Įvadas
Socialinė psichologija yra dinamiška mokslo sritis, nagrinėjanti, kaip individai mąsto, jaučiasi ir elgiasi socialiniuose kontekstuose. Ši disciplina, jungianti psichologijos ir sociologijos perspektyvas, tiria platų spektrą reiškinių - nuo asmenybės formavimosi iki tarpusavio santykių ir grupės dinamikos. Socialinė psichologija siekia suprasti, kaip socialinė aplinka veikia mūsų mintis, jausmus ir elgesį, ir yra ypač koncentruota į tai, kaip socialinė grupė lemia žmogaus patirtį ir elgesį.
Socialinės psichologijos ištakos ir apibrėžimas
Terminas "socialinė psichologija" kildinamas iš dviejų žodžių: "socialinis" ir "psichologija". Žodis "socialinis" yra susijęs su žmogaus tarpusavio santykiais ir bendruomeniniu gyvenimu, kilęs iš lotyniško žodžio "socialis", reiškiančio "susijęs su bendruomenėmis" arba "bendradarbiaujantis". Psichologija, iš graikų kalbos (psyche - siela, logos - mokslas), apibrėžiama kaip žmogaus sielos ir elgesio tyrimo būdas. Socialinė psichologija jungia šias sąvokas, apibrėždama mokslą, tiriantį, kaip individai mąsto, jaučiasi ir elgiasi grupėse bei socialiniuose kontekstuose.
Socialinė psichologija - tai sistemingas visuomeninio žmogaus elgesio tyrinėjimas (lot. socialis - visuomenės, visuomeninis). Socialinė psichologija kaip mokslas remiasi objektyviais kriterijais ir visuotinai pripažintais dėsniais, jos teiginiai grindžiami stebėjimais ir eksperimentais.
G. Allport’as socialinę psichologiją apibrėžia kaip psichologijos sritį, bandančią suprasti kaip individų mintys, jausmai ir elgesys yra įtakojami kitiems žmonėms esant šalia arba juos įsivaizduojant arba numanant jų buvimo galimybę.
Socialinė psichologija yra taikomosios psichologijos šaka, kuri sistemingai tiria visuomeninį žmogų. Ši disciplina nagrinėja socialinę elgseną ir psichinius reiškinius, kurie atsiranda žmonėms bendraujant ir sąveikaujant įvairiose grupėse. Socialinė psichologija apima ne tik kitų žmonių suvokimą, vertinimą, bet ir savo paties Aš vaizdo formavimąsi.
Taip pat skaitykite: Įmonės nauda iš socialiai atsakingų darbuotojų
Psichologijos objektas, šakos ir uždaviniai
Psichologija, kaip mokslas, tiria psichikos faktus, dėsnius ir mechanizmus, psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Psichologijos objektas istoriškai kito, nuo mistiško sielos pripažinimo iki materialistinio psichikos supratimo kaip nervų sistemos funkcijos.
Pagrindiniai psichologijos uždaviniai:
- Aprašyti psichines apraiškas.
- Klasifikuoti psichines apraiškas.
- Surasti principus ir dėsnius, pagal kuriuos psichinis gyvenimas vyksta.
Psichologija praturtina kitus mokslus žiniomis apie žmonių dvasinį gyvenimą, padeda siekti geresnių rezultatų įvairiose veiklos srityse ir užtikrinti asmenybės tobulėjimą. Psichologijos žinios būtinos kiekvienam žmogui, kad jis galėtų pažinti kitų žmonių ir savo vidinį pasaulį bei bendrauti su savo šeimos nariais, draugais ir kt.
Psichikos tyrimo būdai ir metodai
Psichikos reiškiniams tirti naudojami įvairūs metodai:
- Savistaba: savo paties vidinio gyvenimo pažinimas.
- Stebėjimas: pageidaujamų reiškinių stebėjimas natūralioje veikloje.
- Eksperimentas: specialus reiškinių sukėlimas ir stebėjimas.
- Apklausa: duomenų rinkimas užduodant klausimus.
- Biografinis tyrimas: žmogaus biografijos analizė.
- Testų metodai: psichinių reiškinių lygių nustatymas.
Raidos ir pedagoginėje psichologijoje naudojami "dvynių metodas", longitudiniai tyrimai, "dienoraščio metodas" ir skersinio pjūvio metodas. Socialinės psichologijos tyrimo būdai apima suinteresuotą stebėjimą, ribotai kontroliuojamą tyrimo aplinką, netiesioginį stebėjimą, stebimą reiškinį keičiančius metodus, reiškinio priklausomybę nuo stebėtojo ir aplinkos bei tiriamųjų įtaką tyrimo metodams.
