeniniams santykiams) ir teisės analogija (kai nėra įstatymo, tai taikomas artimesnės teisės šakos principas).
Teisės galiojimas
Teisės akte paprastai nurodoma jo galiojimo pradžia ir pabaiga. Jei pradžia nenurodoma: įstatymai įsigalioja juos paskelbus salėje, Konstitucinio Teismo sprendimai - nuo paskelbimo „Valstybės žiniose“. Poįstatyminiai aktai įsigalioja kitą dieną po oficialaus paskelbimo. Galiojimas erdvėje siejamas su valstybės teritoriniu ir administraciniu padalijimu. Kai kurie aktai taikomi tik tam tikrai asmenų grupei.
Teisės aiškinimas
Teisės aiškinimas reikalingas, nes teisės normos yra bendro pobūdžio, abstrakčios, neišsamios, dviprasmiškos. Teisės aiškinimas - intelektualinė veikla, kurios metu atskleidžiama teisės normos turinys. Hansas Kelsenas teigė, kad teisė susideda iš normų, o teisės taisyklės yra mokslo dalis. Teisės mokslas aiškina teisę kaip socialinį fenomeną, teisės prieštaravimus. Geriausias kelias pašalinti dviprasmybes - teisėkūra.
Teisės aiškinimo būdai:
- Kalbinis (verbalusis, lingvistinis) - teisinis tekstas aiškinamas pagal žodžių ir jų junginių gramatinę, sintaksinę ir morfologinę prasmę ir reikšmę. Tai auksinė teisės taisyklė. Kalbinis metodas reikalauja, kad aiškintojas paisytų kalbos taisyklių.
- Sisteminis - teisės norma turi būti aiškinama atsižvelgiant į jos vietą teisės sistemoje.
- Loginis - teisės norma turi būti aiškinama atsižvelgiant į loginę sistemos struktūrą.
- Teleologinis - aiškinama atsižvelgiant į teisinio reguliavimo tikslą, kuris gali būti nusakytas pačiame įstatyme.
- Istorinis - atsižvelgiama į aplinkybes, kuriomis teisės norma buvo priimta.
Pirmenybė turi būti teikiama tam metodui, kuris užtikrina teisės sistemos stabilumą ir vienovę. Būtina vadovautis teisingumo ir sąžiningumo principais. Jei yra kelios alternatyvos, tai remiamasi tuo metodu, kuris yra tikslingesnis. Palankumo principas - iš kelių alternatyvų rinktis metodą, kuris mažiau pažeis jų teises.
Teisės aiškinimo subjektai:
- Pirminiai - tie, kuriais privaloma remtis.
- Antriniai - tie, kuriais galima remtis.
Teisės sistema
Teisinė sistema - platesnė sąvoka. Įvairūs reiškiniai. Teisės sistemos sąvoka žymi, kokiu būdu viduj organizuotos nuostatos, kaip užtikrinamas vidinis suderinamumas, įprasminama teisė. Teisės sistema, nors ir susijusi, skiriasi nuo teisės aktų sistemos. Teisės šaka - santykinai autonomiška teisės sistemos dalis, jai būdingu metodu reguliuojanti santykinai išskirtą teisinių santykių sritį. Teisės šaką sudaro giminingos teisinės normos.
Teisėtumas
Teisėtumas - reikalavimas, kad teisei turi būti paklūstamas. Įstatymo ir teisės viršenybė. Asmenų lygybė. Atsakomybės už pažeidimus neišvengiamumas. Prielaidos teisėtumui užtikrinti: teisinės ir neteisinės priemonės. Teisės sistema nesutampa su teisės aktų sistema (turinio sistema nesutampa su forma).
Sisteminimas:
- atliekamas mokslininkų (neoficialus). Oficialus sisteminimas, kai tai daro oficialiai įgaliotos institucijos ir sukeliami tam tikri padariniai.
- inkorporavimas (galiojančių aktų ar jų dalių surinkimas į vieną renkinį nekeičiant jų formos. Naujas aktas neatsiranda, bet atsiranda reiškinys.
- kodifikavimas (sukuriamas naujas aktas, kuris vadinamas kodeksu. Kodeksui būdinga reguliuoti kurią nors teisės šaką ar jos dalį. Yra aktų, vadinamų įstatymais, bet atitinkančių akto apibrėžimą - Valstybės tarnybos įstatymas. Yra sričių, kur kodifikavimas būtinas - mokesčiai, rinkimai. Kodifikavimas: visuotinis, šakinis, specialusis. Šakinis - kodifikuojama šakų.
