Ar kartais atrodo sunku patiems susitvarkyti su savo problemomis ar emocijomis? Jei taip, žinokite, kad nesate vieni. Nacionalinio psichikos sveikatos instituto duomenimis, vis daugiau lietuvių serga depresija, turi su nerimu susijusių problemų ar kenčia nuo kitų psichikos sutrikimų. Naujausi duomenys rodo, kad 7% žmonių Lietuvoje sako sergantys chroniška depresija. Be depresijos ar nerimo, yra dar begalė psichikos ligų, kurios mus kankina. Vieniems reikia padėti susidoroti su sunkia liga, numesti svorio ar mesti rūkyti. Kiti sunkiai susidoroja su santykių problemomis, darbo praradimu, mylimo žmogaus mirtimi, stresu, piktnaudžiavimu narkotinėmis medžiagomis ar kitomis problemomis. Šios problemos dažnai gali mus išsekinti. Į pagalbą spręsti šias problemas gali ateiti psichoterapija.
Kas yra psichoterapija?
Psichoterapija arba pokalbių terapija yra būdas padėti žmonėms, turintiems įvairių psichikos ligų ir emocinių sunkumų. Psichoterapija gali padėti pašalinti arba kontroliuoti nerimą keliančius simptomus, kad žmogus galėtų geriau funkcionuoti ir pagerinti savijautą bei emocinį gijimą.
Problemos, kurias spręsti padeda psichoterapija, apima sunkumus susidoroti su kasdieniu gyvenimu, traumas, medicininės ligas ar netekties pasekmes, pavyzdžiui, mylimo žmogaus mirtį. Jos taip pat apima ir specifinius psichikos sutrikimus, tokius kaip depresija ar nerimas.
Yra keletas skirtingų psichoterapijos tipų, o kai kurie tipai gali geriau veikti esant tam tikroms problemoms. Terapija gali būti naudojama kartu su vaistais ar kitais gydymo metodais.
Psichoterapija vyksta individualiai, šeimoje, poroje ar grupėje ir gali padėti tiek vaikams, tiek suaugusiems. Tiek pacientas, tiek terapeutas turi aktyviai dalyvauti psichoterapijoje. Pasitikėjimas ir santykiai tarp asmens ir jo psichoterapeuto yra būtini norint veiksmingai dirbti kartu ir gauti naudos iš gydymo.
Taip pat skaitykite: Įdomiausios knygos apie psichologiją
Psichoterapija gali būti trumpalaikė (dešimt - dvylika sesijų), sprendžianti neatidėliotinas problemas, arba ilgalaikė (mėnesių ar metų), sprendžianti ilgalaikes ir sudėtingas problemas. Gydymo tikslus ir susitarimus, kaip dažnai ir kiek laiko susitikti, pacientas ir psichoterapeutas planuoja kartu.
Ar psichoterapija veikia?
Tyrimai rodo, kad dauguma žmonių, kuriems taikoma psichoterapija, patiria simptomų palengvėjimą ir gali geriau veikti savo gyvenime. Apie 75 procentai žmonių, kurie pradeda psichoterapiją, sako jaučią tam tikrą jos naudą. Nustatyta, kad psichoterapija pagerina emocijas ir elgesį bei yra susijusi su teigiamais smegenų ir kūno pokyčiais.
Naudodami smegenų vaizdavimo metodus, mokslininkai sugebėjo pastebėti smegenų pokyčius po to, kai žmogus praėjo psichoterapinį gydymą. Daugybė tyrimų nustatė, kad dėl psichoterapijos psichikos ligomis sergančių žmonių (įskaitant depresiją, panikos sutrikimą, PTSD ir kitas sąlygas) smegenys pakito. Daugeliu atveju smegenų pokyčiai, atsirandantys dėl psichoterapijos, buvo panašūs į pokyčius, atsirandančius vartojant vaistus.
Kad padėtumėte gauti kuo daugiau naudos iš psichoterapijos, terapiją vertinkite kaip pastangą išgyti, būkite atviri ir sąžiningi ir laikykitės sutarto gydymo plano. Vykdykite užduotis tarp psichoterapijos sesijų, pavyzdžiui, rašykite žurnale arba praktikuokite tai, apie ką kalbėjote su terapeutu.