Taip pat skaitykite: Socialinė psichologija: metodai ir etika
Asmenybė: struktūra ir raidos varomosios jėgos
Asmenybė - tai asmens ypatybės, kurias jis įgyja gyvendamas, pastovi jų sistema, nusakanti asmens vietą žmonių bendrijoje. Asmenybei būdinga aktyvumas, kryptingumas ir giluminiai prasminiai procesai.
Asmenybės struktūrą sudaro:
- Kryptingumas (troškimai, norai, ketinimai, poreikiai, interesai, polinkiai, motyvai, tikslai, vertybinės nuostatos, pasaulėžiūra ir įsitikinimai).
- Temperamentas.
- Charakteris.
- Sugebėjimai.
- Jausmai.
- Valia.
Socialinė psichologija ir praktinis pritaikymas
Socialinė psichologija taikoma įvairiose srityse:
- Bendravimo treniruotės: efektyvaus bendravimo įgūdžių ugdymas.
- Darbas grupėse: efektyvaus komandinio darbo organizavimas.
- Rinkotyra ir reklama: poveikio priemonių kūrimas ir analizė.
- Švietimas: mokymo metodų tobulinimas.
- Sveikata: artimų santykių įtaka sveikatai.
Tai, kaip mus veikia TV, spauda, kaimynai, bendradarbiai, kodėl mes su vienais žmonėmis elgiamės kitaip, nei su kitais žmonėm - visa tai yra socialinės psichologijos objektas.
Socialinės psichologijos raida ir ištakos
Socialinės psichologijos ištakos siekia antikos laikus. Platonas teigė, kad atskirą individą formuoja visuomenė, o Aristotelis žmogų vadino socialiniu gyvūnu. A. Comte laikomas pirmuoju mokslininku, ketinusiu išskirti atskirą socialinio mokslo sritį. 1908 m. pasirodė pirmosios knygos, kuriose pavartota sąvoka "socialinė psichologija". Po I Pasaulinio karo pereinama prie eksperimentinių darbų.
Taip pat skaitykite: Krizių prevencija šeimoje
Socialinės psichologijos užuomazgų Lietuvoje atsiranda jau 19 a. viduryje. Tačiau tik 1939 m. J. Vabalo-Gudaičio straipsnis "Žemaičių psichologinių savybių klausimu" yra pirmasis darbas, skirtas tarpkultūriniams skirtumams. 1975 m. Vilniuje įvyko socialinės psichologijos konferencija. XX a. 8 dešimtmetyje darbų iš socialinės psichologijos paskelbė A. Jacikevičius ir A. Suslavičius.
Pagrindiniai socialinės psichologijos principai
Tapatybė ir kilnumas
Kiekvienas žmogus siekia realizuoti save santarvėje su savimi pačiu, su savo tapatybe ir drauge gerbdamas kito kilnumą. Žmogus, atėmus jo tapatybę ir vienumą, nepakartojamumą, tapo bevarde auka ant svetimų idėjų altoriaus. Viskas leidžiama, kai abstrakti idėja iškeliama aukščiau žmogaus.
Socialinis gyvenimas ir rutina
Daugybė žmonių gyvena pasimetę išoriniuose veiksmuose, gyvenimo rutinoje, įtraukti masės gyvenimo paviršutiniškumo. Netikėta nesėkmė, katastrofa, avarija, artimo žmogaus mirtis žiauriai atšaukia pasyvų sapną, „išsibarstymą” ir iškelia egzistavimo prsmės klausimą.
Filosofinė antropologija
Iki XVIII amžiaus mokslas apie žmogų buvo vadinamas psichologija, ir šis pavadinimas apėmė daugialypius gilinimosi į žmogų aspektus. Christian Wolff buvo pirmasis, atskyręs šiame moksle eksperimentinę dalį nuo metafizinės ir jas atitinkamai pavadinęs Psychologia empirica ir Psychologia rationalis. Pirmoji remiasi patirties reiškinių stebėjimu. Filosofinės antropologijos studijų centre - visas žmogus. Apmąstant jo veiksmus siekiama nustatyti pirminius principus, bylojančius apie žmogaus buvimą ir veikimą, analizuojant ir pačius principus, jų prigimtį.
