Vaikų psichologinė gerovė yra itin svarbi jų harmoningam vystymuisi. Vis dėlto, daugelis vaikų jaučia baimę pasidalinti savo rūpesčiais, baimėmis ar net klaidomis su tėvais. Ši baimė gali turėti įvairių priežasčių, pradedant priklausomybe nuo ekranų ir baigiant tėvų atstūmimo sindromu. Šiame straipsnyje išnagrinėsime, kodėl vaikai bijo pasakyti tiesą tėvams, kokios yra to priežastys ir pasekmės bei kaip tėvai gali sukurti saugią aplinką, kurioje vaikai jaustųsi laisvai reikšti savo mintis ir jausmus.
Priklausomybė nuo ekranų: užburtas ratas
Šiuolaikiniai vaikai vis daugiau laiko praleidžia prie ekranų - planšečių, telefonų, kompiuterių. Garsi klinikinės vaikų psichologijos specialistė, dr. Elizabeth Kilbey, teigia, kad vaikų „ekranų manija” - labiausiai aptariama šiuolaikinio vaikų auklėjimo tema. Knygoje „Vaikystė tarp ekranų“ ji siūlo vertingų patarimų, kaip lengviau „atjungti” vaiką nuo virtualaus tinklo ir prisijungti prie jo realaus gyvenimo.
Aštuonmetis Benas, kurį aprašė dr. E. Kilbey, iliustruoja, kaip vaikai gali tapti priklausomi nuo kompiuterinių žaidimų, pavyzdžiui, „Minecraft”. Berniukas didžiąją laiko dalį praleidžia žaisdamas šį žaidimą, o kai nežaidžia, žiūri vaizdo įrašus „YouTube” kanale apie tai, kaip žaidžia kiti. Beno mama nerimauja, kad sūnus tapo priklausomas, nes jis tik apie tai ir tekalba, visada nori žaisti „Minecraft”, įsineša planšetę į kambarį ir žaidžia naktį, todėl nuolat būna pavargęs.
Mokslininkai nustatė, kad žaidžiant vaizdo žaidimus smegenys išskiria dopaminą - „malonumų chemikalą”, stimuliuojantį smegenų apdovanojimo sistemą. Tyrimai rodo, kad priklausomybė nuo interneto siejama su struktūriniais ir funkciniais pokyčiais tose smegenų srityse, kuriose apdorojamos emocijos, sutelkiamas dėmesys, priimami sprendimai ir vyksta kognityvinė kontrolė.
Priklausomybė nuo ekranų gali paveikti tai, kaip smegenys supranta emocijas, sugeba sukaupti ir išlaikyti dėmesį ar koncentraciją, pasverti informaciją priimant sprendimus ar net valdyti viską, ką galvojame. Todėl labai svarbu stebėti, kiek laiko vaikai praleidžia prie ekranų, ir skatinti juos užsiimti kita veikla, pavyzdžiui, sportu, skaitymu ar bendravimu su draugais.
Taip pat skaitykite: Konsultavimo pradžia: patarimai pradedantiesiems
Jei manote, kad negalite kontroliuoti laiko, praleidžiamo prie ekrano, rimtai patartina kuriam laikui atimti ekraną ir grąžinti jį po truputį, išvengiant problemų pasikartojimo. Tėvai turi suprasti, kodėl vaikai įgijo tokį potraukį.
Baimė suklysti ir nuvilti tėvus
Viena iš priežasčių, kodėl vaikai bijo pasakyti tiesą tėvams, yra baimė suklysti ir nuvilti tėvus. Paramos vaikams centro vadovė Aušra Kurienė pastebi, kad dabar dažnas vaikas niekaip negali įtikti savo tėvams, jį nuolat lydi kritika, per dideli reikalavimai, emocinis atstūmimas, pagrindinių emocinių poreikių netenkinimas. Dėl to vaikams daroma didelė žala.
Kai vaikai jaučia nuolatinį spaudimą būti tobuli, jie bijo prisipažinti apie savo klaidas ar nesėkmes. Jie bijo, kad tėvai juos nubaus, kritikuos ar atstums. Tokia baimė gali lemti tai, kad vaikai pradeda meluoti, slėpti savo klaidas ir vengti bet kokių situacijų, kuriose jie gali suklysti.
Tėvai turėtų stengtis sukurti aplinką, kurioje vaikai jaustųsi saugiai ir galėtų klysti. Svarbu pabrėžti, kad klaidos yra natūrali mokymosi proceso dalis ir kad iš klaidų galima pasimokyti. Tėvai turėtų skatinti vaikus bandyti, eksperimentuoti ir nebijoti suklysti.
Emocinis smurtas ir atstūmimas
Emocinis smurtas yra viena iš labiausiai paplitusių ir sunkiausiai pastebimų smurto formų prieš vaikus. A. Kurienė teigia, kad mes labai mažai kalbame apie emocinį smurtą, kuris yra visko pamušalas. Joks fizinis smurtas nevyksta be psichologinio smurto. Nuolatinė kritika, per dideli reikalavimai, emocinis atstūmimas, pagrindinių emocinių poreikių netenkinimas - tai tik keletas emocinio smurto pavyzdžių.
