Įvadas
Švietimo sistemoje individualybės ugdymas yra vienas svarbiausių uždavinių. Lietuvos švietimo reforma nuo pat pradžios skiria dėmesį vaiko individualybei, siekia sudaryti sąlygas vaiko saviraiškai, pasirinkimo ieškojimams. Švietimo koncepcija įvardija trejopą ugdymo diferencijavimo paskirtį: padėti formuotis vaiko struktūrizuotam mąstymui, sudarant galimybę mokiniui rinktis pagal interesus ir polinkius ir sudarant sąlygas vaikui mokytis pagal gabumus ir sugebėjimus. Profilinis mokymas tampa vienu svarbiausių švietimo reformos darbų. Tai turėtų padėti mokiniams apsispręsti pasirinkti norimą profilį ar pakraipą. Baigę dešimtmetę mokyklą ir atsižvelgdami į savo sugebėjimus ir norus, mokiniai gali rinktis - toliau mokytis gimnazijose, profiliuotose ar profesinėse mokyklose. Profilinio mokymo įvedimas Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų 11-12 klasėse sudaro sąlygas visiems moksleiviams įgyti kryptingesnių ir gilesnių žinių, efektyviau ugdytis bendruosius bei specialiuosius gebėjimus, tikslingai orientuotis į tolesnių studijų bei profesinės veiklos kryptį. Bet tuo pačiu iškyla klausimas ar visi moksleiviai yra pasirengę priimti tokį sprendimą.
Šiame straipsnyje bus bandoma išanalizuoti vyresniųjų klasių mokinių asmenybės savybių vaidmenį priimant sprendimus. Didelis dėmesys bus skiriamas paauglystės periodo problemoms, nes būtent šį amžiaus tarpsnį atstovauja 10-11 klasėje esantys mokiniai. Bus bandoma bendrai pažvelgti į sprendimo priėmimo mechanizmą, daugiau neliečiant profiliuoto mokymo problemos. Kadangi kalbama apie asmenybės savybių vaidmenį, darbe bandoma trumpai apžvelgti asmenybės sampratą ir pagrindines asmenybės teorijas. Gali iškilti klausimas, ar galima 15-17 metų paauglį laikyti asmenybe. Daugelis autorių brandžia asmenybe laiko individą su galutinai susiformavusiu tam tikrų savybių rinkiniu, vertybių sistema. Tačiau šiuo atveju omeny turima ne brandi, bet besiformuojanti asmenybė, kur taip pat stebimi raidos dėsningumai bei tam tikros individualios savybės.
Darbo tikslai ir uždaviniai
Šio darbo tikslas - išanalizuoti psichologinius aspektus, susijusius su sprendimų priėmimu ir asmenybės savybėmis.
Uždaviniai:
Aptarti sprendimų priėmimo mechanizmą.
Trumpai aptarti asmenybės sampratą, jos vystymosi tarpsnius.
Taip pat skaitykite: Konsultavimo pradžia: patarimai pradedantiesiems
Paauglystės periodas ir šiam amžiaus tarpsniui būdingiausios problemos.
- Socialinė raida ir tapatumo krizė paauglystėje.
- Aptarti konformizmo problemą ir bendraamžių įtaką paauglystės amžiuje.
Sprendimo priėmimo mechanizmai
Sprendimo priėmimas - tai bendra sąvoka apimanti: a) pasirinkimo procesą; b) daugelį teorijų ir tyrinėjimų bandančių išsiaiškinti, kaip individas pasirenka iš kelių alternatyvų. Pagrindinis dėmesys skiriamas tam, kaip asmuo priima sprendimus. Tyrimų susijusių su sprendimų priėmimu tikslas yra išanalizuoti, kaip individas suderina poreikius (norus, asmenines vertybes, uždavinius, interesus, tikslus) ir patirtį (lūkesčius, turimas žinias, priemones) renkantis veiksmų eigą.