Filosofinės antropologijos bandantčios suprasti žmogų, kurių išeities taškas yra biologinis gyvenimas. Žmogus svarstomas kaip sąmoninga būtybė. Abu žmogaus filosofijos tipai turi savo vertę ir trūkumus. Žmogaus filosofija dėl savo specifinio pobūdžio reikalauja gana sudėtingo metodo, kuriame galima būtų nurodyti dvi skirtingas, bet nebūtinai atskiras fazes: fenomenologinę analizę ir kritinę refleksiją.
Aristotelio ir Tomo Akviniečio dorybių teorijos
Aristotelio etika
Aristotelio etika yra socialinė, o jo politika etinė. Individas Aristoteliui - visų pirma bendruomenės narys. Aristotelis teigė, kad negali būti absoliučios gėrio idėjos, nes gėris visada pasireiškia per atskirybę. Kitaip nei Sokratas ar Platonas, Aristotelis teigė, kad dorybė - tai elgesio įprotis, įgyjamas praktiškai veikiant. Abstraktus dorybės apibrėžimo žinojimas čia nepadės. Aristotelis pakoregavo Sokrato ir Platono etinio intelektualizmo vienpusiškumą, tačiau neatsisakė šių filosofų esminių įžvalgų. Jis tęsė antikos intelektualizmo tradiciją.
Aristotelis dorybių nesieja taip aiškiai ir griežtai su žmogaus sielos struktūra, kaip tai darė Platonas savo ,,Valstybėje”, nes jam čia rūpi ne filosofinė sistema, o siauresnis ir specialesnis dalykas - doras elgesys.
Pagrindinės Aristotelio pateiktos dorybės:
- Saikingumas - tai mokėjimas laikytis vidurio malonumų atžvilgiu, ypač kūno malonumų, kuriuos teikia maistas, gėrimas ir seksualiniai dalykai.
- Drąsa - susijusi su didžiausiu blogiu - mirtimi, ypač mirtimi mūšio lauke. Drąsus žmogus yra tas, kuris nebijo mirties.
- Išmintis - tobuliausia pažinimo forma, kuriai būtina žinoti ne tik tai kas kyla iš pagrindų, bet ir aiškiai nusimanyti apie pačius pagrindus.
- Teisingumas - bendriausia prasme Aristotelis suteikia teisinį aspektą, tai yra įstatymų paisymas.
Aristotelis dorybes suskirsto į dianoetines (teorines) ir etines (praktines) dorybes. Dianoetinės dorybės glūdi paties proto praktikavime, o etinės dorybės žmogui jau yra duotos. Anot Aristotelio, žmogus, neturintis draugų, negali būti laimingas. Tiesioginis santykis su kitais turi išlaikyti racionalų atstumą.
Aristotelis teigė, jog laimė yra aukščiausias gėris, todėl jo etiką vadiname eudemonistine. Laimė yra savaiminis tikslas: žmogus visada ją pasirenka dėl jos pačios, o ne dėl kokio nors kito tikslo.
Tomo Akviniečio etika
Tomas Akvinietis, pasiremdamas krikščioniškosios moralės normomis, naujai interpretavo Aristotelio etiką, sujungdamas jo ir Platono dorybių teorijų idėjas su krikščioniška tradicija. Tomas Akvinietis, kaip ir Aristotelis,dorybes suskirsto į teologines ir kardinalines.
Tomo Akviniečio etika artima Aristotelio etikai, vis dėlto grindžiama kitomis prielaidomis. Akvinietis praplečia ir pagilina dorybės sampratą. Taip vadinamos teologinės dorybės, yra tos kurios žmogui dovanojamos per Dievo malonę ir kurios užbaigia moralines dorybes. Tomas skiria tris teologines dorybes: tikėjimą, viltį ir meilę. Kardinalinės dorybės apibrėžiamos kaip galimai geriausias prigimtinių galių sutvarkymas. Protą atitinka išmintis bei protingumas, kuris yra svarbiausia praktinio proto dorybė, teisingumas, kuriame kalbama apie santykį su kitais, svarbiausia valios dorybė, siekimą - narsumas, o troškimą - santūrumas.
Holistinis požiūris į žmogų
Holistinis požiūris nepripažįsta vieno konkretaus intrapsichinio aspekto, kuris lemtų visą elgesį, bet vadovaujasi principu, jog visi psichikos dėmenys organizuojasi į bendrą sistemą, kuri, kaip visuma, lemia tikslingą jos veikimą.
