Įvadas
Žmonių savęs vertinimas neretai neatitinka realybės. Vieni pervertina savo gebėjimus, kiti - nuvertina. Šis straipsnis nagrinėja psichologinį fenomeną, vadinamą Daningo-Kriūgerio efektu, ir jo atspindžius kine, ypač susijusius su savęs suvokimu ir kompetencija.
Daningo-Kriūgerio efektas: kai nekompetencija nepastebima
Daningo-Kriūgerio efektas - tai kognityvinis nuokrypis, kai nekompetentingi asmenys linkę pervertinti savo gebėjimus, o kompetentingi - nuvertinti. Kitaip tariant, nekompetentingi žmonės nepastebi savo nekompetencijos. Šis efektas paaiškina, kodėl kai kurie žmonės, neturintys humoro jausmo, mėgsta pasakoti anekdotus, kodėl neturintys klausos veržiasi dainuoti didelėms auditorijoms, ar kodėl viršininkams, kurie neblizga vadovavimo talentu, taip patinka kritikuoti pavaldinius.
Šis reiškinys yra neatsiejama žmogaus prigimties dalis. Dažnas žmogus, kurio išsilavinimas, kvalifikacija, gebėjimai ir mąstymas - riboti, yra įsitikinęs, kad jo sprendimai visada teisingiausi. Tarp gabių, protingų bei talentingų yra pastebimas atvirkščias efektas. Kuo geresni žmogaus mąstymo gebėjimai, kuo platesnis jo akiratis, tuo aiškiau jis supranta, kokie sudėtingi yra tikrovės dėsniai ir kiek mažai jis žino bei gali. Tokie žmonės nuolat veržiasi mokytis ir praktikuotis, lygindami save su aukštesnio rango meistrais.
Daningo-Kriūgerio efektas buvo įrodytas teoriškai ir patvirtintas eksperimentais 1999 metais. Tai padarė Kornelio universiteto (JAV) Psichologijos katedros profesorius Deividas Daningas (David Dunning) su kolega rinkodaros profesoriumi Džastinu Kriūgeriu (Justin Kruger) iš Niujorko universiteto Sterno verslo mokyklos.
Šių bei daugelio kitų protingų žmonių pastebėjimus patikrinti eksperimentais D. Daningą ir D. Įkvėpė 1995 m. amerikietis Makarturas Vileris (McArthur Wheeler), kuris apiplėšė du Pitsburgo bankus… išsitepęs veidą citrinų sultimis. Jis manė, jog tai neleis jo veido užfiksuoti sekimo kameroms. Plėšikas net nebandė iš anksto patikrinti savo versijos, nors klaida jam grėsė kalėjimu. Taigi M. Vileris pademonstravo klasikinį Daningo-Kriūgerio efekto pavyzdį. Unikalaus M. Vilerio nusikaltimo įkvėpti, mokslininkai sugalvojo atlikti eksperimentą. D. Daningas ir D. Kriūgeris pakvietė skirtingų veiklos sričių žmones, kurių kompetencijos lygis buvo irgi skirtingas. Gauti rezultatai parodė, kad kuo daugiau žmogus turi gebėjimų, įgūdžių ir praktikos, tuo objektyviau jis save vertina. Toks žmogus stebi savo trūkumus orientuodamasis į aukštesnio rango meistrus. Ir atvirkščiai: kuo mažiau įgūdžių ir patirties, tuo sunkiau žmogui save objektyviai įvertinti.