Kokios yra psichoterapijos rūšys?
Psichiatrai ir kiti psichikos sveikatos specialistai taiko kelių rūšių terapiją. Terapijos tipo pasirinkimas priklauso nuo konkrečios paciento ligos ir aplinkybių bei jo pageidavimų. Terapeutai gali derinti skirtingų metodų elementus, kad geriausiai atitiktų gydomo asmens poreikius.
Taip pat skaitykite: Kaip įveikti psichologinę krizę?
Kognityvinė elgesio terapija (KET)
Kognityvinė elgesio terapija padeda žmonėms nustatyti ir pakeisti mąstymo ir elgesio modelius, kurie yra žalingi arba neveiksmingi, pakeičiant juos tikslesnėmis mintimis ir funkciniu elgesiu. Tai gali padėti žmogui sutelkti dėmesį į dabartines problemas ir jų sprendimo būdus. Tai dažnai apima naujų įgūdžių lavinimą „realiame pasaulyje“. Ši psichoterapijos rūšis gali būti naudinga gydant įvairius sutrikimus, įskaitant depresiją, nerimą, su trauma susijusius sutrikimus ir valgymo sutrikimus. Pavyzdžiui, ji gali padėti depresija sergančiam asmeniui atpažinti ir pakeisti neigiamus mąstymo modelius ar elgesį, kurie prisideda prie depresijos.
KET buvo sukurta remiantis moksliniais tyrimais, kurie buvo atlikti psichologijos ir medicinos srityse. Kitas svarbus skirtumas - tai šios psichoterapinės krypties struktūriškumas. Yra sukurtos labai tikslios metodikos, kaip valanda po valandos reikia dirbti su asmeniu, patiriančiu vienokį ar kitokį sutrikimą. KET nėra tik kalbėjimas ar pasikalbėjimas, ši psichoterapija yra orientuota į pokyčius, o terapeutas naudoja intervencijas, kurios gali būti lengvai atkartojamos ir palyginamos. Po kiekvienos psichoterapinės sesijos klientas jaučia pažengęs žingsnį savo sprendimų link, nes jis pats yra įtraukiamas į terapinį procesą.
Kitas skirtumas, kuris labai svarbus šiuolaikinėje skubančioje visuomenėje, orientuotoje į greitą rezultatą, yra šios psichoterapinės krypties trukmė. KET yra palyginti trumpa psichoterapija. KET yra besimokanti ir besivystanti psichoterapija: šiuo metu sparčiai populiarėjančios trečiosios KET bangos kryptys naudoja sudėtingas metodikas, apimančias labai platų priemonių spektrą. Ši psichoterapija remiasi patikrintu praktikoje modeliu, kad mūsų mintys, emocijos ir elgesys yra labai glaudžiai susiję ir veikia vienas kitą. Be to, procese aktyviai dalyvauja jau vaikystėje susiformavę mūsų įsitikinimai apie save ir pasaulį bei įgyti elgesio stereotipai.
Negatyvios mintys (pavyzdžiui, „man ir vėl nepasiseks gauti darbo“) formuoja neigiamas emocijas (atsiranda nusivylimas, liūdesys, nerimas) ir neadaptyvų elgesį (t. y. žmogus nesistengia gauti norimo darbo). Tokia situacija (nepasitenkinimas turimu darbu arba jo neturėjimas) savo ruožtu vėl sustiprina negatyvias mintis ir kertinius įsitikinimus („man nesiseka“, „esu nevykėlis“) bei sukelia neigiamas emocijas. KET tikslas šiuo atveju išmokyti klientą, keičiant savo mintis, keisti emocijas, patikrinti praktikoje kitus galimus elgesio modelius, išsirinkti geriausiai veikiantį ir jį naudoti. Kitais žodžiais tariant - pačiam išspręsti savo problemą. Labai svarbu, kad tokiu būdu problemos išsprendžiamos visam laikui.
