V. Mykolaičio-Putino romanas „Altorių šešėly“ yra psichologinio pobūdžio. Čia autorius nagrinėja žmogaus asmeninės laisvės, kūrybos problemas. Jo pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris ieško kelio į žmogaus laisvę. Romane vaizduojama Liudo Vasario iškunigėjimo istorija, sprendžiama poeto ir kunigo pašaukimų nesuderinamumo problema.
Vinco Mykolaičio-Putino kūrybos vertinimai
XX a. iškili asmenybė Vincas Mykolaitis-Putinas lietuvių literatūroje atvėrė naujų prasmių klodą. Diskusijoje „Vinco Mykolaičio-Putino vertinimai šiandieniniame literatūros moksle ir kritikoje“, kuri vyko Vinco Mykolaičio-Putino memorialiniame bute-muziejuje Vilniuje, aptarta, kaip keitėsi Putino kūrybos ir asmens suvokimas ir vertinimas keičiantis Lietuvai.Literatūrologė Dalia Satkauskytė prisipažino, kad rašyti apie Putino poeziją tuo metu jai reiškė ir rašyti apie lietuvių literatūros modernėjimą. Po truputį toks supratimas, kad Putinas buvo didysis poezijos modernizatorius, ėmė keistis. Pasak Nykos, Putinas buvęs „vienintelis poetų dinastijos vaikiškai klastingas prince héritier […] - baikštus, užsidaręs, visiems tolimas, mokąs ,tylėti, dangstytis ir paslėpti svajones savo ir jausmus‘“. Literatūrologas Manfredas Žvirgždas teigia, kad visose literatūros istorijose apie „Altorių šešėly“ sakoma (būtent Niliūnas pasakė pirmas), kad tai yra stendališko tipo psichologinis romanas. Poetė Giedrė Kazlauskaitė prisiminė Dalios Satkauskytės straipsnį „Liudo Vasario socialumas pagal Kostą Korsaką, arba naujos senos Altorių šešėly interpretavimo perspektyvos“.
Istorinis kontekstas ir vertinimo kaita
Virginijus Gasiliūnas, diskusijos moderatorius, pasiūlė tokias ribas žodžiui „šiandieniniame“: nuo 1989-ųjų iki dabar. Pirma: 1989 m. išėjo naujųjų Mykolaičio-Putino „Raštų“ pirmas tomas, be jokių cenzūros korekcijų. Antra: tuo metu, jei kas norėjo, jau galėjo pasakyti, ką iš tiesų mano. Reaguodama į tų laiškų publikaciją „Sietyne“ profesorė Vanda Zaborskaitė suformulavo pamatinį klausimą: kas yra tiesos sakymas?Manfredas Žvirgždas teigia, kad išeivijos galima išskirti Nyką-Niliūną su ryškiausiu tekstu apie Putiną, kuris, tarsi atsitiktinai atsiradęs, be jokio gilesnio apmąstymo, tačiau kartu su tokia erudicija ir refleksija to, kas buvo Putinas. Pasak Nykos, Putinas buvęs svetimas tarpukariu prasidėjusiam modernizmui, todėl likęs „poetu be revoliucijos, o gal net ir be jaunystės“. Viktorijos Daujotytės dar sovietmečio pabaigoje rašytoje monografijoje „Vinco Mykolaičio-Putino lyrika“ (1988) buvo minimas išeivijos katalikiškos orientacijos kritikas Jonas Grinius ir, žinoma, neigiamai: esą visur jis klysta, su Griniumi polemizuojama.Giedrė Kazlauskaitė teigia, kad per šiuos trisdešimt metų būta labai didelės poliarizacijos, pradedant katorgininkų laiškais ir baigiant visiškai nekritišku adoraciniu santykiu.
„Altorių šešėly“: romanas ar išpažintis?
Putino romanas visada domino skaitytojus autobiografiškumu. Pats autorius ne kartą pabrėžė, kad romanas nėra autobiografinis, ir stebėjosi smalsumu naivių skaitytojų, manančių, kad Vasaris esąs pats rašytojas su visomis gyvenimo aplinkybėmis, su visais veiksmais, nuotykiais ir buitinėmis smulkmenomis. Putinas teigė, kad jokios Liucės nė baronienės jo gyvenime, realybėje nebuvo. Tokios Auksės, kokia pavaizduota romane, taip pat nebuvo. Bet kuris prozininkas, imdamasis romano ar apysakos, kuria meniškai apibendrintus vaizdinius, grįsdamas juos savo patirtimi. Autobiografiškumas padidina skaitytojų susidomėjimą kūriniu, bet kūrinio vertę lemia pasakojimo modeliavimas, rašytojo gebėjimas pakylėti tikrovę iki meninio apibendrinimo.Dvasininkų sluoksniai kūrinį vertino kaip pasikėsinimą į Bažnyčios autoritetą, kaip kenkimą visai lietuvių kultūrai, kaip šmeižtą, kunigijos gyvenimo juodinimą, religinį indiferentiškumą, nors rašytojas niekada tokio tikslo neturėjo. Tarpukario inteligentai, autoritetingi literatūros žinovai, atvirkščiai, kūrinį vertino ir juo džiaugėsi.