Taip pat skaitykite: Nauda iš savianalizės
Savęs apgaulės pavojai ir nauda
Kiekvienas protingas žmogus retkarčiais pagauna save patiriantis Daningo-Kriūgerio efektą. Jis reikalingas tam, kad pasilengvintume sau gyvenimą. Pripažinti savo trūkumus nemalonu, tačiau sąžininga, ir pirmiausiai - prieš save patį. Kuo sąžiningesnis žmogus, tuo netobulesnį save jis mato ir tuo daugiau pastangų jam reikia įdėti, kad nevisavertiškumo jausmas jo nenokautuotų. Neleiskite nei vienam, nei kitam kraštutinumui užvaldyti jūsų proto. Praktikuokitės, mokykitės iš aukšto lygio meistrų, lygiuokitės į daugiau mokančius, sugebančius, žinančius ir talentingus - tuos žmones, kuriuos atpažinsite iš noro jus įkvėpti ir padėti.
Daningo-Kriūgerio efektas mene ir kine
Dainingo-Kriūgerio efektą galima pastebėti įvairiose gyvenimo srityse, įskaitant meną ir kiną. Dažnai pasitaiko situacijų, kai pradedantys menininkai pervertina savo talentą, o pripažinti meistrai - nuvertina. Šis efektas gali būti tiek komiškas, tiek dramatiškas, priklausomai nuo konteksto.
Mariaus Paplausko šokio filmai: tarp patirties ir interpretacijos
Šokėjas, režisierius ir operatorius Marius Paplauskas stebina įdomiais, netikėtais ir, regis, dar nematytais projektais. Jis kuria šokio filmus, kuriuose originaliai jungiasi šiuolaikinis šokis ir architektūra, skleidžiasi biografiniai ir psichologiniai šokėjų portretai, žmogaus ir gamtos paralelės. Sėkmingai šokęs Marius, kaip pats sako, tęsia savo šokį filmuodamas kitus.
Neseniai vaizdo menininkas pristatė jautrų trijų dalių šokio filmą „Atsinešiau su savimi“, kuriame šokdami itin asmeniškomis patirtimis dalijasi trys talentingi šokėjai: Airida Gudaitė, Agnietė Lisičkinaitė ir Mantas Stabačinskas.
M. P.: Mano supratimu, jei norime, kad judesys būtų kuo natūralesnis, montažo mums reikia minimaliai. Yra kelios natūralaus judesio kameroje / vaizde medalio pusės. Man natūralus judesys yra neplanuotas, neorganizuotas, nesuskaičiuotas, nulemtas neplanuotų veiksnių / objektų: praeivių, kintančių oro sąlygų. Vykstant pasiruošimo procesui tą natūralumą galima kažkiek suplanuoti. Reikia sau aiškiai įvardyti, ką nori išgauti galutinėje stadijoje. Antras etapas - montažas, čia gali viską pakeisti. Pašalink natūralų šokėjo garsą, jo kvėpavimą, judėjimo garsus - ir natūralumas dings, bent jau toks, kokį suprantu aš.
Taip pat skaitykite: Pažink save
M. P.: Būtent - žiūrovas nieko nežino apie tai, kas įvyko su rankomis, net jei ir įvyko kažkas ypatingo, dėl to jam ir neskauda. Jis žiūri į tai, kas jau padaryta, ir vargu ar jam kils panašių klausimų. Filmavimo metu galima praleisti daug ypatingų momentų, kartais ir montuojant juos tenka iškirpti dėl idėjos, siužeto. Tik filmuojantis ir filmuojamasis žino, kas įvyko proceso metu, ir tai svarbiausia. Tačiau, jei filmuoji kojas ir pamatai, kad su rankomis vyksta įdomių dalykų, bandai sučiupti tą momentą, įsiminti ir prašyti pakartoti.
M. P.: Šiuolaikinis šokis man ir yra patyrimas. Jis labai platus, jis įvairus, lankstus, jo sąvoka plati ir, man regis, vis platėja sulig naujų menininkų atsiradimu, pasaulio suvokimo kitimu ir t. t. Šis šokio žanras vis labiau atpažįstamas žmonių. Per šiuolaikinio šokio festivalius, tokius kaip „Naujasis Baltijos šokis“, žmonės turi galimybę pažinti, praplėsti savo matymo spektrą čia, Lietuvoje, kai pas mus atvyksta pasaulinio lygio kūrėjų.