KET iš pradžių buvo sukurta depresijai gydyti ir tikrai pasiteisino: šiuo metu yra patikimų duomenų, kad toks gydymo būdas savo efektyvumu nenusileidžia gydymui antidepresantais (t. y. vaistais depresijai gydyti). Palyginti greitai ši psichoterapinė metodika buvo pradėta taikyti panikos sutrikimui ir kitiems nerimo sutrikimams, įkyrumams bei seksualiniams sutrikimams gydyti. Dar vėliau buvo sukurtos metodikos asmenybės sutrikimams, santykių problemoms, priklausomybėms alkoholiui ir narkotinėms medžiagoms ar netpsichozėms gydyti. Pastarasis faktas ypač svarbus, nes jis parodo, kad net psichozes, t. y. Šiuo metu sunku rasti psichikos sutrikimą, kuriam nėra sukurtų efektyvių ir patikimų kognityvinių ir elgesio intervencijų, besiremiančių moksliniais įrodymais.
Taip pat skaitykite: Psichologinės priežastys, lemiančios moterų seksualinę disfunkciją
Kognityvinė ir elgesio terapija yra bene vienintelė, turinti moksliniais įrodymais grįstus taikymo protokolus, tiksliai aprašančius ką turi padaryti psichoterapeutas, kad klientas pasveiktų. KET, be abejo, nėra panacėja ir turi apribojimų. Bene didžiausias apribojimas yra tai, kad KET reikalauja aktyvaus kliento dalyvavimo ir jo pastangų terapiniame procese, todėl negali būti taikoma, jeigu klientas nenori to daryti.
Kognityvinė ir elgesio terapija yra labai struktūriška. Pradžioje paprastai išsiaiškinama kliento problema ir jos ypatumai. Kitas žingsnis yra suprasti, kaip kliento mąstymo schemos, elgesio stereotipai, pasaulio ir savęs suvokimo būdas, išorinės aplinkybės bei jo reagavimas į jas palaiko ir skatina jo sutrikimą. Po to einantis žingsnis yra taip vadinama psichoedukacija, kai klientui išsamiai ir suprantamai paaiškinami jo sutrikimo ypatumai ir vystymosi mechanizmai, galimos realios grėsmės ir kokios jo baimės ar nuogąstavimai yra mažai tikėtini, visi galimi tvarkymosi su sutrikimu būdai ir kiekvieno iš jų privalumai bei trūkumai. Pats gydymas susideda iš taip vadinamo minčių restruktūrizavimo, kurio metu klientas išmokomas atsisakyti mąstymo klaidų ar klaidingų įsitikinimų, galinčių sukelti sutrikimą. Visų pirma KET nėra pasikalbėjimas. Pasikalbėti galima namuose ar draugų rate. Profesionalus, savo darbą išmanantis psichoterapeutas savo veikla labai panašus į bet kurios kitos specialybės gydytoją. Jis renka informaciją, t. y tiria savo klientą, norėdamas parinkti tinkamiausias gydomąsias intervencijas, arba jas atlieka. Psichoterapeutas gydo. Paprastai po psichoterapinio seanso abi pusės žino, kas jo metu įvyko. Labai svarbus yra kliento užsakymo psichoterapijai klausimas. Psichoterapijos pradžioje būtina aptarti užsakymą, tai yra psichoterapijos tikslą. Svarbu, kad užsakymas būtų kuo aiškesnis ir realistiškesnis.
Kognityvinė ir elgesio terapija - tai šiuolaikinis, pagrįstas moksliniais įrodymais, pasiteisinęs praktikoje, išsivysčiusiose šalyse vyraujantis gydymo metodas, padedantis pašalinti simptomus ir atstatyti psichologinę pusiausvyrą įvairiais sutrikimais sergantiems žmonėms - net jei tie sutrikimai vargina ilgą laiką ir yra nekoreguojami vaistais bei kitomis žinomomis priemonėmis.