Teisinis elgesys
Teisinis elgesys - teisiškai reikšmingas elgesys. Elgesys, su kuriuo siejamas subjektinių teisių ir teisinių pareigų realizavimas. Ne kiekvienas elgesys yra teisinis. Neteisinis elgesys staigiai gali tapti teisiniu. Teisinis elgesys gali būti sąmoningas ar nesąmoningas, tyčinis ar netyčinis. Teisėtas elgesys (bent jau nežalingas, turėtų būti visuomeniškai naudingas.
Teisės pažeidimas
Teisės pažeidimas - teisinis faktas, kuris gali būti įvykdytas tik veikos forma. Tai ypatingas teisinis santykis. Teisės pažeidimas nebūtinai yra pavojingas visuomenei. Teisės pažeidimas - veika. Pažeidimas gali būti padarytas ir veikimu, ir neveikimu. Subjektas turi būti deliktiškas, turi pasižymėti deliktiškumu (pakaltinamas turi būti), turi būti kaltė (ne moralinė, bet teisinė).
- subjektas (fizinis ar juridinis asmuo).
- subjektyvioji pusė - ryšys tarp subjekto ir jo veikos bei subjekto ir veikos padarinių.
- tyčia (asmuo suvokia savo veikos priešingumą teisei, numato veikos padarinius ir sąmoningai jų siekia arba leidžia jiems kilti.
- neatsakingumas (asmuo numato arba gali numatyti, kad jo veika gali sukelti nepageidaujamus padarinius, bet lengvabūdiškai stengiasi jų išvengti.
Teisinė atsakomybė - valstybės reakcija į pažeidimą arba valstybės reakcija į padarinius, sukeltus teisiškai reikšmingos veikos. Teisinė atsakomybė gali būti pozityvioji (apima teigiamus padarinius kaip pvz., paaukštinimas) ir negatyvioji.
Teisė reguliuoja socialinius santykius, kurie priešingu atveju būtų stichiški. Jei nebus teisės, nebus mato, pagal kurį būtų galima vertinti elgesį. Teisė gali skatinti atsirasti naujus socialinius santykius. Remiantis teise galima kompensuoti patirtą žalą. Teisė legitimuoja valstybės valdžią. Jei režimas neteisėtas, tai jis nelegitimus. Kartais teisė taikoma konfliktinė. Vienus santykius drausdama, kitus leisdama, dar kitiems nustatydama procedūras, ji reguliuoja visuomeninius santykius. Teisės funkcijos: apsauginė (bando atstatyti pažeistą padėtį).
Konstitucija
Konstitucija - aukščiausias valstybės dokumentas. Išoriškai konstitucija primena įstatymą, tačiau tai ypatingas įstatymas. Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią. Konstitucija gali būti traktuojama kaip konkrečioje valstybėje įsitvirtinęs režimas. Konstitucija gali būti juridinė ir faktinė (formalioji ir realioji). Formalioji (teisinė) konstitucija - dokumentas ar jų visuma, kuri nustato valstybės sąrangos pagrindus. Jei atotrūkis tarp formalios ir realios konstitucijos yra didelis - tai konstitucija fasadinė ar kamufliažinė. Konstitucija gali reguliuoti visus santykius. Konstitucija - visuomenės sutartis. Kai kuriose šalyse konstitucijos nėra, tačiau yra daug dokumentų, kurie perima jos funkcijas. Konstitucinės komercijos (susitarimai) - jos priimamos kaip savaime suprantamos (pvz., teisinė nepriklausomybė). Bendrosios teisės principai, nustatyti teismų sprendimų. Kai kurios valstybės turi rašytinę konstituciją, bet ji nėra išdėstyta viename akte. Konstitucija išsiskiria stabilumo siekiu.
Konstitucijos būna kodifikuotos ir nekodifikuotos. Konstitucijos būna autentiškos ir primestos (sukurtos kitų valstybių). Konstitucijos gali būti primestos, kai susitaria kelios valstybės (pvz., Kipras, kur metropolija D.Britanija susitarė su Kipro turkais ir graikais). Galima konstituciją ir savo noru nukopijuoti kitos valstybės konstitucijos. Kai kurios konstitucijos yra ne nuolatinės, o laikinos. Konstitucijos keitimas priklauso nuo…
tags: #psichologine #teises #teorija #doktrinos #atstovai #argumentuoja