Psichologinės ligos - tai būklės, kurios paveikia žmogaus psichiką, emocinę būseną ir sukelia problemų su mąstymu, elgesiu, jausmais ar suvokimu. Šiame straipsnyje aptarsime dažniausiai pasitaikančias psichologines ligas, jų priežastis, simptomus ir gydymo būdus.
Depresija
Depresija - tai nuotaikos sutrikimas, pasireiškiantis sumažėjusiais interesais bei pasitenkinimu anksčiau patikusiais dalykais („nebėra gyvenimo džiaugsmo“), sumažėjusiu savęs vertinimu bei pasitikėjimu savimi, kaltės ir bevertiškumo idėjomis, niūriu ateities įsivaizdavimu, mintimis apie savižudybę ar nenoru gyventi, energijos stoka, silpnumu (ypač pirmoje dienos pusėje, rytais), miego sutrikimais (būdinga, jog pabundama anksti ryte ir nebeužmiegama ar miegama labai ilgai). Šalia šių simptomų dažnai vargina nerimas, įtampos būsena, dėmesio sukaupimo sunkumai, pablogėjusi atmintis.
Depresijos skirtumai
Depresija nuo tiesiog laikas nuo laiko kiekvieną žmogų ištinkančios blogos nuotaikos skiriasi trukme - trunka 2 savaites ir ilgiau, bei tuo, kad trukdo bendravimui, darbui, mokymuisi, laisvalaikiui. Taip pat ji skiriasi ir nuo liūdesio, kuris jaučiamas netekus brangaus žmogaus - jis susijęs su prisiminimais, laikui bėgant, blėsta, paprastai netrunka ilgiau nei 3-6 mėn. ir vadinamas gedulu.
Depresijos priežastys
Moksliniais tyrimais nustatyta, kad depresiją sukelia cheminių medžiagų, kurios perduoda informaciją tarp smegenų ląstelių, disbalansas. Tai pirmiausia serotonino, dažnai vadinamo „laimės hormonu“, trūkumas bei kitų medžiagų - noradrenalino, dopamino - tarpusavio pusiausvyros pakitimai. Šį sutrikimą gali sukelti ir kitos ligos, vartojami vaistai, stresas, hormonų pokyčiai, narkotikų bei alkoholio vartojimas. Jei kas nors šeimoje sirgo šia liga, tikimybė ja susirgti didesnė.
Depresijos gydymas
Depresijos gydymas apima:
Taip pat skaitykite: Dantų ligos ir psichologija
- Medikamentinį gydymą (antidepresantai, nerimą slopinantys, miegą gerinantys ir kt. vaistai).
- Psichoterapinį gydymą (psichoanalitinė, psichodinaminė, elgesio ir kitos rūšys).
- Instrumentinį gydymą - šviesos terapija, elektroimpulsinė terapija, transkranijinis magnetinis stimuliavimas ir kt.
Visų gydymo būdų esmė - grąžinti cheminių medžiagų pusiausvyrą galvos smegenyse, tik šis tikslas pasiekiamas įvairiais keliais. Ypač svarbu, kad gydymas būtų taikomas profesionaliai, individualiai bei reikalingą laiką - per anksti nutraukus, kai pajuntamas pagerėjimas, ypač didelė atkryčio rizika, o ir pati liga linkusi atsikartoti.
ADHD (aktyvumo ir dėmesio sutrikimas)
Įprasta manyti, kad ADHD (angl. - aktyvumo ir dėmesio sutrikimas) - tai vaikų ir paauglių liga. Kadangi labai dažnai suaugusiame amžiuje šis sutrikimas nediagnozuojamas, nuo jo kenčiantys pacientai nesulaukia tinkamo gydymo ir negali gyventi pilnaverčio gyvenimo. Šiuo sutrikimu serga 3-11 proc. vaikų. Deja, sulaukus pilnametystės, sutrikimas tęsiasi ir toliau akivaizdžiais simptomais 15 proc. suaugusiųjų, apie 50 proc. sirgusiems sutrikimo požymiai tampa švelnesni. Jeigu sutrikimas savaime nepraeina iki 17 m., labai tikėtina, kad jis pasireikš ir suaugus. Bendras sergamumas ADHD suaugusiųjų tarpe - 2-5 proc. Dažniau serga vyrai - 5:1 santykiu. Sunkiausia sutrikimą diagnozuoti žmonėms, kurie vaikystėje su šia diagnoze nesusidūrė.