M. P.: Renkuosi intuityviai, priklausomai nuo idėjos. Turiu ir savo favoritų, žinoma, bet dažniausiai renkuosi tuos, su kuriais dirbti malonu, ir tai yra labai natūralu. Man proceso metu norisi harmonijos, išvengti nereikalingos įtampos. Pavyzdžiui, mano filmas „Tankynė“ pasakoja apie aštuonis vyrus, pasiklydusius miške, - tai pasakojimas apie vyro vidinį pasaulį. Natūralu, kad rinkausi aktorius ir šokėjus vyrus. Ieškojau skirtingų tipažų, skirtingo fiziškumo vyrų.
M. P.: Visų pirma, idėją lėmė mano asmeninė patirtis, tuomet - pažintis su šiais trimis menininkais ir jų kūrybos stebėjimas iš arti daug metų. Gilių pokalbių metu juos pažinau geriau, sužinojau jų gyvenimo istorijas. Ėmiau svarstyti, kad jų sukauptos patirtys gali sietis su kūryba.
M. P.: Manau, kad galiu kurti, kalbėti tik per savo patirtis, tad interpretacijos išvengti buvo sunku. Mano visi darbai gimsta ir iš vidinio poreikio kažką sužinoti, spręsti, noro įsikvėpti. Dar prieš filmavimus mintyse kūriau naratyvus, spėliojau, kaip kiekviena istorija prasidės ir baigsis. Vėliau supratau, kad, norint objektyvumo, reikia vengti galvoti apie save. Proceso metu buvo daug dinamikos ir pasikeitimų, nes filmavau gyvenimą. Mano visi mintyse sukurti naratyvai sugriuvo. Įsitikinau, kad bandžiau subjektyviai įsikišti į šias istorijas per savas patirtis ir situacijų interpretacijas, kurios buvo klaidingos. Tai labai gera patirtis ir pamoka ateičiai.
Taip pat skaitykite: Šuns elgesio supratimas
A. G.: Pirmieji mūsų pokalbiai sukosi labiau apie mano istoriją, tik visai nejučiomis Marius, atliepdamas mano situacijas, pareferuodavo iš savo asmeninės perspektyvos. Kadangi su Mariumi esame draugai, gana atvirai kalbėjomės ir apie jam asmeniškus, jautrius dalykus.
A. L.: Manau, kūrinys „Atsinešiau su savimi“ yra persmelktas Mariaus, jo požiūrio ir mąstysenos. Mūsų portretuose nugulė ir nemaža dalis Mariaus trauminių patirčių ir būdų su jomis dorotis.
A. G.: Neprisiėmiau sau tokios atsakomybės, vis galvojau, kad ne viena bendrame filmo kontekste būsiu, yra dar kiti šokėjai ir jų istorijos. Nors konkrečiai žinojau režisieriaus viziją, manau, žiūrovas yra tas, kuris susideda sau į stalčiukus visus tipažus ir personažus taip, kaip jam tuo metu norisi, ir galbūt tą žiūrėjimo laiką, tad jis yra tas pagrindinis personažas.
A. L.: Šio kūrinio kontekste nelaikau savęs personažu. Filmo režisierius sugebėjo sukurti saugią ir patikimą atmosferą, kurioje jaučiausi galinti būti savimi, tokia Agnietė, kokia tą dieną jaučiausi norinti save pristatyti pasauliui.
M. P.: Būti pagrindiniu personažu nelengva. Visų pirma, tam personažui tenka atskleisti savo intymias patirtis, kuriomis gal ir dalijamės, bet ne plačiai auditorijai ir ne per ekranus (dažniausiai). Filmas - mano filmo personažų jau nekontroliuojamas produktas. Tą nekontrolės jausmą paleisti, bent jau man, - sunku. Kita vertus, visam tam praėjus, atsiranda labai daug pranašumų.
