Šiame straipsnyje nagrinėjamos neurotinės asmenybės teorijos, apžvelgiant įvairių psichologų požiūrius į neurozę, jos priežastis ir galimus sprendimo būdus. Straipsnyje remiamasi Abrahamo H. Maslow, Karen Horney ir Alfredo Adlerio teorijomis, siekiant išsamiai apžvelgti šią sudėtingą asmenybės savybę.
Įvadas
Neurozė - tai terminas, kuris psichologijoje naudojamas apibūdinti nuolatinį nerimą, emocinį nestabilumą ir kitus neigiamus jausmus, tokius kaip žema savivertė, gėda, pavydas, baimės, pyktis, prieštaravimai, depresiniai polinkiai, vienišumo jausmas ir suicidinės mintys. Neurotikai dažnai jaučia prastą nuotaiką be aiškios priežasties, nes jie nuolat randa dėl ko jaudintis ir graužti save. Šiuolaikinė psichologija linkusi atsisakyti neurozės sąvokos, mat ją sudaro per platus simptomų spektras, o tai neleidžia nustatyti tikslią diagnozę pacientams. Tačiau neurozės reiškinys vis dar svarbus nagrinėjant asmenybės teorijas.
Abrahamo H. Maslow požiūris į motyvaciją ir poreikius
Abrahamas H. Maslow siekė suformuluoti pozityvią motyvacijos teoriją, kuri atitiktų tiek teorinius reikalavimus, tiek žinomus klinikinius ir eksperimentinius faktus. Jo teorija kyla iš klinikinės patirties ir pratęsia funkcionalistinę Jameso ir Dewey tradiciją, susiliedama su Wertheimerio, Goldsteino ir geštaltinės psichologijos holizmu, Freudo, Frommo, Horney, Reicho, Jungo ir Adlerio dinamizmu.
Fiziologiniai poreikiai
Maslow teigė, kad motyvacijos teorija prasideda nuo poreikių, ypač fiziologinių. Jis rėmėsi Cannono homeostazės koncepcija, kuri apibūdina organizmo pastangas palaikyti pastovią vidinę terpę, normalią kraujo sudėtį. Cannonas išskyrė devynis pagrindinius homeostazės rodiklius: vandens, druskos, cukraus, baltymų, riebalų, kalcio, deguonies kiekį kraujyje, pastovų vandenilio jonų lygį (rūgščių-šarmų pusiausvyrą) ir pastovią kraujo temperatūrą.
Youngas apibendrino, kaip apetitas išreiškia kūno poreikius. Maslow manė, kad sudaryti pamatinių fiziologinių poreikių sąrašą yra neįmanoma ir beprasmiška, nes jų gali būti nežinia kiek ir tai priklauso nuo aprašymo konkretumo. Ne visi fiziologiniai poreikiai yra homeostatiniai, pavyzdžiui, seksualinis potraukis, nemiga, aktyvumas, noras mankštintis ir motiniškas elgesys. Taip pat, sąrašas neapima sensorinių malonumų (skonių, kvapų, kutenimo, glostymo), kurie gali tapti motyvuoto elgesio tikslais.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Maslow teigė, kad fiziologinius poreikius reikėtų laikyti neįprastais, o ne tipiniais, nes juos galima izoliuoti ir lokalizuoti somatiškai. Jie palyginti nepriklausomi vienas nuo kito, nuo kitų motyvacijų ir nuo organizmo kaip visumos. Be to, daugeliu atvejų įmanoma įrodyti, kad egzistuoja lokalizuotas somatinis potraukio pagrindas. Tačiau bet kuris iš fiziologinių poreikių ir su jais susijęs elgesys gali būti kanalu, kuriuo prasiveržia kiti poreikiai. Pavyzdžiui, žmogus, kuris mano esąs alkanas, gali ieškoti paguodos ar priklausomybės, o alkį galima numalšinti kitokia veikla, pavyzdžiui, atsigėrus vandens ar surūkius cigaretę.