ADHD rizikos veiksniai
Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į galimus rizikos veiksnius:
- Ar turite artimų giminaičių (pvz., tėvų ar brolių ir seserų) su ADHD (nepalankus genetinis paveldėjimas 80 proc.);
- Ar mama nėštumo metu rūkė, vartojo alkoholį ar narkotikus;
- Ar mama nėštumo metu neturėjo sąlyčio su nuodingomis medžiagomis, pvz. PCB;
- Ar ankstyvam gyvenimo laikotarpyje Jūs neturėjote sąlyčio su švinu;
- Ar negimėte anksčiau laiko ir mažesnės kūno masės. (Šie veiksniai lemia patoanatominius ir patofiziologinius pokyčius - noradrenalino ir dopamine neurotransmisijos sutrikimus).
Labai pravartu prisiminti ar pasiklausti vyresnių artimųjų apie vaikystės ir paauglystės ypatumus. Svarbu atkreipti dėmesį į tokius faktus - lėtesnis vystymasis, užsitęsęs šlapinimasis į lovą, elgesio problemos, dažnos drausminės nuobaudos, prastesnis pažangumas, antramečiavimas. Visos šios aplinkybės turėtų paskatinti atkreipti dėmesį į galimus ADHD klinikinius požymius.
ADHD tipai ir simptomai
Išskiriami trys pagrindiniai ADHD tipai: hiperaktyvumo, nedėmesingumo ir kombinuotas - dėmesio koncentracijos simptomai kartu su elgesio sutrikimo simptomais. Manoma, kad vaikams, o suaugusiame amžiuje - vyrams būdingas hiperaktyvusis tipas, o moterims - nedėmesingumo tipas.
Taip pat skaitykite: Įdomiausios knygos apie psichologiją
- Nedėmesingumas - nesugebėjimas išlaikyti dėmesio, baigti pradėtą darbą, pastoviai daromos klaidos; išsiblaškymas - lengvai atitraukiamas dėmesys, neatidumas; užmaršumas.
- Hiperaktyvumas - bėgiojimas, per dažnas ir greitas judėjimas, sunkumas išbūti vienoje vietoje, per greitas ir per didelis šnekumas, triukšmavimas, įkyrus elgesys.
- Impulsyvumas - negebėjimas sulaukti savo eilės, atidėti noro išpildymo, atsakymas į klausimus, nesulaukus jo pabaigos, pokalbio temos keitimas; lengvas su(si)erzinimas; emociniai protrūkiai.
Esant minėtiems požymiams, atsiranda problemų įvairiose suaugusio žmogaus gyvenimo srityse: prasidėjus darbiniams santykiams pastebimi prastesni profesiniai pasiekimai ir menkesnės galimybės siekti karjeros, dažnesni darboviečių keitimai. Kasdieninis darbas tampa iššūkiu - sunku atlikti darbą laiku, užmirštami terminai, susitikimai, svarbios datos. Šeimyniniuose santykiuose - dažnesnės skyrybos, santykių problemos. Nesugebėjimas kontroliuoti impulsų gali svyruoti nuo nekantrumo, nuotaikos svyravimų iki pykčio proveržių. Kitose gyvenimo srityse - žemesnė socialinė ir ekonominė padėtis, dažnesnės finansinės krizės, dažnesnis piktnaudžiavimas priklausomybę sukeliančiomis medžiagomis, nepaisymas kelių eismo taisyklių ir nelaimingi atsitikimai, pastovios baudos už greičio viršijimą ir t.t.