A. L.: Su Mariumi tokiame kontekste dirbau pirmą kartą, bet jis sugebėjo sukurti palankią terpę dalytis savo mintimis, trauminėmis patirtimis. Tai, kad Marius yra šokėjas, be abejonės, turėjo įtakos visam procesui.
A.G.: Pirmiausia, man Marius draugas. Galbūt būtent ši priežastis ir buvo pagrindinė, kodėl išdrįsau pasakoti savo traumines patirtis taip drąsiai prieš kamerą. Su Mariumi kalbėdavomės valandų valandas ir aš visiškai pamiršdavau, kad jis režisierius ir kad pokalbis įrašomas.
M. P.: Pasirinkau buitį, nes ji neišvengiama ir natūrali. Nenorėjau nieko kurti papildomai. Mane domino kasdienis žmogaus būvis jam saugioje aplinkoje. Norėjosi, kad ir žiūrovas susitapatintų, būtų kartu su veikėjais jų namuose, galbūt atrastų panašumų. Scenos žmones matome ant scenos šokančius, vaidinančius, nelabai ir susimąstome, kas būna prieš ir po. Panašiai kaip ir visiems - buitis. Be to, šokis buityje irgi egzistuoja: šokame namuose muzikai užgrojus, repetuojame, ruošiamės pamokoms ar spektakliams. Net jei ir nesi šokėjas, taip būna.
A. G.: Taip, vienas iš būdų - meninėmis priemonėmis: per šokį, kūną, emocijas. Režisierius ieško, ieškome ir mes.
M. P.: Kūrybos proceso metu viską kiek išplėčiau iki traumos apibrėžimo. Pradžioje atsispyręs nuo praradimų psichologijos ir išklausęs veikėjų istorijas, supratau, kad viskas prasitęsia iki šių dienų. Trauma maskuojasi, evoliucionuoja ir mutuoja, persikelia į naujus gyvenimo kontekstus, tik to neužčiuopiame. Tada kilo mintis, kad norisi iš mažų detalių atskleisti traumos padarinius ir kaip su tais padariniais žmonės tampa ir išlieka kūrybingi ir kuriantys. Parodyti montaže nebuvo sunku, sunkiausia tai pagauti - reikia laiko ir kantraus laukimo, nelabai ką ir suplanuosi.
M. P.: Sąmoningai rinkausi šią gana paprastą ir primityvią formą, nes kalbame apie prisiminimus. Kalbamės apie traumą nuo jos pradžios, o dabartį rodome vaizdais ir veiksmu. Susėsdavome pakalbėti lyg tarp kitko - turėjau susirašęs tik gaires, nieko konkretaus, kad nueitume daugmaž sava vaga ten, kur intuityviai svarbiausia patiems veikėjams.
M. P.: Taip. Man svarbus yra būvis ir nuogumas, jei galima taip pasakyti. Filmuoju buitį, gyvenimą ir asmenybes. Man nereikia makiažo ar kažko kito maskuojančio. Man šie veikėjai be trūkumų, jie tokie žmonės, kokie yra. Taip mąstant filmuoti man yra didelė vertybė. Turiu pripažinti, kad maskavimo buvo, bet tik postprodukcijoje. Nespalvotą vaizdą ir 4:3 formatą panaudojau tarsi reminiscencijai sukelti.
A. G.: Taip ir yra. Juk ne filtras ir makiažas aktualiausi. Nors nespalvotos dalys ir yra pats geriausias filtras (juokiasi). Filmuodavome dažniausiai ryte - atsikeli ir varai. Marius vis prašydavo turėti pasiruošus spektaklių drabužių, tai ir judesys šiek tiek atliepdavo spektaklių scenas.
A. A. G.: Lokacijas lėmė Mariaus režisūrinis sprendimas. Mano autoportreto matymas kasdienybės aplinkybėmis - darbo ir poilsio vietose. Šokio salėse - aktyviame veiksme ir gamtoje - ramybės būsenos.