Geštalto psichoterapija
Geštalto psichoterapija kurioje stengiamasi suprasti, kaip klientas žvelgia į pasaulį ir kaip organizuoja savo gyvenimą, atkreipiant dėmesį dėmesį į momentus, kuriuose klientas nuslopinami impulsai ar kitaip nutraukiamas kontaktas su psichoterapeutu. Kūrybiškai taikydamas įvairias geštalto terapijos technikas, geštalto psichoterapeutas gali pasiūlyti klientui išbandyti naujus elgesio modelius. Taip klientas gali vėliau keistis, palaipsniui atsisakydamas sau įprastos, nenaudingos elgsenos.
Geštalto terapija orientuota į dabarties momentą - svarbiausia, ką jaučiame „čia ir dabar“. Priešingai nei kai kurios kitos metodikos, ji mažiau analizuoja traumos istoriją; vietoje to, klientas skatinamas tiesiog pajusti save šiuo metu. Terapijos seanse dažnai naudojami kūniški pratimai: pavyzdžiui, „tuščios kėdės“ pratimas - kalbėjimasis su žmogumi iš praeities, atsisėdusiu į tuščią kėdę, arba ten sėdinčia savo dalimi, kuri turi tam tikrą požiūrį. Taip pat galima vaidinti skausmingas situacijas, iš naujo išgyvenant jas saugioje erdvėje. Tokie metodai padeda „užbaigti nebaigtus reikalus“ - leidžia išsilaisvinti nuo ilgai laikytų jausmų.
Nors padeda jaustis labiau „čia ir dabar“, nėra tiek efektyvumo duomenų, kiek turi kitos metodikos gydant traumas - trūksta griežtai kontroliuojamų tyrimų palyginimų. Daugiausia orientuota į jaučiamus pojūčius, todėl gali nepakankamai išaiškinti traumos priežastis ar tiksliai „išgydyti“ prisiminimo esmę.
Dialektinė elgesio terapija (DET)
Dialektinė elgesio terapija yra specifinė kognityvinio elgesio terapijos rūšis, padedanti reguliuoti emocijas. Ji dažnai naudojama žmonėms, turintiems lėtinių minčių apie savižudybę, ir žmonėms, sergantiems ribiniais asmenybės sutrikimais, valgymo sutrikimais ir PTSD, gydyti. Ji moko naujų įgūdžių, padedančių žmonėms prisiimti asmeninę atsakomybę pakeisti nesveiką ar žalingą elgesį, bei apima tiek individualią, tiek grupinę terapiją.
Dialektinė elgesio terapija (DET) yra klasifikuojama kaip trečiosios KET bangos psichoterapijos rūšis. Terapijos metu yra lavinami kertiniai įgūdžiai, kurie yra labai naudingi gyvenime. Vienas iš jų yra dėmesingas įsisąmoninimas (mindfulness). Mokomasi sustoti ir įsisąmoninti, kas vyksta čia ir dabar. Kokios kyla mintys, emocijos, kūno pojūčiai, impulsai veikti? Smalsiai pastebėti juos nevertinant. Šis įgūdis labai praverčia pastebėti impulsus veikti, kurie atsiranda prieš elgesį. Kitas labai svarbus įgūdis yra distreso toleravimas. Labai naudingas įgūdis, kurį galima taikyti kiekvieną dieną yra grandininė elgesio analizė. Labai detaliai nagrinėjama, kas privedė ar paskatino atlikti konkretų elgesį: kokios buvo aplinkybės, mintys, emocijos. Kas vyko prieš joms atsirandant? Kas jas išprovokavo? Kas priverčia tai kartotis? Tokia detali analizė parodo visą priežasčių ir pasekmių grandinę.
Psichodinaminė terapija
Psichodinaminė terapija remiasi idėja, kad elgesiui ir psichinei gerovei įtakos turi vaikystės patirtis ir netinkamos pasikartojančios mintys ar jausmai, kurie yra nesąmoningi. Asmuo dirba su terapeutu, kad pagerintų savimonę ir pakeistų senus įpročius, kad galėtų geriau prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą.