Jei žmogaus gyvenime itin smarkiai trūksta, pagrindinė jo motyvacija bus fiziologiniai poreikiai. Kai nėra patenkinti jokie poreikiai, organizmą valdo fiziologiniai poreikiai, o visi kiti poreikiai gali liautis egzistavę arba būti nustumti į antrąjį planą. Tokiu atveju, visą organizmą galima apibūdinti kaip alkaną, nes jo sąmonę yra beveik visiškai užvaldęs alkis. Visi gebėjimai sutelkiami įveikti alkį, o jų organizavimą determinuoja vienas tikslas - pasotinti alkį.
Žmogaus organizmas, kurį valdo koks nors poreikis, pasikeičia ir jo ateities filosofija. Chroniškai alkanam individui Utopija gali būti vieta, kur daug maisto. Jis linkęs manyti, kad jei kas jam garantuotų maisto visam likusiam gyvenimui, jis būtų laimingas ir daugiau nieko netrokštų. Visa kita jam atrodys nereikšminga. Tačiau Maslow teigė, kad krizės sąlygos normaliai funkcionuojančioje visuomenėje susiklosto retai, o kultūra yra adaptacijos įrankis, užtikrinantis, kad individą kuo rečiau ištiktų fiziologinės krizės.
Saugumo poreikiai
Jei fiziologiniai poreikiai yra palyginti gerai patenkinti, ima reikštis nauja poreikių grupė - saugumo poreikiai (saugumas, stabilumas, priklausomybė, apsaugotumas, laisvė nuo baimės, nerimo ir chaoso; struktūros, tvarkos, įstatymo, ribų, stipraus užtarėjo poreikis ir t.t.). Šie troškimai taip pat gali visiškai užvaldyti organizmą ir tapti vienintelėmis žmogaus elgesį organizuojančiomis jėgomis. Tokiu atveju, visą organizmą galėtume apibūdinti kaip saugumo siekiantį mechanizmą.
Maslow teigė, kad geriau perprastume suaugusiojo saugumo poreikius stebėdami kūdikius ir vaikus, kurių šie poreikiai daug paprastesni ir akivaizdesni. Kūdikių grėsmės ar pavojaus reakcijos matyti kur kas aiškiau, nes jie šios reakcijos neslopina, o suaugusieji išmokyti tai daryti. Vaikas ramesnis, kai jo gyvenime esama šiokios tokios nepertraukiamos rutinos arba ritmo. Jis trokšta prognozuojamo, dėsningo, tvarkingo pasaulio. Tėvų nesąžiningumas arba nenuoseklus elgesys priverčia vaiką jaustis neramiai ir nesaugiai, nes toks elgesys baudžiasi visą pasaulį paversti nepatikimu ir nenuspėjamu.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Vaikų psichologai, mokytojai ir psichoterapeutai įsitikino, kad vaikams labiau reikia ribas turinčio atlaidumo. Svarbiausias vaidmuo priklauso tėvams ir šeimos organizacijai. Kivirčai, fiziniai puolimai, atskirai gyvenantys tėvai, skyrybos, mirtis šeimoje gali vaiką nepaprastai įgąsdinti. Panašiai kaip ir tėvų pykčio prasiveržimai, vaikui skirti grasinimai nubausti, plūdimas, per griežtas kalbėjimas su vaiku, šiurkštus elgesys ar realios fizinės bausmės kartais gali sukelti vaikui tokią paniką ir siaubą, kurių priežastimi tikrai negali būti vien tik fizinis skausmas.
Sveikas suaugęs asmuo, kuriam sekasi, dažniausiai jaučia, kad jo saugumo poreikiai patenkinti. Taikinga, sklandžiai funkcionuojanti, stabili, pozityvi visuomenė paprastai apsaugo savo narius nuo laukinių žvėrių, temperatūros kraštutinumų, nusikaltėlių užpuolimo, žudynių, chaoso, tironijos ir panašių grėsmių. Norėdami šiuos poreikius pamatyti tiesiogiai ir aiškiai, turėtume pasidomėti neurotikais, neurotinių polinkių turinčiais individais arba nelaimėliais iš ekonomiškai ar socialiai skurstančių grupių.