M. P.: Filme buvo mažai nieko nereiškiančių vietų. Gamta, miškas - svarbi Airidos ir jos tėčio plotmė. Įvairūs Kauno rajonai susipynę su Agnietės ir Manto prisiminimais, sapnais.
M. P.: Man atrodo, kad šiuo atveju, jei matytume ar girdėtume tik vieną elementą, paveiktų emociškai, bet tikrai mažiau nei šių elementų jungtis. Palikime šokį be pasakojimų ir matysime emociją, bet galėsime tik interpretuoti. Kartais šokiui to ir reikia - nebūtina suprasti iki galo, gali duoti sau didelę laisvę ir poetiką. Tačiau jau nuo projekto užuomazgos mintyse regėjau tokią formą, kai judesys pildo pasakojimą, ir atvirkščiai. Įdomu, kad šokėjams šokant atsirasdavo tinkama forma ir nuotaika.
A. G.: Kūnas mena viską. Klišė, bet nuostabi. Šokis gali kalbėti plačiau. Kai neatrandi žodžių - šok. Neverbalinėje kalboje daugiau sluoksnių, mažiau plokštumo, kategoriškumo, daugiau peno apmąstymams, analizei, klausimams, diskusijoms. Paprastai tariant, daugiau peno procesui, o ne rezultatui. Neverbalinė kalba klausia, verbalinė - teigia. Klausinėti man patinka labiau.
M. P.: Muzika svarbi, bet dar svarbiau rasti žmonių, kurie suprastų vaizdo ir garso jungtį. Filmui garso takelį kūrė mano bičiuliai, alternatyviosios muzikos grupė „Sraigės efektas“. Jie labai subtiliai pasidarbavo ir kartais minimaliais garso potėpiais suteikdavo scenai reikalingą nuotaiką ar jungtį iš kadro į kadrą. Tam tikrų vietų neįsivaizduoju be muzikos / garso. Kai kur jos ir nereikėjo, norėjosi nieko nestiprinti, o tiesiog būti. Filmavimo metu šokėjai dažniausiai negirdėdavo nieko, nes man buvo svarbu įsirašyti ne tik vaizdą, bet ir kūno judesių garsą, kvėpavimą, natūralias nuovargio išdavas, o toliau spręsdavome, ar reikia muzikos studijoje. Muzika gali sustiprinti idėją, bet lygiai taip pat pasitarnauti gali ir muzikos atsisakymas.
A. G.: Mano atveju šokį ir improvizacines dalis lydėjo aplinkos garsų visuma - miško ir gatvės garsai, mano pačios kvėpavimo ar dainavimo, niūniavimo ritmai.
M.P.: Generuoti idėjas nuo nulio yra sunkiausia, nes gera idėja dažniausiai negimsta spontaniškai. Kažkuriame gyvenimo etape idėjų generavimas, vedamas emocijų, baigiasi, ir reikia tikrai stipriai dirbti, ieškoti, plėsti akiratį - tai labai sunki proceso dalis. Operatoriaus duona man pažįstama tiek, kiek dirbu prie savo asmeninių projektų. Montažo režisūra yra žaidimų aikštelė, kurioje pradžia dažniausiai būna labai sunki. Sunki, nes tik pradėjęs filmuoti projektą kuri iliuzijas, kaip viskas bus, o montaže dažniausiai tos iliuzijos ir virsta iliuzijomis, nes viskas pradeda keistis iš pagrindų.
Kino prodiuserės Dagnės Vildžiūnaitės požiūris į kiną ir tvarumą
Kino prodiuserę Dagnę Vildžiūnaitę apibūdinti vien kaip kino kūrėją būtų pernelyg ribota. Ji mąsto ir veikia gerokai plačiau - yra baigusi psichologijos studijas, domisi literatūra, rašo, stoja ginti žmogaus teisių ir gamtos, o jausdama vaizdų pertekliaus krūvį ir atsakomybę prieš žiūrovą, kino projektus renkasi itin atidžiai.
