Psichologinės Vaikystės Traumos Požymiai ir Įveikimo Būdai

Įvadas

Vaikystės traumos - tai gilios žaizdos, kurios gali turėti ilgalaikį poveikį žmogaus gerovei. Fizinis smurtas, emocinis apleistumas, traumuojantys išgyvenimai - visa tai palieka ryškius pėdsakus ir gali daryti didelę įtaką jau suaugusiojo gyvenimui, būti net prastos gyvenimo kokybės ar net ankstyvos mirties priežastimi. Šiame straipsnyje aptarsime psichologinių vaikystės traumų požymius, jų įtaką asmenybės formavimuisi ir galimus įveikimo būdus.

Vaikystės Traumų Poveikis

Asmenybės pagrindas formuojasi vaikystėje, todėl tuo laiku įvykstančios traumos žaloja stipriau ir veikia ilgiau. Trauminiai patyrimai stipriai veikia mus kaip visumą, taigi, ir mūsų kūną. Įvairiose šalyse atliktų neigiamos vaikystės patirties (NVP) tyrimų rezultatai rodo, kad įvairios vaikystės traumos ir šeimos disfunkcija gali būti susiję su padidėjusia rizika fizinėms ir psichikos ligoms. Trauma pakeičia fiziologinę smegenų struktūrą ir labai ženkliai padidina riziką, kad vaikas tolesniame gyvenime turės rimtų fizinės, psichologinės, emocinės, seksualinės sveikatos problemų.

Tyrimai rodo, kad vaikui augant nuolatinėje baimėje - kitaip formuojasi jo smegenys, jos tampa užprogramuotos nuolat saugotis, būti budrumo, parengties būsenoje. Toks žmogus net ir praėjus 20-30 metų gali visą supančią aplinką interpretuoti kaip grėsmę. Taip pat, kalbant apie depresiją, viena iš vyraujančių jos kilmės hipotezių yra lėtinio uždegimo kūne hipotezė, ir kai žvelgiame į ankstyvąsias traumas, matome, kad jos tiesiogiai susijusios su ilgalaikiais uždegiminiais procesais kūne.

Traumos padariniai gali taip suaugti su mūsų asmenybe, apipinti mūsų gyvenimus, kad žmogus savo traumos nemato ir pagalbos kreipiasi dėl visai kitų priežasčių, pavyzdžiui, nuolat kamuojančios baimės, įtampos, nerimo, tačiau tuo pat metu mano, kad tiesiog toks yra ir vargu ar galima ką pakeisti. Neretai klientai sako: „Kiek save pamenu, man visuomet taip buvo“. Tačiau čia mėgstama priminti svarbią ištarą: „Trauma žmoguje, per laiką praradusi kontekstą, atrodo kaip asmenybė“. Todėl terapijoje stengiamės suprasti, kodėl žmogus nuolat nerimauja ir bijo.

Vaikystės Traumų Formos

Vaikystėje patirtos traumos gali būti įvairių formų:

Taip pat skaitykite: Įdomiausios knygos apie psichologiją

• Aktyvus smurtas: emocinis, psichologinis, fizinis, seksualinis: bet kokio lygio mušimas (ir visi jo eufemizmai: „pliaukštelėjimas“, „trinktelėjimas“ „tik biškį / nestipriai sudaviau“, „paauklėjau“) stumdymas, tampymas, bet kokia seksualinė agresija (įskaitant ir psichologinę-emocinę), menkinimas, gėdinimas, pašaipa, smerkimas, bauginimas, grasinimas, baudimas, vertimas kažką daryti jėga (įskaitant ir fizinę, ir psichologinę jėgą), išnaudojimas ir t.t.
• Nesirūpinimas (angl. neglect) - vaiko poreikių nepatenkinimas.
• Apleidimas (angl. abandonment) - kai Globėjų nėra šalia. Paradoksalu, bet vaikas gali būti apleistas net jeigu tėvai jį augina daugiau nei 20 metų.
• Šeimos disfunkcija: besitęsiantys šeimos barniai ar „nekalbadieniai“. Pasak specialistės, šeimoje tvyranti įtampa formuoja įsitikinimą, kad pasaulis nėra saugi vieta.
• Valdingi ir manipuliuojantys tėvai: su tokiais tėvais užaugi išsigandęs ir įsitempęs, jautiesi bejėgis ir nevykęs.
• Apleistumas, stabilaus ryšio nebuvimas, emocinio ar fizinio reagavimo stoka: veikia net kūdikio smegenų vystymąsi.