ADHD diagnostika
ADHD vaikams diagnozuojamas, kai yra sutrikęs dėmesys ir per didelis aktyvumas. Abu šie požymiai yra būtini diagnozei nustatyti ir turi pasireikšti daugiau nei vienos rūšies situacijose (pvz., namuose, klasėje, klinikoje).
ADHD požymiai suaugusiems yra tokie patys, tik būdinga, kad hiperaktyvumo ir impulsyvumo simptomai būna ne tokie ryškūs kaip nedėmesingumo. Vadovaujantis DSM-V klasifikacija ADHD suaugusiąjame amžiuje diagnozuojama jei:
- Pacientui pasireiškia bent 5 nedėmesingumo, hiperaktyvumo ir impulsyvumo simptomai;
- Šie simptomai reiškiasi nuolat visose gyvenimo srityse ne mažiau kaip 6 mėn.;
- Šie simptomai pacientui sukelia reikšmingą disfunkciją;
- Šie simptomai pacientui reišiasi nuo vaikystės (prasidėjo iki 12 metų).
ADHD diagnozuojamas jei atsakymai į visus 4 klausimus yra teigiami.
ADHD diagnozavimą apsunkina dažnai kartu sutinkami ir kiti psichikos sutrikimai: nuotaikos sutrikimai - depresija, bipolinis sutrikimas; nerimo spektro sutrikimai; asmenybės sutrikimai - dažniausiai ribinio ir asocialaus tipo; priklausomybės sutrikimai.
Taip pat skaitykite: Kaip įveikti psichologinę krizę?
Jeigu hiperkinezinis sutrikimas buvo vaikystėje, o po to išnyko, ir atsirado kita būsena, pavyzdžiui, asocialus asmenybės sutrikimas arba psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo sutrikimas, diagnozuojamas naujas, o ne ankstesnis sutrikimas. Taip pat panašią ADHD būsenai simptomatiką gali sukelti hipoglikemija, skydliaukės patologija, apsinuodijimas švinu.
ADHD gydymas
Pripažinta, kad suaugusiųjų ADHD sėkmingiausiai gydomas derinant medikamentinį ir psichoterapinį metodus.
- Medikamentinis gydymas: Dažniausiai ADHD gydymui skiriami psichostimuliatoriai - medžiagos, kurios galvos smegenų centrinėje nervų sistemoje didina dopamino ir noradrenalino koncentraciją. Moksliniai tyrimai įrodė, kad jie dažnai yra efektyvesni už kitas psichotropinių medikamentų grupes. Stimuliatoriai - metilfenidatas (Concerta, Metadate, Ritalin, kiti), dekstroamfetaminas (Dexedrine), dekstroamfetaminas-amfetaminas (Adderall XR) ir lisdeksamfetaminas (Vyvanse). Jie gali būti trumpo ir ilgo veikimo, dažnai pakankamai greitai ir efektyviai gydo dėmesio koncentracijos trūkumą ir hiperaktyvumą. Kiti vaistai - atomoksetinas (Strattera) ir antidepresantai, pavyzdžiui, bupropionas (Wellbutrin). Atomoksetino ir antidepresantų poveikio pradžia lėtesnė nei psichostimuliatorių, todėl jie yra antro pasirinkimo medikamentai. Vaistai, kartu su psichosocialinėmis priemonėmis, skiriami adekvačiomis dozėmis kol sutrikimo simptomai yra sunkūs ar vidutinio sunkumo.
- Psichoterapija: Pagerinti asmeninio laiko valdymą ir organizacinius įgūdžius. Impulsyvaus elgesio ir pykčio kontrolė. Problemų sprendimo įgūdžių lavinimas. Praeities socialinių ir akademinių nesėkmių įveika. Santykių su šeima, kolegomis ir draugais gerinimas. Esant būtinybei, pravartu dalyvauti paramos grupėse, įtraukti į gydymo procesą šeimos narius, kolegas, draugus.