Savo veiklas planuoju taip, kad jos būtų prasmingos ne tik man, bet ir aplinkai. Norisi dar labiau galvoti apie tvarumą - ne tik apie tai, kokias medžiagas naudojame, bet ir kiek visko sukuriame, kiek turinio paleidžiame. Tai labai aiškiai pajutau po pandemijos nuvykusi į Kanų kino festivalį. Nuo šokiruojančiai didelio žmonių skaičiaus slėpiausi tamsiose kino salėse ir žiūrėjau dešimtis filmų.
Teisingumas, tvarumas ir gyvenime, ir darbuose yra svarbi mano gyvenimo ašis. Nuo kasdienių įpročių, pavyzdžiui, niekada neišmesti maisto ar naudoti produktams skirtus maišelius, iki kol jie susidėvi… Tvarumas giliai įsišaknijęs mano kraujyje, jaučiu didelę atsakomybę už šį pasaulį. Taip pat ir su kino projektais - juk ši medija itin paveiki. Medijos apskritai daro didžiulę įtaką asmenybės formavimuisi, deja, jų poveikį analizuojame per mažai.
Imdamasi naujų darbų turiu vieną pagrindinį kriterijų: ar norėčiau, kad mano dukra pamatytų šį darbą? Ar galėčiau be pasiteisinimų jai jį parodyti? Motinystė man - labiausiai auginanti ir keičianti, su niekuo nepalyginama patirtis. Man atrodo, kad tik tapusi motina subrendau, pradėjau atrasti save.
Kūno, ligos tema mane labai domina. Norisi plačiau kalbėti apie moters kūno susigrąžinimą - su visomis jo galimybėmis ir pažeidžiamumu. Visuomenės kritikė, rašytoja Susana Sontag yra pastebėjusi, jog visuomenėje idealu laikomas 17-18 metų merginos kūnas, į kurį moterys sąmoningai įvairiomis priemonėmis stengiasi sugrįžti. O ar visuomenėje yra vietos sergančiai, ko nors negalinčiai moteriai?
Iki tol maniau, kad tai kito, kitokio žmogaus priėmimas. Dabar - jog tai visų pirma savęs kaip vieno iš daugelio, o ne kaip centro ar etalono, matymas. Suvokimas, kad esi vienas iš daugybės variantų būti ir gyventi.
Kuo labiau tolsti nuo tam tikrų gyvenimo etapų, tuo platesnį požiūrį į juos gali susidaryti. Žvelgdama į savo gyvenimą, galbūt galėčiau išskirti kelis įvykius, kurių nenorėčiau būti patyrusi. Tačiau galiausiai suprantu, kad patys sudėtingiausi išgyvenimai suteikė man daugiausia stiprybės, lankstumo, atvirumo ir gebėjimo priimti save ir kitus. Kartais pagalvoju, kad patirtys, netgi skausmingiausios, gali tapti pagalba kitam žmogui.
Retai vartoju žodį „talentas“, bet juo tikiu. Amatą galima išmokti labai gerai, tačiau talentas yra tai, kas kilsteli kūrybą į kitą lygmenį. Jis leidžia kurti ne tik profesionalius kūrinius, bet ir gilesnes patirtis, kurios išlieka ilgam. Manau, labai svarbu, ką nori savo pasakojimu perteikti. Paprasčiausias patirties ar įvykio perpasakojimas neturi didelės prasmės. Kūryboje tikiu ne atpasakojimais, apibendrinimais ar išvadomis, bet tyrimu, apmąstyta refleksija, atrasta forma, geriausiai perteikiančia idėją.
Mano manymu, tik tada, kai menininkas yra gerai pasiruošęs, turi aiškią viziją ir žino, ką nori pasakyti, atsiranda galimybė sukurti tikrai reikšmingą darbą.
tags: #psichologiniai #efektai #kine