Tėvų žiaurybės - tai ne tik mušimas (nors 90 procentų dabartinių pasaulio gyventojų vaikystėje buvo mušti), bet ir - gal net svarbiau - draugiško dėmesio stoka, bendravimo stoka, vaikų poreikio ir sielos skausmo nepaisymas, beprasmės, iškrypėliškos bausmės, lytinis išnaudojimas, piktnaudžiavimas besąlygiška meile, emocinis šantažas, savivertės žlugdymas ir įvairiausi valdžios naudojimo būdai. Sąrašas begalinis. Blogiausia, kad vaikas turi išmokti visa tai vertinti kaip normalų elgesį, nes kitokio jis nežino.

Psichologinės Traumos Požymiai

Po traumos(-ų) ir / arba būnant smurtingoje, traumuojančioje aplinkoje, vaikui prasideda potrauminis stresas, pasireiškiantis įvairiausiais simptomais. Iš esmės bet koks fundamentalių vaiko poreikių - fiziologinių, saugumo, meilės ir bendravimo, savivertės, saviraiškos etc. trūkumas gali sukelti traumą.

Doc. P. Želvienė teigia, kad mažiems vaikams itin svarbi suaugusiųjų parama ir pagalba. „Svarbu paskatinti vaiką išreikšti jausmus - per žaidimą, piešimą ar paprastus pokalbius. Suaugusieji turėtų būti ramūs ir palaikantys, kantrūs, suteikiantys vaikui tikrumą, kad yra kartu su juo ir nedaro jam spaudimo. Psichologinė trauma vaikystėje - tai gilus ir ilgalaikis sužeidimas, kuris gali turėti įtakos visam žmogaus gyvenimui.

Traumos poveikis reiškiasi daugybe simptomų skirtinguose lygmenyse:

• Įkyrūs prisiminimai: dažni flashback’ai, košmarai ar nekontroliuojamos emocijos, kai traumą tarsi išgyvenate iš naujo.
• Vengimas: sąmoningai arba nesąmoningai stengiatės nesusidurti su bet kuo kas gali priminti apie įvykį.
• Padidėjęs budrumas: nuolatinė įtampa - lengvai išsigąstate net menkiausio triukšmo ar staigaus judesio, sunkiai atsipalaiduojate, sutrinka miegas. Dėl nuolatinės baimės, panikos arba įtampos jaučiame nesibaigiančią budrumo būseną - į smulkmenas kūnas reaguoja tarsi į realų pavojų. Tai natūralu ir jokiu būdu nėra silpnumas - paprastai visų žmonių nervų sistema mokosi saugotis, ir kartais mokosi per daug.
• Neigiamos emocijos ir mąstysena: nuolatinė baimė, liūdesys, kaltės ar gėdos jausmas, pesimistinė mąstysena - pavyzdžiui, manote, kad nepajėgėte apsaugoti savęs ar kitų.
• Elgesio pokyčiai: padidėjęs dirglumas, agresijos priepuoliai, impulsyvus elgesys arba atvirkščiai - uždarumas, atitrūkimas nuo kitų.
• Fiziniai simptomai: trauminė patirtis palieka pėdsaką ir kūne. Padidėjęs pulsas, širdies permušimai, raumenų įtampa, galvos svaigimas, virškinimo sutrikimai ar lėtinis nuovargis dažni tarp išgyvenusių traumą. Visi šie simptomai gali būti bauginantys, bet jie yra normalūs organizmo signalai, kad jūsų nervų sistema reaguoja į tai, ką patyrė.

Jei po trauminio įvykio simptomai tęsiasi ir stipriai trukdo gyventi - verta kreiptis į specialistą. Jei jau ilgiau nei mėnesį nuolatos patiriate flashback’us, panikos priepuolius ar miego sutrikimus, kurie trukdo dirbti, mokytis ar palaikyti santykius, tai rimtas signalas ieškoti pagalbos.

Taip pat skaitykite: Kaip įveikti psichologinę krizę?

Potrauminis Stresas: PTSS ir C-PTSS

Potrauminis streso sutrikimas (PTSS) - tai rimtas nerimo sutrikimas, išsivystantis kaip organizmo reakcija į itin didelę psichinę traumą. Tokius sutrikimus dažnai sukelia įvykiai, susiję su intensyvia baime (dažniausiai mirties baime), siaubu ar beviltiškumu. Po traumos nuolat kartojantis prisiminimams, nemaloniems kūno pojūčiams, mintims ar emocijoms, žmogus gali jausti nesugebėjimą susikaupti, sutrinka miegas ir atsiranda nuolatinis įsitempimas. Svarbu žinoti: tai natūrali kūno ir nervų sistemos reakcija - jūsų organizmas tiesiog saugo jus, kaip išmokė gamta.