Abstraktų spendimų priėmimo modelį sudaro trys komponentai: a) veiksmų eiga (pasirinkimo galimybės ir alternatyvos); b) turimos žinios apie esamą padėtį, procesus ir įvykius supančioje aplinkoje (įskaitant rezultatų numatymą ir būdus jiems įgyvendinti); c) poreikiai, vertybės ir norai, susiję su vienų ar kitų veiksmų kombinacijos rezultatais. Geram sprendimui būtina parinkti efektyvius būdus, kurie yra prieinami esamomis aplinkybėmis ir įgyvendina individo tikslus. Apsisprendimui įtakos turi ir asmeninės individo savybės, tokios kaip polinkis rizikuoti, pasitikėjimas savimi ir panašiai, emocijos. Kalbant apie emocijas, ne tik emocijos įtakoja apsisprendimą, bet ir apsisprendimo duoti rezultatai įtakoja emocijas. Išgyvendami teigiamas emocijas individai kūrybiškiau sprendžia problemas ir lengviau priima informaciją. Tuo tarpu, neigiamos emocijos susiaurina dėmesio ratą ir neleidžia įžvelgti daugiau problemos sprendimo alternatyvų. Priimant sprendimus įtakos turi ir aplinkos faktoriai, stimulai bei asmeninė patirtis.
R. M. Pirillo išskiria du lygiagrečius metodus susijusius su sprendimais: sprendimo priėmimo ir problemos sprendimo, turinčius atskiras metodikas. Jie sprendimo ieškojimo procese abu yra labai svarbūs ir seka vienas paskui kitą. Sprendimo priėmimo situacijoje asmuo priima sprendimą norėdamas veikti, galbūt kažką keisti. Problemos sprendimo situacijoje asmenį priimti sprendimą verčia tam tikros aplinkybės, kurios nekontroliuojamos ir nuo jo nepriklauso.
V. Šidlauskienės atliko tyrimą, kurio objektas buvo moksleivių gebėjimas priimti sprendimus. Gauti rezultatai parodė, kad 57-60% moksleivių dažnai kyla problemų, kurias spręsti privalo patys, 39% pareiškė, kad jiems sunku priimti sprendimą, kad nepasitiki savo jėgomis ir bijo atsakomybės. Savo sprendimais patenkinti buvo tik 8-10% mokinių. 21-23% priimant sprendimą visada klausė kitų patarimo ir net 40% laukė kitų palaikymo. Išaiškėjo 6-9 % nepasitikinčių, labai savikritiškų mokinių, kuriems sprendimo priėmimas labai sunkus ir atsakingas, todėl jie absoliučiai pasitiki kitų nuomone. Apie 78% mokinių pasižymėjo vidutiniu savarankiškumu ir tik 13% mokinių buvo tikrai savimi pasitikintys ir nebijantys, siekiantys spręsti savo problemas ir besistengiantys rasti išeitį iš susidariusios situacijos.
Taip pat skaitykite: Socialinės psichologijos svarba
Asmenybės samprata
Asmenybės apibrėžimas. Pagrindinės sąvokos
Žodis „asmenybė“ anglų kalboje yra kilęs iš lotyniško žodžio „persona“. Šis žodis reiškė kaukes, kurias dėdavo aktoriai Senovės Graikijoje teatrinių pasirodymų metu. Nuo tada iki dabar terminas asmenybė yra vartojamas daugelio žmonių įvairiose gyvenimo situacijose. G. Allport, pripažintas vienas iš žymesnių asmenybės teoretikų, surado šimtus termino „asmenybė“ arba jo sinonimų panaudojimo atvejų literatūroje, mene, teisėje, filosofijoje ir psichologijoje, jau nekalbant apie kasdienį gyvenimą, kur į termino „asmenybė“ reikšmę dažniau įtraukiamas „išorinis socialinis įvaizdis“, neatitinkantis psichologų naudojamos termino reikšmės. Nepaisant to, kad psichologai bando atsiriboti nuo neprofesionalių požiūrių į asmenybę, iki šiol nėra sukurto vieningo „asmenybės“ apibrėžimo. Kiekvienas autorius turi savo požiūrį į asmenybę ir dažniausiai pateikia skirtingą nuo kitų apibrėžimą.