Taip pat gali būti taikomos specialios dietos, vitaminų arba mineralų papildai, vaistažolių papildai, nepakeičiamos riebiosios rūgštys, ypač Omega - 3.
ADHD diagnostikos skalės
Įvertinti simptomus gali padėti suaugusiųjų ADHD diagnostikai naudojamos skalės: CAARS, WURS, ASRSv1.1. Paskutinę skalę gali užpildyti pats pacientas. Reikia užpildyti A ir B testo dalis. Testo A dalis daugiau atskleidžia pagrindinius ADHD simptomus, B dalis - papildomus požymius. 4 ir daugiau teigiamų atsakymų tamsesnėje A testo dalyje parodo didelę tikimybę ADHD suaugusių amžiuje.
Nerimas
Nerimas - normaliai kiekvieno žmogaus išgyvenama būsena, kuri padeda organizmui mobilizuoti jėgas siekiant tikslo ar norint išvengti pavojaus. Nerimą jaučiame, kai laukia atsakingas pokalbis, pavyzdžiui, dėl darbo, operacija, egzaminas ar susitikimas su svarbiu žmogumi ir pan. Mūsų organizmas tada pasiruošia - jaučiame jaudulį, didesnį energijos kiekį, dėmesį koncentruojame tik tiek šia situacija, nenorime valgyti, mažiau miegame. Tuo metu tampa intensyvesnė medžiagų apykaita, pakyla kraujospūdis, padažnėja širdies veikla bei kvėpavimas, išsiplečia vyzdžiai, padidėja raumenų tonusas. Kitaip tariant, gamtos esame apdovanoti gebėjimu sukaupti jėgas ties tuo, kas dabar svarbiausia, ir atidėti tai, kas gali palaukti.
Kada nerimas tampa patologinis?
Nerimas tampa patologinis tada, kai jis neturi akivaizdžios, suprantamos priežasties arba pasidaro toks stiprus, kad ima žmogui ne padėti, o trukdo - pavyzdžiui, studentui prieš egzaminą taip „suka pilvą ir pykina“, kad jis negali nueiti į egzaminą; kitu atveju - žmogus gali būti tiek besijaudinantis dėl darbo, kad mintys jo neapleidžia vakare nei naktį - trukdo užmigti, kartojasi sapnuose.
Nerimo priežastys
Moksliniais tyrimais įrodyta, kad nerimo atsiradimas yra susijęs su tam tikrų cheminių medžiagų kiekio, tarpusavio santykio sutrikimu. Čia kalbama apie serotonino, noradrenalino, dopamino, endogeninių opioidų gamybos ar aktyvumo pokyčius, labai svarbią vietą galvos smegenų slopinimo procesuose užimančią gama amino sviesto rūgštį.
Labai supaprastinta biologinės teorijos schema atrodytų taip: išorinės aplinkos dirgikliai perdirbami į nervinį impulsą, kuris plinta smegenų struktūromis iki noradrenerginių neuronų, kurie perduoda impulsą kitoms smegenų struktūroms, o jos - organizmo sistemoms. Kvėpavimo sistema, gavusi aktyvinantį impulsą, dažnina kvėpavimą, net jaučiamas dusulys, širdies - kraujagyslių sistema padažnina širdies susitraukimų dažnį, didina kraujospūdį, kaulų - raumenų - padidina raumenų tonusą, atsiranda įtampa ir drebėjimas ir t.t. Tai būtų normalaus, t.y. nerimo, turinčio adekvačią priežastį, atsiradimo schema. Patologinis nerimas irgi vystosi taip pat, tik dažniausiai be suprantamo dirgiklio arba reakcija į realų dirgiklį yra perdėta. Taip nutinka dėl jau minėtų cheminių medžiagų kiekio, pusiausvyros sutrikimų galvos smegenyse.