Kai kurie neurotiški suaugusieji savo saugumo poreikiais primena nesaugų vaiką, tik jų saugumo troškimas įgyja šiek tiek ypatingą išraišką. Dažniausiai jie neurotiškai reaguoja į tai, ko nepažįsta, į psichologinius pavojus pasaulyje, kuris suvokiamas kaip priešiškas, užgriūvantis ir grėsmingas. Neurotišką individą galėtume aprašyti kaip suaugusį asmenį, kuris išlaikęs vaikišką požiūrį į pasaulį.
Saugumo ieškojimas aiškiausiai matyti maniakinės - obsesinės neurozės atveju. Maniakiniai - obsesiniai neurotikai paniškai stengiasi sutvarkyti ir stabilizuoti pasaulį taip, kad neiškiltų kokių nors nevaldomų, nenumatytų ar nepažįstamų pavojų. Jie apsitveria įvairiausiomis ceremonijomis, taisyklėmis ir formulėmis, kad numatytų bet kokį atsitiktinumą ir kad nebūtų jokių naujų atsitiktinumų. Visuomeninėje scenoje saugumo poreikiai gali itin išryškėti, kai iškyla reali grėsmė įstatymui, tvarkai, visuomenės autoritetui.
Karen Horney neurozės teorija
Karen Horney pasiūlė savitą neurozės koncepciją, atkreipdama dėmesį į socialinius ir kultūrinius veiksnius, laikydama neurozę būdu žmogui “gyvenimą daryti sau pakenčiamą”. Ji manė, kad žmogaus vystymąsi lemia socialinės, o ne biologinės jėgos. Pagrindinis faktorius žmogaus formavimuisi yra santykis tarp vaiko ir tėvų.
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
Saugumo poreikis ir santykis su tėvais
Horney manė, kad vaikystei būdingi dviejų tipų poreikiai - saugumo ir pasitenkinimo. Saugumo poreikis yra baimės nebuvimas (freedom from fear). Vaiko saugumas visiškai priklauso nuo to, kaip su juo elgiasi tėvai. Iš esmės tėvai gali neleisti vaikui saugiai jaustis rodydami jam meilės ir šilumos trūkumą. Tačiau tėvai gali elgtis įvairiais būdais, kurie neleidžia vaikui pasijusti saugiai ir sukelia vaiko priešiškumą - jie gali aiškiai vertinti kitą vaiką daugiau, neteisingai bausti, nenuosekliai ir ūmiai elgtis su juo, netesėti savo pažadų, tyčiotis iš vaiko, žeminti jį, izoliuoti jį nuo kitų vaikų ir pan.
Ar vaikas jaučiasi bejėgiu, priklauso nuo tėvų elgesio su juo. Jei vaikas yra ypač globojamas ir taip yra laikomas visiškai priklausomu nuo tėvų, tada skatinamas jo bejėgiškumas. Kuo labiau bejėgiu vaikas jaučiasi, tuo mažiau jis išdrįs prieš juos maištauti. Vaikas lengvai gali pradėti bijoti savo tėvų dėl bausmių, grasinimų ir mušimo. Taipogi gali būti naudojami ir netiesioginiai būdai vaikui įbauginti. Paradoksaliu būdu meilė gali būti dar viena priežastis išstumti priešiškumui. Šiuo atveju Horney kalba apie netikrą meilę - t.y., tokią, kada tėvai pastoviai kalba vaikui apie tai, kiek jie myli jį ir kaip daug jie aukojasi vaikui, tačiau iš tikrųjų nejaučia meilės ir šilumos jam.