Yra naudinga paminėti ir kitas sąvokas kalbant apie asmenybę. Individas - tai atskira būtybė, atskirta nuo kitų būtybių laiko ir erdvės atžvilgiu, iš kitų išsiskirianti kokybinėmis struktūros ir elgesio ypatybėmis. Tai savitas įgimtų ir įgytų ypatybių derinys. Protingas individas - asmuo, metafiziniu požiūriu - žmogiškosios būtybės pagrindas, visų galių nešėjas. Asmuo visada yra tapatus sau. Asmuo savo asmenybę suvokia kaip savąjį Aš. Tai žmogaus savęs vertinimas, savigarba, siekimai, savęs įsivaizdavimas dabar ir ateityje. Asmuo, lygindamas savo mintis bei vaizdinius apie save su tikrosiomis savo gyvenimo aplinkybėmis, remdamasis savo patirtimi, keičia savo elgesį. Tai bendra psichologinė pažiūra į asmenybę.
Dabar psichologijoje turbūt dažniausiai vartojamas G. Allport asmenybės apibrėžimas: asmenybė yra dinaminė organizacija psichofizinių žmogaus organizmo sistemų, kurios lemia mintis, jausmus, savitą elgesį ir rodo žmogaus santykį su tikrove. Šiuo metu asmenybės psichologijoje nėra galutinai priimto požiūrio apie tai, koks požiūris į asmenybę yra geriausias, ją tyrinėjant ir bandant paaiškinti žmogaus elgesį. Egzistuoja daug alternatyvių skirtingų autorių teorijų, kurie pateikdavo savo požiūrį į tą patį fenomeną - asmenybę. Kiekviena asmenybės teorija, tai rūpestingai patikrinti teiginiai ir hipotezės apie tai, kas žmonės iš tikrųjų yra, kaip jie elgiasi ir kodėl jie elgiasi būtent taip. Kai kurie autoriai suskaičiavo dažniausiai minimus vadovėliuose autorius ir padarė išvadą, jog populiariausiomis išlieka pagrindinės trys grupės teorijų - psichoanalitinės, biheivioristinės - kognityvinės, humanistinės.
Vientisą ir išsamiausią žmogaus asmenybės teoriją - psichoanalizės teoriją - XXa. pradžioje sukūrė S.Freud, o ją išvystė C.G.Jung, A.Adler, K.Horney, H.S.Sullivan ir E.Fromm. Z. Freud (1856- 1939)- austrų psichiatras ir psichologas, sukūręs individo psichoseksualinio vystymosi teoriją, pasiūlęs laisvų asociacijų metodą laikyti psichoanalitinės terapijos pagrindu. Psichoanalizė pagrįsta dviem pagrindinėmis hipotezėmis. Pirmosios esmė ta, kad kiekvienas psichologinis reiškinys turi konkrečią priežastį. Froidas įrodinėjo, kad sapnų turinys, nors dažnai atrodo nieko bendro su realybe neturintis, yra sąlygojamas nesąmoningų žmogaus impulsų ir norų. Kalbos, rašymo, atminties klaidas Z.Froidas laikė ne atsitiktiniais nesusipratimais, o neįsisąmonintų siekių ir troškimų liudijimu. Antroji hipotezė sako, kad neįsisąmoninti procesai vaidina žymiai svaresnį vaidmenį formuojant mąstymą ir elgesį, nei sąmoningi. Žmogus dažnai nežino tikrųjų savo siekių ir norų.