Psichoanalitinės teorijos požiūriu, nerimu gali reikštis nuslopinti jausmai, pavyzdžiui, darbas vadovaujant viršininkui, kuris yra nepagarbus, nevertinantis ar net agresyvus - kylantis noras jam priešintis, neapykanta ar panieka - natūralūs jausmai tokioje situacijoje, bet tiesiogiai juos reikšti pavojinga - gali prarasti darbą. Šie nuslopinti jausmai atlieka vidinio dirgiklio vaidmenį, kuris aktyvina vegetacinę nervų sistemą, tada jaučiami ir fiziniai nerimo simptomai.
Genetinės teorijos kalba apie tai, kad nervų sistemos ypač žemas jautrumo slenkstis įvairiems nerimo mechanizmus „užvedantiems“ dirgikliams yra nulemiamas genetiškai.
Nerimo simptomai
Pacientai skundžiasi neramumu, pastoviu jauduliu ir įtampa, nuovargiu, jiems sunku susikaupti, galvoje sukasi neramios mintys apie tai, kad turi nutikti kažkas blogo, nuogąstauja dėl įvairių smulkmenų arba dėl artimųjų, savo pačių sveikatos, galimų katastrofų. Būdinga tai, kad galvojant apie ką nors į ateitį, matoma tik bloga, grėsminga ateitis, neišvengiamai susiklostanti katastrofa.
Pacientai blogai miega - jiems sunku užmigti, vargina apmąstymai apie dienos įvykius, darbus, miegant sapnuose tarsi toliau sprendžiamos esamos problemos ar kankina košmarai, kuriuose nuo kažko bėgama, atsitinka kažkas baisaus, dažnai nubudinėjama. Ryte žmogus nesijaučia tinkamai pailsėjęs, jam sunku sukaupti dėmesį, bendrauti su kitais, nes pasidaro dirglus, nekantrus.
Padidėja vegetacinės nervų sistemos aktyvumas - dažniau plaka širdis, atsiranda dūrimai, skausmai širdies plote, dažnai tampa nestabilus kraujospūdis, jaučiama raumenų įtampa, padidėja prakaitavimas, atsiranda virškinimo diskomfortas (atsirūgimai, sunkumo jausmas pavalgius skrandyje, pilvo pūtimas gurguliavimas, užkietėję ar laisvi viduriai), gali padažnėti šlapinimasis. Sergantieji skundžiasi dažnais galvos skausmais, pulsavimu, galvos svaigimu, kvaituliu, nestabilumo pojūčiu, silpnumu. Būdingas nemalonus vidinis drebulys, karščio-šalčio bangos, aptirpimai, odos paraudimas-pabalimas.
Nerimo ligos eiga
Susirgimas yra lėtinis, jam būdinga banguojanti eiga su pagerėjimais ir pablogėjimais, kartais gali tęstis visą gyvenimą. Vienam ketvirtadaliui pacientų, sergančių šiuo sutrikimu, nustatoma ir panikos atakų, daugiau negu pusei - depresija. Pacientai dažnai linkę neigti psichologines problemas bei tai, kad esamų fizinių skundų priežastis slypi psichikoje. Jie pas psichiatrą paprastai atvyksta atlikę įvairių specialistų skirtus tyrimus dėl galimų fizinių ligų, neretai jiems būna skirta „raminamųjų“, kartais pacientai gydosi patys - alkoholiu „atsipalaidavimui“, geresniam miegui.