Liudo Vasario kelias
Romano temą, jo problematiką formavo paties autoriaus dvasiniai išgyvenimai bei prieštaravimai. Romane vaizduojama Liudo Vasario iškunigėjimo istorija, sprendžiama poeto ir kunigo pašaukimų nesuderinamumo problema. Liudo Vasario istorija gali būti apmąstoma ir kaip meninis Putino lyrikos komentaras, išryškinantis asmenybės vystymosi, būties įprasminimo idėją. Liudas Vasaris, kaip ir Putino eilėraščių lyrinis subjektas, linkęs į refleksiją, disharmoniška, vidinį prieštaringumą intensyviai ir giliai išgyvenanti asmenybė.Romano veiksmas apima laikotarpį nuo 1905 iki 1926 metų. Pagrindinis romano veikėjas Liudas Vasaris yra nuolatinės psichologinės analizės objektas.
Taip pat skaitykite: Konsultavimo pradžia: patarimai pradedantiesiems
Bandymų dienos
Pirmosios romano dalies („Bandymų dienos“) turinį sudaro ketveri Liudo Vasario mokslo metai kunigų seminarijoje. Vasaris ieško gyvenimo idealo, kunigavimas jį vis labiau baugina. Čia, seminarijoje, jis išspausdina pirmuosius patriotinius eilėraščius. Vidinis nerimas ir emociniai prieštaravimai vis labiau stiprėja. Vasaros atostogų metu Vasaris susipažįsta su Kleviškių klebono giminaite Liuce ir patiria pirmuosius meilės išgyvenimus, bet stengiasi slopinti bundantį jausmą, ryžtasi ieškoti gyvenimo idealo kunigystėje.
Eina gyvenimas
Antrojoje romano dalyje („Eina gyvenimas“) Liudas Vasaris jau tampa vikaru Kalnynų parapijoje, nori ne tik prisitaikyti prie kunigų luomo, bet nuoširdžiai stengiasi tapti geru kunigu. Toliau rašo eilėraščius, užsisklęsdamas savy tikisi turėti vidinę niekieno neliečiamą sritį, kurioje galėtų jaustis laisvas. Jaunasis vikaras susipažįsta su baroniene Rainakiene. Ši žavi, išsilavinusi, inteligentiška dvaro ponia sužadina ne tik erotinį potraukį, bet ir pasiryžimą būti savimi.
Išsivadavimas
Trečiojoje dalyje („Išsivadavimas“) Liudas Vasaris grįžta į Lietuvą išsimokslinęs, įgijęs filosofijos daktaro laipsnį, subrendęs kaip menininkas. Širdies gilumoje jis jau beveik nebe kunigas, o „pasaulietis“ inteligentas, kuris vengia ryšių su dvasininkų sluoksniu. Bet jis vis dar nesiryžta pasitraukti iš kunigų, mąsto, abejoja ir delsia. Kaune Vasaris ima dirbti gimnazijos direktoriumi. Atsinaujina ryšys su Liucija, dabar jau ponia Glaudžiuviene. Šis ryšys išlieka svarbus iki romanopabaigoje tragiškai pasibaigusio Liucės gyvenimo. Auksė Gražulytė, veikli, energinga, moderniai mąstanti iš Amerikos grįžusio turtingo lietuvio duktė, tampa Liudo Vasario sužadėtine. Ji ima vadovauti Vasariui, keisdama pažiūras į gyvenimą, skatindama realistinį požiūrį į tikrovę. Ir Liudas, ir Auksė mąsto apie galimybę sukurti šeimą.