Tęsdamas tyrimus, Freud sukūrė struktūrinį žmogaus psichinio gyvenimo organizacijos modelį. Jis išskyrė tris pagrindines dalis: Id, Ego, ir Superego. Id- žmogiškų troškimų šaltinis. Tai seksualiniai ir agresyviejitroškimai, besivadovaujantys pasitenkinimu ir norų įgyvendinimu nedelsiant. Ego - sąmonė, reguliuojanti pirmojo ir trečiojo psichikos lygių konfliktą, kontroliuojanti id ir superego. Ji paklūsta realybės dėsniams ir ieško galimybės patenkinti poreikius ir norus atsižvelgdama į išorinius faktorius. Superego- auklėjimo, socialinių normų suformuotas psichikos lygis(sąžinė), padedantis sąmonei tramdyti ir valdyti pasąmonės potraukius. Superego formuojasi tėvų, kuriuos vaikas stebi, moralės pavyzdžiu. Kai susidaro išorinis pavojus žmogaus psichinei būsenai (nerimas, stresas), ego stengiasi sumažinti pavojų ieškodamas realaus, sąmoningoproblemos sprendimo arba iškreipdamas situaciją. Toks reiškinys žinomas kaip apsauginių mechanizmų veikimas. Pagrindiniai apsauginiai mechanizmai yra išstūmimas, perkėlimas, pakeitimas ir racionalizavimas.
Taip pat skaitykite: Testo interpretavimas
Carl Gustav Jung (1875- 1961) - šveicarų psichologas, filosofas. Davė pradžią gelmių psichologijos krypčiai - analitinei psichologijai. Jung psichikos sistemoje itin didelę reikšmę teikė kolektyvinei pasąmonei, priskirdamas jai instinktus ir archetipus (ankstesnių kartų mitus, simbolius ir vaizdinius ). Nors C.G.Jungas pritarė daugeliui Z.Freud idėjų, tačiau jų nuomonės išsiskyrė principiniuose nesutarimuose. Jung manė, kad elgesį lemia tiek žmogaus norai, tikslai, tiek gyvenimo istorija. Jei Freud tvirtino, kad žmogus gyvena tik norais, tai Jungas manė, kad žmogus gyvena ir norais, ir tikslais.
Harry Stack Sullivan (1892- 1949)- amerikiečių psichologas. Sukūrė asmeninių santykių koncepciją. Asmenybę traktavo kaip žmogaus personifikacijų visumą. Jis tyrinėjo žmonių santykius ir priėjo išvadą, kad asmenybė - tai tiesioginis tarpasmeninių santykių atspindys.
Erich Fromm (1900- 1980)- vokiečių ir JAV filosofas, sociologas psichologas; projekto sukurti sveiką visuomenę psichoanalitinės socialinės ir individualios terapijos pagrindu autorius. Jis tyrė ryšius tarp psichinių procesų ir socialinių žmogaus gyvenimo sąlygų. Šie psichologai taip pat pripažino socialinių aspektų svarbą asmenybės teorijoje. Jie padarė svarbų įnašą į žmogaus, ne tik kaip biologinės, bet ir kaip į socialinės būtybės, sampratą.
Ryškiausi biheviorizmo krypties atstovai, J. Watson (1878 - 1958) ir E. Thorndike (1874 - 1949), iškėlė idėją, jog psichologija, siekdama būti moksline, turi tyrinėti elgesį, kuris gali būti objektyviai stebimas. Pats elgesys buvo suprantamas kaip organizmo reakcijų į aplinkos stimulus visuma. Vidinė psichinė realybė negali būti objektyviai stebima ir tiriama. Psichikos apraiškos, pagal bihevioristus, turi būti stebimos elgsenoje. Buvo teigiama, kad elgesys yra sąlygotas patyrimo ir yra tiesioginis jo rezultatas. Taigi žinant patyrimą, galima lengvai prognozuoti elgesį.