Psichoanalitinė ir psichodinaminė terapija padeda suprasti, kaip mūsų pasąmonė ir ankstyvosios patirtys veikia dabartinį gyvenimą. Psichologės M. Pranauskienės teigimu, šios krypties psichoterapija yra nukeipta į tai, ko nesimato - tai žmogaus mintys, jausmai ir elgesys, kurie nulemti pasąmoningų procesų. Daug dėmesio skiriama tam, kaip asmuo save suvokia, kaip kuria santykį su terapeutu, kokius jausmus jam jaučia. Terapijos tikslas - atkurti traumuojančius praeities įvykius, analizuoti asmens gynybinius mechanizmus, kuriuos pacientas naudoja neigiamiems išgyvenimams įveikti, išlaisvinti užgniaužtus jausmus, iš naujo apdoroti ir „uždaryti“ skausmingus išgyvenimus. Tai ilgalaikė psichoterapija. Gydytojos teigimu, šios terapijos metu asmuo pradeda geriau suprasti savo vidinį pasaulį, atrasti paslėptas problemų priežastis ir išmokti su jomis tvarkytis. Ši terapija rekomenduojama tiems, kurie nori giliau pažinti save ir spręsti ilgalaikes emocines problemas, ypač jaučiantiems ilgalaikį nuolatinį nerimą, liūdesį, turintiems savivertės problemų, sunkumų santykiuose, turintiems trauminių patirčių su ilgalaikiais padariniais.
Pažymėtina, kad psichodinaminė terapija reikalauja tam tikrų asmeninių savybių ir pasirengimo, kad terapinis procesas būtų veiksmingas. Asmuo turi būti pasirengęs tyrinėti save, kantriai dirbti su ilgalaikėmis problemomis ir priimti emocinį diskomfortą kaip neišvengiamą augimo dalį. Nors kai kurios iš šių savybių gali būti ugdomos terapijos metu, savianalizė, gebėjimas reflektuoti, vidinė motyvacija pokyčiams yra pagrindiniai sėkmės veiksniai.
Psichoanalizė
Psichoanalizė yra intensyvesnė psichodinaminės terapijos forma. Užsiėmimai paprastai vyksta tris ar daugiau kartų per savaitę. Psichoanalitinės psichoterapijos pagrindas yra S. Freudo psichoanalizės teorija, kuri remiasi nuostata, kad bet kuris jausmas, motyvas, poelgis ar apsirikimas turi ne vien suvokiamą, bet ir nežinomą, pasąmonėje slypinčių troškimų, jausmų ir patirties atitikmenį. Psichoanalizės metu siekiama suprasti vidinių konfliktų (vadinamųjų kompleksų) prigimtį, jų raišką individo psichikoje ar elgesyje. Tai suteikia galimybę perkainoti ligi tol abejonių nekėlusius savo jausmus, įsitikinimus ir spendimus.
Humanistinė egzistencinė psichoterapija
Humanistinė egzistencinė psichoterapija kurioje nesiekiama pakeisti žmogaus charakterio, jo prigimties, ar gyvenimo realybės. Tačiau egzistencinė psichoterapija gali padėti žmogui priimti gyvenimą bei patį save, skatina rinktis, kaip gyventi susidūrus su gyvenimo keliamais reikalavimais. Taip pat įgalina pamatyti daugiau galimybių.
Egzistencinė terapija orientuojasi į egzistencinius klausimus, tokius kaip gyvenimo prasmė, laisvė, atsakomybė, vienatvė, mirtis. Terapijos metu gilinamasi į kliento vidinį pasaulį ir egzistencines baimes, siekiama padėti priimti gyvenimo paradoksus, atrasti savo asmeninę gyvenimo prasmę ir autentiškumą, prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimus ir veiksmus. Rekomenduojama asmenims, patiriantiems gyvenimo prasmės, įvairių amžiaus tarpsnių krizes, išgyvenantiems sielvartą bei netektis.