Šie trys faktoriai - bejėgiškumas, baimė ir meilė - skatina vaiką išstumti savo priešiškumą tam, kad jis išbengtų savo ir taip netvirtų santykių su tėvais pablogėjimo. Be to, mūsų kultūroje vaikai dažnai priverčiami jaustis kaltais dėl bet kokios priešiškumo tėvams išraiškos ar maišto prieš juos.
Bazinis nerimas
Bazinis nerimas - tai esminė Horney teorijos sąvoka. Jis apibrėžiamas kaip viską apimantis, visur prasiskverbiantis ir stiprėjantis vienišumo ir bejėgiškumo priešiškame pasaulyje jausmas. Taigi, bazinis nerimas yra visaapimantis - t.y., jis pasireiškia visuose žmogaus santykiuose su kitais žmonėmis. Suprantama, žmogus, ypač vaikystėje stengsis apsiginti nuo šių stiprių nerimo jausmų.
Horney išskyrė keturis gynybos mechanizmus, kurie padeda apsisaugoti nuo bazinio nerimo: meilės gavimas, paklusimas, jėgos pasiekimas ir atsitraukimas (izoliacija). Visi šie gynybos mechanizmai turi vieną tikslą - gynybą nuo nerimo. Jie yra nukreipti į saugumo ir nusiraminimo užtikrinimą, o ne į laimę ar malonumą. Taigi, tai gynyba nuo skausmo, o ne geresnio būvio siekimas. Jie sumažina nerimą, bet tai žmogui kainuoja nuskurdintą asmenybę ir konfliktą su savo aplinka.
Neurotiniai poreikiai ir tendencijos
Horney manė, kad bet kuris iš šių gynybos mechanizmų gali tapti pastovia asmenybės dalimi. Tokiu atveju jis įgyja motyvo ar poreikio savybes, kurios įtakoja žmogaus elgesį. Tokių poreikių turi kiekvienas žmogus, tačiau šie poreikiai patys savaime nėra neurotiški. Tokiais jie tampa tada, kai jie yra itin intensyvūs ir priverčia žmogų siekti jų patenkinimo, kaip vienintelės priemonės nuo bazinio nerimo. Tokiu atveju jų patenkinimas nesuteikia žmogui saugumo jausmo, bet tik padeda išvengti skausmingo nerimo.
Vėlesnėje savo teorijoje Horney sugrupavo šiuos poreikius į tris grupes pagal tai, kiek jie parodo žmogaus nuostatą į save ir į kitus žmones: judėjimą link žmonių, judėjimą prieš žmones ir judėjimą nuo žmonių. Neurotinės tendencijos atsiranda iš gynybinių mechanizmų, taigi, turi labai daug panašumų su jais. Iš esmės tai į asmenybę įsišakniję ir apėmę ją visą gynybiniai mechanizmai.
Judėjimas link žmonių
Nuolanki asmenybė yra itin būdingas ypač stiprus meilės ir pritarimo poreikis - būti mylimam, norimam, reikiamam ir ginamam. Tokie žmonės išreiškia tokius savo poreikius visiems žmonėms, bet paprastai jie turi poreikį vienam žmogui - draugui ar vedybiniam partneriui - kuris prisiimtų atsakomybę už jų gyvenimą ir suteiktų apsaugą ir vadovavimą. Kadangi nuolankus žmogus stengiasi gyventi pagal kitų žmonių idealus ir lūkesčius, todėl jis dažnai elgiasi taip, kad kiti laiko jį neįprastai neegoistišku, atidžiu ir maloniu. Santykiuose su kitais toks žmogus stengiasi su niekuo nesipykti ir todėl atsisako savo norų dėl kitų žmonių norų.