Holizmo ištakos siekia senovės laikus: jau Aristotelis IV a. pr. m. e. teigė: „Visuma yra daugiau nei jos dalių suma“. Tačiau patį terminą holizmas 1926 m. iškėlė Jan Smuts savo knygoje „Holizmas ir evoliucija“. Smuts teigia, jog pasaulį pažinti galime grupuodami jį į tam tikras visumas, kuriomis mes jau šiandien vadiname kūnus arba organizmus. Visumos yra tikras, fundamentalus veikiantis veiksnys, veikiantis ne vien mechaniškai, bet ir turintis tam tikrą saviorganizaciją bei bendrą visumos funkciją, kurios neįmanoma suprasti skaidant ją į dalis.
Vienas iš holizmo akcentų yra tai, jog žmogus, kaip visuma, save kuria ir kūrybiškai asimiliuoja aplinkos įtakas bei veikia tikslingai. Holistinė perspektyva siekia ir leidžia priartėti prie subjektyvaus individo pasaulio. Individualioji psichologija nekalba apie pasąmoninius procesus, jų santykį su sąmone, asmenybės struktūrą, tam tikras jos dalis ar tipus, nenagrinėja vidinių konfliktų. Didžiausias dėmesys yra skiriamas subjektyviam žmogaus patyrimui ir jo interpretacijai bei būdams, kuriais žmogus veikia pasaulyje. Tai, kas iš pirmo žvilgsnio žmoguje atrodo nesuprantama, nepaaiškinama, nenuoseklu, yra įmanoma pažinti, atsižvelgiant į subjektyviąją komponentę.
Gyvenimo stilius - tai dinamiškas, į tikslą orientuotas veikimo būdas, kuris visą individo gyvenimą išlieka stabilus. Remiantis šia koncepcija galima teigti, kad kiekvienas žmogaus gestas, kūno judesys, ištartas žodis, išreikštas jausmas, pasirinkimas yra sąlygoti jo gyvenimo stiliaus, t. y. individo asmenybės bei tikslo, kurio jis siekia. Dėl šios priežasties atskiro įvykio, klausimo, problemos ar simptomo suprasti izoliuotai nėra įmanoma, neatsižvelgiant į visą gyvenimo kontekstą. Tik stebint pro individualaus gyvenimo stiliaus akinius galima pamatyti nuoseklumą ir tikslingumą ten, kur jis, atrodytų, neegzistuoja.
Remdamasis holistine perspektyva, Adleris teigia, kad konfliktas turi būti suprantamas, kaip kylantis tarp individo ir aplinkinio pasaulio, kadangi pats žmogus visuomet yra nuoseklus.
Galima pagrįstai teigti, kad individualioji psichologija atstovauja holistinį požiūrį, kuris šiuolaikinėje psichologijoje vadinamas biopsichosocialine perspektyva.
Holistinė perspektyva atsiranda kaip priešnuodis nuo dogmos, jog žmogų galima „pataisyti“, nesigilinant į jo vidinį pasaulį ir atneša žinią, jog žmogų galima suprasti tik žvelgiant į jį kaip į visumą, bei naujieną, jog individas nėra pasyviai reaguojantis į aplinką organizmas, bet yra veikiantis joje.
Socialiniai vaidmenys ir bendravimas
Tam tikru laiku ir tam tikroje aplinkoje žmogus ką nors veikia, kuo nors būna, elgiasi kaip kurios nors grupės narys, t.y. atlieka kokį nors socialinį vaidmenį. Vaidmens atlikimas - nebūtinai veikla. Vaidmens sąvoka naudojama ir ryšiams su kitais žmonėmis apibūdinti (draugas, bendradarbis, viršininkas).
Socialinis vaidmuo gyvuoja ilgiau nei jo atlikėjai (tėvo, motinos, sesers). Tačiau kiekvienas žmogus tą vaidmenį atlieka savitai, jį kuo nors praturtindamas. Vaidmuo - tam tikras elgesio būdas, charakteringas kuriai nors apibrėžtai veiklos sričiai arba būsenai. Vaidmeninis bendravimas yra abipusis ir svarbu, ar abi pusės suvokia ir priima viena kitos vaidmenis.
G. Allport išskiria 4 socialinio vaidmens vystymosi stadijas:
- Su vaidmeniu susiję lūkesčiai.