PTSS paprastai išsivysto po vienkartinių arba trumpalaikių trauminių įvykių (pvz., autoavarijos, stichinės nelaimės, smurto protrūkio).

Kompleksinis potrauminis streso sutrikimas (C-PTSS) formuojasi po ilgalaikės, pakartotinės traumos - pavyzdžiui, nuolatinės vaikystės prievartos ar kasdienio prisitaikymo prie apleistumo. Esminis skirtumas - traumos trukmė ir gylis, taip pat simptomų spektras. C-PTSS atveju dažnai pasireiškia visos įprastos PTSS reakcijos (flashback’ai, siaubingi prisiminimai, vengimas), ir jas lydi gilūs sunkumai valdant emocijas, žemesnė savivertė bei problemos artimuose santykiuose.

Neigiamos Vaikystės Patirtys (ACE) ir Jų Įtaka

Didžiulės apimties neigiamų vaikystės patirčių tyrimas, kuris kartojamas įvairiose šalyse daugelį metų, rodo, jog neigiamų vaikystės patirčių skaičius turi tiesioginę sąsają su vėliau gyvenime pasireiškiančiomis socialinėmis, psichologinėmis, sveikatos problemomis. Kuo daugiau neigiamų patirčių, tuo didesnė rizika patirti sunkumus ateityje - tiek fizinės sveikatos (viršsvorį, širdies ligas, diabetą, vėžį, imuniteto, hormonų pusiausvyros pokyčius, lėtinius uždegiminius procesus kūne, trumpesnę gyvenimo trukmę), tiek psichinės sveikatos (priklausomybes, depresiją, nerimą, potrauminį stresą, valgymo sutrikimus, panikos atakas, fobijas). Priklausomybės taip pat gali tapti būdu dorotis su traumų padariniais - padėti nejausti savo jausmų, patirti atsipalaidavimą, palaimingas būsenas, kurių taip trūko vaikystėje.

Vincent Felitti ir Robert Anda 1998 m. atliko tyrimą, kurio metu buvo ne tik išgryninti neigiamų vaikystės patirčių veiksniai, tačiau atsiskleidė neįtikėtinai didelis paplitimo mastas bei sąsajos su įvairiomis ligomis. Šie tyrėjai pateikė 10 neigiamų vaikystės patirčių, kurios tebėra aktualiausios bei patvirtintos daugybe pakartotinių tyrimų įvairiose pasaulio šalyse:

Taip pat skaitykite: Psichologinės priežastys, lemiančios moterų seksualinę disfunkciją

1. Fizinė prievarta.
2. Žodinė prievarta.
3. Seksualinė prievarta.
4. Fizinė nepriežiūra.
5. Emocinis apleistumas.
6. Psichoaktyvios medžiagos šeimoje.
7. Smurtas artimoje aplinkoje.
8. Kriminalinis šeimos narių elgesys.
9. Šeimoje esančios psichikos ligos.
10. Tėvų gyvenimas skyriumi arba skyrybos.

Jau pirminio tyrimo metu pastebėta, jog reikšminga žala stebima, kai asmenys įvardija 4 ir daugiau viršuje išvardintų neigiamų vaikystės patirčių.

Kaip Įveikti Vaikystės Traumas?

Esminis atsparumo šaltinis vaikystėje - geras ryšys su tėvais, saugus prieraišumas, kuris padės susidurti su tuo, kas gyvenime nutinka, ko negalime sukontroliuoti. Tikrai nereikėtų stengtis išvalyti vaiko gyvenimo nuo bet kokios sudėtingesnės patirties. Deja, kartais skausmo ir traumos šaltiniu kaip tik tampa artimiausi žmonės, kurių pagalbos tokiu atveju negaliu tikėtis nei būdamas vaikas, nei jau suaugęs. Tada pamatyti traumas ir su jomis susidurti gali padėti psichologas, kuris pastiprina išbūti su kylančiais jausmais ir kurti savo istoriją iš naujo. Vienas iš svarbių darbo su psichologu aspektų yra susidėlioti, ką ir kodėl patyriau, kaip tai mane pakeitė, ką tai reiškia man ir mano aplinkai šiandien.