Nerimo gydymas
Nerimo gydymas apima:
- Medikamentinį gydymą: Gydoma, priklausomai nuo simptomų intensyvumo ir trukmės, benzodiazepinais, antidepresantais, jų deriniais bei kitų grupių psichiką veikiančiais vaistais. Benzodiazepinai veikia greitai ir efektyviai, turi mažai nepageidaujamų poveikių, bet nešalina ligą palaikančio galvos smegenų cheminio disbalanso sutrikimo. Ilgiau juos vartojant, atsiranda pripratimo rizika, esama dozė tampa nebeefektyvi, nutraukimas sukelia tokius pačius, kaip ir ligos, simptomus. Tačiau šie vaistai yra nepamainomi, siekiant greito būklės stabilizavimo, o kartais tik jie vieni toleruojami. Antidepresantais gydymas yra ilgas, trunkantis mėnesiais, metais. Kartu gydoma ir esanti depresija, kitos nerimo formos, antidepresantų vartojimas leidžia atsisakyti benzodiazepinų arba juos vartoti tik retkarčiais. Įvairūs vaistų deriniai taikomi tada, kai gydymas vienu vaistu yra nepakankamai efektyvus. Šio sutrikimo gydymas yra visada ilgas ir sudėtingas, be to, po sėkmingo gydymo kurso praėjus kuriam laikui, liga linkusi pasikartoti.
- Psichoterapinį gydymą: Šiuo sutrikimu sergantys pacientai turi tam tikrų asmenybės, elgesio, mąstymo ypatumų, kurie sudaro prielaidas ir sąlygas nerimauti. Jiems būdingas perdėtos atsakomybės jaumas („tik aš atsakau už savo vaikų ateitį“), savikontrolė („aš turiu visada būti ramus, mandagus“, „tik aš pats galiu išspręsti savo problemas“), perfekcionizmas („aš turiu būti geriausias“), baimė būti atstumtam, negalėjimas priimti kritikos.
Psichikos sutrikimai senyvame amžiuje
Psichikos sveikatos specialistai tikina - pasikeitęs senjorų elgesys daugeliu atveju yra rimtas signalas, o pagalbos reikėtų kreiptis kuo anksčiau. Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje veikiančiame Gerontopsichiatrijos skyriuje teikiama specializuota pagalba pacientams nuo 65-erių metų.
Dažniausi sutrikimai senyvame amžiuje
Dažniausiai pacientai čia tiriami ir gydomi dėl įvairios kilmės demencijų (atminties bei kitų pažinimo funkcijų nusilpimo, kai žmogus tampa užmaršus, išsiblaškęs, sutrinka kasdienė jo veikla), įvairios kilmės psichozinių sutrikimų (pavyzdžiui, kliedesių, haliucinacijų, sumišimo), nuotaikos sutrikimų (depresija, nerimas) ar tokių sutrikimų kaip šizofrenija.
Kada vertėtų susirūpinti?
Rimtu ženklu gal būti buitinio turinio kliedėjimai, pavyzdžiui, močiutės pastaba, kad „marti išsinešė jos sukneles“, tai pat anksčiau nepasireiškusios idėjos apie santykius su artimaisiais, kai teigiama, kad „manęs nemyli, nekenčia, nori atsikratyti“ arba paranojiški nuogąstavimai, pavyzdžiui, kad „dukra nori atimti butą“. Tokiais atvejais, jau reikėtų psichiatro įvertinimo.
Kliedesiai, haliucinacijos neretai gali ir progresuoti: jeigu pradžioje jų taikiniais būna tik keli žmonės, pasitaiko kelis kart per metus, su laiku jie dažnėja ir įtraukia vis platesnį asmenų ratą. Būtent tada ir kreipiamasi pagalbos - kai kažkas iš to rato sunerimsta… Deja, dažnai būna gerokai per vėlu: vos ne 6-7 metai po ligos simptomų pradžios, kada padėti pacientui kur kas sunkiau.
Gydymo galimybės
Neretai užtenka ir ambulatorinės pagalbos, tačiau, kaip jau minėta, svarbu neuždelsti. Kadangi su amžiumi keičiasi žmogaus statusas visuomenėje, sumažėjęs pažinčių ratas, bendravimo intensyvumas, gana dažnai senjorai suserga depresija, nuotaikos, adaptacijos sutrikimais - tokiais atvejais dauguma pacientų gydomi ambulatoriškai.