- Vaidmens supratimas.
- Emocinis jo priėmimas / nepriėmimas.
- Vykdymas.
Lūkesčiai - vilčių, tikėjimo sistema. Kuo daugiau žmonių, su kuriais bendrauja vaidmens atlikėjas, tuo įvairesni ir prieštaringesni su juo siejami lūkesčiai.
Nors visuomenėje egzistuoja tam tikri vaidmenų modeliai, ką turėtų daryti ir koks turėtų būti tam tikro vaidmens atlikėjas, žmogus juos supranta pakankamai individualiai dėl įvairių priežasčių: socializacijos ypatumų, vertybių, bendravimo patirties. Skirtingas vaidmens supratimas yra konflikto prielaida.
Emocinis sutikimas su tuo, kad esi kokio nors vaidmens atlikėjas, vadinamas vaidmens priėmimu. Priešingybė - vaidmens atmetimas.
Visos ankstesnės vaidmens atlikimo pakopos turi įtakos baigiamajai - vaidmens atlikimui, išreiškiant siekį suteikti prioritetus atliekamiems vaidmenims. Atlikdamas vaidmenis, žmogus išreiškia aspiracijas - savotišką meistriškumo orientyrą.
Vaidmens apibrėžtumas
Ką vaidmens atlikėjas iš tikrųjų privalo daryti, kas sudaro vaidmens turinį? Jei vaidmuo - oficialus, t.y. jei jo atlikimą lemia oficialūs, formalūs žmonių santykiai, jų turinys apibrėžiamas oficialiai ir paprastai įforminamas darbo taisyklėmis. Tačiau net ir tada vaidmens turinys interpretuojamas įvairiai. Atlikėjas gali nesutikti su kai kuriais jo vaidmeniui keliamais reikalavimais. Dar daugiau painiavos dėl neformalių vaidmenų. Jų turinį lemia tradicijos, moralė arba tiesiog žmonių susitarimas. Trumpai socialinio vaidmens turinį galima nusakyti šiais žodžiais: pageidaujama, būtina, draudžiama. Taigi vaidmens turinio apibrėžtumas yra problema. Žmogus dažnai klausia savęs, ką jis privalo daryti ir ko ne, kas yra jau kitų žmonių vaidmuo. Jei žmogui sekasi, jis linkęs pripažinti save to vaidmens atlikėju, jei nesiseka, priešingai, savasis vaidmuo menkinamas. Vaidmens neapibrėžtumas didina stresą. Ne tik pačiam žmogui, bet ir kitiems neaišku, ką jis turi daryti, ko iš jo tikėtis, ko reikalauti ar prašyti. Kai vaidmuo neapibrėžtas, neaišku, kaip vertinti to žmogaus elgesį. Galiausiai ir pats žmogus nežino, kaip save vertinti, kada laikyti save kompetentingu. Tada žmogus jaučiasi mažai ką galintis pakeisti savo aplinkoje, kontroliuoti. Vaidmens apibrėžtumo ieškojimas vyksta remiantis įvairiais kriterijais: pareigos (privaloma - draudžiama), moralės (kilnu-gėdinga), saugos jausmo (saugu-pavojinga). Kuriuo kriterijumi žmogus grindžia savo vaidmenį, priklauso nuo jo vertybių. Neretai vaidmens apibrėžtumo kriterijai vienas kitam prieštarauja ir sukelia konfliktą.
Nuokrypio (deviantinis) vaidmuo
Neišvengiantis vaidmens apibrėžtumo konflikto žmogus gali mėginti suderinti prieštaraujančias elgesio normas ir atlikti tiek leistinus, tiek neleistinus dalykus. Tai vadinama pradiniu nuokrypiu, kadangi oficialus vaidmuo laikomas pagrindiniu, o nusikalstamas - atsitiktiniu, epizodiniu. Kol kas žmogus savęs su juo nesutapatina. Oficialusis vaidmuo leidžia pajusti savąją vertę. Nusikalstamas vaidmuo laikomas laikinu, su juo siejami nemalonūs išgyvenimai, abejonės. Padėčiai (ekonominei, pvz.) pagerėjus, gali kilto noras atsisakyti “slaptojo” vaidmens. Kai epizodinis, atsitiktinis vaidmuo tampa pagrindiniu, vaidmens nuokrypis laikomas antriniu - tada oficialusis vaidmuo tampa antraeilis, maskuojantis. Vaidmens apibrėžtumo konflikto lyg ir nebelieka. Žmogus identifikuojasi su vaidmeniu, anksčiau laikytu atsitiktiniu, laikinu. Nusikalstamas vaidmuo dabar tampa savęs vertinimo, prestižo palaikymo pagrindu. Taip yra todėl, kad keičiasi vertybės: oficialiosios vertybės atmetamos, jų vietą užima asocialios vertybės.