Humanistinės krypties atstovai teigė, kad asmuo yra pats atsakingas už savo gyvenimą, už tai kuo yra ir kuo gali būti. Žmogus yra laisvas būti tuo, kuo nori. Humanistai pripažino asmenybės vidinės prigimties gerumą. Jie manė, kad žmogus gali save realizuoti, siekti tobulybės, jis visada ieško tikrosios gyvenimo prasmės. Pati žmogaus prigimtis, anot jų, stumia žmogų pastovia augimo kryptimi. Asmenybė nagrinėjama, kaip viena nedaloma visuma - holistinė orientacija. Dar vienas humanistinių asmenybės teorijų principas - fenomenologinė analizė. Jie pripažino, kad vienintelė realybė yra subjektyvi asmeninė realybė. Kiekvienas žmogus turi savo asmeninį pasaulį, kuriame gyvena ir psichologijos užduotis yra tyrinėti žmogiškojo pasaulio fenomenus. Pagrindiniai šios krypties atstovai yra A. Maslow (1908 - 1970) ir C. Rogers (1902 - 1987).
Taigi galima pastebėti, kad skirtingų autorių požiūris į asmenybę labai skiriasi. Vis dėlto, dauguma autorių sutiko su tuo, kad asmenybės formavimuisi, be biologinių faktorių, didelę įtaką daro ir socialinė aplinka. Toliau bus dažniausiai minima E. Erikson asmenybės teorija. E.Erikson laikomas sociokultūrinės psichoanalizės atstovu. Jis kaip ir Horney, laikė save Z. Freud teorijos tęsėju ir tobulintoju.
Asmenybės vystymosi stadijos pagal E. Erikson
Kiekvienoje asmenybės teorijoje yra išskiriamos skirtingos asmenybės vystymosi stadijos. Erikson labai išsamiai aprašė psichosocialinę žmogaus raidos teoriją, kuri apima visą žmogaus gyvenimo ciklą nuo gimimo iki mirties. Šioje teorijoje kiekviena stadija yra apibūdinama kaip tam tikra psichosocialinė krizė, kurią sėkmingai įveikus, individas įgyja tam tikrą psichosocialinę savybę.
Paauglystė
Paauglystė yra svarbus žmogaus raidos etapas, kuriam būdingi reikšmingi fiziniai, psichologiniai ir socialiniai pokyčiai. Šis laikotarpis dažnai siejamas su tapatumo paieškomis, savarankiškumo siekiu ir dideliu bendraamžių poveikiu.
Pagrindinės paauglystės amžiaus tarpsnio problemos
Paauglystės laikotarpiu jaunuoliai susiduria su įvairiomis problemomis, įskaitant:
- Tapatumo krizė: Paaugliai bando suprasti, kas jie yra, kokios jų vertybės ir tikslai. Šis procesas gali būti susijęs su eksperimentavimu su skirtingais vaidmenimis ir identitetais.
- Santykių su tėvais pokyčiai: Paaugliai siekia didesnės autonomijos, todėl santykiai su tėvais gali tapti įtempti.
- Bendraamžių įtaka: Paaugliai yra labai jautrūs bendraamžių nuomonei ir gali elgtis konformistiškai, norėdami pritapti prie grupės.
- Emociniai sunkumai: Paauglystės laikotarpiu dažnai pasireiškia nuotaikų svyravimai, nerimas ir depresija.
- Akademiniai iššūkiai: Paaugliams gali būti sunku susidoroti su didėjančiais akademiniais reikalavimais ir spaudimu gerai mokytis.
Pažintinė ir moralinė raida
Paauglystės laikotarpiu vyksta reikšmingi pažintiniai pokyčiai. Paaugliai pradeda mąstyti abstrakčiai, hipotetiškai ir kritiškai. Jie taip pat geba suprasti sudėtingas moralines dilemas ir priimti sprendimus, atsižvelgdami į skirtingas perspektyvas.
Socialinė raida. Tapatumo krizė
Socialinė raida paauglystėje yra susijusi su santykių su bendraamžiais, tėvais ir visuomene formavimu. Tapatumo krizė yra vienas svarbiausių šio laikotarpio iššūkių. Erik Erikson teigė, kad paaugliai turi išspręsti tapatumo ir vaidmenų sumaišties konfliktą, kad susiformuotų vientisą savęs suvokimą. Šis procesas gali būti susijęs su skirtingų identitetų išbandymu ir pasirinkimu, kas jie nori būti.