Ligoninėje dažniausiai teks praleisti apie tris savaites. Detaliai ištiriame pacientą ir siekiame kiek įmanoma jam padėti sugrįžti į įprastą gyvenimą. Labiau pažengus ligai jau sunkiau kovoti su atminties sutrikimais, tačiau, pavyzdžiui, vis dar galime bandyti panaikinti delyrą (sunkų sumišimą, orientacijos laike, vietoje ir savyje sutrikimą), padėti bendrai nusiraminti, sustiprėti. Pacientams padeda ne tik gydytojų, bet ir psichologų, ergoterapeutų, kineziterapeutų komanda - vykdomos makštos, grupiniai meno ir kitokie užsiėmimai, neretai pacientai grįžta fiziškai sustiprėję ar net ligoninėje susiradę bičiulių.
Labai svarbus ir artimųjų bendradarbiavimas, įsitraukimas. Būna sulaukiame sulysusių, išsekusių pacientų, kurie, pasirodo, jau kurį laiką vis pamiršta pavalgyti, o jų vaikai to net nepastebėjo. Nuo šeimos palaikymo labai priklauso kaip pacientas sveiks, kaip jausis grįžęs į namus - įsiklausius į profesionalų rekomendacijas, patarimus, galima gyventi visiškai kitokį gyvenimą net ir su psichikos liga sergančiu mylimu senjoru.
Simptomas-sindromas-liga
Psichikos sutrikimai sergant įvairiomis ligomis yra nevienodo sunkumo. Lengviausio (I) laipsnio yra neuroziniai ir psichopatiniai, vidutinio (II) - afektiniai (depresinis, maniakinis) sindromai į kurių struktūrą gali įeiti ir lengviausio laipsnio sutrikimai. Didelių diagnostinių sunkumų kelia I laipsnio sindromai, nes jų gali būti sergant įvairiomis ligomis. Tuomet svarbu nustatyti, ar nėra sindromo dinamikos.
Diagnozuojant psichikos ligas, skiriami keli etapai. Pirmiausia nustatomi simptomai pvz. prislįgta nuotaika, sulėtėjęs mąstymas, slopūs judesiai. Psichiatrijoje izoliuotų simptomų nebūna, būna derinai. Atsižvelgiant į patologijos ypatybes, simptomai grupuojami pvz. nuotaikos, mąstymo, judesių sutrikimo simptomai sudaro vadinamą depresinį sindromą. Sindromai jungiasi tarpusavyje pagal tam tikros ligos požymius. Mūsų šalyje taip pat daugelyje kitų šalių vyrauja nozologinė kryptis, t.y. ieškoma sindromo susiformavimo priežastis, o sindromas vertinamas kaip vienas iš ligos požymių. Šios krypties pradininkas buvo vokiečių psichiatras E. Kreapelinas (1856-1926).
Be vadinamosios nozologinės krypties, psichiatrijoje yra ir sindromologinė kryptis. Jos pradininku laikomas vokiečių psichiatras K. Bonhoefferis (1868-1948). Jis iškėlė egzogeninių reakcijų principą. Anot jo visi neigiami veiksniai, veikiantys smegenis (infekcijos, intoksikacijos), sukelia vienodas reakcijas - sindromus. K. Bonhoefferiui ir jo pasekėjams svarbiausia - nustatyti sindromą, o kokia jo nozologija, - antraeilis dalykas, nes tai dažnai ir neaišku, be to, nieko neduoda praktikai. K. Bonhoefferis buvo teisus teigdamas, kad egzogeninai sindromai (delyras, prieblandinė būsena ir kt.) yra nespecifiški. Nozologinės krypties atstovai didelę reikšmę teikia sindromo ir ligos etilogijai.