Socialiniai vaidmenys ir bendravimas
Panagrinėkime dviejų žmonių bendravimą. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad žmonės bendrauja tik kaip dviejų vaidmenų atlikėjai: draugas-draugas, viršininkas-pavaldinys. Tačiau gali būti, kad šalia vieno vaidmens, atliekami ir kiti, ne visada įsisąmoninami vaidmenys. Yra “patogių” vaidmenų, už kurių galima slėptis: draugo, patarėjo, konsultanto, tėvo vaidmuo. Iš tikrųjų daugelis vaidmenų yra daugialypiai - kad ir tas pats draugo vaidmuo - nuo globėjo, rūpintojėlio iki teisėjo, kontroliuotojo. Kuo ilgiau žmonės gyvena, tuo daugiau jie atlieka socialinių vaidmenų. Žmogus skundžiasi, kad yra perkrautas vaidmenų, sunku juos tobulai suderinti. Dažnai vaidmenys trukdo, prieštarauja vieni kitiems. Taip yra dėl to, kad žmogus priklauso daugeliui grupių, keliančių skirtingus reikalavimus ir pripažįstančių skirtingas elgesio normas. Dėl šios priežasties kokio nors vaidmens atlikimas vienoje grupėje ima prieštarauti vaidmens atlikimui kitoje grupėje. Kitų priežasčių pvz. - laiko stoka, nevienodi prioritetai, kuriuos žmogus priskiria vaidmenims pats ir kuriuos jam pris…
Aš-Vaizdas
Socialinė psichologija apima ne tik kitų žmonių, bet ir savo paties suvokimą, vertinimą. Asmenybė ne tik veikia, bet ir suvokia save kaip veikėją, tuo pačiu metu pasireiškia kaip pažinimo objektas (ją pažįsta kiti žmonės) ir subjektas (pažįsta pati save). Analizuoti ir vertinti save yra specifiškai žmogiška savybė. Savęs, kaip subjekto, įsisąmoninimo rezultatas - Aš-Vaizdo formavimasis. Aš-Vaizdas yra tik dalis mūsų sąmonės - jis apima paties savęs suvokimą, bet neapima išorinio pasaulio suvokimo. Aš-Vaizdas - tai informacijos, emocinių vertinimų apie save visuma. Į Aš-Vaizdą įeina nauja informacija, nauji potyriai. Aš-Vaizdas gali būti įvairaus lankstumo lygio - kinta priklausomai nuo naujos informacijos. Atskirose kultūrose Aš supratimas yra skirtingas. Vakarų kultūroje Aš - individualus, unikalus.
Aš-Vaizdo adekvatumas
Realiojo arba faktiškojo Aš turinyje viskas atsispindi taip, kaip žmogus mato pats save iš tikrųjų, be pagražinimų - sugebėjimai, fizinės ir moralinės savybės, elgesio tikslai ir motyvai. Parodomasis Aš atspindi tai, kokį save žmogus pateikia kitiems, norėdamas sukelti palankų įspūdį, suderinti savo elgesį su socialinių normų reikalavimais.
Sudėtinės Aš-Vaizdo dalys
- Aš-Vaizdo dalys: idealusis, pageidaujamasis Aš; faktiškasis Aš - atotrūkis tarp jų didėja, didėjant gynybiškumui - informacijos neigimo tendencijoms.
- Veidrodinis Aš - toks, koks, mano nuomone, esu suvokiamas kitų žmonių.
- Parodomasis Aš - ta Aš-Vaizdo dalis, kuri, žmogaus nuomone, geriausiai ją reprezentuoja (pagražinamas).
Vieną tokią apibrėžtą žinių apie save grupę vadiname Aš-Vaizdo faktoriumi. Jungdamiesi tarpusavyje, faktoriai sudaro t.t. hierarchinę sistemą. Plačiąja prasme Aš-Vaizdas - tai žinios, informacija apie save, susijusi su socialiniais vaidmenimis, jų at… iki 4min.
tags: #socialines #psichologijos #savoka