Antanas Škėma - XX a. lietuvių išeivijos rašytojas, prozininkas ir dramaturgas, palikęs ryškų pėdsaką lietuvių literatūroje. Stambiausias jo kūrinys - intelektualinis psichologinis romanas „Balta Drobulė“, kuriame žmogaus vidus tampa svarbiausiu analizės objektu, o išorė reikalinga tik paryškinti vidinės būsenos niuansus. Šiame straipsnyje siekiama nagrinėti šį romaną prasminiais segmentais, atskleidžiant jo daugiabriauniškumą ir psichologinę gelmę.
Pavadinimo simbolika
Pirmasis prasminis segmentas - pavadinimas „Balta Drobulė“. Jis tiksliai apibūdina bepročio vidinę būseną, atspindi jo minčių ir veiksmų nenuoseklumą, chaotiškumą, išryškina Antano Garšvos gyvenimo tuštumą, juk balta drobulė naudojama suvynioti lavonus. Pavadinimas iš karto nuteikia skaitytoją niūriai, atskleidžia pagrindinio veikėjo dvasinę būklę.
Kultūrų katilas ir vienišumo jausmas
Pirmoje ištraukos pastraipoje tiksliai vaizduojama Amerikos kultūrų, rasių ir papročių įvairovė: „rusų šventikų pobūviai su raudonu vynu ir caristinėmis dainomis, buvusiųjų girtuoklių party, Čankaišeno karininkų pasitarimai.“ Šioje įvairialypėje viešbučio erdvėje atsiskleidžia Antano Garšvos vienišumas ir nepritapimas prie jam nepriimtinos bendruomenės. Autorius tyčia šioje pastraipoje tik vieną kartą pamini Antano Garšvos vardą, šitaip išryškindamas veikėjo gyvenimo krizę. Skaitytojas jaučia, kad meniška lyrinio subjekto asmenybė kenčia, nes jai neleidžiama atsiskleisti uždaroje erdvėje.
Vidinio pasaulio fragmentiškumas
Trečiasis prasminis segmentas pasižymi savo neįprastu monologu, kuris plačiau praveria duris į Antano Garšvos vidinę nuotaiką, atskleidžia jo padrikas mintis: „o ne, dvasiškasis tėve, parlor B, aštuonioliktajame, taip, masonai mezzainėje.“ Veikėjo minčių nepastovumas ir chaotiškumas vis labiau leidžia daryti prielaidą, kad Antanas Garšva - beprotis. Juk skaitytojas negirdi pašnekovo, o tai ženklas, rodantis meninės Antano asmenybės degradaciją, gilią depresiją ir beprotybę: „jūsų kairėje ir jūsų dešinėje, taip, ne, ne, ne, taip -“. Šioje menamojoje kalboje atsiskleidžia pagrindinio veikėjo vienišumas ir monotoniška kasdienybė, neleidžianti pasinerti į uždarą kūrybos pasaulį. Trumpi, pasikartojantys atsakymai savo klientams „taip“, „ne“ atspindi lyrinio subjekto asmenybės sąlyginį ribotumą, neleidžia jam atsiskleisti, išsipasakoti, o tai, mano manymu, yra didžiausia bausmė meniškos prigimties žmogui.
Kasdienybės rutina ir beprasmybė
Ketvirtosios pastraipos pradžioje pastebime įgrisusią kasdienybę: „ir Antanas Garšva tęsia ritualą“. Kadangi tai pirmasis paragrafo sakinys, jis ypač ryškiai pabrėžia tą monotonišką kasdienybę ir pristato tolimesnę kūrinio temą. Pasikartojantys žodžiai: „prašau“, „dėkui“, „mygtuką“, „kyla“ įrėmina Antaną Garšvą pastovioje erdvėje. Minėti žodžiai tarsi menamojo monologo ištraukos, kurios atspindi veikėjo kančią, parodo, kad vienišumas yra didžiausia Antano nelaimė, vedanti jį tragiškos baigties link. Aukštų skaičiai: „1,2,3,4,5,6,7,8,9,10“ - tai matematika, kuri yra supriešinama su kūrybinga lyrinio subjekto asmenybe. Paskutiniame segmente taip pat akcentuojama monotoniška funkcija: „up ir down, up ir down“. Šie žodžiai atspindi svetimą aplinką ne vien dėl to, kad jie kartojasi, bet ir todėl, kad jie pasakyti anglų kalba. Taip išryškinamas Antano Garšvos begalinis vienišumas, nelaisvės jausmas. Pabrėžiamas darbo beprasmiškumas, kuris sulyginamas su Sizifo darbu: „Nauji dievai čia perkėlė Sizifą. Šie dievai humaniškesni. Akmuo neteko žemės traukos.“ Manyčiau, tokiu būdu autorius norėjo atskleisti Antano Garšvos negatyvų požiūrį į savo darbą.
Taip pat skaitykite: Konsultavimo pradžia: patarimai pradedantiesiems
Ironija ir prisitaikymas
Tačiau skaitytojas pastebi ir šiokią tokią ironiją, nes Antanas Garšva, nepaisant savo kančios, sugeba plačiai šypsotis: „ir jo dantys sublizga“. Šis poelgis atspindi tipišką Amerikos žmonių bendravimo būdą, jie niekada neatskleidžia, ką iš tikrųjų jaučia ar galvoja, nes tai atskleistų jų silpnybes. Būtent dėl šito amerikietiško papročio kenčia Antanas Garšva. Iš to galime daryti išvadą, kad jis pasidavė standartiniam amerikietiško gyvenimo modeliui, tačiau prie jo neįstengė pritapti. Tai ir yra visa romano problematika ir Antano Garšvos tragizmas.
Sakinio struktūra ir kalbos ypatybės
Romanas pasižymi unikalia sakinio struktūra ir ypatybėmis. Pastebime, kad Antanas Škėma mėgsta įvairaus ilgio sakinius, tokiu būdu jis sukuria lyrinio subjekto chaotiškas mintis ir nuoseklų kelią link beprotybės. Sakiniai labai konkretūs, pateikiama tik būtiniausia informacija. Ištraukoje keletą kartų pavartoti neveikiamosios rūšies veiksmažodžiai: „minima, puotaujama, susirenkama, švenčiama“. Manau, šis akcentas pabrėžia begalinį herojaus vienišumą.
Taip pat skaitykite: Socialinės psichologijos svarba
Taip pat skaitykite: Testo interpretavimas
tags: #psichologinis #intelektualinis #romanas #balta #drobule