Taip pat skaitykite: Socialinės psichologijos svarba
Kai vaikai patiria emocinį smurtą, jie jaučiasi nesaugūs, nevertingi ir nemylimi. Jie pradeda abejoti savimi, savo gebėjimais ir savo verte. Tokie vaikai dažnai bijo pasakyti tiesą tėvams, nes bijo sulaukti dar daugiau kritikos, pašaipos ar atstūmimo.
Tėvai turėtų stengtis būti empatiški, supratingi ir palaikantys. Svarbu klausytis vaikų, atsižvelgti į jų jausmus ir poreikius bei rodyti jiems meilę ir rūpestį. Tėvai turėtų vengti kritikos, pašaipos ir atstūmimo bei stengtis sukurti aplinką, kurioje vaikai jaustųsi saugiai ir galėtų pasitikėti savo tėvais.
Tėvų atstūmimo sindromas
Tėvų atstūmimo sindromas (TAS) yra vaiko elgesio sutrikimas, kai jis šalinasi vieno iš tėvų, jį žemina ir nepagarbiai su juo elgiasi. Šis sindromas dažniausiai pasireiškia vaikams, kurių tėvai yra išsiskyrę ir nesutaria dėl jo globos.
Sindromo atsiradimą lemia vaiką auginančios motinos arba tėvo elgesys, kuris dažnai būna paremtas melu, šmeižtu, manipuliavimu vaiku tam, kad atskirai po skyrybų gyvenantis tėvas ar motina būtų visiškai išbraukti iš vaiko gyvenimo. Psichologai teigia, kad harmoningam ir visaverčiam vaiko vystymuisi būtinas tiesioginis ir nuolatinis bendravimas su abiem tėvais.
Vaikai, kuriems būdingas tėvų atstūmimo sindromas, realybę suvokia neadekvačiai. Tokie vaikai yra programuojami vertinti reiškinius ir įvykius kitaip, nei jiems patiems tai atrodo. Tai jiems sukelia sumišimą, netikrumo jausmą, nepasitikėjimą savimi, įtarumą.
Taip pat skaitykite: Testo interpretavimas
Jei vaikas patiria tėvų atstūmimo sindromą, jis gali bijoti pasakyti tiesą vienam iš tėvų, nes bijo įžeisti kitą tėvą arba būti nubaustas. Tokie vaikai dažnai jaučiasi įstrigę tarp dviejų ugnių ir nežino, kaip elgtis.
Svarbu atpažinti tėvų atstūmimo sindromą ir imtis priemonių jam gydyti. Psichologinė pagalba gali padėti vaikui suvokti savo jausmus, įgyti pasitikėjimo savimi ir išmokti bendrauti su abiem tėvais.
Išlepimas ir atsakomybės stoka
Šiuo metu itin populiarus liberalus auklėjimas, kai vaikai turi daug laisvės, bet mažai pareigų. Išlepinti vaikai dažnai neturi atsakomybės už savo elgesį ir nesupranta, kad jų veiksmai turi pasekmes.
Pagrindinė vaikų išlepimo priežastis - sistemingumo auklėjant trūkumas, per didelis liberalumas. Be abejonės, vaikams skirti dėmesio - būtina, tačiau ir tas dėmesys gali duoti daugiau žalos nei naudos. Perteklinis dėmesys - kai vaikui susidūrus su menka problema (pavyzdžiui, vaikas skundžiasi, kad jam nepavyksta užsirišti batukų ar susitepti sumuštinio, nors moka tai daryti) tėvai iškart puola ją spręsti, dažnai ir atsitraukdami nuo svarbių savo darbų.
Išlepinti vaikai dažnai būna savanaudiški, nemoka dalytis, jaučia pykčio ir isterijos priepuolius, stokoja atsakomybės ir savarankiškumo, neturi pareigų namuose, negerbia suaugusiųjų, turi mitybos spragų.
Tokie vaikai gali bijoti pasakyti tiesą tėvams, nes bijo, kad tėvai atims iš jų privilegijas arba pareikalaus atsakomybės už savo veiksmus. Tėvai turėtų stengtis nustatyti aiškias taisykles ir ribas, reikalauti iš vaikų atsakomybės už savo veiksmus ir skatinti juos būti savarankiškais.
Kaip sukurti saugią aplinką
Norint sukurti saugią aplinką, kurioje vaikai jaustųsi laisvai reikšti savo mintis ir jausmus, tėvai turėtų:
- Būti empatiški ir supratingi.
- Klausytis vaikų ir atsižvelgti į jų jausmus ir poreikius.
- Rodyti vaikams meilę ir rūpestį.
- Vengti kritikos, pašaipos ir atstūmimo.
- Skatinti vaikus bandyti, eksperimentuoti ir nebijoti suklysti.
- Nustatyti aiškias taisykles ir ribas.
- Reikalauti iš vaikų atsakomybės už savo veiksmus.
- Skatinti vaikus būti savarankiškais.
- Būti atviri ir sąžiningi su vaikais.
- Pasitikėti vaikais.
Svarbu prisiminti, kad kiekvienas vaikas yra unikalus ir kad nėra vieno visiems tinkamo auklėjimo būdo. Tėvai turėtų stengtis suprasti savo vaikus, atsižvelgti į jų individualius poreikius ir sukurti aplinką, kurioje jie galėtų augti ir vystytis.
tags: #psichologinis #tyrimas #vaikai #bijo #pasakyti #tiesa