Balio Sruogos memuarinis romanas „Dievų miškas“ yra vienas originaliausių veikalų Europos memuaristikoje apie konclagerius. Literatūrologas prof. V. Kubilius „Dievų mišką“ apibūdino kaip savotišką tragikomedijos prozą, išsiskiriančią neįprastu stiliumi bei savita fakto literatūros ir meninio vaizdo jungtimi. Šiame straipsnyje siekiama atlikti psichologinę šio kūrinio analizę, atskleidžiant jo svarbą žmogaus dvasios stiprybei ir išlikimui žiauriomis sąlygomis.
Kūrinio kontekstas ir reikšmė
„Tikrai, ko vertos visos mano knygos, jei dvidešimtojo amžiaus viduryje civilizuotas Europos žmogus staiga žmogėdra darosi?“ - klausė Balys Sruoga. Šis klausimas atspindi esminę knygos problemą - kultūros ir humanistinių vertybių žlugimą, civilizacijos katastrofą. B. Sruoga skausmingai svarsto Vakarų civilizacijos krizę: kodėl išsivysčiusi ir dvasinga civilizacija sugrįžta į barbarystės laikus, kokios jėgos žmoguje sužadina žvėrį, kaip „baroko kultūra“ tampa „barakų kultūra“.
Knygos pasakotojas yra savotiškas absurdo sistemos tyrinėtojas, todėl kūrinys įgauna universalų matmenį, liudija visą totalitarinę sistemą, o ne tik konkretų atvejį. „Dievų miškas“ parašytas 1945-aisiais netrukus po grįžimo į Lietuvą ir atskleidžia rašytojo patirtis „lagerinėje visatoje“.
Ironija kaip išgyvenimo priemonė
Literatūrologai Aušra Martišiūtė-Linartienė ir Laurynas Katkus pažymi, kad ironiškas tonas memuaruose vyrauja neatsitiktinai. Ironijos „ežio dygliai“ B. Sruogai buvo priemonė suvaldyti šokiruojančius išgyvenimus, išlaikyti savigarbą, buvo skydas, kuriuo, kaip teigė rašytojas, jis prisidengė nuo mirties pavojaus. Ironijai būdinga ir kaukės, apsimetimas. Teatro žmogui B. Sruogai tai buvo artima, juo labiau kad lageryje, kur kalinys visiškai priklausomas nuo valdžios, viena atvira pastaba galėjo turėti lemtingų padarinių. Tos vietos, kur apsimestinai giriami esesininkai, neva iš valdžios perspektyvos aiškinami jos pačios veiksmai, matyt, atspindi tikras situacijas.
Žmogaus elgsena ir mąstysena brutalių sąlygų akivaizdoje
B. Sruogai ypač rūpi atskleisti šios brutalios sistemos poveikį žmonių elgsenai ir mąstysenai. Knygoje nutapoma ištisa portretų galerija - taikliomis charakteristikomis ir lakoniškomis istorijomis pavaizduotus daugiau nei šimtas veikėjų. Tačiau „giltinės malūnas“ permala ir padorius žmones. „Žmogus, patekęs į žvėrišką aplinką, išsilaikymo instinkto spiriamas, nė pats nepajunta, kaip įsitraukia į žvėriškumo siaubą, kaip pats darosi visos tos baisybės organiška dalis. […] Jo aukštesnieji jausmai tarytum atšimpa. […] Nuskriausi artimą, atimsi jam paskutinį duonos kąsnį, pastūmėsi jį į giltinės glėbį, bet gal pats išliksi gyvas! […] Kartą pradėjus eiti šituo keliu, sunku jame besustoti. Sunku saikas surasti, sunku beatskirti, kas yra tikrai apsigynimo priemonė, kas - artimo žalojimas“, - be ironijos svarsto B. Sruoga.
Taip pat skaitykite: Konsultavimo pradžia: patarimai pradedantiesiems
Ši citata atskleidžia, kaip ekstremaliomis sąlygomis žmogus gali prarasti savo moralines vertybes, siekdamas išgyventi. B. Sruoga nagrinėja, kaip totalitarinė sistema išlaisvina žvėriškus instinktus ir kaip ideologijos manipuliuoja miniomis.
Kūryba kaip psichologinio išsilaisvinimo priemonė
1944 m. pavasarį B. Sruoga ėmėsi kūrybos ir pats. „Aš taip ilgiuosi kūrybinio darbo… Mano dabartinės padėties beprasmiškumas veda į pasiutimą…“ - skundėsi rašytojas. Kūryba jam tapo savotiška užuovėja nuo lagerio tikrovės, kitu pasauliu, kuriame stengdavosi pamiršti ir aplinką, ir savo nedalią, „vienintelė priemonė neišeiti iš proto“.
„Dievų miškas“ jam - ne tik liudytojo žodis ir žuvusių draugų kančios įamžinimas, bet ir savotiškas atsisveikinimas su netolima praeitimi, psichologinis išsivadavimas iš jos gniaužtų, o kartu bandymas surasti save, savo vietą ir prasmę naujoje aplinkoje.
Kūrinio likimas sovietinėje Lietuvoje
Vos per kelis mėnesius parašęs „Dievų mišką“, rašytojas tikėjosi jį tuojau pat išleisti. Tačiau greitai jis susidūrė su sunkumais; valstybinės leidyklos redaktoriai ėmėsi priekabiai taisyti tekstą. Sovietiniam diskursui netiko sodrus lagerinis žodynas, ironiškas tonas, laisvas autoriaus mąstymas. Kai 1946 m. vykusiame LSSR rašytojų suvažiavime komunistų partijos sekretorius Kazys Preikšas stalininiu stiliumi užsipuolė atsiminimus, teigdamas, jog Sruoga „ciniškai šaiposi“ iš konclagerio kalinių, tapo aišku, kad knyga nebus išleista. Tais pačiais metais Sruoga mirė.
„Dievų mišką“ leista spausdinti tik 1957-aisiais Sovietų Sąjungoje ir Lietuvoje susiklosčius liberalesnei politinei situacijai.
Taip pat skaitykite: Socialinės psichologijos svarba
Taip pat skaitykite: Testo interpretavimas
tags: #psichologinis #memuaru #knyga #dievu #miskas