Bendraamžių įtaka
Bendraamžiai turi didelį poveikį paauglių elgesiui, nuostatoms ir vertybėms. Paaugliai dažnai jaučia spaudimą pritapti prie grupės ir gali elgtis konformistiškai, kad būtų priimti. Bendraamžiai gali daryti tiek teigiamą, tiek neigiamą įtaką paauglių raidai.
Savivertės stiprinimas
Tikėjimas savimi yra ta magiška jėga, galinti sunaikinti visas kliūtis, atsirandančias kelyje į laimę ir sėkmę. Dažniausiai šios kliūtys, trukdančios siekti savo tikslų, įgyvendinti savo svajones, atvirai ir nuoširdžiai bendrauti pirmiausiai atsiranda mūsų galvose dėl nepasitikėjimo savimi ir menkos savivertės. Žema savivertė užgniaužia teigiamą nusiteikimą dar noro pasireiškimo stadijoje. Vaizduotė, remdamasi praeities patirtimis, pradeda kurti juodąjį scenarijų apie tai, kad nepasiseks, apsijuoksime, susimausime ir pan. Su tokiomis mintimis kelionė į tikslą reikalauja alinančių pastangų. Turintiems žemą savivertę, pasaulis yra priešiška ir grėsminga aplinka, reikalaujanti kasdieninių įrodymų ir kovos. Tai „suvalgo” daug gyvybinės energijos, atima saviraiškos motyvaciją, įprantama bijoti naujos patirties, atsiranda bejėgiškumo jausmas, pradedame tikėti, kad esu kažkoks ne toks, brokuotas ir nieko negaliu pakeisti, o bendraudamas dažnai jaučiu įtampą dėl slepiamos gėdos, kaltės, nuoskaudų ar pavydo. Amerikiečių psichologas Dr. Neel Burton, bestselerio „Hide and Seek: The Psychology of Self-Deception” autorius, savo knygoje pateikia praktinių patarimų sąrašą tiems, kurie nori sustiprinti savivertę ir susilpninti vidinio kritiko balsą.
Patarimai savivertei stiprinti:
- Sudarykite du sąrašus - mano stipriosios pusės ir pasiekimai. Įtraukite į šį procesą draugą ar ką nors iš artimųjų, nes žmonės, turintys žemą savivertę, linkę nematyti savo talentų ir pasiekimų. Tada, jei jums nėra labai gėda, pakabinkite abu sąrašus gerai matomoje vietoje arba paprasčiausiai laikykite juos saugioje vietoje ir kiekvieną rytą perskaitykite. O gal atsiras naujų punktų juose?
- Nustokite save smerkti ir spausti. Nebemaitinkite baudžiančio, smerkiančio, pašiepiančio, nuvertinančio „griežto tėvo”, kuris nuo vaikystės apsigyveno jūsų smegenyse vidinio kritiko pareigose ir iki šiol neleidžia išskleisti sparnų. Jei jau pavargote nuo nemeilės sau, priimkite savo patirtis, kokios jos bebūtų skaudžios. Juk jūs išgyvenote ir šiandien galite tapti kasdien vis geranoriškesniu sau, negailinčiu gerų žodžių sau ar entuziastingų epitetų. Naujos patirtys taps naujais įrašais smegenyse. Išsigryninkite vidinio kritiko balsus, sakančius kažką panašaus: „Aš nesėkmė”, „Aš nieko vertas”, „Aš niekada nieko nepadarau normaliai” ar „Niekas manęs nemyli” „Liksiu vienas, jei nedarysiu, kaip man sako” ir pan. Atsiminkime, kad vidiniai kritikai kažkada buvo išoriniais kritikais, tad, ne jūs taip apie save galvojate - tai išorinio kritiko balsas, su kuriuo jūs susitapatinote, nes buvote per silpni jam pasipriešinti.