Judėjimas prieš žmones
Agresyvi asmenybė gyvena pasaulyje, kur, kaip jie jį supranta, kiekvienas yra priešas ir išgyvens tik stipriausias. Pasaulyje galioja džiunglių įstatymai, pagal kuriuos labiausiai vertinama žmogaus stiprumas ir žiaurumas. Nors jo motyvacija yra tokia pati kaip ir nuolankaus tipo - bazinio nerimo pašalinimas - agresyvus tipas niekada neišreikš tokios akivaizdžios atstūmimo baimės. Jis elgsis kietai, despotiškai, nepaisydamas kitų žmonių. Jam taip gyvybiškai svarbu įgyti pranašumą ir kontrolę, kad jis visada stengsis atlikti viską geriau už kitus.
Judėjimas nuo žmonių
Izoliuota asmenybė linkusi palaikyti emocinį atstumą su visais kitais žmonėmis. Toks žmogus neturi įsivelti į santykius su kitais jokia kaina. Jis neturi mylėti, nekęsti ar net bendradarbiauti su kitais žmonėmis. Tam kad pasiektų visišką atitolimą, jis stengiasi tapti visiškai savipakankančiu žmogumi, ką daro su dideliu išradingumu. Todėl jis stengiasi kuo geriau išvystyti savo paties išteklius, garantuojančius visišką nepriklausomybę - arba turtingumą, arba asketizmą.
Horney teigia, kad neurotikas turi vieną dominuojančią tendenciją, bet jam kažkokiu laipsniu būdingos ir kitos dvi. Tačiau elgesį ir nuostatas į kitus žmones bei save, žinoma, nulemia dominuojanti tendencija. Tai būdas galvoti ir veikti taip, kad bazinis nerimas slopinamas geriausiai, ir bet koks nukrypimas nuo jo žmogui yra grėsmingas.
Alfredo Adlerio individualiosios asmenybės psichologija
Alfredo Adlerio individualioji asmenybės psichologija yra originalus šio autoriaus kūrinys. Jis iškėlė daugelį problemų, kurios psichologijoje iki šiol tebėra aktualios. Išskirtinis šio autoriaus teorijos bruožas - asmenybės unikalumo bei sąmoningumo akcentavimas. Žmogus, pagal jį, tai unikalių motyvų, bruožų, interesų, vertybių sistema. Jis sugeba suvokti savo menkavertiškumą ir siekiamus tikslus.
Adleris pabrėžė, kad žmogus turi įgimtą sugebėjimą užmegzti kontaktą su kitu žmogumi ir jaučiasi priklausantis žmonių bendrijai (Gemeinschaftsgefühl). Tai daugiau negu domėjimasis kitu žmogumi. Adlerio teorija, skirtingai negu Froido, yra teleologininė. Jis kalba apie tai, kad visa asmenybės psichinė veikla yra determinuota tų tikslų, kurių žmogus siekia. Taigi iš prigimties ir nuo pat gimimo žmogaus mintys, poelgiai ir elgesio kontrolė labai daug priklauso nuo jo paties.
Adlerio nuomone, pagrindinis žmogaus veiklos motyvas yra noras būti stipriam arba galios troškimas (Wille yur Macht). Šis stimulas yra įgimtas, ir jo dėka atsiranda noras tobulėti, ką nors nuveikti. Vėlesniu savo teorijos kūrimo laikotarpiu Adleris svarbiausiąjį žmogaus veiklos motyvą įvardija kitais žodžiais. - tobulumo siekimas arba noras tobulėti.
Tas stimulas, pranašumo troškimas pastebimas vaiko psichikoje jau pačiu ankstyvuoju jo psichikos vystymosi laikotarpiu, iki 5 - erių metų ir jis susijęs su tikslo išsikėlimu ir fiksacija. Vaikas susikuria fiktyvius tikslus, kad kompensuotų savo dabartinius trūkumus ir sunkumus, nes turėdamas būsimos sėkmės viziją, jis randa savyje jėgų įveikti bet kokias dabarties problemas. Taip vaiko menkavertiškumo kompensavimas nukelia toli į ateitį, kai mano galėsiąs galutinai išsivaduoti nuo savo dabartinio menkavertiškumo.