M. Pranauskienė akcentuoja, kad egzistencinė psichoterapija - tai metodas, padedantis atrasti prasmę, prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, jaustis laisvam ir atviram pasauliui. Ji neinterpretuoja asmens elgesio ir nebando jo koreguoti, bet stengiasi suprasti konkretaus žmogaus vidinį pasaulį, vertybes ir patirtį, dėmesys sutelkiamas į augimą ir savirealizaciją. Egzistencinė terapija dažniausiai taikoma suaugusiesiems asmenims, kurie yra pasirengę ilgai ir išsamiai nagrinėti savo gyvenimą.
Palaikomoji terapija
Palaikomojoje terapijoje naudojami nurodymai ir padrąsinimas, siekiant padėti pacientams plėtoti savo išteklius. Ji padeda kelti savivertę, sumažinti nerimą, sustiprinti įveikos mechanizmus ir pagerinti socialinį bei bendruomenės funkcionavimą. Palaikomoji psichoterapija padeda pacientams spręsti problemas, susijusias su jų psichikos sveikatos būklėmis, kurios savo ruožtu turi įtakos visam likusiam jų gyvenimui.
Papildomos terapijos
Papildomos terapijos, kartais naudojamos kartu su psichoterapija, yra:
- Kūrybinė menų terapija - dailės, šokio, dramos, muzikos ir poezijos terapijų taikymas.
- Žaidimų terapija - padėti vaikams atpažinti ir kalbėti apie savo emocijas ir jausmus.
- Grįžtamuoju neuroryšiu papildyta psichoterapija - gydymas pasitelkiant grįžtamojo neurologinio ryšio technologiją (neurofeedback - angl.), papildančią įprastas psichoterapijos rūšis.
Kitos terapijos rūšys
Šiuolaikinėje medicinoje ir psichologijoje terapijos naudojamos kaip pagrindinės priemonės, skirtos įvairių fizinės ir psichinės sveikatos problemų sprendimui. Terapijų rūšys skiriasi priklausomai nuo jų taikymo srities, principų ir metodų. Fizinė terapija skirta pacientams, kuriems reikia atkurti arba gerinti savo fizinį pajėgumą ir funkcionalumą po traumų, operacijų arba lėtinių ligų. Ergoterapija yra terapija, kuri padeda žmonėms atlikti kasdienes veiklas, kurios gali būti apsunkintos dėl negalios, sužalojimo ar lėtinės ligos. Tai gali apimti paprastas veiklas, tokius kaip rūpinimasis savimi, valgymas, maudymasis, arba sudėtingesnes veiklas, tokius kaip darbas ar hobių atlikimas. Muzikoterapija yra terapijos forma, kurioje naudojama muzika kaip pagrindinė gydymo priemonė. Tai gali apimti muzikos kūrimą, klausymąsi arba judėjimą pagal muziką. Aromaterapija yra alternatyvi terapija, kurioje naudojami eteriniai aliejai siekiant pagerinti žmogaus sveikatą ir gerovę. Aromaterapija gali padėti mažinti stresą, skausmą, migrenos priepuolius ir kt.
Ar turėčiau nerimauti dėl konfidencialumo?
Psichologo darbe konfidencialumas yra labai svarbus. Tai yra psichologų ir psichoterapeutų profesinės etikos kodekso dalis. Psichologai, pažeidžiantys paciento konfidencialumą, rizikuoja ateityje prarasti gebėjimą praktikuoti psichologiją.
Kad psichoterapija būtų kuo veiksmingesnė, turite būti atviri ir nuoširdūs apie savo privačias mintis ir elgesį. Tai gali sugadinti nervus, bet jūs neturite jaudintis, kad jūsų psichologas dalinsis jūsų paslaptimis su niekuo, išskyrus pačias ekstremaliausias situacijas.
Žinoma, jūs visada galite duoti savo psichologui raštišką sutikimą dalytis visomis ar dalimi jūsų diskusijų su gydytoju, mokytojais ar bet kuo kitu, jei to norite.
Psichologai į konfidencialumą žiūri taip rimtai, kad gali net apsimesti jūsų nepažįstantys, jei, pavyzdžiui, susidurs su jumis prekybos centre ar kur kitur. Sutikę savo psichologą mieste, galite su juo nesisveikinti. Jūsų psichologas nesijaus blogai, jis arba ji supras, kad saugote savo privatumą.