Tam tikrų psichikos ligų, iš esmės - protinio atsilikimo grupės (fenilketonurija, Downo liga, kitos chromosomų aberacijos), priežastis yra paveldimumas. Nemažą įtaką paveldimumas daro šizofrenijai ir dvipoliam afektinaim sutrikimui. Tačiau kartais paveldimumo vaidmuo pervertinamas. Įvairiems egzogeniniams veiksniams ypač jautrios embriono, vaisiaus ir naujagimio smegenys. Jo labai reaguoja į hipoksiją. Vaikų ir suaugusiųjų psichikos sutrikimų priežastis neretai būna intoksikacijos, infekcijos, somatinės ligos. Vyresniems žmonėms psichika dažnai sutrinka dėl smegenų kraujagyslių patologijos, atrofinių pokyčių. Pastaruoju metu vis labiau įsigali simptomų skirstymas į pozityvius ir negatyvius, arba produkcinius ir deficitinius. Pozityvūs simptomai - tai reiškiniai, kurie atsiranda papildomai ir anksčiau asmeniui nebuvo būdingi.
Šizofrenija
Šizofrenija yra psichikos liga, kuri paveikia žmogaus mąstymą, jausmus ir valią, todėl tai įtakoja ir elgesį. Šizofrenija įprastai nustatoma 16-30 metų amžiaus žmonėms.
Šizofrenijos simptomai
- Kliedesiai: kai žmogus turi įsitikinimų, kurie nėra teisingi ir ktiems gali atrodyti neracionalūs.
- Haliucinacijos: žmogus mato, girdi, užuodžia arba ragauja daiktus, kurių nėra. Sergantiems šizofrenija įprasta girdėti balsus.
- Mąstymo sutrikimas: žmogus mąsto neįprastai ir nelogiškai. Jam gali būti sunku dėlioti savo mintis ir kalbą.
Sergantieji šia liga nėra pavojingi kitiems. Apskritai jie yra labiau linkę nukentėti nuo kitu, nei nesergantys. Kenčiantiems nuo šizofrenijos, didžiausia tikimybė susižaloti bei smurtauti prieš kitus yra tuomet, kai jo elgesį įtakoja jo liguisti išgyvenimai.
Šizofrenijos priežastys
- Genetika: Liga kartais pasireiškia šeimoje, kurioje yra sergančių, tačiau tai dar nereiškia, kad nuo šio susirgimo kentės ir atžalos.
- Aplinka: Yra nustatyta, kad ypatingai riziką susirgti šizofrenija ar šizofreninio registro sutrikimais didina emocinis tėvų šaltumas.
Negydoma šizofrenija gali sukelti rimtų problemu, kurios turės įtakos kiekvienai gyvenimo sričiai. Piktnaudžiavimas alkoholiu bei narkotikais. Sergantis žmogus dažniausiai nesupranta, kad sunkumai jam kyla dėl ligos, todėl įprastai pagalbos kreipiasi šeimos nariai. Jei manote, jog jūsų artimasis gali turėti šizofrenijos simptomų, pasikalbėkite su juo apie savo susirūpinimą. Galite jį padrąsinti bei padėti susirasti kvalifikuotą gydytoją.
Šizofrenijos gydymas
Liga gydoma kombinuota vaistų ir psichoterapijos pagalba.
Psichozė
Psichozė yra psichikos sutrikimas, pasireiškiantis ryškiai išreikštu sutrikusiu santykiu su realybe. Psichozė yra rimtų psichikos sutrikimų simptomas. Asmenys psichozės būsenoje patiria haliucinacijas, kliedesius, sutrinka jų mąstymo nuoseklumas, padidėja nerimo lygis. Taip pat gali stipriai pasikeisti žmogaus vaizduotė ir pasireikšti baimės dėl neegzistuojančių grėsmių ar atsirasti keistų, su realybe prasilenkiančių įsitikinimų, kurie prieštarauja turimiems faktams ar gamtos dėsniams. Lėtinių, užsitęsusių psichozių atvejais neretai prarandama motyvacija veiklai, sergantysis atsitraukia nuo socialinio gyvenimo, užsidaro savo pasaulyje.
#
tags: #psichologines #ligu #priezastys