- Perkelkite dėmesį į išorę - kentėjimą keiskite pasirūpinimu savimi. Pasidarykite 2 veiklų sąrašus, kurių kiekviename surašykite po 10 punktų - MANO VEIKLŲ, PADEDANČIŲ PASIEKTI MALONUMĄ / PASITENKINIMĄ / PADEDANČIŲ ATGAUTI JĖGAS SĄRAŠAS IR MANO VEIKLŲ, PADEDANČIŲ PASIEKTI MEISTRIŠKUMO JAUSMĄ SĄRAŠAS (karjera, tobulinimasis…); Kai tik pajaučiate, kad užplūdo mintys apie tai, koks esu nevykęs, pasiimkite šį sąrašą ir pasirinkite, ką iš jo dabar noriu padaryti.
- Pratinkitės prie tinkamo maitinimosi režimo - palaipsniui pereikite prie sveikos, subalansuotos, jums tinkamiausios mitybos. Paverskite pusryčius, pietus-vakarienę maloniu ritualu, net jei valgote vienas.
- Mažinkite streso lygį - pasimokykite streso valdymo, Mindfulness pratimų ir praktikų. Bandykite suvokti realybę sąmoningiau, su kuo mažiau praeities siunčiamų interpretacijų, tiesiog būnant „čia ir dabar”. Karštose situacijose nesusiliekite su užplūdusia emocija ir neveikite impulsyviai, stabdykite save, klausdami savęs - Kas dabar vyksta? Įsivardinkite, atpažinkite, kaip jaučiatės, dėmesį sutelkite į kvėpavimą ir apmąstykite, o kaip iš tikrųjų aš noriu šioje situacijoje reaguoti. Ir tik tada reaguokite. Neužmirškite pakankamai miegoti, susitarkite su vyru, draugu ar žmona, drauge, kad vienas kitam atliksite masažą.
- Namuose sukurkite patogią atmosferą - turėkite jaukią vietą sau, kur galite pabūti vienas, svajoti, mokytis. „Naujoko” žvilgsniu smalsiai, lyg pirmą kartą matydamas, pereikite savo namus. Ką matote? Gal norėtumėte pakeisti kažką (ne viską iš esmės, o kažką: naujos vazos, žvakidės, užuolaidos, gal patogiau sustatyti baldai…). Kad tai būtų jūsų namai, kuriuose atsispindi jūsų pomėgiai, supa daiktai ar nuotraukos, liudijantys ypatingą laiką ir žmones jūsų gyvenime, pasiekimus ir kitus svarbius įvykius.
- Kurkite - dainuoti, tapyti, šokti, siuvinėti, kurti poeziją, puokštes…. Visi kūrybiniai užsiėmimai skatina saviraišką, malšina stresą ir padeda patenkinti savojo tikrojo AŠ norus. Prisiminkite apie ką svajojote ankstyvoje vaikystėje?
- Nusistatykite trumpo laiko užduotis - pasirinkite tikslus, kuriuos realu pasiekti artimiausiu metu ir pradėkite jų siekti.
- Peržiūrėkite žmonių, su kuo bendraujate, ratą - galite susirašyti jų vardus ir prie kiekvieno jų pasižymėti, ar mane tas bendravimas daugiau „maitina’, įkvepia, suteikia energijos, ar sekina, sukelia kokius nors sunkius jausmus. Nebeskirkite laiko arba mažinkite bendravimą su tais, kurie jus smukdo, užgožia, nuvertina, sekina ir kuo daugiau laiko praleiskite su tais, su kuriais jums iš tikrųjų gera, kurie jums brangūs ir artimi. Įgyvendindami SAVO VEIKLŲ SĄRAŠĄ, atgaivinę svajones, atsigręžę į savo poreikius, tikrai susitiksite naujų žmonių. Gal jie taps tikrais jūsų draugias, kuriuos vienija tos pačios vertybės ir pomėgiai? Pratinkitės nedvejodami pradėti pokalbį pirmieji, mokėkite išreikšti užuojautą ir dėkingumą.
tags: #psichologinis #ivertinimas #burdon