Asmenybės laisvė ir kūrybos problema
Galima išskirti tris etapus, kuriuos Vasaris praėjo, ieškodamas kelio į asmeninę laisvę. Pirmasis etapas atitinka I-ąją romano dalį - „Bandymų dienos“. Joje sužinome dėl kokių priežąsčių Liudas įstojo į seminariją: dėl tėvų noro, dėl baimės prarasti religinį tikėjimą ir dėl noro tarnauti Lietuvai. Pirmųjų dienų seminarijoje metu jis stengiasi vykdyti užsibrėžtą tikslą: uoliai atlikinėja pareigas, stengiasi gerai mokytis, būna paklusnus. Tačiau Liudas pajunta, kad šiam darbui jis neturi nei menkiausios „Dievo kibirkšties“. Tai pradeda žlugdyti jo asmenybę, tačiau teikia medžiagos kūrybai. Dvasinė vyriausybė bando jam nurodinėti, ką jam kurti, kokias problemas nagrinėti. Šis asmenybės žlugdymas teikia Vasariui daug abejonių dėl pašaukimo, spręndžia klausimą dėl asmenybės laisvės ir jos sugniuždymo. Liudas Vasaris nusivilia seminarija, bet jos mesti neketina, nes bijo, kad jo gali nesuprasti tėvai, galvoja, kad ateityje jis dar pritaps prie tvarkos. Tačiau abejones pagilina ir išoriniai veiksniai. Vasaris jaučia, kad jis turi talentą ir gali gerai rašyti. Tą jis bando daryti įsijungęs į slapto būrelio veiklą. Nepaisnt to, kūrybą varžo kunigiškos dogmos, ir jis sau taiko šiuos Tiutčevo žodžius: „Tylėk, dangstykis ir paslėpk svajones savo ir jausmus“. Norą tapti laisvu žmogumi padidina ir meilė. Vasaris, kaip ir kiekvienas žmogus, turi šį gilų jausmą ne tik moteriai, bet ir gamtai. Vasaris stengiasi sugniuždyti savo poeto prigimtį, asmenybę, atsiriboti nuo šio pasaulio ir jo džiaugsmų, sakydamas, kad visa tai ne jam. Kunigo pareigos ir reikalavimai trukdo ir Liudo kūrybai, bet jis sako: “ Kaip kunigas aš ne poetas, kaip poetas aš ne kunigas.Antrąjį etapą į asmeninę laisvę atitinka antoji romano dalis „gyvenimas eina“. Tapęs kunigu, Vasaris stengiasi gerai atlikinėti savo pareigas, tačiau tai jam greit nusibosta. beprasmiškumą. Vasaris jaučiasi nepatenkintas, matydamas kitų kunigų gyvenimą, apie kuriuos jis taip atsiliepia : „kunigas buvo ir ūkininkas, ir kooperatininkas, ir finansininkas, ir politikas, ir velniai žino kas.“ Liudui Vasariui ilgam įstringa į širdį prelato Girdvydo žodžiai: “ Griešyk, bet neapostazuok“. Kiudas supranta, kad kunigų luomas siekia įsigalėti Lietuvoj, o tai jam nepatiko. Kaip didelės šviesos šaltinį Vasaris savo kelyje atsimena Baronienę, kuri laisva, niekieno nevaržoma jį taip sužavėjo, kad jis irgi panoro tokiu tapti. Didelę įtaką Vasario asmenybei turėjo ir baronienės knygos, kuriomis jis kartais žavėjosi, kartais bjaurėjosi. Iš to mes matome Liudo charakterio nepastovumą. Išsilaisvinti iš kunigystės varžtų Vasarį pastūmėjo ir kunigo Laibio žodžiai. Pastarasis pastūmėjo jį kaip poetą, liepė jam nesivaržyti ir viską mesti. Veikdamas šių veiksnių Liudas bando kovoti dėl savo laisvės. Tai pasireiškia jo kūryboje, kur jis šlovina meilę, laisvę, bet apie tai rašo simboliais. Kaip maištą prieš dvasios varžymąsi mes galime suprasti ir pasivaikščiojimą vėjuotą naktį. Bet yra ir tokių veiksnių, kurie traukia jį į kunigavimą, susivaržymą. Vikaras Ramuti bando Vasarį pasukti į doros kelią, jį persekiodamas, skatindamas skaityti religinio turinio knygas.Trečiąjį etapą atitinka trečioji romano dalis „Išsivadavimas“. Antrosiosios dalies pabaigoje aprašytas bažnyčios bokšto nugriovimas lyg ir simbolizuoja Vasario atitolimą nuo bažnyčios. Jis toldamas nuo kaimo mato kaip griūna bažnyčios bokštas - jis tolsta nuo Dievo, nuo tikėjimo, jausdamas, kad viduje taip pat griūna meilė Dievui, prisirišimas prie jo. Liudas Vasaris, pamatęs didmiesčių gyvenimą, tampa laisvo elgesio ir mąstymo žmogumi, bet dar nemeta kunigavimo ir aiškinasi taip: “ fatali dilema: jei eisiu į kairę, pats pražūsiu, jei eisiu į dešinę, pražudysiu savo talentą.“ Taigi Vasaris bijo, kad atsisalęs kunigavimo, jis neturės apie ką rašyti, nes baigsis jo vidiniai konfliktai, o jokios kitos temos jo nedomina. Didžiausią įtaką Vasario išsivadavimui turėjo meilė Auksei ir noras tapti visiškai laisvu žmogumi. Daugiausia kliūčių, dvasinių svyravimų ir vidinių konfliktų Liudas Vasaris patyrė ir išgyveno paskutinėje dalyje „Išsivadavime“, todėl galima teigti, kad paskutinė dalis - dramatiškiausia dalis.