Menkavertiškumo jausmas nėra negatyvus reiškinys, jis veda į aukštesnę prisitaikymo pakopą. Dėl įvairių priežasčių menkavertiškumo jausmas gali būti per didelis, tada vystosi menkavertiškumo kompleksas - gilus, hipertrofuotas menkavertiškumo jausmas, visuma neigiamų nuostatų savęs atžvilgiu, apsunkinančių žmogaus gyvenimą. Pranašumo siekimas gali įgyti tiek pozityvią, tiek negatyvią kryptį. Jei jis yra susijęs su socialiniu interesu, tai vystosi pozityvia linkme. Tokio tikslo vedama asmenybė stengiasi augti, vystyti savo įgūdžius ir galimybes, siekti konstruktyvaus gyvenimo būdo. Kai kurie žmonės siekia asmeninio pranašumo stengdamiesi valdyti kitus. Adlerio manymu, tai neurotinis simptomas, atsiradęs dėl didelio menkavertiškumo jausmo ir mažo socialinio intereso.
Pagal vaikystėje išsikeltus gyvenimo tikslus, kuriais bus pasiektas galutinis pranašumas, vystosi ir žmogaus charakterio savybės. Kiekvieno asmens tikslas, kurio jis pasieks galutinį pranašumą, dažniausiai nėra įsisąmonintas. Tikslas yra subjektyvus ir todėl unikalus. Charakteris, temperamentas, valia ir bet kokia kita psichologinė savybė atitinka fiktyvų tikslą. Adleris įdomiai apibūdina tobulumo siekimo charakteristiką. Tai nėra siekimas nurimti, o priešingai - tai siekimas įtampos padidėjimo, sudėtingumo, intensyvesnio energijos panaudojimo sunkumams įveikti.
Adlerio teorijoje svarbią vietą užima gyvenimo stiliaus sąvoka, kuri geriausiai atspindi žmogaus individualybę. A. Adlerio teigimu individo elgesys priklauso ne nuo tiesioginių objektyvių aplinkybių, o nuo to, kaip jas asmenybė interpretuoja. Gyvenimo stiliumi Adleris vadina konstruktyvių ir destruktyvių bruožų sistemą, kurią kiekvienas žmogus susiformuoja savitą. Sveikam gyvenimo stiliui būdingos tokios ypatybės, kaip visuomeniškumas, džiaugsminga nuotaika, optimizmas, užuojauta kitiems, saiko jausmas. Kaip priešpriešą sveikam gyvenimo stiliui Adleris pateikia, neurotines būsenas, kuomet žmogus turėdamas lūkesčių, išsikelia sau sunkius uždavinius, o po to ima abejoti savo galimybėmis, atsiranda baimė ir sustoja pusiaukelėje.
Kas yra neurotikas?
Neurozės sąvoka kartais naudojama kaip sinonimas nuolatiniam nerimui ir emociniam nestabilumui apibūdinti. Jausmų gamą temdo žema savivertė, gėda, abejonės, pavydas, baimės, pyktis, prieštaravimai, depresiniai polinkiai, vienišumo jausmas ir suicidinės mintys. Neurotikus dažnai lydi prasta nuotaika ir kartais tam net nereikia rimtos priežasties, nes jie visada randa dėl ko jaudintis, mėgsta graužti save dėl to ką padarė ar nepadarė.
Elgsenos (bihevioristinė) psichologija į visą šį reikalą žiūri kiek paprasčiau - neurozę laiko išmokta reakcija į sukeltą stresą. Karlas Gustavas Jungas mano, kad neurozės susidarymo priežastis yra įtampa tarp ego ir pasąmonės, todėl kiekvienas neurozės atvejis yra unikalus. Vienas reikalingiausių siekių neurotiškai asmenybei yra saugumo jausmas santykių, finansinėje, profesinėje ir kitose srityse. Neurotiški žmonės, skirtingai nei kiti, vengia sprendimų, kurie susiję su dideliais pasikeitimais jų gyvenime.