Įveikti traumą padeda pasitikėjimo ir galios susigrąžinimas. Tai nelengvas, skausmingas procesas, tad pradėkite nuo mažų žingsnelių:

• Būkite dėmesingi kūnui, judėkite. Trauma sustingdo sielą ir paralyžiuoja kūną. Judėjimas gaivina ir žadina. Tiks viskas: pratimai, bėgiojimas ar tiesiog pasivaikščiojimas, plaukimas, šokis, joga, taip pat masažas, pirtis, SPA, gyvūnų glostymas ar kiti sensoriniai įspūdžiai, leidžiantys jaustis šiltai ir saugiai.
• Atlikite „įsižeminimo“ pratimą - kad ir ką darytumėte, nesvarbu, sėdite ar gulite, jauskite žemę po kojomis, tvirtą pagrindą, išryškinkite šį pojūtį ir į jį remkitės. Ženkite žingsnį ir pastebėkite, kaip žemė jus laiko.
• Gerai išsimiegokite, laiku valgykite, venkite psichoaktyvių medžiagų. Tai padės jums atstatyti psichinę pusiausvyrą.
• Bendraukite. Net jei jausite impulsą užsisklęsti, patirsite atskirtį - neužsidarykite, kalbėkite, tačiau neverskite savęs būtinai kalbėti apie trauminį įvykį. Nelikite vienas - pasistenkite palaikyti santykius, būkite su kitais žmonėmis visais jums prieinamais būdais: gyvai ir virtualiai. Taip pat rekomenduojama susisiekti su panašią patirtį turinčiais žmonėmis, lankyti savitarpio pagalbos grupę.
• Melskitės, medituokite. Šios ir kitos dvasinės praktikos suteikia nusiraminimą ir stabilumą.
• Ieškokite vaizdinio - vartykite tapybos ar nuotraukų albumus, eikite į parodas, skaitykite knygas, žiūrėkite filmus. Ieškokite vaizdinių ir siužetų, kurie palaiko, ramina, simboliškai atspindi ir padeda įveikti tai, kas jau išgyventa.

Terapijos Metodai

Yra įvairių terapijos metodų, kurie gali padėti įveikti vaikystės traumas:

• EMDR (Eye Movement Desensitization and Reprocessing) - tai terapijos metodas, skirtas trauminiams prisiminimams perdirbti per specialius sensorinius stimilus. Sesijos metu klientas nukreipia dėmesį į trauminę patirtį, žiūrėdamas į terapeuto judinamus pirštus ar kitą stimuliatorių (audio ar taktilinį) - tarsi peržiūri tą patirtį žingsnis po žingsnio, kol smegenys sutvarko prisiminimą. Svarbu tai, kad EMDR terapijoje nebūtina visko detaliai pasakoti - vietoje to fokusuojamasi į emocijas ir kūno pojūčius, susijusius su trauma. Tokiu būdu smegenys gali atnaujinti natūralų gijimo procesą: trauminis prisiminimas pamažu praranda gąsdinančią galią ir tampa neutralesnis.
• IFS (Internal Family Systems) - pagal šį modelį, mūsų viduje gyvena skirtingos vidinės dalys - pavyzdžiui, auklėtojas, kritikas, nukentėjęs vaikas - kurios nuo vaikystės saugo mus arba sulaiko nuo traumos pasikartojimo. Per IFS terapiją mokomės su tomis vidinėmis dalimis bendrauti su švelnumu ir supratimu, tarsi su šeimos nariais - klausomės, ką jos bando pasakyti, ir nuraminame jas.

Potrauminis Augimas

Nors traumuojančių patirčių gyvenime neišvengsime, tačiau turime galimybę rinktis, kaip į jas žvelgiame - vien kaip pralaimėjimą, kančią, ar ir kaip galimybę augti. Jei pakanka jėgų į savo traumas pažvelgti atidžiau ir mokytis su jomis būti kitaip - tai gali būti proga iš naujo atrasti save, pagerinti gyvenimo kokybę. Žmogus gali tapti brandesnis, atsparesnis, empatiškesnis savo bei kitų atžvilgiu. Kartu gali jaustis saugiau, drąsiau kurti santykius. Suprasti ir išgyventi trauminius įvykius - tai lėtas ir skausmingas procesas, tačiau dažnas jame atranda naują gyvenimo kokybę.

Trauma ir Pasaulėžiūra

Trauma gali daryti ženklią įtaką pasaulėžiūrai, gyvenimo supratimui. Patyrus traumą, pasaulėžiūra kinta. Tikėjimas Dievu ir gyvenimu gali smarkiai susvyruoti. Sunku pasitikėti, kai nutinka tokie baisūs dalykai. Tačiau įveikiant traumą, tikėjimas gali išaugti ir sustiprėti. Patyrimai, kurie gresia sunaikinimu, žadina žmogų prasmės paieškoms, ragina atsigręžti į dvasinius aspektus, kurie įprastame gyvenime skleidžiasi labai lėtai. Jei pavyksta, trauma gali tapti švyturiu, kurio šviesoje atsiranda dar daugiau galios mylėti, branginti ir saugoti.

tags: #psichologines #vaikystes #traumos