Vergo kelias į laisvę
Būtiškai suvokta laisvės problema tapo kertine V. Mykolaičio - Putino humanistinės filosofijos atrama, atviru žmogaus prasmės rūpesčiu. Kaip teigia A.J.Greimas, „laisvė ir humanizmas šia prasme yra sinonimai“. Taigi V. Mykolaitis -Putinas iškyla kaip humanistinės etikos atstovas. Poeto ciklas „Vergas“ taip pat interpretuotinas ryškinant dvasios laisvės problematiką - žmogaus problematiką.Pirmasis konfliktas, įsibrovęs į V. Mykolaičio - Putino asmenybę, sugriovęs jos ramybę ir pusiausvyrą, buvo konfliktas su „galingu ir didiu“ pasaulio valdovu, su rūsčiuoju senojo testamento dievu. Uždarytas kunigų seminarijos mūruose, poetas turėjo priimti tokias religijos tezes: žmogus yra tik „viešpaties“ vergas, o žemė - tik menka visatos dulkė.„Vergo“ pradžioje patenkame į architektūrinę erdvę. Uždari rūmai turi ir atviros erdvės požymių: „šviesūs rūmai“, „Pažiūrėsi - temsta akys nuo žydrumo, / Palytėsi - skamba tūkstančiais aidų“, esama rysio su atvira erdve: “ visur atverti vartų vartai“. Galime manyti, kad išorinis spindesys yra susijęs su katalikišku dievybės vaizdavimu, jo meniniu įprasminimu. Tačiau išoriškai tvirtą, spindintį pasaulėvaizdį iš vidaus ardo disonansai, disharmonija, kylanti iš laisvės trokštančios žmogaus prigimties. Savyje pačiame iš pradžių gyvenęs kaip rūmuos - žmogus pasijunta visiškai svetimas ankštame ir tamsiame kalėjime: „Gyvenu aš viešpačio namuose, nepažįstamas, užklydęs pakeleivis“. Tai minties, žmogaus būties ženklintojos, negalimybė: „Nepramuši lakiai minčiai kieto skliauto - / Būsi vergas ir vergausi amžinai“. Galime manyti, kad išorinis spindesys yra susijęs su katalikišku dievybės vaizdavimu, jo meniniu įprasminimu. Tačiau išoriškai tvirtą, spindintį pasaulėvaizdį iš vidaus ardo disonansai, disharmonija, kylanti iš laisvės trokštančios žmogaus prigimties. Pirmiausia kelio į laisvę motyvas reiškiamas ilgesiu artimos nakties: „Tiktai vakaro sulaukęs, kaip šešėlis / Aš einu prie savo bokšto siauro lango / Ir, kai uolos saulės spindulius užtraukia, / Tuomet blankų savo veidą pradengiu“.Antroji „Vergo“ dalis turi faustiško sandėrio žymių - už nepasotinamą alkio lūkesį žmogus užmoka lemtingais draudimais, būdingais baladei: „.nebregėsi šitos žemės.“, „.nepaliesi savo pirštais jokio žiedo.“. Paslaptingoji moteriškė nori tarsi išplėšti lyrinį herojų iš „ėdėjų“ pasaulio, grąžinti jį į žemę. Meilė - bandymas sutaikyti dvi žmogaus puses. Meilė - paklusimas žemiškam pradui. Faustišku sandėriu su paslaptingąja moteriške jis laimi žmoniškumą ir pažinimą, bet tampa baladiškai nelaisvas: “ Ir tapau aš panašus į jūros gyvį, / Kurs gelmėj, į kietą lukštą įsitraukęs / Ir geismais į savo širdį įsiėmęs, / Pats maitinasi jos gyvasties penu“.Sielvartą dėl savo vergiškos menkystės jis malšina laisvės iliuzijomis apie aukštesnį „dvasios pasaulį“, prilygstantį visatos didingumui: „Ir prabilo didis balsas į mane: / - Būki sveikas, mūsų amžinas valdove! / Tu tasai, kurio palaimintą gimimą / Patekėjusios septynios puošė žvaigždės“.Nutremties į kūną, buitį, materiją būsena be galo sunki, tačiau ketvirtoje ciklo dalyje vidiniai prieštaravimai pasiekia kulminaciją. Savo valdovo puotoje lyrinis herojus atsiskleidžia ir kaip kūrybinė individualybė, apdovanota poetinėmis galiomis.
Taip pat skaitykite: Socialinės psichologijos svarba
Taip pat skaitykite: Testo interpretavimas
tags: #psichologinis #liudo #vasario #vystymasis #buti #kunigu