Kaip žinoti, kada esu pasiruošęs sustoti?
Psichoterapija nėra įsipareigojimas visam gyvenimui.
Viename klasikiniame tyrime pusei psichoterapijos pacientų pagerėjo po aštuonių seansų. Ir 75% pagerėjo po šešių mėnesių.
Jūs ir jūsų psichoterapeutas kartu nuspręsite, kada būsite pasirengę baigti psichoterapiją. Vieną dieną suprasite, kad problemos, kuri atvedė jus į psichoterapiją nebeliko, arba su ja išmokote tvarkytis. Arba galbūt sulauksite teigiamų atsiliepimų iš aplinkinių. Arba ir tai, ir tai.
Vaiko, kuris, pavyzdžiui, turėjo problemų mokykloje, mokytojas gali pranešti, kad vaikas nebetrukdo ir daro pažangą tiek akademinėje, tiek socialinėje srityse. Kartu su psichologu įvertinsite, ar pasiekėte proceso pradžioje užsibrėžtų tikslų.
Kas atsitinka pasibaigus psichoterapijai?
Dėl bendrosios sveikatos tikriausiai periodiškai pasitikrinti lankotės pas savo bendrosios praktikos gydytoją. Tą patį galite padaryti su savo psichologu.
Galbūt norėsite dar kartą susitikti su savo psichologu praėjus kelioms savaitėms ar mėnesiams po psichoterapijos pabaigos, kad pasidalintumėte, kaip jums sekasi. Jei viskas gerai, galėsite užbaigti psichoterapijos seansus.
Ir nemanykite, kad psichoterapija turi pradžią, vidurį ir pabaigą. Galite išspręsti vieną problemą, susidurti su nauja gyvenimo situacija ir pajusti, kad įgūdžius, kurių išmokote per paskutinį gydymo kursą, reikia šiek tiek pakoreguoti. Tiesiog vėl kreipkitės į savo psichologą. Juk jis ar ji jau žino jūsų istoriją.
Žinoma, jums nereikia laukti krizės, kad vėl apsilankytumėte pas savo psichologą. Jums gali prireikti „pastiprinimo“ sesijos, kad sustiprintumėte tai, ko išmokote praėjusį kartą. Galvokite apie tai kaip apie psichinės sveikatos patobulinimą.
Kaip rasti ir pasirinkti tinkamą psichoterapeutą?
Psichoterapiją gali teikti įvairūs specialistai, įskaitant psichiatrus, psichologus, licencijuotus socialinius darbuotojus, licencijuotus profesionalius konsultantus, licencijuotus santuokos ir šeimos terapeutus, specialistus, turinčius specializuotą psichoterapijos mokymą.
Svarbu rasti psichoterapeutą, su kuriuo galėtumėte gerai dirbti. Tai turėtų būti žmogus, su kuriuo jums lengva kalbėti, kuris supranta jūsų problemą ir gali padėti ją spręsti.
Psichoterapeutai specializuojasi skirtingose psichologijos kryptyse, todėl nebūtinai visi gali jums padėti. Pavyzdžiui, vienų darbo kryptis gali būti depresijos gydyme, kiti, tuo tarpu, specializuojasi priklausomybės ligų gydyme.
Pasirinkti tinkamą psichoterapiją yra svarbu, nes skirtingi žmonės turi skirtingus poreikius, vertybes ir gyvenimo patirtis.
- Nustatykite savo poreikius - apgalvokite, kokius tikslus norite pasiekti per terapiją. Ar susiduriate su depresija, nerimu, santykių sunkumais ar kitais aspektais?
- Ištyrinėkite skirtingas rūšis - skirtingos psichoterapijos rūšys turi savo unikalias savybes.
- Vertinkite ryšį su terapeutu - svarbu, kad jūsų ir terapeuto asmenybės bei požiūris sutaptų.
- Atkreipkite dėmesį į terapinio proceso formą - ar jums svarbu individuali terapija, ar norite dalyvauti grupinėje terapijoje?
tags: #psichologines #terapijos #skyrius