Psichoanalitikė Karen Horni aiškina, kad kiekvienas žmogus susikuria idealaus „Aš“ įvaizdį. Tas įvaizdis būna paremtas asmenine patirtimi, fantazijomis, konkrečiais poreikiais ir gebėjimais. Neurotikai yra taip suvystyti savo paties požiūrio, kad atsisako priimti pasaulį tokį, koks jis yra, todėl jam sunku prisitaikyti ir sutarti su aplinkiniais žmonėmis. Vietoje to, kad keistųsi pats, neurotikas dažniausiai moralizuoja ir stengiasi pakeisti kitus.
Neurozės priežastys ir sprendimo būdai
Jau seniai psichologai ir filosofai ginčijasi dėl to, kas formuoja žmogaus charakterį - auklėjimas ir supanti aplinka ar paveldėtas genų rinkinys. Greičiausiai yra taip, kad neurozės genai paveldimi, o simptomai aktyvuojami veikiant išoriniams veiksniams. Neurotiškumą sustiprina patiriamas stresas, o tai savaime yra atskira plati tema.
Nuolatinė įtampa gali sukelti tokias ligas kaip padidėjęs kraujospūdis, migrena, įvairios alerginės reakcijos, chroniškas nuovargis, astma, panikos priepuoliai, pepsinė opa, vidurių užkietėjimas, kolitas, reumatoidinis artritas, menstruacinio ciklo sutrikimas, virškinimo (ir/ar apetito) sutrikimas, diabetas, odos ligos, depresija, ūžimas ausyse.
Streso išvengti nepavyks, tačiau jo daromą įtaką galima sumažinti: pasistenkite atrasti laiko poilsiui ir savo pomėgiams, neviršykite 8 valandų per parą darbo režimo, poilsiui skirkite pusantros dienos per savaitę, kuo dažniau klausykitės atpalaiduojančios muzikos, sutelkite dėmesį į tai, ką darote šiuo metu, o ne į neramias mintis, lėtinkite tempą, žvelkite į savo situacijas iš šalies, stebėkite savo valgymo įpročius, kelkite sau pasiekiamus tikslus, nepiktnaudžiaukite kitų žmonių malonėmis, neieškokite kaltų, geriau apsupkite save pozityviais ir palaikančiais žmonėmis.
Skirkite laiko savišvietai - skaitykite knygas, kurios padės labiau pažinti save. Stebėkite savo mintis ir netikėkite viskuo, ką galvojate. Sąmoningumas padeda geriau įvertinti situaciją, todėl patartina užsiimti sąmoningumą skatinančia meditacija. Išmokite atpažinti jus užplūdusius jausmus. Dar geriau - rašykite apie tai.
Jei neurozė pernelyg pažengusi (pavyzdžiui, patiriate panikos priepuolius), kreipkitės į specialistus (konsultantus, terapeutus, psichologus ar psichiatrus). Jie atliks reikiamus tyrimus, suras neurozės priežastis. Specialistai įrodys, kad kai kurios jūsų reakcijos yra ne įgimtos, o išmoktos. Jei padėtis labai rimta, galbūt jums bus pasiūlytas gydymas vaistais.
Ar gali neurozė kažkuo pasitarnauti?
Sveika neurozė (mažesnio lygio) leidžia sąmoningiau žiūrėti į gyvenimą, o tai reiškia, kad žmonės imsis taisyti nerimą keliančias aplinkybes, pavyzdžiui, pablogėjus sveikatai, pradės propaguoti sveiką gyvenseną. Manoma, kad neurotiški žmonės yra labiau kūrybingi. Tai įrodo Vokietijoje atliktas tyrimas, kurio metu buvo apklausti 257 patyrę dailininkai ir skulptoriai. Tarp menininkų vyrų rasta daugiau neurotikų, nei tarp kitų profesijų atstovų.
tags: #neurotines #asmenybes #teorijos